Taip pat dalyvavo mirusiųjų pagerbimo ceremonijoje Rasų kapinėse - padėjo gėlių prie Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, Nežinomo kareivio, lietuvių tautos dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapų bei prie paminklo ir kenotafo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Pagerbtas ir generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimas - gėlių prie paminklo Vilniaus Totorių aikštėje (prie Krašto apsaugos ministerijos) padėjo viceministras V. Umbrasas, kariuomenės atstovai, kariūnai.

Gėlių buvo padėta ir Vilniaus Panerių memoriale prie Vietinės rinktinės karių kapo.

Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai, kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų, Anapilin išėjusių tarnybos draugų kapus ir tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes. Lietuvos generolų antkapiai aprišami Lietuvos kariuomenės vado juosta.

Pasak Krašto apsaugos ministerijos, iš viso aplankoma apie pusantro šimto karių kapaviečių ir daugiau nei 2,2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.

Lemia ne paveldas, o siekis

Atskirai paėmus šią stagnuojančią sritį, švietimo ir mokslo ministrų gebėjimų vidurkis neišsiskiria iš kitų vyriausybės narių, tačiau palyginkime, kaip savo bare darbuojasi krašto apsaugos ar užsienio reikalų ministerijos. Vienoje nė padujų neliko iš pradžių besireiškusių sovietinės kariuomenės grimasų, o kita, susikūrusi lygioje vietoje, tapo lygiaverčiu partneriu senas tradicijas turinčioms kitų šalių diplomatinėms tarnyboms.

Sunkiau sekėsi vidaus reikalų ministerijai, kurią slėgė praeities kupra. Persivilkus uniformas ir tapus policija, viduje dar ilgai liko gyvas milicininkas su visa sovietine veikimo programa. Užsimaskavęs jis sugebėjo išgyventi prie visų ministerijos vairą laikiusių partijų. Pastaruoju metu jam darosi vis sunkiau kvėpuoti, nes pagaliau ėmė nykti jį maitinusi terpė, spaudžiama išaugusio visuomenės reiklumo.

Po tokios apžvalgos tarsi galima daryti išvadą, jog nepriklausomybės metais sėkmingesnės pasirodė institucijos, pradėjusios kurtis nuo nulio, o sunkiau sekasi toms, kurios velka sovietinio paveldo bagažą. Tačiau priežastys nėra tokios paprastos.

Pavyzdžiui, kariuomenę kūrė žmonės, turėję supratimą tik apie sovietinę karinę tvarką su  diedovščina, kuria didžiuotasi, su masinėmis maisto ir kuro vagystėmis, kurios buvo puikaus gyvenimo tarnyboje pavyzdžiai. Bet tie vyrai nenorėjo tapti Raudonosios Armijos klonu, sėmėsi kitos patirties, todėl turime vakarietiško tipo kariuomenę.

Kovo 11-oji – rinkėjų daugumos valia

Į Nepriklausomybę Lietuvą formaliai atvedė apie pusantro šimto žmonių, šiandien vadinamų signatarais. Dauguma jų tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatais, kad įvykdytų rinkėjų valią atkurti mūsų valstybę.

Būtent rinkimuose suteiktas mandatas įteisino Kovo 11-ąją pasaulio akyse kaip tautos valios išraišką ir neleido įsitvirtinti Kremliaus propagandai, jog Nepriklausomybės siekis yra tik būrelio nacionalistų išsigalvojimas. Rinkimai buvo esminė procedūra, kad demokratinės valstybės pripažintų mūsų teisę į Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Ištrūkome iš sovietų glėbio teisiniu keliu: pirma buvo rinkimai, po to – Nepriklausomybė.

Demokratiniams rinkimams organizuoti reikėjo veikiančios institucijos. Kaip Atkuriamasis Seimas skyrėsi nuo sovietinių laikų AT, taip tikrieji rinkimai skyrėsi nuo rinkimų spektaklio, kada žmonėms liepdavo patvirtinti partinio aparato iš viršaus nuleistą kandidatą į deputatus, kuris gaudavo 99 proc. balsų.

VRK – partijų tarnas?

