Buvęs Talino miesto galerijos vadovas ir privačios galerijos "Ark Royal" savininkas, nepriklausomos meno akademijos "Academia Grata" steigėjas ir rektorius parodas rengia retai. "Žmogaus mąstymui pakeisti užtenka vieno paveikslo", – sako jis.
– Esate garsus Estijos menininkas, tačiau Lietuvoje iki šiol surengėte tik dvi parodas. Kodėl?
– Man patinka vokiečio menininko Josepho Beuyso požiūris į tai, ką reiškia būti menininku. Visą savo gyvenimą laikau menu – štai gyvenu Lietuvoje jau septynerius metus. Manau, kad ne kiekvienam tai taip gerai pavyksta.
– Ką turite omenyje?
Tapymas man – kartu ir vizualinės kultūros studijos, tam tikras tyrimas, kurį atlieku.
– Pažiūrėkite į statistiką – kiek lietuvių išvažiuoja į Airiją pešti kalakutų. O aš sau gyvenu čia.
– Tad jūsų gyvenimas Lietuvoje – performansas?
– Viskas susiję – mano gyvenimas, idėjos, kurios aplanko, produktai. Tapybos darbai – produkcija, kuri sukuriama šio proceso metu. Jie nėra pati svarbiausia dedamoji šiame procese, man daug svarbiau yra galvoti apie meną, kurti idėjas, iš kurių gali gimti paveikslai.
– O koks yra meno vartotojas? Kam menas skirtas?
– Nėra vieno tipažo. Kai kurie renka pašto ženklus, kiti kolekcionuoja meną. Į meną investuoja ir privatūs asmenys, ir verslai, pavyzdžiui, alaus gamintojo "Carlsberg" meno kolekcija – įspūdinga. Tai net nėra per daug susiję su socialiniu statusu – gana dažnai atsitinka taip, kad, būdamas menininkas, turi savo draugų meno kolekciją.
Štai Estijoje pats garsiausias meno kolekcininkas Matti Milius turėjo išskirtinę meno kolekciją, tačiau nemokėjo nė už vieną paveikslą – visus buvo gavęs dovanų. Jo kolekcija dabar yra Estijos meno muziejaus kolekcijos dalis.
– Kalbate apie meno rinką. Ar tokia Baltijos šalyse apskritai egzistuoja?
– Vienas iš meno ekspertų, kuris man dėstė meno vadybą Londone, teigė, kad meno rinką šiame regione gali rasti tik Stokholme. Jis pakankamai didelis ir turtingas. Žinoma, turiu pridurti, kad tai buvo senokai, gal kas ir pasikeitė.
Įsivaizduokite, kad auginate bulves, jums sekasi – bulvės gražios ir sveikos. Tačiau jei jas imsite pardavinėti greta savo lauko, didelio susidomėjimo nesusilauksi. Jei nori parduoti, keliauji iš savo kaimo į miesto turgų. Kitaip tariant, jei nori parduoti meną, geriau tai daryti dideliame mieste – Londone ar Niujorke.
Beje, egzistuoja ne tik meno produktų, bet ir meno idėjų rinka. Juk, kai nueini pasižiūrėti spektaklio, nusiperki bilietą, tačiau negauni jokio produkto. Tik patirtį. Žiūrėdamas spektaklį nesitiki, kad aktorius duos tau gabalėlį kūno mainais.
– Kas yra idėjų rinka?
– Na, pavyzdžiui, gali padaryti parodą iš šiukšlių. Tikrai nesitiki, kad žmonės pirks tas šiukšles, tai labiau patyriminio įvykio suorganizavimas, idėjų eksponavimas, iš kurių svarbiausia yra ta, kad tavo paroda – ne vartojimui.
– Ar skiriasi Lietuvos ir Estijos meno rinka?
– Iš principo nesiskiria. Tiesa, Lietuvoje jūs turite puikią menų mugę, kuri vyksta jau kelerius metus. Estijoje tokios neturime, estų menininkai neretai važiuoja į muges į Suomiją.
Nežiūrint tam tikrų niuansų, keletą šimtų metų tiek Estijos, tiek Lietuvos meno laukai buvo veikiami tų pačių įtakų – nors menininkų vardai skiriasi, mūsų vizualinė kultūra yra labai panaši. Kone kiekvienam lietuvių menininkui galėčiau atrasti estų atitikmenį. Žinoma, abi pusės mano, kad jie yra tokie ypatingi, tokie specifiškai estiški ar lietuviški. Mes labai panašūs. Ieškodami egzotikos turėtume dairytis į tolesnes kultūras.
