Debiutuojanti rašytoja Aušra Župerkaitė pristatė savo pirmąją knygą "Geras kadras", kurioje papasakota realiais įvykiais paremta garsaus aktų fotografo istorija.
Kelerius metus iš atskirų detalių dėliota knyga pagaliau įgavo apčiuopiamą pavidalą ir buvo pateikta susirinkusiųjų Ryšių kiemelyje dėmesiui. Kaip kilo mintis parašyti knygą ir kas yra jos pagrindinio herojaus – fotografo Ruperto prototipas? Apie tai – interviu su A.Župerkaite.
"Kad aš parašysiu knygą, žinojau jau prieš ketvirtį amžiaus. Buvau paauglė, turėjau geriausią draugę, mes su ja dažnai išsiplepėdavome. Kartą jai pasakiau: "Žinai ką? Aš parašysiu knygą ir ją tau dedikuosiu." Manau, mes vaikystėje geriausiai žinome, kas mums labiausiai tinka. Labai gerą dovaną gavau nuo vyresnės sesers – tokį vokelį, ant kurio užrašyta "Nuo ko viskas prasidėjo". Aš jį išsitraukiau vakar, o ten prieš 30 metų mano rašyti laikraščiai, – sakė pašnekovė. – Viskas ateina iš šeimos, manau. Mano tėtis yra mokslininkas, lietuvių kalbos stilistas, aš jį matydavau visada palinkusį prie stalo, rašantį knygas. Mama taip pat lituanistė. Medžiagą šiai knygai pradėjau rinkti prieš dešimt metų, o prisėsti ir parašyti nusprendžiau iš pragmatiškų paskatų. Turiu tris vaikus, daug laiko skiriu šeimai, su vyru keliaujame po pasaulį. Taigi nebeturiu laiko dirbti žurnaliste. O rašyti knygas tu gali bet kur, net ir mašinoje, ką aš ir dariau."
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydama, kas buvo sunkiausia?
– Gal sunkiausia buvo tai, kad istorija yra paremta tikrais įvykiais ir jie supinti su fantazija, viskas eina ne iš eilės, o išmėtyta. Man sunkiausia buvo susidoroti su visa medžiaga, kad neperšokčiau kažkokio įvykio.
– Gal teko įsigilinti į kokią naują sritį vykstant kūrybiniam procesui?
– Manau, kad neteko. Man reikėjo į daug įvairių sričių įsigilinti gyvenime. Kai dirbau žurnaliste, domėjausi kultūra, socialine sfera. Tada mane pakvietė dirbti į sveikatos laidą, su medicina tikrai buvo ką veikti, sužinoti ir išmokti. Kitas iššūkis buvo darbas vyro turimoje kompanijoje, pardavinėti metrologines paslaugas. Tai man nežinoma techninė vyriška sritis – kalibravimas, talpyklos. O romane nėra nieko nežinomo, viskas iš patirties. Žmonių santykiai man įdomiausi – apie tai ir norėjau rašyti. Apie meilę, tarpusavio santykius, jų peripetijas – tai, ką kasdien matau stebėdama savo draugus, pažįstamus, kolegas. Tai jau buvo malonumas, nereikėjo į kažką ypač gilintis.
– Kodėl pagrindinis veikėjas – fotografas?
– Todėl, kad aš jį labai seniai pažįstu, man jo gyvenimas visada atrodė ypatingas. Manau, kad skaitytojams įdomu pažvelgti į kūrėją, pamatyti, kaip vyksta pats fotografavimas, daugiau sužinoti apie patį procesą, aktus. Juk reikia drąsos nusirengti prieš svetimą vyrą. Visa tai irgi norėjau pavaizduoti.
– Savo knygoje jūs keliaujate per tris skirtingus laikotarpius. Kaip keitėsi grožio samprata bėgant laikui ir pats požiūris į tokio tipo fotografiją?
