– Kaip gimė edukacinio projekto "Žolynų namų" idėja?

– Viskas prasidėjo iš nusistebėjimo, kodėl žmogus, kurį šitiek metų lydėjo augalai, staiga sugebėjo juos kažkuo pakeisti ir pamiršti savo šaknis. Kadaise kiekviename Žemės lopinėlyje vyravusią gamtos įvairovę užgožė monokultūros. Ir vis dažniau augalų atlasuose rasite žodžius: naudingas, vartotas, tačiau dabar retas ar beveik išnykęs, o pasiūloje – vis daugiau nevietinių gėrybių, kurioms atgabenti iššvaistoma daugybė energijos. Mes nekalbame apie tai, kad pradėsime visi ar lininius siūlus verpti, ar audimo stakles darytis. Kalbame apie tai, kas dar gali būti pritaikoma mūsų gyvenime, kad pakeistume tą mus užvaldžiusį sintetinį produktą.

Kitas dalykas – kaip padaryti tą namų aplinką praktišką. Man labai keista, kai žmonės išsišienauja visas pieveles, skuta jas kas savaitę, o paskui burnoja, kodėl pas mus atsirado kažkokių šliužų ar kurmiai pievelę išrausė. Nėra visuminio tos vietos supratimo, kaip ji gali funkcionuoti. Užsodiname hibridizuotais kultūriniais augalais, nors tas pats gėlynas ar daržas gali būti ir estetiškas, ir kartu praktiškas.

Visai kitu kampu į tuos augalus pradėjau žiūrėti, per praktiškumo pusę: kas tu, ką tu duodi aplinkai, ką gali duoti man, o ką aš galiu duoti tau, kad mes čia gražiai sugyventume?

Tas praktiškumas žmogaus aplinkoje turi ir edukacinę prasmę: vaikas mato, kad kieme auganti gėlė atkeliauja į virtuvę, į Kalėdų puokštes, į jo rankdarbius, ar mama kažką iš jos daro. Mato, kad gėlytės auga pievoje, kurią gal šiaip tėtis nušienautų, bet mama sako – palikime, nes man šita žolytė reikalinga. Tada tas vaiko požiūris į aplinką tampa visai kitoks – jis tampa globojantis.

Taip ir atsirado projektas "Žolynų namai". Tai naudingų augalų ir žinių ūkis – edukacinis projektas. Projektas, kurio tikslas – augalų globojimas. Ir kultūrinių, ir senovinių veislių, ir laukinių praktiškai naudojamų augalų. Mokome pažinti, naudoti gamtos duotybes bei, vadovaudamiesi gamtinės žemdirbystės principais, sau ir kitiems auginame ir ruošiame įvairias gėrybes. Žinoma, "Žolynų namų" atsiradimas susijęs ir su mano ekologiniu požiūriu, su baigtomis biologijos–žemės ūkio pagrindų studijomis.

– Bet juk reikėjo teritorijos, kur natūraliai vykstantys gamtos procesai dar nepažeisti?

– Projekto pradžia 2013 m. tapo Trakų rajono pakraštyje iš dviejų pusių ežero apgaubtas žemės plotas. Šią žemę ne savo valia daugiau kaip prieš 70 metų turėjo palikti seneliai, ji tapo sovietinio ūkio dalimi. Atgauta daugiau kaip prieš 20 metų nevalingai buvo palikta ilsėtis.

Kadaise graužęsi dėl apleistos žemės ūkio paskirties žemės, dabar džiaugiamės, kad visus šiuos metus neradome laiko įsikišti ir sugadinti čia vykstančio natūralaus atkuriamojo proceso. Be jokio žmogaus įsikišimo šie 6 ha tapo kampeliu, kur į ežerą įbridusį alksnyną keičia pieva, perauganti į jauną rudmėsėmis nusėtą pušyną, užsibaigiantį tarp jų įsiterpusiomis prisirpusių žemuogių pievelėmis. Čia yra ir durpingų, ir sukulentų pilnų pievelių, ir molingų šlaitų, ir beržynėlių. Čia niekas netręšiama, ir nevažinėja jokia įprasta žemės ūkiui technika. Čia augalai arba auga draugaudami su savo kaimynais natūraliomis sąlygomis, arba auginami vadovaujantis gamtinės žemdirbystės principais. Šiuo metu auginame laistymo nereikalaujančius prieskoninius-aromatinius augalus ir kuriame gamtos sodą.