Visai kitokie uždaviniai kilo ir Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri demokratijos sąlygomis turėjo prižiūrėti, kad rinkimų kova vyktų pagal įstatymus. Kada prie valdžios vairo įsitvirtino LDDP, Algirdas Brazauskas nusprendė, jog bus geriausia, jei konkurenciją tarp partijų prižiūrės jo valdomas žmogus, ir parinko vadovauti procesui savo patarėją Zenoną Vaigauską. Šio pristatinėti atskirai nereikia. Prie jo seno pirmoji politikų karta, prie jo politikais tapo tie, kurie jo darbo VRK pradžioje dar lankė vaikų darželius.

Ilgus metus pirmininkas tiko ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir visokiausioms koalicijoms. Aparatas veikė, skandalai ir skandaliukai tik lengvai jį pakedendavo. Ypatingi sugebėjimai išvengti konfliktinių situacijų ir išsiugdytas profesionalumas leido Z. Vaigauskui išsilaikyti taip ilgai, kad politikams jį laikyti jau darėsi nepatogu prieš žmones.

Ar mokinė tikrai prasilenkia su laikmečiu?

Keletą paskutinių  pirmininkavimo metų jo pavaduotoja buvo Laura Matjošaitytė, deleguota į VRK teisininkų draugijos. Jei vadovu tampa buvęs pavaduotojas, dažniausiai tai žymi veiklos tęstinumą. Naujoji pirmininkė kalbėjo apie naujų vėjų būtinybę, apie skaidrumą ir viešumą. Sakė tai, ką reikia sakyti, nors iki tol ramiai sėdėjo Z. Vaigausko užuovėjoje ir mokėsi išgyvenimo meno iš savo viršininko.

Regis, išmoko pagrindinę taisyklę, kad apie vėjus reikia kalbėti, bet nereikia jų kelti, ir tada ilgam išliksi. Nukišusi į stalčių išvadas, kurios nebuvo malonios Ramūnui Karbauskiui, ji pademonstravo lojalumą ją paskyrusiai daugumai. Deja, viešumo ir skaidrumo sąskaita. Komisija netenka prasmės, jei išlikimas poste svarbiau už visiems vienodos konkurencijos saugojimą.

Kada vyriausiasis rinkimų prižiūrėtojas tarnauja laimėtojų politiniams interesams, o ne įstatymui, pažeidžiami demokratinių rinkimų pagrindai. Kada toleruojami pažeidimai, kuriantys nesąžiningą pranašumą, tuo pačiu toleruojamas neleistinas poveikis rinkėjais – vieni brukdavo nemokamą dešrigalį, viliodami per pilvą, kiti įlenda į galvą per serialą iš televizorių ekranų. Vienus toleravo Z. Vaigauskas, kitus – jo augintinė.

Argi galėjo būti kitaip? Senojo stiliaus tąsa buvo užtikrinta balsuojant už pavaduotoją, todėl nėra kuo stebėtis. Mokinė mokytojo nepranoko, o gal ir laikai keičiasi, gal tikrai nauji vėjai pakeliui?

XX a. amerikiečių psichologas Abrahamas Maslow nupaišė poreikių hierarchijos piramidę, kurios pagrindą sudaro fiziologiniai poreikiai. Nors pats jis didžiausią dėmesį skyrė piramidės viršūnėje esančiam savęs realizavimui, be kurio žmogus netaps laimingas, daugelis suvulgarino jo teoriją, paversdami ją pasiteisinimu, jog leidžia savo gyvenimus vardan duonos kąsnio.

Nauji archeologiniai atradimai patvirtina, jog žmonija vystėsi priešingai, negu teigia marksistai: ne žemės ūkis su gyvulininkyste padėjo pamatus dvasiniam gyvenimui, o idėjų įgyvendinimas pavertė žmones iš klajojančių medžiotojų ir rinkėjų į sėslius žemdirbius ir gyvulių augintojus. Dabartinės Turkijos teritorijoje Gobekli Tepe rasta seniausia žinoma 12 000 metų senumo šventykla, kurią statyti pradėjo medžiotojai. Tam, kad įgyvendintų gigantišką tiems laikams sumanymą, jie turėjo pakeisti savo gyvenimo būdą. Jų idėja galiausia pakeitė žmonijos raidą.

Archeologija patvirtina Biblijos išmintį, jog pirma buvo žodis.

Iniciatyva „Idėja Lietuvai“ buvo labai drąsus užmanymas ta prasme, kad jis turėjo parodyti, ar esame pajėgūs susikurti kelrodį, kurio siekdami tobulėsime. Nevalyvam patogiau gyventi be veidrodžio, nes tada jis nemato, į ką panašus. Pasirinktos idėjos yra tarsi veidrodis, parodantis realią padėtį.

