Kaip penktadienį pranešė VU, R. Petrauskas į šias pareigas naujai vienų metų kadencijai perrinktas visuotiniame LURK narių susirinkime.

„Dėkoju kolegoms už parodytą pasitikėjimą. Tikiu, kad bendromis jėgomis toliau stiprinsime Lietuvos aukštąjį mokslą, sieksime mokslo ir studijų kokybės, didinsime tarptautiškumą ir užtikrinsime nuoseklų ir lūkesčius atitinkantį sektoriaus finansavimą“, – pranešime spaudai cituojamas rektorius.

LURK yra asociacija, kurią sudaro universitetinių aukštųjų mokyklų rektoriai. Asociacija koordinuoja aukštųjų mokyklų rektorių (direktorių) tarpusavio ryšius bei ryšius su valstybės valdžios ir valdymo bei savivaldybių institucijomis.

VU rektorius LURK prezidento pareigas eina nuo 2021 metų gruodžio.

Iki tol universitetų vadovus vienijančios organizacijos prezidento pareigas dvi kadencijas iš eilės ėjo Kauno technologijos universiteto rektorius Eugenijus Valatka.

Rimvydas Petrauskas teigė, kad lietuviai baltarusius gali paremti ne tik morališkai, finansiškai, tačiau tuo pačiu ir priminti apie bendrą istoriją.

Istorikas įsitikinęs, kad LDK paveldas, vienas iš bendrų simbolių – Vytis, kuris gausiai protestų metu matomas ir tautinėse baltarusių vėliavose, rodo, jog baltarusiai nori kitokios valstybės nei yra dabar, tačiau svarbu, kad Vyčio turinys taptų demokratinis.

Jo teigimu, naujoji karta, kuri dominuoja vykstančiuose protestuose, turbūt dar spės susikurti savo identitetą.

– Baltarusijoje po rinkimų vilnija protestai. Ar šie protestai yra susiję su kintančiu baltarusių identitetu?

– Bet kokiu atveju, tokiems protestams reikia pilietinės visuomenės arba kitaip dar galime pavadinti – politinės tautos, tikros pilietinės brandos, kurios viena iš dalių yra istorinė tapatybė ir todėl yra labai svarbu žiūrėti, kokios mintys, idėjos, kokie vektoriai dominuoja baltarusiškoje istorinėje tapatybėje.

Praktiškai visa dabartinės Baltarusijos dalis didžiąją istorijos dalį buvo LDK dalis, vėliau mus jungė bendra istorija Rusijos imperijos sudėty. Natūralu klausti, kokį vaidmenį baltarusiškoje istorinėje tapatybėje užima LDK? Tuo metu, kai baltarusių tautinė tapatybė dar tik formavosi – tai yra XX a. pradžia – buvo tokių požymių, kad LDK gali tapti tam tikra ašimi tos tapatybės arba vienu svarbiu punktu. Vis dėlto, ilgainiui, nes Baltarusija XX a. nesusiformavo kaip savita valstybė, tapo Sovietų Sąjungos dalimi, tai toje tapatybėje, be abejo, LDK istorija buvo visiškai išstumta per represijas, ypač ketvirtojo dešimtmečio, kai akademinis, intelektualinis elitas stalinizmo represijų metu buvo išvalytas – daugybė istorikų, kitų akademikų buvo persekiojama, nužudyta.

Po to LDK tyrimai buvo atliekami, bet labai siaurose institucijose, tačiau tapatybė tos didesnės vietos neužėmė. Reikėjo laukti „perestroikos“ ir pirmojo Baltarusijos valstybingumo etapo, kai LDK vėl grįžo – net Vytis buvo tapęs oficialiu Baltarusijos herbu ir tada natūralu, kad LDK vėl atsiranda, tas LDK paveldas jau yra atrastas. Juolab, to paveldo Baltarusijoje yra labai daug – taip jau susiklostė, kad realiai Josifo Stalino sprendimų dėka labai nemažai tos istorinės Lietuvos dalies, ypač ten, kur buvo valdovų ir didikų svarbios rezidencijos, – Krėva, Lyda, Ašmena, atiteko Baltarusijai. Jie turi daug pilių, dvarų gražių, tai natūralu ir domėtis šitais dalykais.

Lietuvoje yra nuolat klausiama – ar tai nėra pavojinga? Ar Baltarusija nevagia mūsų istorijos dalies? Iš tiesų, Baltarusijoje žvelgiant į šitą santykį su LDK praeitimi galima pamatyti labai įvairių nuomonių spektrą – yra radikalios, nacionalistinės, tokios galbūt jaunai tautai neišvengiamos, toks istorikas Mykola Jarmalovičius prieš keletą dešimtmečių labiausiai jas išreiškė, kai viduramžių Lietuva traktuojama kaip grynai baltarusiška valstybė ir net nematomi lietuviai – gal tik žemaičiai ar panašiai. Reiktų pasakyti, kad pastaruoju metu mes matome, sakyčiau, daug profesionalesnės Baltarusijos istoriografijos atsiradimą, su ja mes galime sieti viltis, kad vis dėlto, mes tuo paveldu galime kažkaip pasidalinti. Bet kuriuo atveju, mes tikrai neturime kvestuonuoti baltarusių teisės domėtis LDK istorija ir traktuoti kaip savo istorinės tapatybės dalį – jie taip pat turi tą teisę.

– Kaip suprantu, prie kintančio identiteto ryškiai prisideda istoriniai naratyvai iš būtent LDK laikų?

– Taip. Valdant A. Lukašenkai susidomėjimas simboliais buvo sumažėjęs, bet dabar jis net šiek tiek instrumentalizavo šitą domėjimąsi sau naudinga linkme. Pažiūrėkite į pastarųjų metų projektus: Mindaugui paminklas iškilo Naugarduke, Algirdui – Vitebske, girdime apie įvairias knygas, baletus, skirtus Vytautui. Tie vardai, kuriuos mes visada esame linkę sieti tik su Lietuva ir lietuviais – jie Baltarusijoje pradėti traktuoti kaip savi, kaip savos istorinės atminties dalis. Ir čia mes turime tą perskyrą – jeigu pradedame kalbėti, kad tai yra bendros praeities dalis, tada viskas tvarkoj, bet jeigu susiduriame su radikaliomis interpretacijomis, kad čia yra baltarusių valdovai, tai yra nesąmonės. Bet aš manau, kad tai yra viena iš brandžios tautos brendimo dalių. Mes matome ir iš dabartinių stichinių neramumų, kad tai yra tauta, kuri dar brendimo stadijoje. Vis dėlto, visų šalių patirtis rodo, kad reikia laiko tokiems dalykams susisluoksniuoti.

– Kalbant apie tą interpretaciją, kokį pasakojimą apie LDK ir bendrą istoriją su Lietuva kūrė Baltarusijos valdžia?

– Čia labai sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, dabartinė Baltarusijos valdžia, atsiliepdama į visuomenės susidomėjimą, koketavo. Specialiai šio klausimo netyriau – nemačiau išsamių tyrimų, bet vis dėlto, vienas dalykas yra aiškus.

Kalbant apie Baltarusijos istorijos savimonę, jie turi du galingus mitus: pirmas ir pats galingiausias, liekantis oficialiu naratyvu, yra II-ojo Pasaulinio karo naratyvas, didvyriškos tautos naratyvas, sovietiniu laiku uždominavęs, ir – tik atsirandantis, stiprėjantis LDK naratyvas. Jis niekaip neužgožia to pirmojo, jis tiesiog atsiranda šalia ir net dabar, šiek tiek ironiška, į vieną kitą Baltarusijos istorijos muziejų, pilį, dvarą nuvažiavus galima visada rasti vos ne dvi sales: vienoje yra LDK, kitoje – II-asis Pasaulinis karas.

