Tokią išvadą galima daryti iš Varšuvos universiteto profesorės Renatos Menkovskos svarstymų, ar Lietuva gali pasekti dėl nukrypimų nuo demokratijos principų kritikuojamos Jaroslavo Kačinskio ar Viktoro Orbano politikos pavyzdžiu. Pasak jos, toks scenarijus visai tikėtinas, jei su 2019 m. Lietuvoje vyksiančiais rinkimais aukščiausią šalies postą užimtų žmogus, deleguotas didžiausią frakciją Seime turinčios „valstiečių“ partijos.
Lietuvos posūkis nuo demokratijos, stebint pastarųjų savaičių opozicijos reiškiamus kaltinimus valdantiesiems, neatrodo labai pritemptas ir neaktualus.
Valdančiųjų užmojis keisti nacionalinio transliuotojo LRT valdymo modelį, atkaklus užsibrėžimas koreguoti partijų finansavimo įstatymą bei nesibaiminimas koalicijos partnerių interesus prilyginti nacionalinio saugumo imperatyvams ir galiausiai iniciatyva naikinti valdančiųjų oponentams itin svarbias Seimo statuto praktikas dėl ekspertinio vertinimo, ne tik tarp opozicijos, bet ir tarp ekspertų sukėlė nemažai nerimo. O LRT vadovybę net paragino šauktis tarptautinės pagalbos.
MRU nuotr.
Tačiau jei su iš Seimo vadovo lūpų išsprūdusiu pasakymu, kad demokratija veikia principu „mažuma paklūsta daugumai“, jau buvo spėta apsiprasti, manant, kad galbūt nieko pavojingo, jei tik parlamente vyrauja tokios „politikos mados“, tai premjero Sauliaus Skvernelio - politiko, kuris laikomas vienu realiausių kandidatų į šalies prezidentus - ištrinto pasisakymo apie žiniasklaidą skandalas situaciją verčia įvertinti iš naujo.
Istorija rodo, kad ne kartą Lenkijoje įvykę dalykai po kiek laiko persikelia ir į Lietuvą.
Kitaip tariant, Vyriausybės vadovo žiniasklaidos vaidmens demokratijoje supaprastinimas iki verslo struktūros kelia papildomų klausimų. Pirmiausia ar S. Skvernelis pats tvirtai nesilaiko politikos kurso, kuriame mažai vietos esminiams vakarietiškos demokratijos principams. Juk jis kritikos ir kaltinimų demokratijos deficitu sulaukia ne pirmą kartą. S. Skvernelis ir anksčiau „pasižymėjo“ aštriais pasisakymais, neigiamai vertindamas tai, kas Vakarų demokratijose traktuojama normalia pilietinės visuomenės praktika. Jis bent kelis kartus viešai pabrėžė, kad netoleruoja ir netoleruos medikų streikų bei mitingų.
Atsižvelgdami į šias aplinkybes, jau dabar politikos ekspertai reiškia susirūpinimą, kad nepalankus S. Skvernelio požiūris į konkrečias pilietinės visuomenės grupes darosi nebejuokingas. Tuo labiau jei premjeras apsispręstų taikytis į prezidento postą. Ar tokiu atveju jis galėtų tapti valdžių atskyrimą išlaikyti ir visoms pilietinėms grupėms atstovauti gebančiu šalies lyderiu?
R. Menkovska pabrėžia, kad jei parlamento partija, negerbianti žiniasklaidos laisvės, politinės mažumos, valdžių atskyrimo ir konstitucinės įstatymų kontrolės principų, sugebės įgyti kontrolę ir kitose valdžiose - pavyzdžiui, prezidentūroje, kelias iki vienos politinės jėgos savivalės ne tik garantuotas, bet ir negrįžtamas.
