Mitinis Kauno Žvėris yra pats seniausias miesto upių ir požemių gyventojas, tad atkurti jo pamestą dantį buvo smagus užsiėmimas, tačiau kartu ir nelengvas darbas. Čia reikėjo daug išmonės, nes Žvėris labai paslaptingas ir tik retam jį pasiseka pamatyti.
Kūrybinės misijos ėmėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto 4D katedros Keramikos specializacijos vadovas, keramikas doc. Remigijus Sederevičius, su kuriuo kalbame apie Mitinio Kauno Žvėries danties (at)kūrimo darbus, kokį Žvėrį įsivaizduoja pats kūrėjas bei kur ir kada bus galima išvysti didžiausią danties skulptūrą Lietuvoje.
– Remigijau, kaip gi vyksta to, legendomis apipinto, Kauno Mitinio Žvėries danties atkūrimo darbai? Nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas?
Pagal atkuriamo danties mastelį, mūsiškis Mitinis Žvėris turėtų būti bemaž pusės Laisvės alėjos dydžio.
– Pirmas sąlytis su kūrybiniu procesu ir Žvėrimi įvyko prieš kurį laiką: su Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos auklėtiniais darėme animaciją Žvėries tema. Tada teko sutikti įvairiausių žvėries interpretacijų, formų.
Kalbant apskritai, restauracija – kūrybiškas darbas, turintis iššūkių, kadangi iš rastų, esančių liekanų, artefaktų fragmentų kūrėjas turi ieškoti atitikmenų, įsivaizduoti bendrą vaizdą ir kurti galutinį objektą. Su Kauno Mitinio Žvėries dantimi procesas panašus, tačiau čia kiek daugiau iššūkių, kadangi tai – mitinė būtybė ir surasti atitikmenų realybėje buvo gana sudėtinga. Atspirties taškas buvo kelių milijonų senumo fosilijų, pavyzdžiui, didžiojo jūrų plėšrūno megaladono dantys, kurie atitiko savo trikampe forma, tačiau net ir jie mūsų įsivaizduojamai mitinei būtybei, kuri yra nenusakomo dydžio, buvo per maži. Pagal atkuriamo danties mastelį, mūsiškis Mitinis Žvėris turėtų būti bemaž pusės Laisvės alėjos dydžio (šypsosi).
– Kodėl pasirinkta būtent keramika? Kokios medžiagos dar naudojamos danties kūryboje?
– Kiekvienas buvęs pas odontologą, turbūt žino, kad protezavimui gali būti pasirinkta metalo ar porceliano keramika, kadangi šios medžiagos labai panašios į natūralų danties emalį. Danties skulptūros pagrindas – iš akmens masės, kaulinio danties medžiagos atitikmuo, o ant viršaus dengiamas kauliniu porcelianu. Pasirinktas nepaprastas porcelianas, o kaulinis. Žiūrėjau, kad išgaučiau emalės sluoksnį ant danties – su visomis dantims būdingomis faktūromis ir įtrūkinėjimais. Tartum pasirinktos visos grynos medžiagos, kaip gamtoje. Nėra jokios sintetikos.
Žinoma, dydį ribojo techninės galimybės, tačiau fantazijai ribų nebuvo – turėjome laisvę kurti ir įsivaizduoti bet ką, ką norėjosi. Žinoma, norėjosi, kad tas objektas būtų atpažįstamas, kad pirminė reakcija būtų – „Oho!“. Siekėme nustebinti danties dydžiu, net ir dinozaurai tokio dydžio dantų neturėjo!
– Remigijau, o prie danties „taisymo“ darbų dirbate vienas ar su komanda? Minėjote odontologus – galbūt konsultuojatės su jais?
– Su „Google“, su internetu (juokiasi). Kadangi ten gali surasti plačiausią informaciją – nuo anatominių, paleontologinių straipsnių, vizualinės medžiagos. Galų gale, tikslo, atkartoti dantį anatomiškai – nebuvo, kadangi pats Žvėris leidžia interpretuoti, fantazuoti, tačiau, manau, kad joks dantistas, pamatęs skulptūrą, neras labai daug prie ko „prikibti“ (šypsosi).
– Kas duoda didžiausią įkvėpimą?
– Kaip ir minėjau, kūrybinės dirbtuvės, kuriose su vaikais analizavome Mitinio Žvėries tapatybę. Prie kūrybos prisiliečia ir visos stichijos – žemė, oras, vanduo, ugnis, galbūt dar pridėčiau ir laiką. Jos įgalina įsivaizduojamą Žvėries formą. Tai ir duoda daugiausiai fantazijos: gali klijuoti sparnus, pelekus, įsivaizduoti kaip roplį ar dar kokį kitą gyvį.
Prieš kurį laiką teko lankytis Danijoje, tad specialiai ėjau žiūrėti jūros dugno iškastų fosilijų liekanų ir susipažinti, kaip tos iškasenos atrodo realybėje. Ten vyko ir įdomi edukacija – vaikai atvyksta iš mokyklos ir jiems yra suteikiama galimybė kasinėti karjeruose, o surastus smulkesnius reliktus pasilikti sau.
– Minėjote, kad Mitinį Kauno Žvėrį galima įsivaizduoti visokiomis formomis – ir skraidantį, ir su pelekais – plaukiojantį upės dugnu, ropojantį žeme.. O kaip Jūs pats įsivaizduojate jį? Kas Jums yra Kauno Žvėris?