Klausimas yra gana fundamentalus – kas būtų geriau? Ar tai, kad baltarusių istorinėje atmintyje ir toliau dominuotų tas sovietinis naratyvas, kuris neišvengiamai siejamas su rusiška istorijos interpretacija, ar labiau tas kompleksinis vaizdas, kuriame savo vietą rastų ta LDK praeitis, paveldas? Šiuo atveju, man atrodo, aš tikrai nematau čia didelio pavojaus, manau, kad kuo daugiau baltarusių istorinėje savimonėje bus LDK, tuo ta šalis bus labiau europietiška ir tuo ta šalis bus toliau nuo rusiško naratyvo.

Tie vardai, kuriuos mes visada esame linkę sieti tik su Lietuva ir lietuviais – jie Baltarusijoje pradėti traktuoti kaip savi, kaip savos istorinės atminties dalis.

Mes čia galėtume ir kažkuria prasme padėti – ne vien tik paramos reiškimu, bet kartu ir primindami tai, kad mus sieja ne tik 679 kilometrai sienos, tačiau ir maždaug tiek pat metų istorijos. Mes galime kalbėti apie savo istorinės savimonės patirtį, parodyti, kokie pas mus mitai, kurie irgi istoriškai keitėsi, visų pirma, ieškodami kartu ir adekvataus kalbėjimo apie LDK būdą. LDK nebuvo tautinė valstybė – tai buvo specifinė bajoriška tauta, kurioje buvo galima nesunkiai integruotis. Ta politinė tauta buvo lietuviai, tačiau joje lietuviais politine prasme nesunkiai galėjo tapti rusėnų kalbos ir stačiatikių tikėjimo asmenys. Jie galėjo identifikuotis su ta pačia politine bendruomene, jie buvo to paties valdovo pavaldiniai, turėjo vienodas pilietines, politines teises ir save vadino politiniais lietuviais.

Čia keletą žodžių būtų galima skirti ir sąvokai, nes tai labai jautrus klausimas. Deja, mūsų pavadinimas „Baltarusija“ yra blogas, nežinau, kaip įmanoma pakeisti, bet turėtume pagalvoti, kodėl taip yra. Pažiūrėkite, kas vyksta: Vokietijoje didžiulis sąjūdis, man atrodo, baltarusių ir vokiečių istorinė draugija kreipėsi į žiniasklaidos priemones dar prieš keletą mėnesių, pasiūlydami pradėti vadinti kitaip: visą laiką, ir aš mokykloje buvau mokomas, ir vokiečiai kartoja „Weissrussland“, dabar visos žiniasklaidos priemonės Vokietijoje perėjo tikrai – ten yra „Belarus“. Ne „Russland“, bet „Belarus“. Tai yra Rusijos ir Rusios skirtumas, nes Rusija yra politinė kategorija, kuri siejama su modernia Rusijos valstybe, Rusia yra istorinė kategorija – iš senovės Rusios kyla įvairios tautos: ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, baltarusių ir panašiai. Tai šitas įsitvirtino ir anglų kalboje. Mes su savo „Baltarusija“ esame imperinėje Rusijos paradigmoje – XIX amžiuje galutinai nusistovėjo toks Baltarusijos imperinis pavadinimas, bandant taip vadinti visą stačiatikišką buvusią LDK dalį, kuri etnografiškai buvo laikoma baltarusiška, o religine prasme – stačiatikiška.

– Bet mes turime ir dar vieną pavadinimą – Gudija, gudai.

– Taip, bet jis yra truputį abejotinas, kadangi Konstantino Sirvydo ir kiti žodynai rodo, kad pirminė gudų reikšmė – greičiausiai taip buvo vadinami visi užsieniečiai lietuviškai. O po to „gudai“ buvo rusėnų terminas, taikomas ir ukrainiečiams. Žinau, kad istoriškai baltarusiai buvo taip vadinami, bet aš nesiūlyčiau prie šito termino grįžti – jis turi įvairias konotacijas, tačiau atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, kad ir baltarusiai savo tautinėje savimonėje save vadina „Belarus“ – ta „rus“ galūnė yra labai svarbi ir šitą verta turėti omeny.

Terminas Baltoji Rusia atsirado kaip geografinis ir labai kito – atsirado Vakarų raštijoje, bandant nusakyti tam tikrą Rusios dalį. Buvo Juodoji Rusia, Raudonoji ir Baltoji, bet tai buvo grynai geografiniai pavadinimai. Pirmą kartą politiškai, kad žmogus save pavadintų kilusiu iš Baltosios Rusios, yra toks vienas labai keistas dalykas – XVI a. pabaigoje toks Saliamonas Risinskis, rašydamasis į Altdorfo universitetą Vokietijoje, save pavadino net ne lotyniškai, o graikiškai – „Leucorussus“. Imatrikuliacijoje visuomet buvo vardas ir informacija, iš kur kilęs. Svarbiausia, galėtum sakyt, kad gana anksti – XVI a. pabaigoje bręsta baltarusiškas identitetas: žmogus save pavadina baltarusiu ne šiaip geografiškai – „Saliamonas Risinskis Baltarusis“. Bet problema yra ta, kad daugiau mes nieko panašaus nežinome. Jeigu žiūrėtume į Vilniaus universitetą įsirašančius žmones, maždaug XVIII a. pabaigoje atsiranda žmonių, kurie pradeda save kildinti ir naudoti šitą kategoriją. Tai reiškia, kad maždaug per XVII-XVIII amžių išsiskiria ukrainiečiai, pamažu ir baltarusiai. Vietoje rusėnų, pamažu galime kalbėti apie baltarusius.

Grįžtu vėl prie pavadinimo: carinė valdžia pradeda vadinti „Baltarusija“, o pačių baltarusių etninėje, politinėje tapatybėje tai yra „Belarus“. Čia yra tas, atrodo, nesvarbus semantinis niuansas, tačiau už jo slypi tikrai gana reikšminga politinė problema.

– Grįžtant prie protestų, kuriuose didžiąja dalimi turbūt daugiausia dalyvauja jauni žmonės – nauja karta. Paminėjote du tuos istorinius naratyvus – II-ojo Pasaulinio karo ir LDK, kaip galvojate, galbūt ta naujoji karta pamažu persilaužia ir užgožia tuo LDK naratyvu tą sovietinį II-ojo Pasaulinio karo naratyvą?

– Dar sunkokai, bet tikrai gali būti, kad ta nauja karta susikurs dar ir savo, atskirą naratyvą. Tai moderni karta, kuri auga su internetu, gaudama iš pirminių šaltinių vakarietišką produkciją. Sunku pasakyti, kas jų istoriniame naratyve dar dominuos, bet II-asis Pasaulinis karas, manau, kad tai yra tas laikotarpis, kuris ir laiko požiūriu eina vis toliau. Tai yra ta karta, kurios turbūt tik seneliai ar proseneliai kariavo. Manau, kad neišvengiamai tas sumažės.

Kaip su LDK naratyvu bus, man sunku prognozuoti. Vis dėlto, čia irgi yra tolima istorija – kiek ji jaunai kartai liks aktuali? Čia mes ir Lietuvoje galim kelti tą klausimą. Bet pabrėšiu tą pagrindinę mintį, man atrodo, kad LDK simbolika, praeitis, paveldas yra tas dalykas, kuris mus su Baltarusija istoriškai sieja ir šiuo požiūriu jie mums yra daug artimesni negu latviai. Istoriškai su baltarusiais, su ta teritorija, kurioje dabar gyvena baltarusiai, mes iš tiesų netgi esame ilgiau negu su lenkais. Iš tiesų, mus sieja labai daug bendros istorijos.

– Ar A. Lukašenkos režimas, trunkantis daugiau nei 20 metų, turėjo įtakos baltarusių identitetui?