– Septynerius metus gyvenate Lietuvoje, bet iš akcento aišku, kad esate estas. Kaip jaučiatės, kai jums tai primena?
– Net taip jau ir dažnai man apie tai primena. Žmonės mane priima labai natūraliai. Lietuva – daug atviresnė šalis, nei jūs patys linkę apie save galvoti. Esu dirbęs čia įvairiose įmonėse – lietuviškose ir tarptautinėse. Yra buvę, kad darbinio susirinkimo metu, lietuviai kalbėjo angliškai tik dėl to, kad buvau vienintelis, nesuprantantis lietuviškai. Nesu tikras, kad Estijoje būtų taip stengiamasi dėl užsieniečio.
– Tikriausiai žinai, kad lietuviai Estiją laiko labiau pažengusia šalimi ir kad visose srityse – nuo švietimo iki IT – pralaimime estams. Ką apie tai manai?
– Manau, kad esmė ta, kad visi tikisi, jog estai – labai lėti. Kai neturi labai aukštų lūkesčių, net ir šioks toks judėjimas atrodo kaip didelis progresas.
O kalbant rimtai, manau, kad pagrindinė Estijos vadinamojo progreso priežastis – suomiai. Kone kiekvienas Aki Kaurismäki filmas baigiasi tokia scena: herojus, kuriam iki tol baisiai nesisekė, sėda Helsinkyje į keltą ir plaukia į Taliną. Suomiai iš savo depresyvios Šiaurės bėga į Estiją. Nemažai suomių verslininkų dar pačioje Estijos nepriklausomybės pradžioje čia atsikraustė.
Pieno fabrikų direktoriai, alaus gamyklų vadovai, ūkininkai, inžinieriai tiesiog atsikraustė į Estiją ir pradėjo čia kurti kapitalizmą. Manau, kad tai pagrindinis mūsų pranašumas. Į Lietuvą, deja, niekas iš Vakarų Europos taip masiškai neemigravo.
Apie Kauną galvoju, kaip apie esminį miestą lietuvių kultūrai.
– Emigravote iš labiau pažengusios Estijos į Lietuvą. Kodėl vis dar esate čia?
– Aš nemanau, kad Estija labiau pažengusi. Lietuvoje man patinka tiek daug dalykų! Be to, kiekviena diena naujoje kultūroje yra daug turtingesnė nei gyvenimas namie. Gyvendamas čia nuolat patiriu naujų įspūdžių, tai tokia ištęstinė kelionė.
– Dar nepripratote per septynerius metus?
– Na, aš estas – man ilgiau užtrunka.
– Kaip gyvenimas Lietuvoje jus pakeitė?
– Manau, kad tapau paprastesnis. Čia gyvendamas esu laimingas dirbdamas paprastus darbus, nesiekdamas kokių nors ypatingų pozicijų visuomenėje. Anksčiau maniau, kad būtinai turiu būti direktorius, rektorius ar koks kitas svarbus asmuo. Dabar man atrodo, kad visai neblogai yra dirbti paprastus darbus ir turėti laiko tapybai, nesukant galvos dėl fondų, finansavimo ir kitų dalykų.
– Jūsų paveiksluose, kuriuos eksponuosite Kaune, spalvų nedaug: raudona, juoda, balta, auksinė. Kaip priėmėte tokį sprendimą ir ar jis varžo, ar, atvirkščiai, išlaisvina?
– Tai susiję su mano studijomis – Taline baigiau grafikos studijas, o Italijoje, Bolonijos universitete, pusę metų studijavau mozaikas. Man paveiksluose labai svarbu kontrastas. Savo tapybos darbuose naudoju panašią metodologiją kaip Australijos aborigenai – jie iš natūralių medžiagų stengiasi išgauti juodą, kad ji būtų kuo juodesnė, ir baltą – kuo baltesnę.
Mano kultūrai būdingas primityvias medžiagas randu "Senukų" statybinių medžiagų skyriuje. Naudoju pačias gryniausias spalvas, kokias tik galiu rasti. Žinoma, yra žmonių, kuriems tai nepatinka. Yra klasikinių mokyklų atstovų, kurie teigia, kad jeigu tu pats negamini savo dažų iš klijų ir žemių, nesi tikras menininkas.
