Šis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Vilniaus miesto savivaldybės ginčas vyksta dėl dar 2016 metų pabaigoje Vilniaus mero potvarkio dėl Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo, kuriame direkcijos vadovui iškeltas reikalavimas gebėti važiuoti dviračiu.
2017 metų spalį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos skundą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas jį atmetė, nusprendęs, jog lygių galimybių kontrolierė apskritai negalėjo kreiptis į teismą, nes jos tarnyba nebuvo priėmusi atitinkamo sprendimo dėl tokio kreipimosi.
Tačiau apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių metų liepos 17 dieną nusprendė, kad toks situacijos vertinimas yra visiškai formalus.
„Pareiškėjas yra vienasmenis viešojo administravimo organas, jis sprendžia jo kompetencijai priskirtus klausimus ir atsako už Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai nustatytų veiklos tikslų pasiekimą. (...) Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo kolegija vertina, jog šiuo konkrečių atveju pareiškėjo pateiktas prašymas teismui dėl norminio administracinio akto ištyrimo vertintinas kartu kaip ir pareiškėjo sprendimas“, – teigiama teismo nutartyje.
Todėl Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė panaikinti žemesniosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Lygių galimybių kontrolierė yra nustačiusi, kad sostinės meras Remigijus Šimašius diskriminavo asmenis su negalia darbo skelbime Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigoms eiti nurodydamas, kad kandidatai privalo gebėti važiuoti dviračiu.
Kontrolierė pasiūlė panaikinti potvarkiu patvirtintą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo diskriminuojantį reikalavimą.
Vilniaus meras reikalavimą mokėti važiuoti dviračiu vadino objektyviu. Atsakyme Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai R. Šimašius nurodė, kad reikalavimas regioninių parkų vadovui gebėti važiuoti dviračiu įrašytas, nes jis turės prižiūrėti didelę bei skirtingo reljefo teritoriją, organizuoti joje aplinkosauginę, mokslinę, pažintinę-rekreacinę, edukacinę veiklą.
Mero nuomone, mobilumas ir gebėjimas važiuoti dviračiu direktoriui yra objektyvus ir būtinas reikalavimas tinkamam tiesioginių funkcijų vykdymui užtikrinti.
Savivaldybė tuomet skelbė, kad regioninio parko vadovui tenka rūpintis kelis hektarus užimančia parkų teritorija, didelį dėmesį skiriant parkų gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimui, propagavimui. Tokio dydžio teritoriją darbuotojai, savivaldybės duomenimis, dviračiu apvažiuoja per savaitę.
Renkantis parkų vadovą tikėtasi, kad darbuotojas bus aktyvus, mėgstantis gamtą ir nevengiantis per parkų teritoriją, kurioje automobilių eismas vietomis draudžiamas, vaikščioti pėsčiomis arba minti dviračiu. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų plotas siekia apie 5 tūkst. hektarų.
Panašius argumentus savivaldybė pateikė ir teismui. Taip pat teigta, kad dviračiu važiuojančio direkcijos vadovo pavyzdys „ne tik užtikrintų tinkamą tiesioginių funkcijų vykdymą, bet ir formuotų teigiamą šios įstaigos įvaizdį bei skatintų aktyvų pažintinį parkų turizmą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijoje“.
Savivaldybė tvirtino, kad dviratis galėtų būti keičiamas kitokia transporto priemone, kuri būtų tinkama negalią turinčiam žmogui. Taip pat atkreipė dėmesį, jog asmuo, dėl kurio skundo buvo pradėtas tyrimas, nedalyvavo vadovo konkurse.
„Kadangi šis asmuo noro dalyvauti konkurse teisės aktų nustatyta tvarka neišreiškė, atsakovo vertinimu, jo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti konkurse yra visiškai nepagrįsti“, – tvirtino savivaldybė.
Šiuos ir kitus abiejų pusių argumentus turės įvertinti teismas.
Lygių galimybių įstatymas numato, kad įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, neatsižvelgdamas į asmens negalią. Taip pat įstatyme numatyta pareiga savivaldybėms užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios galimybės, nepaisant negalios.