– Galime sakyti, kad turėjo neišvengiamai vien dėl to, jog jis buvo toks ilgas. Tai daugiau ar mažiau yra vienos kartos klausimas – ištisa karta išaugo jam valdant, bet aš nesiečiau tiesiogiai su A. Lukašenka, nes tame veikia per daug veiksnių. Kad ir koks diktatorius būtų, jis negali daugybės dalykų reguliuoti. Sunku kalbėti apie vientisą baltarusių naratyvą. Dabartinė politinė tauta yra labai fragmentuota, įvairi, bet gali būti, kad dabar yra tas laikas, kai kažkas formuojasi ir gimsta mūsų akyse. Tai yra labai geras laikotarpis juos paremti morališkai, finansiškai, ideologiškai – kiek tik galime, kartu ir primenant apie bendrą istoriją.

Tai yra labai geras laikotarpis juos paremti morališkai, finansiškai, ideologiškai – kiek tik galime, kartu ir primenant apie bendrą istoriją.

– Kaip keitėsi tas A. Lukašenkos režimo požiūris į LDK per jo valdymo metus?

– Nesu specialistas šio konkretaus klausimo, bet stebint ir matant pagrindinius dalykus – nuo indiferentiško ar net lengvai priešiško iki koketavimo, kadangi buvo pastebėta, jog daliai visuomenės tai yra svarbu.

– O koks baltarusių visuomenės požiūris į LDK paveldą ir baltarusišką tapatybę?

– Jis labai fragmentuotas. Be abejo, reikia skirti akademinį žinojimą, kuris yra vienoks, nuo masinio. Masėje tų žinių turbūt apskritai nėra daug – didžiajai daliai, spėčiau, nėra įdomi ta LDK istorija. Bet manau, kad ilgainiui ta gerėjanti akademinė situacija, dialogas tarp lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir kitų istorikų gali padėti mums sukurti naratyvą, kuriame visos šalys, visos tautos galėtų diskutuoti apie LDK kaip apie bendrą paveldą ir toks požiūris, manyčiau, gali įsišaknyti ir nueiti iki visuomenės per vadovėlius, pasakojimus, bendras ekskursijas.

– Kokios Baltarusijos visuomenės grupėms tapatinimasis su LDK, teigiamas požiūris į tai yra pats aktualiausias?

– Tai yra tos grupės, kurios yra orientuotos proeuropietiškai, tos grupės, kurios yra išsilavinusios, na, ir tos grupės, kurios turi tam tikrą politinę savimonę. Net ir dalis politinio elito, net ir valdininkijoje yra tų, kurie apie Baltarusiją galvoja kaip apie savarankišką valstybę. Manau, kad Baltarusijos savarankiškumo idėjai LDK paveldas yra labai svarbus.

– Kaip galvojate, kokia tų grupių įtaka tai istorinei tapatybei keistis?

– Manau, kad labai didelė, nes visuomet nuo politiškai aktyviausių žmonių pasideda pokyčiai.

– Ar ten jau yra ta kritinė masė?

– Čia jau politologinis klausimas. Pažiūrėsime, netrukus paaiškės. Tai turi būti visos visuomenės sėkmė ir labai linkiu Baltarusijos visuomenei tą pergalę pasiekti.

– Pradžioje užsiminėte apie galimą riziką į tą bendrą paveldą, požiūrį į LDK. Galbūt detalizuotumėte, kokios rizikos dėl to galimo paveldo savinimosi kyla Lietuvai?

– Didelių rizikų nematau. Ką jie gali atimti? Buvo vienu metu aiškinama, kad atžygiuos, pareikalaus teisių į Vilnių ir panašiai. Tikrai, dalyje Lietuvos visuomenės yra tokio nuogąstavimo, kad baltarusiai yra pasirengę atimti iš Lietuvos paveldą, bet aš, net ir matydamas, žinodamas gerai apie kai kurias interpretacijas dalyje baltarusių visuomenės, vis dėlto, ilgalaikėje perspektyvoje didesnių pavojų tikrai nematau. Priešingai – norėčiau, kad baltarusių visuomenė ta LDK istorija daugiau domėtųsi, daugiau žinotų.

– Kalbant apie praeitį ir Lietuvos visuomenę, ar lietuviai tinkamai suvokia Baltarusiją ir baltarusių identitetą? Ar pripažįsta bendrą istoriją?

– Dabartiniai įvykiai parodė, kad, nepaisant to, jog mes esame, iš tiesų, artimi kaimynai, bet tokių gilesnių žinių dar stokojama. Nors turbūt sutikčiau su tuo, kad mes geriau išmanome situaciją, palyginus su Vakarų Europa. Ir čia turbūt reikia sutikti, kad ne viskas yra panaudota, nors ir yra bendrų projektų.

Scanpix nuotr.

– Galbūt tai yra dėl dvišalių santykių?

– Tas irgi, reikia pripažinti, jog Lietuvos visuomenė kartais į baltarusius šiek tiek iš aukšto žiūri.

– Tai turbūt siejasi su ta bendra istorija?

– Su tuo irgi turbūt.

– Grįšiu prie protestų – juose matome baltarusių tautines vėliavas, jose yra Vytis. Ar lietuviams verta išsigąsti?

– Ne, kaip jau sakiau, Vytis yra simbolis. Baltarusiai per šį simbolį bando parodyti, kad jie nori kitokios Baltarusijos. Koks turinys Vyčio? Reikia viską daryti, kad jo turinys taptų demokratinis – ne nacionalistinis ir taip toliau. Mes galime tuo Vyčiu pasidalinti.

– Kaip galvojate, ar protestuose dalyvaujančių žmonių požiūris į Vytį gali būti demokratinis?

– Dabar sunku spręsti, bet manau, kad tikrai gali. Žinant baltarusių visuomenę – ten yra stiprių, svarių grupių, tad labai svarbu, kad jas paremtume. Šiuo atveju, reikia tos geros analizės, daug supratimo, gerų žinių apie tas visuomenės grupes, kurias reikia stiprinti, ieškoti su jomis dialogo, paremti šitame politiniame procese.

– Kalbant apie bendrumus, bendrą LDK istoriją, ar pakankamai Baltarusijos istorikai pasakoja apie tą nedidelę brolystę su Lietuva?

– Čia tas pats yra kaip ir pas mus. Gal tik dabar pas mus šiek tiek geriau. Kad akademiniai istorikai, jų tyrimų rezultatai taptų žinomesni visuomenei, reikia didesnių pastangų tuos tyrimus populiarinant. Akademiniame lygmenyje Baltarusijos istoriografija per šiuos dešimtmečius labai smarkiai paaugo. Kiek jų tyrimai ir išvados iš akademinio lygmens pereina į mitologizuotą istorinę savimonę, man sunku pasakyt, spėju, kad nepakankamai. Čia yra tas kelias, kuriuo turėtų judėti Baltarusijos visuomenė.

– Kiek tie tyrimai yra patikimi?

– Istoriografija yra kaip bet koks mokslas, tai nėra tautinis mokslas. LDK yra labai platus tarptautinių tyrimų laukas. Paskutines kelias neblogas knygas apie LDK ankstyvąją istoriją parašė britai, pavyzdžiui. Vieną sintezę apie istoriją po Liublino unijos parašė vokietis. Apie Vilniaus miestą XVII amžiuje vieną geriausių knygų parašė amerikietis. Tai rodo, koks tai platus tyrimų laukas. Jeigu tu nori būti jame pripažintas, turi rašyti ir diskutuoti adekvačiai – čia negali būti jokių kalbų. Šia prasme džiugu, kad šitame akademiniame lauke iš pradžių baltarusių istorikų buvo labai mažai, bet jų vis daugėja. Manau, kad tikrai su baltarusių kolegomis rasime bendrą kalbą.

