Vokietijoje šeimą sukūrusi ir gyvenanti menininkė choreografiją atliks duetu kartu su dešimtmečiu sūnumi Elijumi.
Angliškas žodis „mother“ (liet. mama) savyje talpina „other“ (liet. kitas (–a). Kas ta kita – moteris, menininkė, mama? Apie meilę scenai ir šeimai, apie iš jos kylančius iššūkius atvirai dalijasi kaunietė šokėja ir choreografė.
– Apie ką yra festivalyje pristatomas spektaklis?
– Spalio pabaigoje jau bus dveji metai, kai pirmą kartą parodėme šį spektaklį publikai ir vėliau su juo nemažai gastroliavome po pasaulį. Pradėjome šokti, kai mano sūnus buvo dar septynerių: pirmiausia gimė filmas ir tada gavome pasiūlymą jį paversti sceniniu variantu. Pradėjome šokti tik sau, dviese, bet kai savo kūrybinius atradimus papasakojau Vokietijoje gyvenančiai dramaturgei Ingridai Gerbutavičiūtei, ji padrąsino įgyvendinti sumanymą teatro scenoje.
Tai spektaklis apie du žmones, apie mamą ir sūnų, kurie yra natūraliai sujungti visam gyvenimui. Kiekviena mama turi ypatingą ryšį su vaiku, aš esu laiminga, kad atradome abiem mums artimą kalbą – šokį. Kai buvau sūnaus amžiaus, man tai irgi buvo pagrindinė gyvenimo ašis.
Tai spektaklis apie kasdieną, čia atspindimi momentai artimi kiekvienam žmogui ir visoms kartoms. Pavyzdžiui, vaikai gali tapatintis su Elijumi ir kažką prisitaikyti, reflektuoti. Nors iš pirmo žvilgsnio ieškojimas pusiausvyros tarp šeimos ir pareigų galbūt labiau liečia mamos asmenį, bet lygiai taip pat šiuolaikinis tėtis gali atpažinti situacijas, kur tarp žaidimo scenoje ir gyvenimo nėra didelio skirtumo. Kiekvienas mes buvome vaikas, tad ir spektaklis – apie tą magišką ryšį, išūkius, mažus ir didelius laimėjimus, jų dalijimąsi tarpusavyje.
Negaliu nepaminėti ir mano pačios santykio su savo brangia mama. Šis spektaklis – šiokia tokia dedikacija jai, nes ji, nepaisant daugybės sunkumų, visada buvo šalia ir besąlygiškai palaikė. Ji paprastai yra tas žmogus, kuris su mumis kartu keliauja po įvairius festivalius. Tad esame dviejų mamų ir vaikų komanda.
– Ką reiškia naujadariškas spektaklio pavadinimas „ma (KITA) ma“?
– Man buvo didelis atradimas, kad angliškame žodyje „mother“ (liet. mama) yra žodis „other“ (liet. kita). Spektaklyje ne tik aš esu kita, bet ir mano vaikas – kitas. Jis man yra tas faktorius, kuris suteikė galimybę kurti, šokti ir dalytis scena su juo, nors, tapusi mama, skendau rūpesčių jūroje. Elijas mane mato skirtingai nei vien šeimoje ir dėl to aš save regiu kitame amplua. Kai keliaujame, didžiąją dalį laiko, kol įžengiu į sceną, esu daugybę pareigų turinti mama ir tik vėliau virstu ta kita – šokio atlikėja. Ne visada tai lengva, kartais trūksta menininkui reikalingos izoliacijos, bet neturiu kito pasirinkimo. Tačiau kai mudu esame scenoje, visada maksimaliai tuo mėgaujamės.
Aš iki šiol turiu prabangą būti ne tik mama ir žmona, bet ir menininke, tai yra didelė privilegija. Mano vyras mane labai palaiko: jis priėmė faktą, kad noriu toliau save išreikšti per šokį, kitu atveju gal būčiau nustojusi kurti.
– Ar per trejus metus, bręstant sūnui, pasikeitė ir pats spektaklis?
– Tai augantis kūrinys: jo pagrindas – santykis tarp mamos ir sūnaus. Elijas irgi auga, jis nebe septynmetis, bet jau dešimtmetis. Tad kiekvienąkart prieiti prie spektaklio yra vis sunkiau fiziškai, nes vaikas – augantis organizmas: tokie judesiai, kaip pakėlimas, sukimas ir kita, reikalauja tikslumo ir, žinoma, daug jėgos. Tos fizinės stiprybės reikia mums abiem, nes kontaktuodami kaip partneriai abu šokėjai dirba lygiavertiškai. Tad šis nuolat kintančios choreografijos aspektas man kaip kūrėjai yra lyg skaniausi saldainiai.