2015 m. netoli Vilniaus įsigyta sodyba tapo "Žolynų namų" praktiškai naudojamų augalų kolekcijos namais ir vieta, kur gali atvykti ištroškę žinių, patirties ir įspūdžių. Čia kaupiame praktiškai naudojamų augalų kolekciją: aromatiniai, prieskoniniai, vaistiniai, kultūriniai, laukiniai augalai, kurie gali augti Lietuvos sąlygomis.

Kad augalas patektų į kolekciją, aš jį labai išsamiai apžiūriu – koks jo fitoterapinis poveikis, kur dar jį kažkada kažkas kažkaip naudojo, ar įmanoma tai perkelti į šiuolaikinį gyvenimą.

– Dar auginate gana daug daržovių, bet jos yra šiek tiek kitokios?

– Kam auginti paprastą bulvę, jeigu galima spalvotą. Arba paprastą morką, jeigu galima užsiauginti, pavyzdžiui, violetinę, kuri turi daugiau antioksidantų. Tad tas mūsų daržas yra spalvotas. Jame – daržovių veislės, kurios įdomios man pačiai, lankytojams, taip pat senovinės veislės, kurios supažindina, kaip atrodė pirmapradės mūsų daržovės.

Antroji mūsų veiklos kryptis yra edukacinė – iš to, ką aš sukaupiau, kokius eksperimentus atlikau, atsiranda edukaciniai užsiėmimai. Sužindiname su augalais, kurie auga pievose, bet kuriuos, pavyzdžiui, darže galima pasisėti rudenį, o valgyti ankstyvą pavasarį, knaisiojamės po šakneles – degustuojame, mokome margučius marginti gamtos dažais, tai man pačiai yra labai įdomu. Dar viena edukacijos kryptis – tiems, kurie nori pradėti kažką auginti. Rengiame žoliavimo, gėlių naudojimo maistui ir puošybai edukacinius užsiėmimus. Floristika – dar viena kryptis, kuri mane labai žavi. Man įdomu žiūrėti, kaip bet kurį augalą tam tikroje jo gyvenimo stadijoje galima paruošti, kad jis tiktų būtent floristinėms kompozicijoms.

– Esate baigusi biologijos studijas, tad augalų jums nereikėjo pažinti iš naujo?

– Reikėjo, nes nepakanka to, ką kažkada sužinojau studijuodama, – turi su jais gyventi kiekvieną dieną. O aš ilgą laiką su jais negyvenau. Kurį laiką dirbau gamtininkų būrelio vadove, paskui daug metų – ryšių su visuomene, rinkodaros, projektų vadybos srityje.

Tad pradėjus kurti "Žolynų namus" teko sėdėti pievose, naršyti internete, skaityti knygas ir viską pažinti iš naujo. Net ne tas pats pažinimas, o požiūris keitėsi labiausiai – visai kitu kampu į tuos augalus pradėjau žiūrėti, per praktiškumo pusę: kas tu, ką tu duodi aplinkai, ką gali duoti man, o ką aš galiu duoti tau, kad mes čia gražiai sugyventume? Tiesą sakant, galėtum čia visą gyvenimą specializuotis – tokia neišsemiama yra ta mūsų biologinė aplinka, kad nublanksta prieš bet kokį žmogaus kūrinį.

Nemažai augalų man buvo visai nežinomi. Naujiena buvo, pavyzdžiui, saldžioji drėgmenė, kurios šaknys turi salstelėjusį poskonį. Tai salierinių šeimos augalas. Lietuvos gamtoje jis lyg ir sutinkamas, tačiau gyvenime aš jo nebuvau mačiusi. Kitas augalas – pajūrinė balža, kurios jauni lapai ir lapkočiai anksti pavasarį skoniu nenusileidžia lapiniams kopūstams, žiedynai privilioja daug vabzdžių, o sėklų galvutės iki pat rudens puošia gėlyną.

Ta pati kiaulpienė buvo naujiena. Kaip ją paruošti, kad žiedai tiktų floristikai arba stalo puošybai, lapai – arbatai, kad šaknis, kurios yra be galo gera priemonė ir turi daug fitoterapinių savybių, būtų patogu naudoti. Sugalvojome tokias kiaulpienių šaknų juosteles – storą kiaulpienės šaknį raižai plonomis juostelėmis, džiovini ir išeina tokie tarsi kramstukai. Juos labai skanu valgyti, ypač jei kiaulpienių šaknis susirenki lapkričio mėnesį, kada augalas ruošiasi žiemai ir visai kitokia jo šaknies chemija – nėra to kartumo, kuris būna pavasarį, šaknies poskonis būna salstelėjęs.