– Mums įprasta broliais vadinti latvius, estus, galbūt šiek tiek lenkus, o ar baltarusius taip galime pavadinti?

– Manau, kad taip. Su latviais, estais buvo viena brolystė – visų pirma, bendras likimas okupacijoje ir išsilaisvinimas, Baltijos kelias yra akivaizdus broliškumo simbolis. Su lenkais – Lietuvos ir Lenkijos unija jau savaime yra natūralus ryšys. Kinta tapatybė – jeigu prieš 10 metų Liublino unijos niekas nešvęsdavo, tai prieš metus tas jubiliejus visai neutraliai ir gerai buvo sutiktas. Sakyčiau, baltarusiai yra dar arčiau ir ta istorija yra labai ilga – nuo Mindaugo laikų mus sieja bendra praeitis, tad neturiu pagrindo šios metaforos čia nevartoti.

– Ačiū už pokalbį.

Dėl karantino iškilminga inauguracijos ceremonija nevyko.

Po priesaikos sakydamas kalbą, kuri tiesiogiai transliuota virtualioje erdvėje, naujasis rektorius akcentavo universiteto paskirtį ir misiją.

„Stiprus ir autoritetą turintis universitetas yra valstybingumo pamatas, kuris keičia visuomenę, kuria istoriją ir turi galią valstybėje“, – teigė R. Petrauskas.

„Lygiai kaip kadaise universitetai parengdavo išsilavinusius patarėjus, kurie valdovams siūlė naujas idėjas, taip ir dabar turime kelti tikslą ugdyti socialinį, kultūrinį, politinį šalies elitą, taip pat naują kartą politikų ir administratorių, kurie formuluotų ilgalaikę darbotvarkę ir mąstytų aukščiau, toliau rinkimų ciklo horizontų“, – sakė jis.

Stiprus ir autoritetą turintis universitetas yra valstybingumo pamatas, kuris keičia visuomenę, kuria istoriją ir turi galią valstybėje.

Naujasis rektorius tvirtino pradedantis darbą pasauliui ir šaliai sunkiu laikotarpiu.

„441-ąjį universiteto gimtadienį pasitinkame itin netikėto ir sudėtingo iššūkio, kuriam nebuvome pasiruošę, akivaizdoje. Man jis primena mano pirmąją sesiją 1991 metų sausį, kai semestras perėjo į kovą už nepriklausomybės išsaugojimą, o universiteto dėstytojai ir studentai staiga pakeitė savo susitikimo vietą, teko išeiti į viešąsias erdves“, – sakė jis.

R. Petrauskas akcentavo, kad universitetų pareiga dabartinio „nerimo ir informacijos pertekliaus akivaizdoje suteikti pasitikėjimo ir patikimumo visuomenei, valstybei, Europai“.

Anot jo, tai metas pradėti tai, kam iki šiol neužtekdavo laiko ir ryžto.

„Ši krizė aktualizavo tai, kas likdavo madingu akademiniu burtažodžiu – tarpdalykišumą. Tai yra iššūkis ir galimybė universitetui. Kaip tapo aišku, esmines globalias problemas sprendžia ne izoliuoti mokslai, o jų darna. Pandemiją pradedame apmąstyti ir tirti iš skirtingų mokslų perspektyvų“, – tvirtino naujasis VU rektorius.

Jis sakė esąs tvirtas mokslo ir studijų dermės šalininkas.

R. Petrauskas žadėjo atvirumą studentams, dėstytojams, VU darbuotojams.

„Kartu su komanda esame pasirengę klausti ir įsiklausyti į bendruomenės nuomonę, inicijuoti diskusijas svarbiausiais klausimais, skatinti akademinių tinklų sąveiką“, – teigė jis.

„Įsipareigoju lankstesniam darbuotojų skatinimui, iniciatyvos išlaisvinimui, noriu, kad universitetas būtų geriausias darbdavys, adekvataus atlyginimo, prestižo, laisvės ir socialinio saugumo prasmėmis“, – kalbėjo naujasis VU rektorius.

R. Petrauskas – VU Istorijos fakulteto profesorius, 2012–2020 metais ėjo fakulteto dekano pareigas. Jis yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas, Tarptautinės Vokiečių ordino tyrimų istorinės komisijos narys, buvęs Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas, Valstybinės lituanistinių tyrimų sklaidos programos pirmininkas, Aukštojo mokslo tarybos narys.

Mokslininkas yra apdovanotas Lietuvos mokslo premija (2019), Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2018) ir Lenkijos Respublikos ordino Riterio kryžiumi (2019).

Rektoriaus pareigose R. Petrauskas pakeitė penkerius metus universitetui vadovavusį Artūrą Žukauską.

„Dar prieš šios dienos rinkimus buvo aišku, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas pirmą kartą istorijoje turės dekanę. Ja šiandien buvo išrinkta dr. Loreta Skurvydaitė. Sveikinu naują dekanę ir linkiu didelės sėkmės!“, - feisbuke rašė R. Petrauskas.

Istorijos fakultetui R. Petrauskas vadovavo iki jį išrenkant VU rektoriumi.

„Savo ruožtu dėkoju visiems kolegoms, studentams, alumnams, partneriams už pastaruosius aštuonerius metus. Turėjau garbės vadovauti kūrybingų ir iniciatyvių žmonių grupei ir drauge siekti mokslo ir studijų tikslų. Laikas prabėgo nepastebimai, erdvėje toli nenutolsime... Visiems stiprybės šiuo sudėtingu laiku, krizės ateina ir praeina, esminiai dalykai lieka“, - socialiniame tinkle rašė VU rektorius.

– Kodėl baigęs vidurinę mokyklą nusprendėte studijuoti istoriją? Juk specialybė nelabai perspektyvi – arba mokytoju dirbti, arba menkai apmokamą mokslinį darbą, – "Vilniaus diena" teiravosi išrinktojo rektoriaus prof. dr. R.Petrausko.

– Vidurinę mokyklą baigiau transformacijos laikotarpiu – 1990-aisiais. Mes buvome pirmoji karta, kuri gavo atestatus, pasirašytus jau naujojo nepriklausomos Lietuvos švietimo ministro Dariaus Kuolio.

Baiginėjant mokyklą prasidėjo tas visiškai naujas visuomeninis gyvenimas – su Sąjūdžiu, smarkiai pasikeitė ir istorijos suvokimas bei dėstymas. Istorija tapo daug spalvingesnė, įdomesnė, atsirado daug daugiau informacijos šaltinių. Tuo metu gyvenau Vilniaus Kalvarijų gatvėje, netoli "Šatrijos" knygyno, tad prisimenu, kaip žmonės nuo ankstyvo ryto stovėdavo eilėje, laukdami, kol pasirodys su Lietuvos istorija susijusių knygų naujieji leidimai. Buvo didelis visuomenės susidomėjimas istorija – tas tikriausiai paveikė ir mane. Ir dar turėjau labai gerą istorijos mokytoją Vilniaus 44-ojoje vidurinėje mokykloje – jauną pedagogą, kuris mokėjo mokinius sudominti.

Studijuoti istoriją stojau tikslingai, jau norėdamas būti istoriku. Tiesa, kai stojau – tą siūlau ir dabar jauniems žmonėms daryti – negalvojau, ką ir kur aš dirbsiu baigęs studijas. Vis dėlto universitetinės studijos, ypač bakalauro lygmeny, nėra profesinės studijos. Tuo metu, kai aš stojau, gal apie tai mažiau kalbėdavo, bet dabar taip savo programas kuriame, kad, pabaigę bakalauro studijas, žmonės turėtų kaip įmanoma įvairesnes, platesnes tolimesnio gyvenimo pasirinkimų galimybes. Tad humanitarines studijas baigusių absolventų gali rasti pačiose įvairiausiose srityse, ir ta įvairovė yra gerai. Labai svarbu, kad ir politikoje, ir versle būtų žmonių su labai skirtingu išsilavinimu bei skirtinga patirtimi. Tai neabejotinai duoda pridėtinę vertę.

