Atmintin įsirėžęs pasakojimas
Pasakojimo apie drąsią mergaitę partizanę „Mergaitė su šautuvu“ kūrėjai – rašytojas Marius Marcinkevičius ir iliustruotoja Lina Itagaki į knygą sudėjo girdėtus artimųjų pasakojimus, ataidėjusius iš Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų.
Jie patys knygą ir išleido – ne taip seniai knygos autoriai drauge įkūrė leidyklą „Misteris Pinkmanas“. Negana to, būtent „Mergaitė su šautuvu“ juos ir paskatino įkurti leidyklą.
„Tai – daug metų kaupta istorija, – tikina M. Marcinkevičius. – Nesiruošiau jos rašyti, nes anuomet dar nebuvau rašytojas, tiesiog klausydavau, ką man pasakodavo seneliai ir tėvai. Draugo senelė buvo partizanų ryšininkė, miške kovojo keturi jos broliai. Kartą ji mudviem su draugu užsiminė, kad tuo metu, kai ji lankydavo partizanus, gretimame būryje, bunkeryje, gyveno mergaitė.“
Pasakojimas anuomet įsirėžė į M. Marcinkevičiaus atmintį, tačiau turėjo praeiti 30 metų, kad jis sugultų į knygą. Pradėjęs rašyti „Mergaitę su šautuvu“ Marius išgirdo ir daugiau panašių istorijų.
Vieno draugo mama pasakojo, kad grįžusi iš mokyklos namo neberado savo šeimos – visus išvežė į Sibirą, paliko ją vieną. Verkdama ėjo per kaimą, tačiau žmonės bijojo ją priimti, galiausiai priglobė giminaičiai. Pas partizanus, kaip knygos herojė Magdė, ji nepateko, tačiau irgi liko viena.
Pristatydami knygą Lietuvos miestuose ir miesteliuose autoriai išgirsta vis daugiau tokių pasakojimų. „Vadinasi, tokių istorijų yra ne viena, neabejoju, kad mūsų knyga jų dar atskleis. Gal net sužinosime, koks buvo tikrasis Magdės vardas?“ – sako iliustruotoja.
Suprantamai: knygos formatas – grafinis romanas – taip pat nėra atsitiktinis. Vaikus, net ir mažiau skaitančius, toks formatas užkabina. / M. Marcinkevičiaus, L. Itagaki asmeninio archyvo nuotr.
Herojė – stipri mergaitė
M. Marcinkevičius sako norėjęs pokarį parodyti vaiko akimis, jam svarbu, kad knyga vaikams būtų įdomi skaityti, kad jie galėtų susitapatinti su knygos heroje Magde ir geriau suprastų, kaip atrodė partizanų gyvenimas.
„Juk negalime šiuolaikiniam vaikui sakyti: sėsk, dabar papasakosiu tau apie partizanus. Tikiuosi, ši knyga paskatins ir vaikus pasikalbėti su tėvais, seneliais, paklausinėti jų daugiau apie tuos laikus“, – viliasi rašytojas.
Svarbu kalbėti apie tai, kad suaugusių žmonių žaidimuose, amžinuose karuose „už tiesą ir šviesią ateitį“ labiausiai nukenčia vaikai. Taip neturi būti.
Knygos autoriai teigia nenorėję atskleisti visų karo baisumų, „Mergaitę su šautuvu“ gali skaityti vaikai maždaug nuo šešerių metų. „Girdėjome, kad kai tėvai skaito knygą mažesniems vaikams, jie daug klausinėja, jiems reikia daug ką paaiškinti“, – pasakoja Lina.
Iliustruotoja teigia, kad mergaitė pagrindine knygos veikėja buvo pasirinkta neatsitiktinai. „Knygų, kuriose pagrindinė herojė mergaitė yra ne kokia princesė, o stipri ir įkvepianti herojė, panaši į Ronją iš knygos „Ronja, plėšiko duktė“, vis dar nedaug. Norėjome šią tuštumą savo Magde užpildyti“, – sako ji.
Atsidūrusi miške, bunkeryje su partizanais, Magdė vieną po kitos įveikia savo baimes, tėvų netekties skausmą ir namų ilgesį. Ji išmoksta išgyventi miške, pasirūpinti ir savimi, ir sužeistais draugais.
Iššūkis: knygos iliustruotojai L. Itagaki reikėjo išmokti piešti lapes, jų judesius ir daugybę kitų dalykų. / M. Marcinkevičiaus, L. Itagaki asmeninio archyvo nuotr.