– Minėjote gamtinę žemdirbystę. Kas tai yra?

– Savo ūkyje mes taikome tam tikrus gamtinės žemdirbystės principus. Pirmas – be reikalo nešienauk, neravėk ir kitaip netrukdyk tam, kas vyksta toje vietoje tol, kol tavo auginamam augalui tai netrukdo. Kitas – organikos tėkmė. Į mūsų sklypus neatkeliauja jokia cheminė priemonė – nei trąšos, nei herbicidai, nei pesticidai. Augalams susitvarkyti su kenkėjais padeda pati aplinka ir mūsų rankos, o gauti maistinių medžiagų padeda šalia susidaranti organika – tvenkinio dumblas, miško lapai, pievos žolė. Augalai nelepinami, kasdien jų niekas nelaisto, tad jie yra vienovėje su visa aplinka, įgauna šiek tiek kitokių skonių, o svarbiausia, kad yra absoliučiai sveiki vartoti.

Gamtinėje žemdirbystėje yra toks požiūris: nėra čia ko kankintis, vis tiek kažkada bus lietaus ar saulės, ir tai, kas reikalinga, įvyks. Reikia tiesiog išlaukti, turėti kantrybės ir būti tame procese. Žinoma, kai kas užauga, kai kas neužauga, bet kai yra didžiulė augalų įvairovė, kultūrų, rūšių ir veislių įvairovė, jeigu vienas neužaugs, kitas tikrai užaugs. Gamta kai kuriuos dalykus puikiausiai susitvarko ir be mūsų – visiškai nebūtina sodininkaujant ar daržininkaujant žmogui visur kištis.

– Jūs gyvenimo būdą, iškeliaudama į gamtą, pakeitėte iš esmės. Nebuvo baisu?

– Jeigu eini į darbą ir tave vis dažniau aplanko mintis: "Dieve mano, ką aš čia darau, kodėl aš tai darau ir kokia to prasmė?" – tai yra ne tavo kelias. Aš dirbdama tikrai labai nuostabius darbus gerose darbovietėse, su puikiais vadovais ir kolektyvais, tiesiog save pagaudavau taip pamąstant. Mano iš močiutės gauta prigimtis ir genetika, nes aš iš Kazlų Rūdos miškų kilusi, prieštaravo, šaukė man, kad aš šiek tiek ne tuo keliu nuėjau.

Tas darbas prie kompiuterio, kurį aš dirbau apie 20 metų, baigėsi ir pervargimu, ir tam tikromis ligomis, susijusiomis su judėjimo aparatu, sausgyslėmis. Dabar tos ligos dingo. Aš jaučiuosi savo kelyje net ir dirbdama rutininį darbą – žoles tvarkydama ar daržus mulčiuodama.

– Kokie patyrimai labiausiai įstrigo atmintin prisimenant pačią pradžią?

– Kai sukūriau "Žolynų namus" ir pradėjau ragauti tai, ką gauname iš gamtos, man didžiausią įspūdį padarė skoniai. Būtent tie laukinių augalų skoniai. Varnalėšų, builių, laukinių morkų šaknys, sibirinių barščių kvapas ir skonis, ankstyvos garšvos, gurgžtys, kurių sėklų skonis panašus į kmyninių kuminų, ar tų pačių builių lapelis. Kiek yra spalvų, aromatų, skonių!

Kai pradėjome selekcionuoti daržoves, nuėjome ta kryptimi, kad turėtume kuo daugiau masės, o augalas prarado visą tą didžiulį spektrą tikrųjų skonių ir kvapų. Juk toje mažoje masėje susikoncentravę daugiau aktyviųjų medžiagų ir skonių, eterinių aliejų. Tie skoniai iki šiol kelia nuostabą.

Tarkime, aš pradėjau kepti duoną su žolių miltais šeimai. Be grūdų, į ją dar dedu dilgėlių, garšvų, raudonėlių, balandų, vynuogių, krienų lapų – tokį specialų mišinį esu susikūrusi, kuris labai praturtina tos duonos skonį. Kepu aš ją jau gal 10 metų. Tai puikus įrodymas, ko galima pasiekti net į paprastą maistą pridėjus to laukinio augalo skonio.

Pastaruoju metu man labai įdomu pastebėti, kokioje stadijoje vienas ar kitas augalas yra gražiausias sudžiūvęs. Tarkime, išmokome kiaulpienės žiedą sudžiovinti taip, kad jis ir liktų toks geltonas kaip pievoje, ar taip, kad jis nepamestų tų savo pūkų. Labai įdomu buvo tai atrasti ir išmokti.