Tik, žinoma, svarbu, kad studentai studijoms skirtų savo laiką. Ir tai yra vienas mano programinių dalykų, kandidatuojant į rektoriaus postą. Nes dabar yra tikrai skausminga studijų ir darbo derinimo problema. Auditorijos kartais tuštėja, nes studentui pragyventi, ypač Vilniuje, yra sunku, ir todėl jie anksti pradeda dirbti, o suderinti darbą ir studijas iš tiesų problemiška. Tad turime galvoti, kaip tą problemą spręsti. Ir suprantama, kad mes vieni universitete jos neišspręsime – kartu su valstybės vadovais turime galvoti, kaip jaunuoliams padėti, kad jie galėtų koncentruotis į studijas, skirti tuos ketverius ar šešerius metus savęs tobulinimui.

Pareigos: prof. dr. R.Petrauskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas, Lietuvos mokslo akademijos tikrasis narys, Valstybinės lituanistinių tyrimų sklaidos programos pirmininkas, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas, Tarptautinės Vokiečių ordino tyrimų istorinės komisijos narys, buvęs Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys. B. Barausko nuotr.

– Tačiau už stipendiją, kurią gauna net ir labai gerai besimokantis, pragyventi, ypač Vilniuje, vargu ar galima. Kokias matote galimybes tiems jauniems žmonėms padėti?

– Reikėtų koreguoti stipendijų politiką. Galima, manyčiau, atnaujinti diskusijas apie paskolas studijoms. Ta sistema, kuri buvo anksčiau pasiūlyta, neveikia. Ir čia nereikia išradinėti dviračio – yra pasaulyje šalių, kur tai veikia. Tad stipendijų, paskolų sistemos peržiūrėjimas, atnaujinimas, didesni valstybės įsipareigojimai. Tai svarbu, nes juk čia valstybė investuoja į savo ateitį.

Be kita ko, turime stengtis ne vien tik pritraukti studentų, bet pritraukti geriausius, kad jie neišvažiuotų į vidutinio lygio Europos universitetus, o rinktųsi mūsų studijų programas. Tačiau tam turime pasiūlyti ir turinio, ir organizacijos požiūriu patrauklias studijas.

Valstybė turėtų turėti ambiciją geriausius absolventus išlaikyti čia, nes jei jie išvyksta, didelė tikimybė, kad po to čia ir nebegrįžta. Tačiau juk jie yra mūsų intelektualinis potencialais, mūsų ateitis. Mes – universitetas – turime būti tam tinkamai pasirengę, turime adekvačius, konkurencingus dalykus pasiūlyti. Ir tada galime kalbėtis su Vyriausybe – galbūt įmanoma adekvačias stipendijas skirti geriausiems absolventams, kurie lieka čia studijuoti, ir panašiai. Formų galima įvairių sugalvoti.

Tad mano vienas iš tikslų – paskatinti apskritai platesnę diskusiją šiuo klausimu. Nes tai yra ne vien universiteto ir švietimo problema – tai yra Lietuvos visuomenės problema, demografinė problema, kalbama apie Lietuvos valstybės ateitį.

– Universiteto vardas įpareigoja?

– Mes visuomet akcentuojame, kad universitetas yra europinis atradimas ta prasme, kad būtent čia suteikta mokslui ir studijoms tam tikra autonomija. Iš esmės valdovai Viduramžiais suteikė laisvę mokslininkams, studentams patiems save valdyti, nuspręsti, ką jie mokosi turinio ir visais kitais klausimais. Tačiau valdovai to nedarė be tikslo. Jie buvo pasirengę investuoti pinigus, išlaikė universitetus, nes kažko iš jų tikėjosi. Ir visų pirma jie tikėjosi sustiprinti vykdomąją valdžią. Tuo metu raštingi asmenys – sekretoriai, raštininkai – daugiausia telkėsi kanceliarijose. Jie formuluodavo valdovams įvairias idėjas, programas, kaip dabar pasakytume, atstovaudavo jų interesams derybose užsienyje. Ir būtent iš universitetų valdovai tikėjosi šitų intelektualinių pajėgumų gauti.

– Tačiau dabartinė situacija Lietuvoje, kiek valdžios dėmesio ir finansų skiriama švietimui, perša išvadą, kad gal mūsų šaliai tie intelektualūs, išsilavinę žmonės nelabai reikalingi?

Universitete lieka žmonės, norintys dirbti mokslinį darbą. Tai yra pašaukimas. Už ką gyventi? Čia jau kita problema.

– Aš manau, kad visuomenei ir valstybei to labiausiai reikia. Tad ir universitetas turi turėti tokią ambiciją – skatinti jaunimą rinktis politikų administratorių darbą, kad ateitų nauja karta politikų, administratorių, biurokratų. Nereikia bijoti to žodžio "biurokratai", jie buvo labai reikalingi visais laikais. Jie padėdavo valstybei funkcionuoti. Kuo geresnė biurokratija, tuo stipresnė valstybė – tokia yra taisyklė. Tad natūralu, kad mes turime stengtis parengti naują politikų ir administratorių kartą valstybės ir visuomenės gerovei.

– Vilniaus universitetas pajėgus tą padaryti?

– Aš įsitikinęs, kad pajėgus. Tik mes turime dar daugiau dėmesio skirti studijų kokybei – nuo studijų tarpdalykiškumo iki didesnės globos studentams, ypač pirmaisiais metais, kurie, kaip patirtis rodo, yra pats sudėtingiausias laikotarpis. Studijas reikia labiau individualizuoti, pritaikyti kiekvieno žmogaus poreikiui, didinti pasirinkimo laisvę.

Tie keturi ar šeši studijų metai suteikia daug galimybių ir tikrai universitetas yra pajėgus išugdyti brandžią, atsakingą, individualią, laisvą asmenybę.

– Tačiau ši karta yra kitokia. Ar seni dėstymo metodai jiems tinka?

– Manau, kad universitete turime derinti tradicinius mokymosi metodus – paskaitas, per kurias išdėstomi sisteminiai dalykai, ir daugiau dialogu, seminaru paremtų studijų. Studentai turi dirbti kartu su dėstytoju, turi diskutuoti ir iš esmės kartu tobulėti.

Studentai savo klausimais dažnai paskatina dėstytoją pagalvoti apie tai, apie ką jis gal nebuvo susimąstęs. Jie iškelia netikėtus klausimus, ir tai yra labai svarbu. Dėl to sakau – ir tai nėra banalybė ar šiaip pasakymas, – kad ir dėstytojai turi tobulėti. Dėstymas mokslininkui yra labai naudingas.

– Esate minėjęs, kad studentams turėtų būti sudaryta galimybė mokytis kelių specialybių.

– Manau, tai yra universitetinio lavinimo ateitis. Kadangi pasaulis tampa vis labiau kompleksiškas, reikalaujantis įvairių gebėjimų, o ir pats jaunimas to nori – akivaizdu. Tad dėl formos dar galima diskutuoti, tačiau bent jau per vadinamąsias gretutines studijas kiekvienas studentas turėtų turėti tokią galimybę, jeigu tik jis nori, be savo pagrindinės specialybės dalį laiko skirti kitai disciplinai, kurią papildomai pasirenka. Tos kombinacijos gali būti labai įvairios. Humanitarinėje srityje tai gali būti, pavyzdžiui, istorija ir kažkuri kalba, arba istorija ir filosofija. Bet gali būti ir daug įvairesnės kombinacijos, jeigu tik studentas pajėgus vienu metu studijuoti kelias skirtingas disciplinas, jis tikrai turi turėti universitete galimybę tą daryti.