– Įsivaizduoju kaip mielą padarą, ne tokį, kuris neštų grėsmę. Žinote, kaip būna „naminukas“ – namų, tai šis – miesto „naminukas“, kuris ir globoja, ir gali pabarti, kai to reikia. Jis kintantis – vieniems švelnus ir pūkuotas, o kitiems – aštriais kaip Godzilos dantimis... Apibrėžto vaizdinio neturiu. Tas įvaizdis plaukiojantis, priklausantis nuo situacijų ir nuotaikos.
– Tad iš jūsų perspektyvos – tie Žvėries dantys nėra plėšrūno?
– Ne. Net ir suvenyrinius dantis, kuriuos darau, ir kuriuos bus galima įsigyti, aš vadinu „pieniniais“ dantukais. Net ir čia kyla klausimas – o gal ir tas milžiniškas dantis yra dar tik pieninis? Čia paliekamas atviras klausimas.
– Trumpai papasakokite apie suvenyrinius dantukus.
– Tą didįjį dantį nuskenavau, tad jį bus galima apžiūrėti ir virtualiai. Na, o sumažintą didžiojo danties repliką spausdinau 3D spausdintuvu – iš kaulinio porceliano. Varijavau dydžiais ir faktūrom. Tartum bus tikri, bet kiekvienas kitoks, tačiau genetinis kodas – iš didžiojo danties.
Kažkaip norėjosi sukurti dizainą, kuris neprimintų bižuterijos, o išlaikytų danties formą, kaulinį audinį – būtų kuo natūralesnis. Jį bus galima pasikabinti ant kaklo.
– Europos kultūros sostinė – Kaunas ruošiasi antrajam didžiajam metų renginiui – „Santakai“, kuris fokusuosis į vandens temą, o pagrindiniai renginiai įsikurs prie dviejų upių santakos. Galų gale, visoje metų programoje nemažas dėmesys yra skiriamas vandeniui, upių motyvui . Natūralu, kadangi Kaunas tituluojamas upių miestu. Sakykite, ką jums reiškia vanduo, upė? Turint omeny, kad ir jūsų kūryboje galima rasti „dedikaciją“ vandeniui: porcelianinius paauksuotus „voblerius“.
– Vanduo – man saugiausia stichija. Oro, aukščio – bijau. Greitis – nejauku. O vanduo – saugu. Po vandeniu jautiesi saugiai, nardant – lyg kosmose, apsuptas vandens lieki nesvarumo būsenoje, nejauti jokio diskomforto. Aš galvoju – net ir su burlente plaukiojant, atrodo, jautiesi saugesnis, nei, tarkime, ant asfalto. Galų gale žvejyba – atpalaiduoja. Vanduo atveria fantaziją, kadangi turi tą netikėtumo aspektą, kai kyla klausimas – „kas gi slepiasi po tuo vandeniu?“
– Vandens tėkmė ramina.
– Turbūt tai artima kiekvienam žmogui. Pasąmoninis artumo jausmas nuo gimimo. Bet jei kalbėtume apie priešišką stichiją – ugnį – turiu artumo jausmą ir jai. Juk keramikoje ugnies daug.
– Vanduo ir ugnis nesipriešina?
– Iš mano perspektyvos, tarpusavyje jos nesipriešina.
– Remigijau, šiemet Kaunas puošiasi „Europos kultūros sostinės“ titulu. Ar jaučiate sujudimą, aktyvesnį kultūrinį pulsavimą mieste? Galbūt tai veikia ir jūsų kūrybą?
– Gyvybė visur jaučiama. Parodų, renginių, veiklų aktyvumas juntamas visame mieste. Šie metai – labai įtempti. Dar jie neįpusėjo, tačiau jau tiek daug visko įvyko, tikiu, kad visko bus ir ateityje. Galvoju – kaip čia viską suspėti? Norisi įgyvendinti ir savo projektus, ir kitus pažiūrėti. Tikiuosi, kad ir visiems miesto gyventojams tas pastebima.
– O kuris renginys Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Atidarymas. Toji dalis, kai visi išėjo švęsti. Tuomet miestas buvo it gyvas organizmas, gyvybė. Įvyko tarsi miesto ir miestiečių sąjunga.
– Šiuo metu aktyviai dirbate prie Kauno Žvėries danties darbų, o kokios perspektyvose tolimesnėje ateityje – ar dar planuojate veiklų „Kaunas 2022“ rėmuose?
– Taip. Rugpjūčio mėnesį vyks „Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas“, o spalio mėnesį rengsime parodą istoriniame Kauno pašto pastate. Ruošiame ir meninį tyrimą apie Kauno porceliano tradicijas, gimusias „Jiesios” porceliano gamykloje bei tuomečiame Kauno dailės institute, kuris bus pristatytas parodoje „Porceliano miestas“.
Danties ekspozicinis stendas bus pastatytas netoli Kauno pilies prieigų, Jonavos ir A. Jakšto gatvių sankryžos pėsčiųjų salelėje. Atidarymas kartu su kūrėju R. Sederevičiumi vyks gegužės 20 d. 18 val. Projektas yra „Kaunas 2022“ programos dalis.