Dalijimosi sukauptomis žiniomis procesas taip pat teikia malonumo. Dabar mano darbas yra tarnystė. Jeigu reikia, aš tarnauju žolininkams, jeigu reikia – floristams, jeigu reikia – tiems, kurie nori pažinti, susipažinti ar pabandyti dirbti tuos darbus.

R.Buslavičienė siūlo išmėginti

Duona su žolių miltais

Iš kur ta duona su žolių miltais atsirado? Mūsų močiutės kepdavo pelų duoną. O ją kepdavo tada, kai jau nebūdavo ko valgyti, pavasarį, kai visi aruodai išsemti. Eidavo moterys į šalinę ir sušluodavo šieno likučius – juos ir dėdavo į tą paskutinę duoną. Aš pagalvojau – kodėl gi neįdėjus gražiai paruoštų žolių miltų?

Duonai reikia duonos raugo, kokių nori miltų (mes naudojame rupiai maltus speltų ir rugių miltus). Kilogramui miltų dedami 5 kupini šaukštai žolių mišinio, 3 nubraukti šaukštai prieskonių (gali būti krapai, kmynai, kalendros arba jų mišinys), iki 3 nubrauktų šaukštelių druskos, 600–700 mililitrų vandens. Viskas išminkoma, dedama į formas, kildinama devynias valandas ir kepama 180 laipsnių temperatūroje 55 min.

Į žolių mišinį galima dėti įvairiausias žoleles – reikia paeksperimentuoti, kas jums labiausiai patinka. Aš dedu dilgėlių, garšvų, raudonėlių, balandų, vynuogių lapų, krienų lapų. Žolės sudžiovinamos, sutrinamos rankomis per nerūdijančio plieno sietą ir gaunami žolių miltai. Turite balandų – dėkite jų, neturite penkių šaukštų mišinio – įdėkite tiek, kiek turite. Tiesiog bandykite.

Pačius žolių miltus galima naudoti daug kur – įdėti šaukštą kepant blynus, gaminant troškinį ar bet kurį kitą patiekalą. Jame yra daug vitaminų, mikroelementų, chlorofilo. Mišinio galima pasiruošti visai žiemai. Iš dilgėlių žiedų išeina labai puikūs miltai, nes patys sudžiovinti dilgėlių žiedai jau yra kaip miltai.

Arbūzų ir nakvišų kokteilis

Kokteilio su paskutiniaisiais nakvišų žiedais idėja. Susiplakite arbūzų ir nakvišų kokteilį, jei norisi – paskaninkite medumi ir citrina. Ir skanu, ir sveika.

Nakvišos – iš Šiaurės Amerikos atkeliavęs augalas, kurio sėklų aliejus gelbsti moteris menopauzės metu. Nakvišos visos dalys valgomos: lapai, šaknys, žiedai, sėklos. Tad kai nakvišos baigia žydėti, reikėtų susirinkti jų sėklas – jas galima naudoti kepiniams.

Moliūgų išspaudos mūsų virtuvėje

Spaudžiant sultis, be tikėjimo jų nauda, mane nuolat kamuoja abejonės: ar mes gerai elgiamės burzgindami įvairiausias sulčiaspaudes ir į šiukšlių konteinerius ir kompostines išmesdami ne mažiau vertingą daržovių bei vaisių dalį – ląstelieną. Žiūrint į lėkštes obuolių, topinambų, moliūgų, burokėlių ar kitų daržovių išspaudų ir suvokiant jų naudą, nekyla ranka palydėti to turinio į kompostą. Na, galų gale tai dar ir neekonomiška. Taigi pradėjau eksperimentuoti ir dalijuosi šeimos palaimintais labai paprastais receptais. Tiesa, patiekalai gaminti iš lėtaeige sulčiaspaude gautų išspaudų. Moliūgai – vandeninga daržovė, tad jos nuvandeninimas tik palengvina kai kurių patiekalų ruošimą.

Margablyniai su moliūgų išspaudomis ir nakvišų sėklomis

Į išspaudas įpilame panašų kiekį miltų, įmušame 1–2 kiaušinius, įpilame pieno arba vandens, porą šaukštų aliejaus, pagal skonį įberiame cukraus ir žiupsnį druskos. Tešla užmaišoma tokio tirštumo, kad lengvai kabintųsi šaukštu. Į tešlą, jei turime, įpilame saują nakvišų sėklų. Kepame blyninėje. Gardiname jogurtu, uogiene, uogomis, pušų sirupu.

