MadeinVilnius.lt komanda nusprendė pasidomėti, kokia situacija šiuo metu su šiais pavojingais parazitais.

Erkinis encefalitas – pavojingas visiems

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė teigia, kad tiek žmonėms, tiek gyvūnams viena pavojingiausių erkių platinamų virusinių ligų yra erkinis encefalitas. Lietuvoje ją platina taip vadinamoji europinė miško erkė – ixodes ricinus.

R. Sirutkaitytė tikina, kad erkių sukeltomis ligomis serga ne tik šunys, bet ir karvės, avys, ožkos, arkliai. Net laukiniai gyvūnai, kaip antai vilkai ar lapės taip pat gali sirgti ir būti užsikrėtę erkiniu encefalitu. Tačiau didžiausią grėsmę kelia ne patys sergantys gyvuliai. Erkės užkrečia ožkas, karves, o žmogus užsikrečia vartodamas tokių gyvulių nevirintą pieną arba jo produktus.

Vien per šių metų sausio-balandžio mėnesius buvo diagnozuoti 7 erkinio encefalito atvejai ir 181 Laimo ligos atvejis.

Mokslininkės duomenimis, erkinio encefalito virusas gana ilgai išsilaiko piene ir jo produktuose, yra atsparus rūgštinei terpei ir karščiui, piene gali išsilaikyti iki 2 mėn. VMVT darbuotoja pataria prieš vartojimą virinti pieną, kadangi tokiu atveju erkinio encefalito virusas žūsta per 2 minutes. Termiškai neapdoroto pieno ir jo produktų mokslininkė vartoti nerekomenduoja. Ūkininkams ji pataria gyvūnų apsaugai naudoti erkes atbaidančias priemones (repelentus), taip pat neganyti gyvulių pamiškėse, aukštoje žolėje, brūzgynuose, miškuose bei drėgnose vietose, gyvūnų laikymo patalpose sistemingai kovoti su graužikais.

O kaip šunys ir katės?

VMVT atstovės duomenimis, šunims dažniausiai yra diagnozuojama babeziozė. Ji pasireiškia tuo, kad, įsisiurbus erkei, babeziozės sukėlėjai patenka į šuns kraują ir ardo raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus). Maždaug po savaitės šuns šeimininkas gali pastebėti, kad gyvūnas tampa vangus, apatiškas, praranda apetitą, pradeda karščiuoti, pabąla šuns gleivinė, jis gali vemti ar viduriuoti. Babeziozei jautresni jauni šunys, taip pat gyvūnai nusilpusia imunine sistema, turintys daug parazitų ar paveikti kitų infekcijų.

Kitos dažnos ligos, kuriomis erkės užkrečia šunis, – erlichiozė ir anaplazmozė. Šių ligų požymiai – karščiavimas, apetito praradimas, apatija, svorio netekimas, kraujavimas iš akių, nosies, patinusios galūnės. Kai kurie gyvūnai gali vemti, viduriuoti, kosėti, sunkiai kvėpuoti.

Šuo taip pat gali susirgti borelioze arba Laimo liga, kuria užsikrečia ir žmonės. Laimo liga šuniui yra pavojinga tuo, kad susirgus jam gali išsivystyti sąnarių uždegimas, gyvūnas ima šlubuoti, praranda apetitą, jautriai reaguoja į prisilietimą, jam padidėja limfmazgiai. Boreliozė klastinga ir vėlai pastebima, nes ligos požymiai gali pasireikšti po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1–2 ar net 5 mėnesiams.

VMVT mokslininkė aiškina, kad minėtos ligos gali pasireikšti ir katėms, tačiau joms simptomai dažnai būna švelnesni. Nepaisant to, kačių savininkai turėtų kreipti dėmesį ir į nedidelius šių gyvūnų sveikatos pablogėjimus. Susirgusi Laimo liga, katė dažniausiai tik šiek tiek pašlubuoja. Laimei, laiku pradėta gydyti, ji greitai pasveiksta. Kačių babeziozė, R. Sirutkaitytės manymu, sunkesnė liga. „Ja užsikrėtusioms katėms dingsta apetitas, krenta svoris ir išsivysto anemija. Kartais gali pasireikšti gelta, vėmimas, sutrikti kvėpavimas“, – aiškina VMVT darbuotoja. Ji ramina, kad erlichiozė ir anaplazmozė katėms, priešingai nei šunims, labai retai nustatomos.