– Manau, kad keitėsi pats moters tipažas, jos eina vis lieknyn. Pati fotografija – labiau nušlifuota, nes visiškai pasikeitė technika, ji tampa nenatūrali, išblizginta, sakyčiau, netgi negyva. O grožio samprata yra gilesnis dalykas, jis slypi po paviršiumi. Tai yra kažkas neapčiuopiamo, kas spindi mums iš senų nuotraukų. Gal tos močiutės nėra madingos, tačiau mes jų grožį jaučiame ir matome. Tai yra fotografijos magija.
– Kodėl savo pagrindinį veikėją kūrėte pagal realaus žmogaus prototipą? Ką knygai suteikia realūs faktai?
– Aš daug dirbau žurnaliste, ko gero, nuo to sunku pabėgti, kaip debiutuojančiai rašytojai. Be to, mane stebina gyvenimas, aš kasdien atrandu kažką naujo, įvykių, sutapimų. Manau, kad žmogus kartais negalėtų taip gerai sugalvoti, kaip nutinka gyvenime. Imi ir rašai, žinoma, dar įlieji savo patirties. Taip pat manau, kad žmonėms įdomiau skaityt apie gimtąjį miestą, apie vietą, kurioje gyvena, rasti žinomas vietas. Kartą Londone buvau ekskursijoje, kuri buvo surengta pagal filmą. Mus vedžiojo po vietas, kur buvo filmuojama, kur tie veikėjai sėdėjo. Tai tikrai labai įdomu, todėl man patinka, kai knygose yra realybės.
– Sklinda gandai, kad pagrindinį herojų Rupertą aprašėte atsižvelgdama į fotografo Roberto Misiukonio gyvenimą.
– Negaliu jums pasakyti nei taip, nei ne. Mano susitarimas su juo, su Rupertu, kad prototipo vardas nebus atskleistas ir kai kurios detalės bus pakeistos.
– Ar Rupertas turi tos vienintelės, kurios taip atkakliai ieško, viziją?
– Manau, kad neturi, nes jeigu žmogus turėtų viziją, jis save apribotų. O tai yra asmenybė, kuri savęs visiškai neriboja ir pasitiki gyvenimo teikiamais malonumais, jo dovanomis. Ta vienintelė gali būti šiandien viena, o po mėnesio – jau kita.
– Kokiai auditorijai yra skirta ši knyga?
– Mano amžiaus moterims, manau, įdomu paskaityti. Kauniečiams. Taip pat labai norėčiau, kad skaitytų jaunos merginos, kurios dar tik skleidžiasi, kurios ieško ir bando, dar neturi savo kelio. Nes retas jaunas žmogus tiksliai žino, kur jis eina, apčiuopomis keliauja per gyvenimą. Labai sunku nepaslįsti, nepaklysti. Šioje knygoje yra labai daug užuominų, kodėl nereikėtų daryti kai kurių dalykų. Ir, be abejo, tinka vyrams, kurie galėtų pasimokyti iš pagrindinio veikėjo Ruperto, kaip bendrauti su moterimis, kaip suprasti jų mintis, psichologiją.
– Gal jau galvojate apie dar vieną knygą?
– Taip, jau renku medžiagą kitai knygai. Vėl pagalvojau, kad geriausia yra naudotis savo patirtimi, tuo, ką žinai, ką pats patyrei. Man teko didelė laimė dirbti LNK televizijoje, kai ji dar buvo įsikūrusi Lapėse, prie Kauno. Bendravau su visais tais žmonėmis, kurie kūrė televiziją, ji buvo visai kitokia. Ten tvyrojo ypatinga, šeimyniška, draugiška atmosfera. Tik dar tiksliai nenusprendžiau, kaip bus, dokumentikos rašyti nenoriu. Vėl bandysiu sujungti abu žanrus. Knygos formatą aš taip pat kuriu pati. Su dailininke nusprendėme, kad kadangi žmonės kavą šiais laikais dažniausiai geria iš popierinių puodelių, visi skuba, lekia, tai ir knygos turi būti patogios neštis kartu, nebrangios, minkštais viršeliais. Kad galėtum ją perskaityti ir palikti kur nors, viešajame transporte ar kitur – kad nedulkėtų lentynoje. Turi būti smagu ir įdomu skaityti.