Apskritai mokslas tampa vis labiau tarpdalykiškas. Pavyzdžiui, aš akivaizdžiai mačiau, koks didžiulis archeologinis proveržis įvyko, kai buvo pradėti naudoti nauji gamtamoksliniai metodai. Mes tą vadiname bioarcheologija. Tai visi tie gamtamoksliniai metodai, kurie leidžia kur kas įvairiau pažinti materialią kultūrą, kurią anksčiu tik interpretuoti galėdavai. Dabar tie nauji metodai – datavimo, medžiagų įvertinimo ir kiti – iš esmės leidžia atsakyti į daugelį klausimų apie žmonių gyvenimą, gyvenimo būdą, kuo maitinosi, kaip rengdavosi, kiek gyvendavo – visa tai, apie ką net negalėdavome pagalvoti, kad galime sužinoti iš praeities tokius dalykus.

– Studentai turi galimybes išvažiuoti bent kuriam laikui studijuoti į užsienį pagal studijų mainų programas. O dėstytojai?

– Geras klausimas. Tai dar viena iš mano programinių idėjų. Visų pirma, universitete tas yra, tačiau turime dar sistemingiau kurti tai, ką aš taip bendrai vadinu dėstytojų akademija. Tai tam tikras forumas, skirtas jauniems dėstytojams, dar tik pradedantiems savo karjerą, kur jie gali klausyti patirties iš tų žmonių, kurie jau daug metų dirba universitete. Potencialo tam yra, tik reikia sutelkti viską į vieną vietą. Naujiems dalykams galime ir iš užsienio kviestis lektorius.

Kitas dalykas – stažuotės, mainų programos apima ir dėstytojus, jie taip pat turi galimybę išvažiuoti. Vilniaus universitete galioja europinė praktika, kad kas keletą metų dėstytojas turi teisę į vieno semestro atostogas, per kurias gali užsiimti moksliniu darbu, ruošti naujus kursus. Tai yra daroma, tik turime realizuoti daug platesniu mastu.

– O už ką jiems gyventi, kol mokslinį darbą dirba?

– Universitete lieka žmonės, norintys dirbti mokslinį darbą. Tai yra pašaukimas. Geri dėstytojai yra tie, kurie yra ir geri mokslininkai.

Už ką gyventi? Čia jau kita problema. Mes turime kalbėtis su politikais argumentuota kalba, su pavyzdžiais, kokioje mes dabar situacijoje esame Lietuvoje. Turime pasiūlyti valdžios atstovams dialogą. Viena vertus mes iš valstybės laukiame įsipareigojimo stabiliam finansavimui, kuris būtų paremtas kokybiniais mokslo ir studijų kriterijais – pagal tai turi būti vertinami universitetai. O mes savo ruožtu turime būti pasirengę duoti valstybei naudą ir visuomenei ataskaitą už savo darbus – tiek ugdydami studentus, tiek savo moksliniais darbais.

Nereikia bijoti to žodžio "biurokratai", jie buvo labai reikalingi visais laikais.

– Ar jūs vis dar tikitės, kad dėl mokslo, švietimo sistemos darbuotojų finansavimo pavyks susišnekėti su valdžia?

– Tikiu. Kitaip neičiau į šias pareigas. Turime kalbėti, turime parodyti, kurioje vietoje esame pagal skiriamas lėšas švietimui ir mokslui ES kontekste. Toli gražu nesame tarp lyderių, atsiliekame net nuo ES vidurkio. O mūsų valstybė juk nuolat deklaruoja, kad nori būti tarp pažangesnių. Neturime ypatingų resursų, tad natūralu, kad turime remtis savo intelektu, protais. Tačiau tai negimsta tuščioje erdvėje. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas dalykas tiek versle, tiek gyvenime, viskas reikalauja parengiamųjų darbų, kitais žodžiais tariant – kažkokių investicijų. Ne kartą esu sakęs: stipriausios yra tos valstybės, kur yra stiprūs universitetai.

Dabar įvairiais skaičiavimais mokslui skiriama apie pusę procento bendrojo vidaus produkto. Kadaise buvo numatyta, kad 2020 m. jau turėtų būti skiriama 1,9 proc. O dabar jau į 2030 m. strategiją norima įrašyti tą patį skaičių. Tad turime pagalvoti, į ką mes orientuojamės. ES tikslas artimiausioje ateityje yra 3 proc.

Žinoma, tie skaičiai, tie procentai savaime nėra vertingi, tačiau jie duoda tam tikrą atskaitos tašką. Na, galime metaforiškai lygintis su krašto gynybos situacija – kalba apie jos finansavimą padidino jautrumą šiems dalykams. Pirmaujančiose ES šalyse jau seniai suformuoti tie dalykai ir daug kur įgyvendinti, jau toliau visi eina. Ir tikrai vyksta konkurencija dėl protų – tai natūralu. Laimės tos šalys, kurios daugiau dėmesio ir lėšų skirs mokslui. Mes Lietuvoje turime atpažinti savo stipriąsias puses ir tas sritis dar labiau stiprinti, nes konkurencija yra ir tas nišas kiti užims.

– Ar aukštųjų mokyklų Lietuvoje yra per daug?

– Mano manymu, Lietuvoje turi vykti visų resursų, taip pat ir intelektualinių, konsolidacija. Kuo turime mažiau išbarstytų dalykų – infrastruktūros, protų, kuo daugiau tos konsolidacijos mažoje šalyje, tuo geriau. Turime rasti formą, kaip konsoliduoti tą gausybę mokslo institucijų, kur sutelkta ir daug mokslinės infrastruktūros, ir intelektualaus potencialo. Čia valstybės interesas turi būti rasti formas, kaip jį panaudoti naujos kartos žmonėms ugdyti.

– Jau ne vienerius metus Vilniaus universitetas pagal reitingus patenka į pasaulio universitetų 500-uką. Tai gerai?

– Reitingai svarbu tarptautinės reputacijos prasme. Tačiau reitingas nėra tikslas, kaip ir tarptautiškumas. Mūsų tikslas turėtų būti mokslo ir studijų kokybė. Manau, jeigu mes kokybiškai dirbsime mokslinį darbą, organizuosime studijas, stiprinsime savo tarptautinius ryšius, mes tuose reitinguose neišvengiamai pakilsime. Žinoma, užimti aukštesnę vietą yra gerai: kitaip žiūri į tave, kitoks statusas, reputacija. Tačiau tie reitingai tikrai nėra pagrindinis tikslas.

Niekas negali pasakyti, kokių specialistų Lietuvai reikės po penkerių, dešimties metų. Tačiau valstybei tikrai reikės protingų, išsilavinusių, iniciatyvių žmonių, nebijančių priimti savarankiškus sprendimus – dėl to nėra abejonių. Jų ir po penkių metų reikės, ir po šimto. Tokius žmones mes ir siekiame ruošti.

„Universitetas pasirengęs bendradarbiauti kuriant Lietuvos valstybę ir keičiant Lietuvos visuomenę, imasi tos atsakomybės, ką galime iš savo akademinės kompetencijos padaryti, tai yra kritinė esamų problemų analizė, refleksija bei ekspertinis sprendimas“, – susitikimą su prezidentu BNS komentavo R. Petrauskas.

„Prezidento iškeltas tikslas – gerovės visuomenė, jos sąlyga yra švietimo ir mokslo kokybės augimas, ir mes čia iš tiesų galime bendradarbiauti“, – pažymėjo būsimasis VU rektorius.