Sąmoningai nenorėjau Elijo įstatyti į griežtą sudėtingą choreografiją, taigi visas sceninis veiksmas yra nuolatinis kūrimas ir buvimas kartu, kaskart unikalus kelias nuo vieno judesio prie kito. Kai matau savo sūnų iš šalies – jis jau jaunas vaikinas, tačiau jo artumo momentai scenoje vis dar vaikiški. Ir šis mišinys yra labai nerealus. Patirtis, kurios Elijas įgauna augdamas, jį keičia, kartu kinta ir duetas. Norėčiau šį spektaklį rodyti tol, kol įmanoma!
Bendrystė: „Kiekviena mama turi ypatingą ryšį su vaiku, aš esu laiminga, kad atradome abiem mums artimą kalbą – šokį“, – sako R. Gudavičiūtė. „De-Da Productions“ nuotr.
– Ar kilo tokia mintis sušokti jį po dešimties metų ir daugiau, kai sūnus jau bus suaugęs?
– Gal šokti ne kasmet, bet tokių svajonių yra. „ma (KITA) ma 2“, „ma (KITA) ma 3...“ Laikui einant, kistų kūrinio problematika, reikėtų ieškoti bangų, kurios atspindėtų mūsų santykių metamorfozę. Aš visada norėsiu savo vaiką priglausti, pakelti, tačiau scenoje sentimentalus intymumas turi būti perteiktas menine kalba, tad, sūnui užaugus, reikėtų atrasti kitokį estetinį raktą.
Į gastroles keliaujame visa šeima, dar turiu dukrą Sophie Salomėją, kuriai yra šešeri. Ji žino visą spektaklį, nes dalyvauja repeticijose. Todėl man labai svarbu, kad po spektaklių ji išeitų ir scenoje nusilenktų kartu – toks jos vaidmuo čia. Deja, į Kauną jos negalėsiu atsivežti, nes dukrai reikia eiti į mokyklą. Kai manęs paklausia, ar bus kitas spektaklis su dukra, – tikrai ne! Kai nėra atstumo tarp šeimos ir darbo, labai sunku išlaviruoti.
Spektaklyje ne tik aš esu kita, bet ir mano vaikas – kitas. Jis man yra tas faktorius, kuris suteikė galimybę kurti, šokti ir dalytis scena su juo, nors, tapusi mama, skendau rūpesčių jūroje.
– Susilaukus palikuonių, moters gyvenimas įvairiapusiškai pasikeičia. Kaip pasikeičia šokėjos gyvenimas tapus mama, nes jos kūnas – pagrindinė kasdienio darbo priemonė?
– Tiesa, mano kūnas yra mano darbo priemonė, juo išreiškiu save. Tarsi priešinausi tam standartiniam posakiui, kad kai susilauksiu vaikų, būsiu namie, gaminsiu valgį, būsiu tiesiog mama. Motinystė – besikeičiantis procesas, kuriame yra daug papildomų sąlygų. Kai kurios moterys jaučia, kad tai jų gyvenimo misija, tačiau aš tokios nuostatos neturėjau. Ir kartu be galo norėjau šeimos, tad neabejojau, kad turėsiu vaikų.
Moteriai, kurios profesija – šokėja, nėra paprasta surasti tą momentą, kai jau laikas kurti šeimą. Metus laiko turi save eliminuoti iš šokio pasaulio ir psichologiškai žinoti, kad gal nebus, kur sugrįžti. Kai esi laisvai samdoma kūrėja, kaip aš, nėra jokių garantijų. Laikas labai svarbus šioje situacijoje, nes kyla klausimų – gal man išvis nebereikia grįžti į sceną? Reikia palaikyti formą, discipliną, kasdien investuoti į savo kūną, o surasti laiko sau, būnant šeimoje, deja, labai sudėtinga.
Vyksta daug vidinių kovų, kur palikti savo vaikutį einant dirbti. Man dėl fizinės būklės nebuvo diskomforto, tačiau iškilo psichologinių momentų. Meno rinkoje vyrauja tokia tendencija: kam projektui samdyti žmogų, kuris yra pririštas prie namų, kai gali pakviesti dirbti kartu jauną ir neįsipareigojusį atlikėją. Tačiau mano gyvenime yra choreografų, kurie nori dirbti būtent su manimi, jiems reikia sukauptos patirties.
Tik dabar galiu įvardyti tai kaip asmeninį išsipildymą, kadangi mano profesija ir šeima eina paraleliai. Nereikia teikti pirmenybės vienam ar kitam, užtenka turėti labai gerus organizacinius įgūdžius.
Aš iki šiol turiu prabangą būti ne tik mama ir žmona, bet ir menininke, tai yra didelė privilegija.
– Ar motinystė nukreipė naujais kūrybos keliais, įskiepijo naujų suvokimų?
– Manau, kad taip, tačiau tam suprasti ir įvertinti prireikė laiko. Kai turi šeimą, laikas įgauna kitą pagreitį, man šis suvokimas buvo didelis stimulas ir kūryba įgavo dar didesnę vertę. Dirbti namie labai sunku, sudėtinga atitolti nuo to, kas vyksta šeimoje. Juk normaliomis sąlygomis menui reikia ramybės, pasiruošimo... Motinystė išmokė dar didesnės disciplinos.