R. Sirutkaitytė pataria naminių gyvūnų šeiminkams, pastebėjusiems anksčiau išvardintus požymius, kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytojus, nes negydoma liga gyvūnui gali baigtis labai blogai.

Įsisiurbusią erkę reikia suimti pincetu kuo arčiau odos. Tam, kad ji atsikabintų, rekomenduojama pajudinti ją į šalis ir lėtai ištraukti, sukant prieš laikrodžio rodyklę. Įkandimo vietą reikia dezinfekuoti spiritiniu tirpalu.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu kiekvieną kartą grįžus iš lauko, šunį ar katę atidžiai apžiūrėti. Aptikus erkę, reikia ją kuo greičiau ištraukti, nes šis parazitas ne visada spėja per trumpesnį kaip 24 val. įsisiurbimo ir maitinimosi laikotarpį perduoti ligų sukėlėjus. Įsisiurbusią erkę reikia suimti pincetu kuo arčiau odos. Tam, kad ji atsikabintų, rekomenduojama pajudinti ją į šalis ir lėtai ištraukti, sukant prieš laikrodžio rodyklę. Įkandimo vietą reikia dezinfekuoti spiritiniu tirpalu.

Profilaktikai R. Sirutkaitytė pataria naudoti specialius preparatus: vaistinius lašus, purškalus, antkaklius, kurių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

Ligos atvejai – vis pavojingesni

Nepaisant anksčiau išvardintų gyvūnų ligų, reikia nepamiršti, kad erkių užkrečiamos ligos yra labai pavojingos ir žmogui. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) medicinos entomologė Milda Žygutienė pateikia tokius skaičius: Lietuvoje vien per šių metų sausio-balandžio mėnesius buvo diagnozuoti 7 erkinio encefalito atvejai ir 181 Laimo ligos atvejis. Praėjusiais metais buvo registruoti 633 atvejai, kai žmogus susirgo erkiniu encefalitu. Laimo ligos nustatymo atvejų buvo kur kas daugiau: 2915 atvejų.

ULAC entomologė pastebi, kad Vilniaus apskrityje š. m. sausio-balandžio mėn. buvo diagnozuota 13 Laimo ligos atveju, tačiau nebuvo nustatytas nei vienas erkinio encefalito atvejis. Tačiau praėjusiais metais sostinės apskrityje buvo diagnozuoti 129 erkinio encefalito ir 907 Laimo ligos atvejai.

Šios ligos atvejų nustatoma vis daugiau. ULAC duomenimis, palyginti su 2015 m. skaičiais, erkių platinamų ligų sergamumo rodikliai labai išaugo. Laimo ligos atvejų padidėjo 31 proc., o erkinio encefalito – net 91 proc. ULAC mokslininkai spėja, kad viena iš galimų priežasčių yra klimato kaita.

Nelabai guodžia ir tai, kad Vilnius – labiausiai erkiniu encifalitu „sergantis“ miestas. ULAC duomenimis, 2015 m. tik Vilniuje buvo diagnozuoti 49 erkinio encefalito atvejai, kai tuo pat metu Kaune – tik 29.

Specialistų teigimu, pavojingiausios sostinės vietos – Bukčių miškas ir Vingio parkas.

Kačių šeimininkų nuomonės dažniausiai skiriasi dėl pagrindinių klausimų – ar verta neskirtus veisti gyvūnus augintinius kastruoti, ar tai laikoma jų žalojimu ir ėjimu prieš gamtą, ar katėms būtina palakstyti lauke?

Paplitusi nuomonė, kad kastruojant gyvūnus, neužtikrinamas jų natūralus poreikis daugintis, pažeidžiama jų gerovė. Apie tai, kas geriau mūsų augintiniams, aiškina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja, veterinarijos gydytoja Rasa Sirutkaitytė.

– Ar reikia kates kastruoti?

– Neplanuojant užsiimti kačių veisimu, rekomenduojama jas kastruoti dar prieš pirmąją rują. Tai padeda išvengti dažnai pasitaikančių ligų, nepageidaujamų palikuonių, žalingo gyvūno elgesio (kovos dėl teritorijos, teritorijų žymėjimo ar kt.).