Prezidentūra po susitikimo pranešė, jog šalies vadovas susitikęs su išrinktuoju rektoriumi aptarė išsilavinimo reikšmę visuomenei ir valstybės pažangai, palinkėjo sėkmingo vadovavimo seniausiam Lietuvos universitetui siekiant tolesnio jo tarptautiškumo, mokslinių laimėjimų.

Šalies vadovo teigimu, svarbiausi sprendimai švietimo ir mokslo srityje turi būti pagrįsti moksliniais tyrimais ir ekspertų įžvalgomis. Per susitikimą aptarta mokslo tyrimų svarba valstybės raidai ir studijų kokybei, universitetinio išsilavinimo reikšmę visuomenei ir valstybės pažangai.

„Manau, ir prezidentas yra tos pačios nuomonės, kaip galime atpažinti pažangias valstybes – visų pirma, pagal tai, kiek valstybė yra pasirengusi investuoti į šitą (švietimo, mokslo – BNS) sistemą“, – teigė R. Petrauskas.

Vėliau penktadienį būsimasis VU rektorius susitiko su premjeru Sauliumi Skverneliu.

„Su premjeru tikrai buvo labai dalykinis sutikimas, premjeras pasakė, kad VU laiko pagrindiniu Lietuvos universitetu, labai daug iš jo tikisi. Ir mes tikrai siūlome atvirą bendradarbiavimą, mūsų tikslas nėra universiteto išlaikymas, mūsų tikslas yra valstybės pažanga ir čia kartu turime dirbti“, – apie susitikimą sakė R. Petrauskas.

Istorikas R. Petrauskas šią savaitę išrinktas naujuoju Vilniaus universiteto rektoriumi.

Po sėkmingų rinkimų jis BNS sakė sieksiantis didesnės VU lyderystės kalbantis su šalies vadovais ir kitais politikais „dėl realaus mokslo ir studijų prioriteto“.

Seniausio ir didžiausio šalies universiteto taryba R. Petrauską rektoriumi penkerių metų kadencijai trečiadienį išrinko iš viso įvertinusi šešis rinkimuose dalyvavusius kandidatus.

R. Petrauskas pareigas pradės eiti balandžio 1-ąją po inauguracijos ir poste pakeis ligšiolinį vadovą Artūrą Žukauską.

Jį rektoriumi penkerių metų kadencijai trečiadienį patvirtino universiteto Taryba. Iš viso konkurse į seniausio šalies universiteto vadovo postą dalyvavo šeši kandidatai.

Rektoriui išrinkti prireikė dviejų turų, antrajame su R. Petrausku varžėsi „Bigelow“ vandenynų mokslo laboratorijos Vienos ląstelės genomikos centro Meino valstijoje, JAV, direktorius Ramūnas Stepanauskas.

Už R. Petrauską balsavo aštuoni, už R. Stepanauską – trys VU Tarybos nariai.

Vadovaujantis universiteto statutu, rektorius laikomas išrinktu, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip septyni Tarybos nariai iš 11. Taryba balsuoja slaptai.

R. Petrauskas pakeis penkerius metus universitetui vadovavusį Artūrą Žukauską. Dabartinis rektorius taip pat siekė antrosios kadencijos.

Be šių kandidatų, rinkimuose dalyvavo anksčiau universitetui laikinai vadovavęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys, Teisės fakulteto vadovas Tomas Davulis, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, Elektrocheminės medžiagotyros skyriaus vadovas Eimutis Juzeliūnas.

R. Petrauskas 1997 metais VU įgijo istorijos magistro laipsnį, 2001-aisiais apgynė daktaro laipsnį disertacija „Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia“.

Istorijos fakultete jis dirba nuo 2001-ųjų kaip lektorius, vėliau – kaip docentas, nuo 2010-ųjų – kaip profesorius. R. Petrauskas 2007-2012 metais vadovavo Senovės ir Vidurinių amžių istorijos katedrai, nuo 2012 iki šiol yra Istorijos fakulteto dekanas.

R. Petrausko dėstomi dalykai – ankstyvoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija, vidurinių amžių istorija, Lietuvos visuomenė XIII-XVI amžiais, monarcho valdžia LDK vėlyvaisiais viduramžiais, LDK ir Europa.

Naujasis rektorius pareigas turėtų pradėti eiti balandžio 1 dieną.

Vilniaus universitetas yra viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, jis įkurtas 1579 metais.

Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja per 20 tūkst. žmonių.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos proga Vilniuje apdovanojimus už lenkų ir lietuvių bendradarbiavimo plėtojimą nusipelniusiems asmenims įteikė ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska (Uršula Doroševska).

Apdovanojimai įteikti S. Eidrigevičiui, diplomatui Dainiui Junevičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanui R. Petrauskui, menotyrininkams Kęstučiui Kuizinui, Helmutui Šabasevičiui, Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovei Rūtai Prusevičienei, buvusiam kultūros ministrui Jonui Jučui, dabartiniam – M. Kvietkauskui, poetui, buvusiam švietimo ministrui poetui Kornelijui Plateliui, rašytojui Herkui Kunčiui, žurnalistams Virginijui Savukynui, Donatui Pusliui ir kitiems.

U. Doroszewska sveikindama apdovanotuosius pažymėjo, kad prieš 228 metus lenkai ir lietuviai dėjo milžiniškas pastangas valstybei modernizuoti.

„1791 m. gegužės 3-iąją Varšuvoje Lenkijos ir Lietuvos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje pagrindinis įstatymas, reguliuojantis valstybės santvarką. Tai buvo aukščiausioji Žečpospolitos teisė –  anuomet taip buvo vadinama Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė, kur gyveno daugybė tautų. Konstitucija iš karto buvo išversta į lietuvių kalbą“, – teigė ambasadorė.

Anot jos, Lenkija ir Lietuva išlaiko strateginę partnerystę bei tikisi, kad Lietuvos lenkų bendruomenei svarbūs klausimai bus išspręsti.

„Šie klausimai turi būti išspręsti, kad daugiau niekada negalėtų tarnauti mūsų priešams nuodijant Lenkijos ir Lietuvos santykius” – pabrėžė ji.

Abiejų tautų respublikos (ATR) Konstitucija priimta 1791 metų gegužės 3 dieną – tarp pirmojo ir antrojo valstybės padalijimų. Paskutinysis ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis šiuo dokumentu siekė reformuoti ant išnykimo ribos atsidūrusios valstybės politiką bei išsaugoti nepriklausomybę.

Laiške pirmą kartą buvo paminėtas Vilnius, todėl šią datą laikome Vilniaus gimtadieniu. Vis dėlto Vilniaus įtvirtinimas nebuvo pagrindinis Gedimino laiškų tikslas. Ko iš tiesų jais siekė Lietuvos valdovas? Ar galime juos vadinti pirmąja tarptautine Lietuvos komunikacijos kampanija ir ar ji buvo sėkminga?

Neeilinis veiksmas

„Kunigaikštis Gediminas vieną po kito parašė laiškus trims adresatams – Romos popiežiui, Šiaurės Vokietijos Hanzos sąjungos miestams ir pranciškonų bei dominikonų vienuolynams.

Laiškuose kunigaikštis pristatė lietuvišką konflikto su Vokiečių ordinu interpretaciją, o kartu padarė tai, kas buvo populiaru to meto Europoje: pakvietė pirklius, amatininkus, iš esmės visas socialines grupes atvykti į Lietuvą“, – pasakoja istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius, vienas žinomiausių šalies medievistų Rimvydas Petrauskas.

Pasak jo, parašyti laiškus buvo neeilinis kunigaikščio sprendimas, nes nieko panašaus Lietuvos istorijoje iki tol ir ilgą laiko po to daugiau nebuvo. Laiškai buvo inovatyvus to meto valdovo komunikacinis pasirinkimas dar ir dėlto, kad raštas to meto Lietuvoje dar tik buvo pradėjęs įsitvirtinti.