Varškėtukai su moliūgų išspaudomis

Lygiomis dalimis sumaišome išspaudas ir varškę. Įmušame kiaušinį. Miltų pilame tiek, kad tešla nebūtų skysta. Pagal skonį saldiname ir druskiname. Kukuliukus formuojame rankomis. Jei prie jų labai limpa – tešlą ir rankas pabarstome miltais. Verdame šiek tiek pasūdytame vandenyje.

Mielinės bandelės su moliūgų išspaudomis

Šiek tiek tirštesnė tešla nei spurgyčių. Rankomis formuojame bandeles. Skardoje pakilusias bandeles kepame orkaitėje apie 180 laipsnių temperatūroje.

Spurgytės su moliūgų išspaudomis

Šiek tiek tirštesnė nei margablynių tešla kildinama pasitelkus mieles. Iš pakilusios tešlos šaukštu formuojame spurgytes ir verdame įkaitintame lydytame svieste arba aliejuje. Apibarstome milteliniu cukrumi.

Kaip suvartoti pastarnokus

Mes, moterys, išradingos ir, tiesą sakant, suktos. Bet dėl vienos suktybės man nei gaila, nei gėda. Netgi, sakyčiau, drįstu didžiuotis. Suktybės kodinis pavadinimas: "Kaip šeimai sumaitinti pastarnokus."

Pastarnokas – pati nereikliausia daržovė. Pati išsisėja bei užauga ir nelabai derlingoje dirvoje. Dažnai juos galima sutikti ir laukinėje gamtoje: pakelėse, pievose, dykvietėse. Vidurvasarį taip išskleidžia lapiją, kad galima juos pamiršti iki tol, kol prireiks į patiekalą – jokia naujai išdygusi žolė jų nebeužstelbs. Šaknų dydžiu jie dažnai pralenkia morkas ir gali prisivyti ir cukrinį runkelį. Be to, neteko matyti, kad juos kas nors mėgtų apgraužti. Ir dar: jie žiemoja dirvoje, tad jei žemė neįšalusi, galite jų šaknis kasti kad ir viduržiemį. Tad atrodo, kad užsisėjai daržą pastarnokais ir gali miegoti kur ant krosnies – tikras daržininkų džiaugsmas ir gerovės pagrindas turėtų būti ta didžiulė, riebi balta šaknis. Juolab kad pastarnokų šaknyse yra ir baltymų, ir cukrų, ir fosforo, ir vitamino C, ir dar daug ko.

Deja, jie turi vieną bėdą: dėl eterinių aliejų ir aromatinių medžiagų kvapo ir specifinio skonio ne visi juos mėgsta. Namų bandymų su užsiaugintais pastarnokais buvo atlikta kuo įvairiausių: pertrintos sriubos, troškiniai, salotos, blyneliai ir kt. Šeimos verdiktas visais atvejais buvo vienas: "Fu…" Pirmą kartą to iš savo keturių šeimos narių neišgirdau, kai pastarnokų griežinėlius pabandžiau iškepti lydytame svieste. Valio. Beje, tikrai skanu. (Taip galima kepti net varnalėšų šaknis.)

Antras būdas – pastarnokų kava.

Trečias būdas – įvairių daržovių sultys įmaišant ten ir pastarnokų sulčių.

Ketvirtas būdas gimė tuomet, kai apsiašarojusi nuo smulkinamų krienų pradėjau mąstyti, kuo tą koncentratą praskiedus, kad nenukentėtų konsistencija ir spalva. Ir po ranka pasipainiojo šaldytuve nuobodžiaujantis pastarnokas.

Nedrąsiai šaukštelį naujųjų krienų ištiesiau vyrui ir jis net nesuprato, kad ten yra pastarnokų – krienai užslopino specifinį jų kvapą ir skonį. Krienus palaimino ir uošvis – tikras šio patiekalo ekspertas.

Taigi dabar mes krienus gaminame paprastai ir greitai: supjaustome abi daržoves nedideliais gabaliukais ir malame lėtaeige sulčiaspaude, paskui jų sultis ir tirščius sumaišome. Pagaminame mišinį iš vandens, cukraus, citrinų rūgšties ir druskos (literatūroje rekomenduojamas santykis 300 g krienų masei – 450 g vandens, po 20 g cukraus ir druskos, apie 10–15 g citrinų rūgšties arba 250 g 9 proc. acto). Daržovių masę marinatu skiedžiame iki norimos konsistencijos bei skonio ir dedame į šaldytuvą. Taip pagaminti krienai nejuoduoja ir greitai negenda.