Tai interaktyvus terminalas, kuriame galima pažiūrėti kultūros ir meno žmonių, žinomų Lietuvos aktorių įgarsintas 9 bažnyčių vaizdo istorijas (apie Vytauto Didžiojo, Šv. Jurgio, Šv. Mikalojaus, Pažaislio, Šv. Gertrūdos, Jėzuitų, Įgulos bažnyčias, Kristaus Prisikėlimo ir Arkikatedrą bazilikas). Jas pasakoja įvairiais Lietuvos laikotarpiais gyvenę personažai: fundatorius Andriejus Skorulskis, upeivis Jonas Giliauskas – Nemunu plaukiojusios vytinės laivavedys, Motiejus Valančius, Vaižgantas, net jėzuitų pėdomis sekantys reperiai. Vaizdo istorijas sudaro kolekcininkų ir valstybės archyvuose saugomos dokumentinės nuotraukos, archyviniai vaizdo įrašai, dailininkų sukurtos iliustracijos, filmuota medžiaga.
Nuo gruodžio mėnesio devynių Kauno bažnyčių terminalą lankytojai galės rasti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, o projekto pristatymas vyks lapkričio 28 d. 17 val. Kauno miesto rotušėje.
– Kodėl jūsų žvilgsnis nukrypo į bažnyčias? Ką jų istorijos pasakoja apie Kauną?
Juk kiekviena bažnyčia – tai lyg atminties metraštis.
– Kauno, kaip ir bet kurio kito miesto, istorija stipriai susijusi su jo bažnyčiomis. Jos ne tik miestovaizdžio architektūrinė dominantė, bet ir gyvenusių žmonių, įvykių, ištisų epochų įspaudai, per laiką išryškėję miesto atpažinimo ženklai, kitaip sakant, likimas. Juk kiekviena bažnyčia – tai lyg atminties metraštis. Kauno istorikai daug nuveikė tyrinėdami miesto bažnyčias: prirašyta išsamių menotyrinių ir istorinių studijų, kai kurių monografijų pristatymai yra vykę ir mūsų bibliotekoje. Bet man norėjosi atskleisti kiekvienos bažnyčios išskirtinumą ir rasti būdą, kaip bažnyčios istoriją pristatyti kalba, suprantama įvairių kartų žmonėms. Gal kiek šmaikščiau, pasitelkus išmaniąsias technologijas, per žaidimą, lengvą provokaciją, šypsantis. Tarsi mozaiką dėliojau faktus, fragmentus, archyvinius vaizdus, fundacijų raštus, laiškus, dokumentus, istorines ir istorijos sukurtas asmenybes, mėginau atkurti, įsivaizduoti, kaip tekėjo gyvenimas. Bažnyčią juk ir statė kaip dvasinį centrą, apie kurį sukosi gyventojų kasdienybė karta iš kartos, epocha iš epochos. Laikas, besikeičiančios santvarkos paliko savo ženklų šiuose dvasios statiniuose, deja, ne tik didingų, bet ir skaudžių...
Taigi iš pradžių norėjosi susipažinti su bažnyčiomis, pavaikščioti po jas, užkopti į varpines, nusileisti į rūsius, susipažinti, pabendrauti su tais, kurie čia viską gerai pažįsta. O paskui kaupti faktus, skaityti monografijas, istorikų disertacijas ir pamėginti visa tai sudėti į kokių 5 minučių vaizdo pasakojimą.
– Kaip rinkotės pasakotoją? Kodėl bažnyčios istoriją nusprendėte papasakoti iš jo perspektyvos?
– Iš pat pradžių galvojau apie personažą, gal kokį gyvūną. Buvau nusižiūrėjusi katiną iš Pažaislio freskos. Bet kur aš tiek įvairių gyvūnų rasiu? Na, koks nors paukštis... Vaižganto taksiukas Kaukas... Taigi ėmiau galvoti apie asmenybę, amžininką, kadaise gyvenusį žmogų, kuris galėtų savo kalba, gyvai perteikti bažnyčios istoriją. Apie Arkikatedrą baziliką pasakoja Motiejus Valančius. Skaičiau jo laiškus, „Palangos Juzę“, kol persiėmiau to meto kalba, leksika, retorika, tada pradėjau pasakoti: rašyti katedros istoriją Valančiaus žodžiais. O vyskupas jų į vatą nevyniojo, katedra jam panėšėjo į karvę su vienu ragu. Gerai įsižiūrėjus į archyvines nuotraukas, taip iš atstumo, iš nuotolio, galima pamatyti karvės ragą.