Pasak Varšuvos universiteto profesorės R. Menkovskos, kai kurias „valstiečių žaliųjų“ iniciatyvas jau dabar būtų galima vertinti kaip siekį įtvirtinti savo valdžią labiau nei tą numato Lietuvoje galiojančios taisyklės ir praktikos. Todėl, jos teigimu, tiek valdančiųjų siūlomi sprendimai didinti Seimo ir prezidento įtaką nacionaliniam transliuotojui, tiek opozicijos laisves mažinančių iniciatyvų stūmimas turėtų kelti lietuviams pagrįstą nerimą.
Kai kurias „valstiečių žaliųjų“ iniciatyvas jau dabar būtų galima vertinti kaip siekį įtvirtinti savo valdžią labiau nei tą numato Lietuvoje galiojančios taisyklės ir praktikos.
Politologė pabrėžia, kad klausantis Lietuvos valdančiųjų lyderių pasisakymų ir žvelgiant į sprendimus bei metodus, kuriais siekiama apriboti oponavimo jiems galimybes, galima įtarti, jog šiuo metu politinę iniciatyvą turintys politikai kartais tiesiog nejaučia liberalios demokratijos principų.
Nors, aiškino profesorė, Lietuvos valdantieji valdžios koncentracijos lygiu valstybėje dar negali net lygiuotis su Lenkijoje dominuojančia J. Kačinskio politine jėga, susiklosčius patogioms sąlygoms, svarstė politologė, viskas gali greitai pasikeisti. Maža to, kad panašaus populizmo, išnaudojus patogų ekonominį laikmetį, perkant rinkėjų palankumą, profesorės teigimu, yra ir žvelgiant į „valstiečių“ politikos metodus.
„Istorija rodo, kad ne kartą Lenkijoje įvykę dalykai po kiek laiko persikelia ir į Lietuvą“, - atkreipė dėmesį politikos ekspertė.
„Nors kol kas Lietuva nuo Lenkijos yra labai toli, tačiau juk viskas nuo kažko prasideda. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje Lenkijoje buvo išjungiami mikrofonai opozicijos atstovams, nors taip iki tol nebūdavo elgiamasi. Galima sakyti, kad vyravo visai kitokia politinė kultūra. Galiausiai tokie pavieniai žingsniai palaipsniui nuvedė autocenzūros link. Tad net atskiri su liberalia demokratija prasilenkiantys valdančiųjų žingsniai yra labai pavojingi“, - Eltai aiškino R. Menkovska.
Jos teigimu, kai valdžia nori eiti autoritarizmo link, pradžioje ji žengia sunkiai matomus žingsnius į šį tikslą.
„Tik susikūrusi tam pagrindą puola valstybę skirtingais lygiais - teismus, žiniasklaidą ir panašiai. Jei Lietuvoje, pavyzdžiui, naujas prezidentas būtų išrinktas iš tos pačios partijos („valstiečių žaliųjų“, - ELTA), gali būti, kad ir pas jus prasidės tas pats momentas, kai viskas bus paimta kartu. O tada nebebus galimybės paprieštarauti, nebebus platformų reikštis opozicijai. Taip įvyko Lenkijoje ir Vengrijoje“, - kalbėjo R. Menkovska.
Pasak mokslininkės, istorija liudija, kad nukrypimas nuo liberalios demokratijos principų yra pavojingas ne tik dėl to, kad valdžią savo rankose sukoncentravusios jėgos gali savavališkai ir ignoruodamos kitus primesti savo valią visai visuomenei, tačiau ir dėl to, kad kelias atgal į vakarietiškais principais grįstą valstybę yra labai sudėtingas.
R. Menkovska pabrėžia, - nėra istorijoje pavyzdžių, kad būtų įvykęs nerevoliucinis sugrįžimas iš neliberalios demokratijos į liberalią. Todėl apibendrindama pokalbį Lenkijos politologė akcentavo, kad labai svarbu keičiantis valdžioms išlaikyti žiniasklaidos laisvę bei galimybę laisvai reikštis opozicijai. Tik tokiu atveju, pabrėžė R. Menkovska, galima kalbėti apie demokratijos išsaugojimą.