Technologiškai statybose naudojamų dažų kokybė yra geresnė, o jų kaina – daug mažesnė nei dailininkams skirtų dažų. Taip išsprendžiu dar vieną problemą – galiu kurti meną net ir neturėdamas didelių pajamų. Už tą pačią sumą, kurią sumoki už kibirą dažų "Senukuose", dailininkų parduotuvėje galėtum įsigyti vos vieną tūbelę.
– Kaune bus eksponuojami ir trys darbai apie Vilnių. Gal planuojate ateityje tapyti ir Kauną?
– Man idėjos gimsta lėtai. Septynerius metus gyvenau Vilniuje ir jo beveik netapiau. Dabar piešiu šį miestą kaip savo prisiminimų atspindį. Gal man kiek trūksta Vilniaus senamiesčio, tapau, kad jame pabūčiau.
Apie Kauną galvoju, kaip apie esminį miestą lietuvių kultūrai. Pavyzdžiui, Vilniaus Vokiečių gatvėje, kuri yra kaip miniatiūrinė Laisvės alėja, gali jausti Kauno įtaką; piešdamas Vilniaus rotušę, galvoju ir apie Kauną. Viskas susiję. Kai tapau Vilnių, tapau ir Kauną, ir Taliną. Stengiuosi įžvelgti struktūrą – tapau ne rotušę, o rotušės idėją. Tapau iš tos medžiagos, kurią turiu. Jeigu į rankas paklius Kauno graviūra, kurioje rasiu mane dominančių detalių, galbūt piešiu ir Kauną.
– Tapote vietas ir žmones, kurių nebėra, arba kurie neatpažįstamai pasikeitę. Kodėl?
– Mane domina vizualinė informacija iš skirtingų vietų ir skirtingų laikotarpių. Ji egzistuoja, tačiau nėra visiems lengvai pasiekiama. Pavyzdžiui, visi žino Vilniaus Žaliąjį tiltą dėl sovietinių skulptūrų, tačiau ne visi žino, kaip jis atrodė prieš 500 metų. Tuo metu tas tiltas, pagrindinis Vilniuje, buvo panašus į Pontė Vekijo Florencijoje. Šis, vietinis Baltijos šalių Renesanso pavyzdys, yra išlikęs graviūrose.
Tas pats ir su tam tikromis Afrikos gentimis, kurios šiandien nebegyvena taip, kaip prieš, pavyzdžiui, 50 metų. Jų gyvenimas užfiksuotas išlikusiose nespalvotose nuotraukose, kur gali matyti, kaip jie plastikiniuose kanistruose laikė vandenį, kokie elegantiški buvo jų papuošalai, kaip atrodė jų turgus. Nedaug kas žino ir kaip atrodė Kamčiatkos šamanai, kurie 1950-aisiais vis dar gyveno beveik akmens amžiaus laikų gentinėje santvarkoje. Tai vizualinė informacija, kurios feisbuke nerasi.
Idėjų pasaulis – panašus. Tyrinėdamas vienos vietos istoriją, susipažįsti ir su kitomis.
– Ar būna, kad, tapydamas kokį nors istorinį peizažą ar žmones, atrandate nežinomų detalių?
– Žinoma. Kai tapau, visas detales priartinu. Pavyzdžiui, priartinu kurią nors mane dominančią detalę ir pamatau, kad ją sudaro daug kitų, kurių nemačiau. Kai tapau, gyvenu tuo momentu ir toje vietoje. Gana dažnai nueinu ten, kad pajusčiau, kas ten dabar yra. Sėdžiu ir galvoju, ar kas nors liko. Ėjau ir pasėdėti ant Žaliojo tilto, tyrinėjau ir Vilniaus rotušės aikštę – joje radau rūsius, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojau.
Man tai panašu į ekspediciją su lobių žemėlapiu – nuvykęs į vietą gali įsitikinti, ar kažkas dar liko iš lobio tau, ar jau viskas atrasta. Tapymas man – kartu ir vizualinės kultūros studijos, tam tikras tyrimas, kurį atlieku.
Kas? R.Tüüro parodos "Didysis tiltas" atidarymas.
Kada? Rugsėjo 21 d. 16 val.
Kur? "Popup Gallery" (E.Ožeškienės g. 5).
