Atvirukų ieško aukcionuose
"Zarasų turizmo ir verslo informacijos centre ir mes sudarome turistinius maršrutus. Tarp jų yra tokių, kurie siejasi ir su istorine tematika. Labiau juos atskleisti padeda tie senovės vaizdai, kurių pavyksta atrasti", – sako R.Keršys.
Jis teigia taip ir pradėjęs kaupti su Zarasų kraštu susijusius atvirukus, nes pamatęs, kad daug ko nei muziejus turi, nei kiti kolekcininkai. Tie seni atvirukai plaukioja įvairiuose aukcionuose ar knygynuose, kurie visiškai su Zarasais nesusiję, ir juos turintieji nevertina jų istorinės reikšmės. Tad R.Keršys stengiasi jų, jei tik įmanoma, įsigyti.
"Kiekvienas mano pirkinys siejasi su tam tikra istorine verte, – aiškina zarasiškis. – Pavyzdžiui, Turizmo ir verslo informacijos centre dabar dirbame prie projekto "Pirmojo pasaulinio karo palikimo atskleidimas Zarasų krašte". Kai prieš 100 metų vokiečiai įžengė į Zarasų kraštą, jie atėjo ne tik griauti, bet ir kai ką atsinešė. Tad iš to laikotarpio yra nemažai nuotraukų, kurios atskleidžia to laikmečio Zarasus ir gali palyginti tą urbanistinę miesto raidą. Tyrinėdami ir atskleisdami visuomenei vieną ar kitą laikotarpį mes kartu atskleidžiame ir istoriją, kaip vystėsi miestas."
Tik dalis kolekcijos
Pomėgis rinkti senus atvirukus vertingas ne tik pačiam kolekcininkui, bet ir miestui – kuriant turistinius takus, atskleidžiant istorinius laikotarpius, pritraukiant turistų, parodant, kaip Zarasai vystėsi.
Šioje veikloje nemažas ir "Facebook" susibūrusios grupės "Zarasų krašto istorija" indėlis – jos nariai padeda atskleisti nemažai informacijos. Kartais pavyksta gauti tokios, kurios neturi nei vietos, nei užsienio kolekcininkai, nei muziejai. Pasitaiko labai retų nuotraukų, kurios yra be galo vertingos – galima palyginti vieną ar kitą laikotarpį ir taip daugiau sužinoti apie kraštą.
Nesiekiu sukaupti kuo daugiau tų šimtamečių atvirukų – aš jų turiu gal apie 50. Bet turiu apie 1 tūkst. skaitmeninio formato nuotraukų apie Zarasų kraštą.
Anot R.Keršio, net iš vietinių mažai kas žino, kad Zarasai kažkada buvo apskritis, siekusi iki pat Dauguvos, su centru Novoaleksandrovsku – tuo metu taip vadinti Zarasai. Apskritis turėjo apie 240 tūkst. gyventojų, ir tokia išsilaikė iki pat sovietinių laikų. Tai liudijančios istorinės nuotraukos yra labai vertingos, ypač jaunajai kartai, kuri domisi savo krašto istorija.
"Atvirukai – tik mažoji dalis su Zarasų krašto istorija susijusios medžiagos, kurią aš renku, – sako pašnekovas. – Tai ir vertingi laiškai, ir iliustracijos, ir įvairūs kitokie dokumentai, suvenyrai. Yra žmonių, kurie sukaupę gerokai didesnių kolekcijų. Bet mano principas – ne tik kaupti, bet ir dalytis su visais. Tai, ką turiu ar įsigyju, paskleidžiu per socialinius tinklus arba vesdamas ekskursijas pristatau žmonėms, atvažiuojantiems į Zarasus. Bendradarbiauju su Zarasų muziejumi. Jie taip pat turi kolekciją. Manau, neįmanoma, kad kažkas – muziejus ar žmogus – sukauptų viską. Tai turi būti bendros pajėgos, vertingesni dalykai galėtų nugulti muziejaus archyvuose, tačiau svarbiausia, kad jie būtų prieinami visuomenei, žmonėms, kurie domisi istorija."
Išskirtinumas: R.Keršys – ypatingas kolekcininkas. Jam svarbu ne sukaupti kuo daugiau eksponatų, o kuo plačiau pasidalyti sukaupta informacija.
Prarastoji istorija
Įsigijęs seną atviruką su Zarasų kraštu, R.Keršys stengiasi identifikuoti jame užfiksuotas vietas, jas nufotografuoja, sudarydamas galimybę žmonėms palyginti, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar.
