Ir vaikui, ir suaugusiajam
Idėjos realybėje patikrinti dar XVI a. Thomo Moro veikaluose aptinkamą teoriją ėmėsi menininkė iš Šveicarijos Rebecca Panian. "Kaimas išbando ateitį!" – su tokiu šūkiu ji ėmėsi ieškoti nedidelės gyvenvietės, kurios žmonės ryžtųsi tokiam eksperimentui ir sutiktų, kad apie tai būtų kuriamas filmas.
Pretenduoti kviestos 150–1 000 žmonių turinčios gyvenvietės – įgyvendinti eksperimentą kaime esą paprasčiau, nes idėja nepaskęsta miesto tarybos stalčiuose.
Iš pretendentų dokumentinių filmų kūrėja išsirinko Ciuricho kantone esantį Rainau kaimelį. Idiliška, iki šiol dėl istorinio, dar 778 m. įkurto vienuolyno, universitetinės psichiatrijos klinikos ir vaizdingos Reino kilpos žinoma gyvenvietė, jos manymu, – sumažintas Šveicarijos modelis.
2019-ųjų sausį prasidėsiančio projekto esmė – visus metus kiekvienam iš 1 300 Rainau gyventojų mokėti 2 500 frankų (2 086 eurų) mėnesio algą už nieko neveikimą.
Išmokos būtų diferencijuotos priklausomai nuo amžiaus: už vaiką iki 18 metų šeimai būtų mokami 625 frankai (521 euras), 18–22 metų – 1 250 frankų (1 043 eurai), 22–25 metų – 1 875 frankai (1 565 eurai), o maksimalią 2 500 frankų sumą gautų tik sulaukusieji 25-erių. Klasikinė du vaikus auginanti šeima – dirbantis vyras ir dviem vaikais besirūpinanti namų šeimininkė žmona gautų 6 250 frankų (5 215 eurus) per mėnesį.
Kad išvengtų perėjūnų, projekte gali dalyvauti tik tie Rainau gyventai, kurie į jį atsikraustė iki šių metų birželio 5-osios.
Kiekvienam asmeniui mėnesio pradžioje bus sumokama atitinkama besąlygiškų išmokų suma. Jei asmuo per mėnesį gaus daugiau pajamų nei 2 500 frankų, išmokos jis atsisakys.
Eksperimento dalyviams teks laikytis vienintelio apribojimo: atsisakyti pajamų, viršijančių 2 500 frankų.
Kurs filmą
Dėl panašaus pobūdžio išmokų 2016-aisiais vykusiame referendume šveicarai balsavo prieš. Pačiame Rainau šią idėją palaikė tik 140 gyventojų. Tačiau socialinio eksperimento iniciatorė tikisi įrodyti idėjos pagrįstumą.
Vienas tąkart prieštaravusiųjų argumentų – abejonės dėl valstybės finansinių galimybių, o R.Panian tikra: bazinių besąlygiškų pajamų sistemą įmanoma įgyvendinti visoje šalyje, juolab – nedideliame kaime.
Skaičiuojama, kad Rainau išlaikyti prireiks 3–5 mln. frankų. "Jei 20 frankų sumokėtų visi pritarusieji referendume, turėtume reikalingą sumą", – šypsosi R.Panian. Iš kokių šaltinių bus semiami šie pinigai, menininkė kol kas neatskleidžia, tačiau neabejoja rasianti rėmėjų ir tikina, kad iš Rainau biudžeto nebus skirta nė franko.
R.Panian mano, kad besąlygiškos pajamos leistų pagerinti žmonių pasitenkinimą gyvenimu, išspręstų dėl skaitmenizacijos, robotizacijos ir visuomenės senėjimo kylančias užimtumo problemas.
Viso eksperimento metu menininkė fiksuos kaimo gyvenimą ir galiausiai sukurs dokumentinį filmą. Ją nuolat lydės keturių specialistų – sociologijos, ekonomikos ir medijų lingvistikos ekspertų – komanda.
Asmeninis pavyzdys
Panašaus eksperimento sėkmės pavyzdys – pati R.Panian. 40-metė jau senokai gyvena iš 2 000 frankų (1 670 eurų) pajamų. Anksčiau – Ciuriche, dabar – viena koja Berlyne (600 frankų / 500 eurų nuoma), kita – pas mamą Vetingene (beveik nemokamai).
Atmetus fiksuotas mėnesio išlaidas, R.Panian lieka pinigų pragyvenimui. Tiesa, ji beveik nevaikšto po parduotuves, labai retai geria alkoholio ir nerūko. "Esu labai turtingas žmogus – turiu nuostabius draugus, puikią šeimą. Viską, ko man reikia gyvenimui", – sako menininkė.
Toks gyvenimo būdas menininkei suteikė laimės jausmą, kurio nepatyrė, kai dirbo visu krūviu ir, kaip dauguma jos bendraamžių, kaupė senatvei.
Diplomuota reklamos grafikės, žurnalistikos bakalauro diplomą turinti, prekybos mokykloje ir Ciuricho aukštesniojoje menų mokykloje besimokiusi, stiuardesės duonos ragavusi R.Panian ilgainiui pasirinko žiniasklaidą. Kurį laiką ji dirbo vienoje privačių Vokietijos televizijų kuriant realybės šou "Big Brother".
Gyvenimo prioritetai pasikeitė sužinojus apie tėvo onkologinę ligą. 2006-aisiais išgirdusi gydytojų verdiktą (tėvui gyventi liko pusmetis) R.Panian metė darbą Vokietijoje ir grįžo į Šveicariją. Daug laiko leisdama su tėvu menininkė vėliau sukūrė filmą pie gyvenimą ir mirtį "Gyventi iki pabaigos". Juostą lydėjo sėkmė: 2014 m. Ciuricho filmų festivalyje ji laimėjo publikos prizą.
"Kas mums lieka gyvenimo pabaigoje? – retoriškai klausia menininkė ir nelaukdama atsako: – Prisiminimai, nieko materialaus."
Daugiau laiko šeimai
Kai 2011-aisiais mirė tėvas, R.Panian buvo virtusi kitu žmogumi. Ji sako išgryninusi svarbiausius gyvenime dalykus, jaučianti dėkingumą už tai, ką turi: "Mirtis gyvenimą padaro intensyvesnį."
Šiandien moteris dirba gerokai mažiau nei anksčiau – vienoje Ciuricho aukštųjų mokyklų ir rūpinasi savais filmų projektais. Ji prisipažįsta esanti užimta gal net daugiau nei anksčiau, tačiau, skirtingai nei anksčiau, nejaučia jokios prievartos ir stebisi žmonėmis, kurie nekenčia pirmadienių.
"Pakeičiau gyvenimą taip, kad gyvenčiau su minimaliomis fiksuotomis išlaidomis ir galėčiau mėgauti vienu prabangos dalyku – laiku, kurį investuoju į tokius projektus kaip šis.
R.Panian tikisi, kad turėdami garantuotas stabilias pajamas Rainau gyventojai galės daugiau laiko leisti su šeima arba aktyviau dalyvauti kaimo gyvenime. "Gal kuris tėvas sumažins darbų apimtis ir po metų supras, kad nori ir toliau dirbti tiek pat, o ne daugiau", – sako ji.