Mano studentai, kuriems dėstau šiuolaikinio šokio techniką Frankfurto muzikos ir scenos menų universtite, vadina mane mokytoja su mamišku vaibu (angl. mom’s vibe). As žinau, kodėl, nes man labai sunku būti sausą techniką dėstančia mokytoja. Žinau, kad geriausias rezultatas bus, kai pavyks gauti tai, ko nori, bet užduotis turiu suvynioti į blizgutį, kad jiems, kaip mažiems vaikams, būtų smalsu. Čia tokios mamiškos gudrybės, kurios padeda ne tik dirbti su studentais ir savo vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Negaliu praeiti pro šalį, jei koks studentas ar studentė apsiašaroję stovi kampe: priglausiu, išklausysiu, patarsiu. Žinau, kaip gali būti sunku studijuoti kitoje šalyje, kai šalia neturi šeimos.
– Šokant spektaklyje su savo vaiku, atrodo, turėtų būti patogu ir lengva organizuoti šeimos narių darbą?
– Mes atvykstame rengti pasirodymo su daug papildomų sąlygų: negaliu skristi naktimis, negali vykti naktinių spektaklių, turiu vežtis abu vaikus, mums reikia lydinčio žmogaus, kuris teatre prižiūrėtų vaikus, kai aš techninėse repeticijose, kas dažniausiai yra specialios išlaidos festivaliams. Džiaugiuosi, kad vyrauja supratingumas ir daugelis įdeda daug pastangų, kad mes keliautume sklandžiai. Juk galiausiai pats spektaklio pavadinimas simbolizuoja, kad ši šokėja atvyks su savo vaikais!
Vokietijoje ne taip lengvai vaikus išleidžia į keliones, ypač per mokslo metus. Tam reikia teikti oficialią paraišką, kad mokyklos direktorius leistų vaiką dirbti. Kitu atveju oro uoste mus sustabdytų ir klaustų, kodėl vaikas ne mokymosi įstaigoje. Susiorganizuoti viską iki išvykstant į gastroles – labai didelis logistinis darbas.
Repeticijų grafikas irgi labai griežtas dirbančiam vaikui: keturios valandos per dieną – ne daugiau nei 30 valandų per metus. Turėjome rasti vidinių susitarimų, kaip mums repetuoti. Kaip mama ir choreografė turėjau asmeniškai įsivertini, kiek laiko galime ruoštis, nes tikrai esu prieš vaikų išnaudojimą įvairiuose kūrybiniuose projektuose.
Kita vertus, su tokiais netradiciniais spektakliais auga ir visuomenė – galbūt mano pavyzdys padės kitoms vaikų turinčioms menininkėms ir kažkada taps savaime suprantama, kad šeima nėra blogybė ir diskomfortas pasirinkus šokėjo profesiją. Kartu tokiose kelionėse auga ir vaikai – naujoji karta, atvira ir patenkinta, bendraujanti, save realizuojanti. Man, kaip mamai, kiekviena praleista minutė juos auginant ir kuriant yra didelė dovana. Tik gastrolėse turiu nuolat visai šeimai priminti, kad tai ne atostogos, o darbas.
– Gal gali pasidalyti, kokios nuotaikos vyrauja ruošiantis susitikimui su kauniečių publika festivalyje „Aura 33“?
– „Auros“ vadovė choreografė Birutė Letukaitė ir jos teatras man, kaip atlikėjai ir žmogui, yra visa ko pradžia. Ji nėra gyvai mačiusi šio spektaklio, tačiau mane labai palaiko kaip atlikėją ir man ypač gera girdėti, kad žavisi manimi kaip mama. Ši moteris tikrai žino, ką reiškia derinti intensyvų kūrybinį darbą su šeima. Iš „Auros“ išmokau siekti vis daugiau ir tai persidavė į mano karjerą ir motinystę. Elijas „Aurą“ irgi jau žino: kai grįžome vasarą į gimtinę, atėjome į „Auros“ teatrą parepetuoti. Koks nenusakomas jausmas buvo dalytis šokių aikštele su savo sūnumi... Elijas klausinėjo, kaip čia viskas buvo mano laikais, o aš turėjau progą prisiminti, kaip atrodė senoji studija dar net be veidrodžių, o dabar išaugo į teatrą, kur dirba pasaulyje garsūs choreografai.
Man šis spektaklio rodymas kelia daug emocijų: tarsi džiaugiuosi, kad pasirodysiu savo mieste Kaune, kur spektaklį pamatys šeima ir draugai, tačiau kartu tai ir didelė atsakomybė. Tiesą sakant, parodę šį spektaklį, planuojame daryti jo pertrauką, tad Kaune įvyks tarsi atsisveikinimas, kurio metu žiūrovams atiduosime visą savo širdį ir didelę dozę energingo tiek šiuolaikinio, tiek gatvės žanrų šokio.
Kas: Tarptautinis šokio festivalis „Aura 33“. Šokio spektaklis „ma (KITA) ma“.
Kur: Kino centre „Romuva“.
Kada: Rugsėjo 30 d. 17 val.