Nekastruotos katės – viena pagrindinių priežasčių, dėl ko didėja benamių kačių populiacija. Nekontroliuojant veisimosi, jos gali atsivesti net iki 4 vadų per metus. Katės labiau prisitaikiusios išgyventi be priežiūros, lauko sąlygomis, lengviau randa maisto, slėptuves žiemai, jų nebijo ir žmonės, todėl bešeimininkių kačių problema mūsų šalyje visais sezonais aktualesnė nei šunų.

– Paplitusi nuomonė, kad katės ar katinai po kastravimo linkę priaugti svorio. Ar iš tiesų taip yra?

– Tai greičiau liaudyje paplitęs mitas, nes tinkamai subalansavus gyvūnų šėrimą ir fizinį aktyvumą, to paprastai galima išvengti.

– Ar būtina namines kates (katinus) išleisti į lauką, ar tai saugu?

– Grynas oras teigiamai veikia visus gyvūnus, bet vesti į lauką reikėtų tik sveikus ir vakcinuotus augintinius, taip pat ir kates. Į lauką vedamoms katėms, kaip ir šunims, reikėtų turėti specialiai pritaikytą pavadėlį. Katės yra labai smalsūs ir akrobatiniais sugebėjimais pasižymintys gyvūnai, kurie retai atsispiria pagundai praplėsti ,,savo teritorijų” ribas, tad reikėtų įvertinti pavojus, tykančius augintinių lauke.

Pasitaiko atvejų, kai smalsaudamos katės susižaloja iškritę pro daugiabučių langą ar balkoną. Be priežiūros į lauką išleistos gali papulti po automobilių ratais, susižaloti kovodamos su benamėmis katėmis ar kitais gyvūnais.

Neskiepyti ar silpnos imuninės sistemos gyvūnai gali susirgti įvairiomis, net ir nepagydomomis virusinėmis ligomis, apsinuodyti, užsikrėsti blusomis ar kitais parazitais (grybeliu, helmintais, toksoplazmoze, pasiutlige ir kt.). Būna atvejų, kai išsigandę katės užsikaria į medžių viršūnes ir nenulipa žemyn net keletą dienų. Be to, augintinius gali pagauti gyvūnų globos namų darbuotojai, priglausti ir negrąžinti kiti žmonės, ypač jei gyvūnas nepaženklintas ir neįmanoma nustatyti jo šeimininko.

– Ar būtina namie laikomus augintinius ženklinti?

– Nemažai gyventojų vengia ženklinti savo augintinius dėl papildomų išlaidų, bet kartais tai būna vienintelė galimybė grąžinti pasiklydusį gyvūną savininkui.

– Kas gyvena ilgiau – laukinės ar naminės katės?

– Įrodyta, kad namuose, tinkamomis sąlygomis laikomos ir prižiūrimos katės nepatiria tiek streso, yra sveikesnės ir gyvena ilgiau, nei lauke gyvenančios, kurių kasdienėje aplinkoje daug dirgiklių ir pavojų.

Europos Sąjungoje (ES) tyrimams panaudojama net iki 12 mln. gyvūnų, Lietuvoje – iki 6 tūkst. per metus, teigia specialistai. Vieną kartą bandymams panaudotas gyvūnas užmigdomas, o tai esą reiškia, kad jis daugiau nebekenčia. Tačiau eksperimento metu didesnę ar mažesnę kančią gyvūnas vis dėlto patiria, sako bandymus atliekanti mokslininkė.

Mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro Biomodelių skyriaus vedėja Irena Jonauskienė pasakoja, kad jų centre tyrimams naudojami smulkieji gyvūnai – pelės, žiurkės, triušiai ir jūrų kiaulytės. „Nelabai daug [jų turime] – kelis tūkstančius“, – sako mokslininkė. Anot jos, lyginant su kitais centrais pasaulyje, tai nelabai didelis skaičius.

Maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė teigia, kad aiškaus skaičiaus, kiek gyvūnų per metus Lietuvoje panaudojama tyrimams, nėra. „Kartais per metus panaudojama 4 tūkst., iki 6 tūkst. [...] Tai priklauso nuo to, kiek projektų vykdoma konkrečiais metais“, – aiškina specialistė. Tuo metu ES, jos žiniomis, tyrimams kasmet panaudojama iki 12 mln. gyvūnų.