Tekstą papildo vaizdas
Knygos formatas – grafinis romanas – taip pat neatsitiktinis. Po pirmosios Linos pieštos knygos „Sibiro haiku“, kurią ji sukūrė su Jurga Vile, sėkmės iliustruotoja nupiešė dar keletą grafinių romanų / komiksų. Lina sako pastebėjusi, kad vaikus, net ir mažiau skaitančius, toks formatas sudomina.
„Dabartiniai vaikai, užaugę su ekranais, nebegali susikaupti prie ilgų tekstų. Jie įpratę skaityti ir vaizdą. Grafiniame romane tekstas ir vaizdas nuolat mainosi, vienas kitą papildo, atrodo, tarsi žiūrėtum filmą. Vaikus tai labai įtraukia“, – teigia iliustruotoja.
Kurdama knygą ji naudojo daug istorinės medžiagos. Lina įsigijo fotografijų albumą su partizanų nuotraukomis, beje, kai kurie partizanai iš albumo tapo ir knygos veikėjais. Ji perskaitė Mariaus Ėmužio knygą „Partizanė“, o kad geriau įsivaizduotų moters gyvenimą bunkeryje, apsilankė Okupacijos ir laisvės kovų, Obelių muziejuose, išlikusiuose ir atkurtuose bunkeriuose. Lina rinko ir fotografavo tai, ko gali prireikti piešimui: partizanų uniformas, batus, ginklus, bunkerių schemas, daiktus, kurie buvo naudojami bunkeriuose..
„Konsultavausi su istorikais Dariumi Juodžiu, Norbertu Černiausku, partizanų uniformas atkūrusiu dizaineriu Giedriumi Paulausku, – ji pasakoja, – patarimai buvo itin vertingi. Kai piešiu istorines knygas, man svarbu viską, kiek tai įmanoma, nupiešti istoriškai teisingai. Žinoma, kai ką sugalvoju pati, bet jeigu įmanoma išsiaiškinti – bandau tai padaryti. Piešdama šią knygą irgi klausinėjau: kaip atrodė žiūronai, prožektoriukas, kokią žaizdą piešti – šautinę ar pjautinę, kaip siuvamos pjautinės žaizdos, kaip atrodo gydytojo lagaminėlis su instrumentais. Man reikėjo išmokti, kaip piešti lapes, jų judesius ir daugybę kitų dalykų. O knygoje – 218 puslapių!“
Tiesa, vieno dalyko iliustruotoja nenorėjo piešti tikroviškai – šautuvų. „Labai jų nemėgstu, – sako, – todėl knygoje jie atrodo tarsi žaisliniai.“
M. Marcinkevičiaus, L. Itagaki asmeninio archyvo nuotr.
Savo istoriją privalu žinoti
M. Marcinkevičius pastaraisiais metais dažnai važiuodavo pas dabar jau mirusį savo tėtį ir prašydavo jo pasakoti apie vaikystę, pokarį.
„Tėčio šeima gyveno Jurbarke, per šį miestą ėjo frontas, čia žuvo daug žmonių, buvo galima matyti kritusius gyvulius, sugadintą techniką, žemėje besimėtančius šovinius. Kai karas baigėsi, pradėjo kurtis kooperatyvai, kurie supirkdavo kaulus, skudurus, metalą. Atnešęs šių daiktų į supirktuves, galėjai įsigyti daiktų, kurių nebuvo parduotuvėse, – tikrą, o ne iš arklio ašutų supintą valą žvejybai, prožektorių, primusą“, – tėčio pasakojimus prisimena Marius ir sako, kad knygoje atsirado ir jo senelio istorijos nuotrupų.
1921-aisiais grįžęs iš karo senelis gavo 11 ha žemės. Pieva, keturi kuolai įkalti, skeveldra kojoje, nėščia žmona ir botagas rankoje – tai viskas, nuo ko jis pradėjo savo gyvenimą. Po dešimties metų jau turėjo keturis arklius, būrį karvių, tačiau atėjo rusai ir viską atėmė.
„Magdė mano knygoje pasakoja apie savo žirgą, o juk tai mano tėčio, vaiko, darbas buvo arklius prižiūrėti. Jis matė, kaip arklius atėmė, kaip juos į darbus įkinkė, bėgdavo po pamokų jų paglostyti, pagirdyti, pašerti ir išrinkti musių lervų iš žaizdų, kurių atsirasdavo nuo alinančio darbo laukuose“, – pasakoja M. Marcinkevičius.