Jau pats veidrodžio kūrimas parodė, kad net ambicingiausi iš mūsų gali susivienyti, vedini bendro tikslo, – ir tai įkvepia. Turiu omenyje dviejų didžiausių ir tarpusavyje konkuruojančių portalų delfi.lt ir 15min.lt. bendrą darbą  „Idėjos Lietuvai“ labui.

Trys idėjos atskleidžia ir norus, ir gebėjimus

Bloga žinia, kad iš trijų atrinktų idėjų dvi paremtos noru gauti, o ne kurti: gauti antrą pilietybę, gauti lengvatines sąlygas būstui. Gavėjai tik naudojasi, o „Idėjų Lietuvai“ prasmė rodėsi esanti rasti gaires kūrybinei energijai.

Vertingiausia laikyčiau idėją dėl mokytojų prestižo. Tačiau teisingai įspėjo Vytautas Landsbergis per savo pasisakymą baigiamojoje konferencijoje: šiukštu galvoti vien apie algos kėlimą, pamiršus suvokimą, jog mokytojas kuria ne bet ką, o žmogų.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pristatė paprastutę idėją dėl dvigubos pilietybės. Nežinia, kaip toli ji mus nuvestų. Visų pirma, nesame apsibrėžę, kas Lietuvai yra pilietybė – ar tai lojalumas valstybei, ar savo ekonominių interesų tenkinimas.

JAV atlikta studija apie imigrantus iš penkių Lotynų Amerikos šalių rodo, kad dvigubą pilietybę galintys išsaugoti asmenys lengviau natūralizuojasi JAV. Vadinasi, jie geriau adaptuojasi atvykimo šalyje. Ar nuo to didėja noras grįžti į išvykimo šalį?

Paskutinė idėja buvo dviguba, ją pristatė premjeras. Dėl būsto jaunoms šeimos galiu tik tiek pridurti, kad ne lengvatas reikia teikti, o sudaryti sąlygas uždirbti tiek, kad jaunos šeimos būtų įgalios pirkti būstus išsimokėtinai.

Kitas siekis skaitmenizuoti paslaugas visuomenei skamba graudžiai juokingai, kada žinai, jog rentgeno nuotraukos, darytos ir suskaitmenintos Santariškėse, negali matyti Greitosios pagalbos ligoninėje, nors e. sveikatos programai išleista 15 mln. eurų.

Be to, kompiuterinis bendravimas dar labiau didins valdžios susvetimėjimą, nes mažės tiesioginių kontaktų. Gyvo ryšio trūkumą kompensuotų tik itin kokybiškos e. paslaugos. Praktika rodo, kad iki jų dar toli.

Tegul kažkas kitas daro...

Kuo viskas baigsis, pristatydamas trečią idėją aiškiai pasakė vykdomosios valdžios galva Saulius Skvernelis: jis tiesiog pasiūlė idėją – įgyvendinti idėją. Pasiūlė. Kažkam. Bet sau netaikė, nors būtent jis yra politinės vykdomosios valios galia. Nepriėmė nė vienos idėjos kaip užduoties savo kabinetui.

Iš Seimo gal tik 10 proc. dalyvavo pačioje baigiamosios konferencijos pradžioje, bet beveik visi drauge su ministrais išgaravo po trijų pirmųjų valstybės vadovų pasisakymų. Su jais išgaravo viltis, jog rasis politinė valia, kuri galėtų idėjas įgyvendinti.

Dabar politikai dievagosis, jog internete ar per LRT matė pranešimą apie darbą su pasaulio žydais, jog klausėsi Suomijos švietimo eksperto pranešimo apie tai, kaip Suomija tapo švietimo lydere pasaulyje. Beje, šis ekspertas, prisidėjęs prie tos lyderystės kūrimo, sakė važinėjantis į Lietuvą nuo 1992 m. Kaip regisi pagal esamą padėtį, jo patirtimi ir patarimais liko nepasinaudota.

Ar mokytojai, emigrantai ir jaunos šeimos dabar gali tikėtis išskirtinio dėmesio? Vargu. Idėjos vienu sparnu neskrenda.

Gobekli Tepe šventykla buvo apleista, kada nebeliko vienijančios idėjos, vardan ko reikia dėti pastangas laikytis draugėje.