R. Sirutkaitytės teigimu, mūsų šalyje gyvūnai panaudojami mokslo tikslais, t. y. medicinos pažangai, dažniausiai – odontologijos ir veterinarijos srityse. I. Jonauskienė sako, kad Inovatyvios medicinos centre gyvūnai daugiausia naudojami cheminių, biologinių preparatų bandymams bei įvairiems imunologiniams – žmogaus imuniteto tyrimams.

„Vieną kartą panaudojus gyvūną, jau antrą kartą jo nebenaudojame“, – teigia mokslininkė. Pasak R. Sirutkaitytės, paprastai po bandymų gyvūnai yra eutanazuojami, o tai esą reiškia, kad jie daugiau nebekenčia.

Gyvūnus augina mokslininkai

Gyvūnai, skirti tyrimams, pačių mokslininkų yra užauginami specialiomis sąlygomis, specialiuose narvuose. „Mes juos užsiauginame patys ir truputį tiekiame kitoms mokslo įstaigoms“, – teigia I. Jonauskienė. Jos žiniomis, Lietuvoje yra 4–5 laboratorijos, kuriose naudojami gyvūnai.

Beje, pavyzdžiui, su katėmis ar šunimis, mokslininkės teigimu, Lietuvoje tyrimai nėra atliekami. „Kiekvienas gyvūnas, kuris naudojamas eksperimentui, turi būti užauginamas specialiame veislyne. Lietuvoje tokio veislyno, kuriame augintų kates arba šunis, nėra“, – tvirtina moteris.

R. Sirutkaitytė pasakoja, kad tyrimams naudojamiems gyvūnams veisti  ir laikyti yra nustatyti reikalavimai. Esą siekiama, kad gyvūnų būtų panaudojama kuo mažiau ir kad jie nekentėtų. „Stengiamasi tyrimus su gyvūnais pakeisti alternatyviais metodais, tarkime, naudojant ląstelių ar audinių kultūras“, – teigia R. Sirutkaitytė.

Alternatyvų mokslininkai ieško ir Inovatyvios medicinos centre, tikina I. Jonauskienė. „Mūsų Biomodelių skyriuje yra grupė mokslininkų, kurie dirba su ląstelių kultūromis. Pirmiausia, prieš atliekant ikiklininius toksinių ir vaistinių medžiagų aktyvumo tyrimus, išbandome su ląstelių kultūromis, o vėliau, nustačius eksperimento tikslingumą, rezultatai tikslinami su gyvūnais“, – sako mokslininkė.

Paklausta, ar apskritai įmanoma, kad tyrimams su gyvūnais bus rasta alternatyva, R. Sirutkaitytė svarsto, kad to tikėtis galima, tačiau nežinia, kada. Specialistės manymu, dar tikrai ne artimiausiais metais. Anot R. Sirutkaitytės, Maisto ir veterinarijos tarnyba prašo laboratorijų prisidėti prie bendro ES tyrimų centro tinklo ir kartu kurti alternatyvius metodus.

„Tai nebūtinai visiškas gyvūnų pakeitimas, bet ir įvairiausi kompiuteriniai, skaičiavimo modeliai, kuriais galima sumažinti naudojamų gyvūnų skaičių, taip pat pagerinti gyvūnų sąlygas“, – aiškina R. Sirutkaitytė. Ji priduria, kad alternatyvūs metodai, be kita ko, taupo ir mokslininkų laiką. Savo ruožtu patys mokslininkai, pasak I. Jonauskienės, alternatyvų ieškoti yra suinteresuoti, mat gyvūnų kankinti nenori.

„Vis tiek vienokią ar kitokią kančią eksperimento metu gyvūnas patiria. Kiekvienas mokslininkas stengiasi panaudoti kuo daugiau jau žinomos, kitų mokslininkų surinktos literatūros, fiziocheminius, matematinius, kompiuterinius metodus, kad ir tas ląstelių kultūras. Tai yra kiekvieno mokslininko pareiga, garbė ir noras“, – įsitikinusi I. Jonauskienė.