Knygų, kuriose pagrindinė herojė mergaitė yra ne kokia princesė, o stipri ir įkvepianti herojė, vis dar nedaug. Norėjome šią tuštumą su savo Magde užpildyti.
Marius ir Lina sutartinai kalba apie tai, kad tokios patirtys ir prisiminimai turi būti išsaugoti, papasakoti ateities kartoms. Nors „Mergaitė su šautuvu“ yra grožinė knyga, ji parašyta remiantis tikrais, vis dar gyvais prisiminimais ir autentiškais liudijimais.
Knygos autoriai įsitikinę, kad, norint vaikus sudominti istorija, reikia atrasti jiems patrauklų formatą, pateikti taip, kad būtų įdomu, kad suklustų, užduotų klausimų ir galėtų su tėvais išsamiau panagrinėti pokario, partizanų ir kovų už laisvę temą.
„Savo istoriją žinoti privalu. Užmiršta istorija yra linkusi kartotis. Be to, svarbu kalbėti apie tai, kad suaugusių žmonių žaidimuose, amžinuose karuose „už tiesą ir šviesią ateitį“ labiausiai nukenčia vaikai. Taip neturi būti“, – sako rašytojas M. Marcinkevičius.
Kurdami knygą autoriai stengėsi patikrinti, ar joje ne per daug fantazijos, ar taip iš tiesų galėjo būti. Todėl kai kurias vietas reikėjo pataisyti. Pavyzdžiui, pradžioje Marius buvo parašęs, kad bunkeryje esantis radijas grojo muziką, bet istorikas N. Černiauskas pataisė, kad partizanai taupydavo elementus, todėl radiją naudodavo tik žinioms klausyti. Knygoje minima, kad Magdės tėtis buvo skautų vadas, – ir iš tikrųjų skautų judėjimas Lietuvoje prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, daugybė skautų tada tapo partizanais.
M. Marcinkevičiaus, L. Itagaki asmeninio archyvo nuotr.
Tamsa išsklaidyta piešiniais
Marius sako į iliustruotojos darbą nesikišęs, Lina jam tik duodavusi užduočių – nupiešti, kaip atrodė senelio nukaltos pasagėlės batų padams, išsiaiškinti, ant ko susuktą valą parduodavo kooperatyve, parašyti detalų scenarijų, ką nupiešti pabaigoje ir kuriai istorijai teksto nereikia, tik piešinių.
„Nors tikroji istorija yra liūdna, knyga išėjo visai smagi, su daug nuotykių, įkvepianti žygiams. Kai kuriuos baisius dalykus nutylėjau, knygą skaitantys tėvai greičiausiai apie juos žinos iš istorijos pamokų, o vaikai perskaitys tik tiek, kiek parašyta. Kai paaugs, jei susidomės, galės paskaityti nepagražintą partizanų istoriją“, – sako rašytojas.
Lina pasakoja tamsias knygos vietas mėginusi išsklaidyti iliustravimo stiliumi, pavyzdžiui, išraiškingomis veikėjų emocijomis. Ten, kur įtemptas veiksmas, ji piešė labai juokingas Magdės veido išraiškas.
„Knygą vaikams perskaičiusių mamų dažnai klausiu, kuri knygos vieta vaikams pasirodė įdomiausia ir kuri baisiausia? Dauguma sako, kad baisiausia knygos vieta – kai Magdė siuva partizano žaizdą. Tačiau ji yra ir įdomiausia! Vadinasi, pavyko nukreipti vaikų dėmesį ir pritaikyti istoriją mažam skaitytojui“, – rezultatu džiaugiasi iliustruotoja.
Kovų už laisvę tema Linai nesvetima. Jos piešta knyga „Sibiro haiku“ baigia apkeliauti pusę pasaulio, išversta į trylika kalbų. Susitikimuose su vaikais ir moksleiviais Lina patyrė, kad partizanų tema daugumai yra tuščias laukas, paklausti apie partizanus, vaikai ne tik negali įvardyti žymiausio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, bet ir apskritai nelabai žino, kas tokie buvo partizanai, kuo jie skyrėsi nuo kareivių, o kai kurie vadina juos banditais.
„Labai gerai, jei perskaitę knygą vaikai norės klausti. Magdės istorija jiems gali tapti trigeriu – skatinimu apie tai pasikalbėti, pasidomėti daugiau, gal net partizanų takais pereiti ar bunkerius apžiūrėti“, – neabejoja teksto autorius M. Marcinkevičius.