Pavyzdžiui, žvelgiant į sovietinio laikotarpio atvirukus akivaizdu, kad nedaug kas pakitę. Bet yra tokių vietų, kurių dabar jau net neįmanoma rasti, pavyzdžiui, Pieviškių kaimas. Ten kadaise buvo karių aerodromas, iš kurio keldavo žvalgybos balionus. Arba Gudotiškių kaimas – daug informacijos apie jį kai kuriose knygose yra iš Pirmojo pasaulinio karo laikų. Dabar ten nelikę net griuvėsių. Tokias vietas identifikuoti be galo sunku. Tačiau yra tokių vietų, kur tikrai matai, kaip tas kraštas keitėsi – Zaraso ežero didžioji sala, senamiestis ir kt.
Pasak R.Keršio, atvirukai-nuotraukos su Zarasų kraštu, taip pat raižiniai, paveikslai pradėjo rastis maždaug XIX a. pabaigoje, tačiau to laikmečio nuotraukų ar kitokių vaizdų yra labai mažai. Novoaleksandrovsku miestas vadintas nuo 1836 iki 1919 m. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo dislokuotos dvi vokiečių armijos kareivių divizijos, gyveno apie 30 tūkst. žmonių, daug kas piešė, daug kas fotografavo, siuntė atvirlaiškius. Tad to laikotarpio medžiagos yra gana daug.
Nuo 1919 iki 1929 m. Zarasų pavadinimas buvo sulietuvintas – jie vadinti Ežerėnais, tad atsirado ir atvirukų su šiuo pavadinimu. Kai kuriuose yra ir kaimelių pavadinimai – Stelmužės, Imbrazas, Antuzova ir kt. Tad pagal visus šiuos pavadinimus jis ieško medžiagos aukcionuose. Kartais pavyksta rasti ir įsigyti, kartais ne.
"Ieškoti pradėjau ne taip ir seniai – prieš keletą metų, kai pradėjau dirbti Turizmo ir verslo informacijos centre, ir labiausiai jis susijęs su mano gidavimo veikla – tiesiog taip galiu paįvairinti ekskursijas. Stovėdamas kažkurioje vietoje galiu vaizdžiai parodyti žmonėms, kaip šitas kraštas atrodė įvairiais laikotarpiais. Tai padaro labai didelį įspūdį", – sako pašnekovas.
Vėliau jis sako pastebėjęs, kad nemažai tų nuotraukų, vertingų miesto raidai, yra kažkur aukcionuose ir neprieinamos plačiajai visuomenei ar patenka į privačias kolekcijas, ir ta informacija tiesiog prarandama.
Ypač liūdna, kai eksponatai iš pačių Zarasų iškeliauja. Pavyzdžiui, buvo atrastas Degučių metraštis, vienas seniausių sentikių raštijos dokumentų, bet laiku jis nebuvo įvertintas, o dabar šis dokumentas eksponuojamas Sankt Peterburge – Lietuva jį jau prarado. Arba iš Zarasų Stelmužės unikalios raižinių kolekcijos yra kadaise iškeliavęs ir dabar Kaune eksponuojamas raižinys "Paskutinė vakarienė". Taip ir prarandami eksponatai, kurie yra Zarasų krašto istorijos dalis.
Įdomu matyti praeitį
Pačiam R.Keršiui didžiulį įspūdį daro atvirukai su Zarasų centro vaizdais, nes ten gali pamatyti tuos prarastus pastatus – buvusią įspūdingos architektūros stačiatikių cerkvę, prekybos pasažą, pirmąjį viešbutį, caro laikais statytus pastatus, kurių po karų neliko.
Taip pat patinka matyti, kaip anksčiau atrodė Zaraso ežero sala be pylimo, su savo piliakalniu, kuris 1960 m. buvo nustumtas į vandenį ir iš jo suformuotas pylimas, kad galėtų žmonės patekti į salą. Labai įdomios ir vokiečių darytos nuotraukos iš lėktuvų, kaip tuo laiku, prieš 100 metų, atrodė Zarasai, jų išdėstymas, ir palyginti, kas dabar yra likę.
Yra jo kolekcijoje viena labai įspūdinga nuotrauka, fotografuota iš Zarasų bažnyčios – Zarasų vaizdas su kabančiu dirižabliu. Dirižabliai būdavo naudojami žvalgybos tikslais – vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metais keldavo dirižablius, kad nustatytų artilerijos šaudymo kryptį link Daugpilio miesto pozicijų.
"Nesiekiu sukaupti kuo daugiau tų šimtamečių atvirukų – aš jų turiu gal apie 50. Bet turiu apie 1 tūkst. skaitmeninio formato nuotraukų apie Zarasų kraštą – tai, ką pavyko rasti įvairiose kolekcijose, kitų turimose nuotraukose. Man ta skaitmeninė informacija taip pat naudinga, nes galiu ją analizuoti ir panaudoti pristatydamas kraštą, ruošdamas ekskursijų maršrutus ar darydamas stendus", – sako zarasiškis.
Jis įsitikinęs, kad kiekvienas kraštas įdomus, jeigu juo domiesi ir tą informaciją atskleidi. R.Keršys to ir siekia – kiek galima daugiau atkleisti apie Zarasus, sudominti žmones atvykti čia.