Valančius vartojo daugybę iš mūsų kalbos ir gyvenimo išnykusių žodžių, pavyzdžiui, žerandoliai, dulkės nusileidę ant grimsių. Palieku spėti, kas tai. Man labai gražus ir artimas jo palaiminimas Piemenišką žegnonę duodu, kurį radau skaitydama testamentą. Vaižgantas, Vytautinės rektorius (ne veltui kauniečiai šią bažnyčią taip vadina – juk nuo Vaižganto), irgi yra palikęs daugybę laiškų. Šv. Gertrūdos bažnyčios istorija autentiška, nes radau jos uždarymo dokumentą, parašytą bažnyčios rektoriaus Andriaus Rimo. O kai kuriuos pasakojimus tiesiog reikėjo sukurti užsikabinus už vieno ar kito fakto. Tarkim, Šv. Jurgio bažnyčios istorija, – ją pasakoja išgalvotas upeivis Jonas Giliauskas. Skaičiau visokias kantičkas – XVIII a. pabaigos giesmynus – ir kaupiau žodyną. Jono Giliausko pasakojimas neatsiejamas nuo upeivystės tradicijos, Nemunu plaukiojusių vytinių. Gal kas ir nesupras, kodėl čia tiek daug apie vytines. Bet iš tikrųjų tik taip ir užčiuopi, parodai, kaip toji Šv. Jurgio upeivių gildijos šventovė buvo arti gyvenimo, pavojų plaukiojant Nemunu, ligų, baimių ir viso kito. Be to, norėjosi parodyti, kokia reikšminga mūsų miestui kadais buvo upeivystė.
– Kokios jums pasirodė Kauno bažnyčios?
– Kalbant apie Kauno bažnyčias, jų statybą, reikėtų pabrėžti, kad anksčiau mūsų miestelėnai ir didikai labai rūpinosi šventyklomis. Didikai geranoriškai jas rėmė, finansavo statybą – fundavo. Aukoti bažnyčiai buvo garbės reikalas. Rūpintis bažnyčia buvo garbės reikalas. Kiekviena parapija norėjo turėti savo dvasinį centrą ne tik sielovadai ir pastoracijai. Aplink bažnyčią buvo steigiamos špitolės – vargšų slaugos namai, mokyklos, būrėsi brolijos. Miesto ir bažnyčios ryšius išsamiai savo monografijoje tyrinėjo dr. Rasa Varsackytė (Kauno miesto ir bažnyčios kultūros sąveika XVI a. pab.–XVIII a. pab., 2006). Iš jos sužinojau, kad, pavyzdžiui, miesto valdžios rinkimai XVII a. kaskart prasidėdavo Kauno klebono aukojamomis šv. Mišiomis parapinėje bažnyčioje – buvo prašoma Dievo pagalbos renkant naujus pareigūnus. O tik po pamaldų visa magistrato narių, bendruomenės prisiekusiųjų (communitas iurata), posėdžius stebinčių pirklių ir cechų vyresniųjų procesija patraukdavo Rotušėn. Amatininkų gildijos, cechai irgi būrėsi prie bažnyčių, turėjo čia savo altarijas, savo vėliavas, čia prisiekinėdavo. Tai rodo, kokia bažnyčia buvo svarbi miesto gyvenime.
Deja, ne visada bažnyčiai pasisekė likti Dievo garbinimo vieta. Kauno bažnyčios labai daug nukentėjo per sovietmetį. Tarkime, Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji nuo senovės buvo vienuolių benediktinių. Čia vyko ir Švč. Sakramento adoracija. Sovietmečiu ši šventovė buvo paversta knygų saugykla. To laiko randus gydėsi ir kitos miesto bažnyčios. Jėzuitų, Šv. Gertūdos, Šv. Jurgio... Ir dabar žvalgydamasis po bažnyčių vidų matai ženklų, kad kadaise čia būta vaistų ar grūdų sandėlio, parašiutų džiovyklos ar kitko.
– Kaip manote, ką sudomintų tokios bažnyčių istorijos?
– Šis projektas skirtas plačiajai visuomenei. Įsivaizduoju, kad klausytojas, žiūrovas, kaip Valančius, yra įvairiais ryšiais susijęs su miestu. Ir pirmiausia turbūt emociniais, kitaip miesto ir bažnyčios ženklai, papasakotos istorijos jam nekalbėtų, jo nedomintų.
Štai, tarkim, vėlų rudenį ar pavasarį jis žygiuoja pro Vytatuto bažnyčią ir mato žymę ant sienos. Lyg matuota kas. Ir prisimena: taip, taip. Mačiau, taigi buvo kažkoks projektas, rodė gi, Vaižgantas pasakojo, Nemuno potvyniai kadais tokie, kad su valtimi kunigėlis po Vytauto bažnyčią plaukiojo. Tam ir ženklas.
Nes nuotrauka, balsas paveikesni, gali turėti didesnę emocinę įkrovą ir kaupia daugiau informacijos nei sausas teiginys ar žymuo. Tai padeda susitapatinti, suvokti, kad miestas, kuriame gyveni, jo pastatai, šiuo atveju bažnyčios, yra tavo asmeninės istorijos dalis, kaip kadais buvo kitų. Nesvarbu, kad galbūt tik pro šalį praeini. Kuo daugiau įvairiausių pasakojimų ir pasakotojų apie miestą, jo rajonus, bažnyčias, kavines, žmonių pamėgtas vietas – tuo geriau. Juk iš tikrųjų – tai mūsų pasakojimai apie save.