Perrašomi ir platinami

Lietuva viduramžiais buvo politiškai izoliuota pagoniška šalis, neseniai susivienijusi ir sustiprėjusi, tad Gediminui reikėjo rasti taikų kelią, kaip pradėti komunikuoti su krikščioniškąja Vakarų Europa. Tai buvo pirmasis bandymas diplomatiniu būdu įsitvirtinti Europoje, stabdyti Ordino puldinėjimus bei paskatinti Lietuvos ekonomikos augimą.  

„Gediminas tuomet neturėjo daug pasirinkimų, kaip žinią paskleisti –  laiškai ir pasiuntiniai buvo pagrindinė komunikacinė priemonė. 

Viename iš laiškų kunigaikštis prašė persirašyti laišką ir prikalti prie bažnyčios durų, o originalą siųsti toliau. Tai lyg to meto virusinė kampanija, kai laiškai ir jų nuorašai keliavo iš rankų į rankas, o bažnyčios durys atstojo šiandieninę feisbuko sieną“, – pasakoja komunikacijos agentūros „Agency 1323“ vadovaujanti partnerė Rita Saunorytė Norutienė.

Gediminas tuomet neturėjo daug pasirinkimų, kaip žinią paskleisti –  laiškai ir pasiuntiniai buvo pagrindinė komunikacinė priemonė.

„To meto Europoje skelbimas viešoje vietoje, kaip kad ant bažnyčios durų, buvo vienas iš viešumą užtikrinusių sprendimų. Gediminas laiškus taip pat siuntė ir pranciškonų bei dominikonų vienuoliams. Veikiausiai taip buvo tikimasi, kad vienuolynuose jie bus perrašomi ir skelbiami, siunčiami toliau ir tokiu būdu laiškai, kiek įmanoma tomis sąlygomis, pasieks platesnę auditoriją“, – pasakoja R. Petrauskas.  

Bandymas laiškus sumenkinti

Siunčiami Gedimino laiškai susidūrė su trukdžiais – yra žinoma, kada vieną laišką kryžiuočiai perėmė ir sulaužė kunigaikščio antspaudą, taip bandydami sumažinti laiškų patikimumą.

„Valdovo antspaudas yra ženklas, kuris užtikrindavo dokumento autentiškumą. Dėl to Gediminas kitame laiške taip piktinasi šiuo kryžiuočių žingsniu, nes tai yra tam tikras komunikacijos kanalo nutraukimas“, – pastebi istorikas.

„Šiais laikais tai prilygtų, kad programišiai nulaužtų tinklapį ar perimtų siunčiamą elektroninį laišką ir bandytų iškraipyti skelbiamą informaciją ar paskelbtų netikras žinias“, – priduria komunikacijos specialistė. 

R. Petrausko teigimu, taip Viduramžiais pasireiškė informacinis karas, kuris būdingas įvairiems laikotarpiams, skiriasi tik taikomos technologijos.  

Suformulavo patrauklų pasiūlymą 

„Kunigaikštis Gediminas, kviesdamas į Lietuvą atvykti Vakarų miestiečius, siūlė mokesčių lengvatas, davė žemės ir suteikė įvairių privilegijų. Šį faktą galime prilyginti palankesnėms dabartinių laisvųjų ekonominių zonų mokestinėms sąlygoms ar įvairioms paskatoms, kurias vyriausybės suteikia ateinantiems investuotojams“, – sako R. Saunorytė Norutienė.

Pasak istoriko, kunigaikštis labai gerai įsivaizdavo kvietimo sąlygas – siūlė tai, kas tuo metu kviečiamiems atvykėliams buvo patrauklu.

„Negana tik pakviesti. Buvo svarbu užtikrinti atvykstantiems naujakuriams laisvesnį gyvenimą ir kartu tokią gyvenimo kokybę, prie kurios jie jau buvo pripratę. Nepamirškime – vis dar pagoniškos šalies vadovas kviečia krikščionis, todėl neatsitiktinai Gediminas mini jau pastatytas bažnyčias ir žada pastatyti jų dar daugiau.

Gediminas siekė prisikviesti didžiausią tuometinį turtą – žmones, kurie atvyksta parengti, įvaldę naujesnes technologijas, kaip dirbti žemę, kaip prekiauti, kaip plėtoti amatus. Visose Europos šalyse tokių naujakurių atvykimas smarkiai paskatindavo ekonominę raidą ir panašu, kad Gediminui tai buvo gerai žinoma“, – antrina R. Petrauskas.

Tuometiniai nuomonės lyderiai

Be Hanzos miestų gyventojų, laiškus Gediminas siuntė Romos popiežiui, pranciškonų ir dominikonų ordinams. 

„Tai lyg kreipimasis į to meto nuomonės lyderius ir siekis juos informuoti tiesiogiai, kad jie žinotų Lietuvos argumentus ir galbūt palaikytų Lietuvos pusę, kai bus sprendžiami mums aktualūs klausimai“, – teigia komunikacijos specialistė.  

„Sakyčiau, kad Gediminas teisingai ir sėkmingai pasirinko adresatus. Jei Gediminas tikrai norėjo priimti krikštą, šiuo klausimu jis turėjo derėtis su popiežiumi. Jei jis norėjo Vakarų Europos opiniją paskatinti galvoti, jog Vokiečių ordino veikla vykdoma galbūt nebūtinai vien tik krikščionybės labui, be abejo visų pirma į savo pusę turėjo patraukti popiežių ir jo aplinką.

Miestai – kita teisingai pasirinkta kryptis. Šiaurės Vokietijos Hanzos miestai buvo labiausiai suinteresuoti prekyba Baltijos regione, todėl buvo didžiausia tikimybė, kad jie atsilieps“, – istoriniu aspektu žvelgia R. Petrauskas.

Paliko dovaną

Iki šiol yra išlikę 6 Gedimino laiškai, kuriuos jis parašė vos per dvejus metus – tuo metu tai buvo labai  aktyviai vykdyta komunikacija. Ir svarbiausia – šie laiškai iš dalies pasiekė savo tikslus.

„Gediminas krikšto nepriėmė, bet diplomatija tapo svarbiu Lietuvos ginklu kovoje su Vokiečių ordinu šalia karinės galios. Taip pat 1323 m. turime pirmąją tarptautinę rašytinę sutartį, kurią sudarė pagoniška valstybė Lietuva su Livonija ir joje buvo įsipareigota laikytis 10 metų paliaubų. Tokiu būdu Lietuvos valdovas gavo svarbų atokvėpį kare ir tam tikrą diplomatinį pripažinimą“, – apibendrina R. Petrauskas.

XIV amžiuje – kai buvo parašyti Gedimino laiškai – Vilniuje ir Polocke apsigyveno nedidelės, bet įtakingos vokiečių pirklių bendruomenės. Sostinėje jos įsikūrė dabartinės Vokiečių gatvės teritorijoje apie Šv. Mikalojaus bažnyčią ir tapo trečia svarbia kultūrine miesto dalimi šalia čia jau gyvenusių lietuviškų ir rusėniškų bendruomenių.

„Galime sakyti, kad pirmoji Lietuvos tarptautinė komunikacijos kampanija buvo sėkminga, nes dauguma tikslų bent iš dalies buvo pasiekti, ir vargu, ar tuometinėmis sąlygomis buvo galima tikėtis pasiekti daugiau, – apibendrina R. Saunorytė Norutienė. – Taip pat Gediminas ateities kartoms paliko dovaną, apie kurią tikriausiai tuo metu negalvojo – kad laiškai taps tais rašytiniais dokumentais, kuriuose pirmą kartą paminimas Vilnius, o po beveik septynių šimtų metų mes šią dieną minėsime Vilniaus gimtadienį“.