Vilniaus „Vėtroje“, „Šiauliuose“, Izraelio Umm El Fahmo „Maccabi“ ekipoje, Pakruojo „Kruojoje“, Klaipėdos „Atlante“ ir Kauno „Stumbre“ rungtyniavęs futbolininkas pastaruosius tris sezonus atstovavo Marijampolės „Sūduvai“, su kuria tris kartus (2017, 2018 ir 2019 metais) tapo Lietuvos čempionu.

Praėjusiame sezone iš Ukmergės kilęs saugas per 19 mačų Lietuvos čempionate pasižymėjo 3 kartus ir atliko 1 rezultatyvų perdavimą.

Per visą karjerą R. Vėževičius A lygoje sužaidė 302 rungtynes ir pelnė 58 įvarčius.

Klaipėdai – vien komplimentai

– Kaip ukmergiškis jaučiasi Baltijos pakrantėje?

– Tikrai labai gerai. Klaipėda turi jūrą, o tuo negali pasigirti Ukmergė. Viskas čia patinka. Miestas – su trimis lygiagrečiai nutiestomis gatvėmis. Geras susisiekimas – nėra kamščių. Na, jei jų po darbo yra – tai tik kamštukai. Labai patinka jūra, gražus senamiestis. Todėl su šeima nusprendėme gyventi uostamiestyje. Tiesa, tai bus tada, kai baigsiu aktyvią sportinę karjerą, nes dar mažiausiai metus rungtyniausiu Marijampolėje. Kur gyvensime nuolat, apsispręsti buvo lengva. Mat žmona Rūta – klaipėdietė. Ir jos tėvai gyvena pajūryje. Rūta daug ką paaukojo, kad būtų kartu, kai žaidžiau futbolą įvairiuose miestuose. Gyveno su manimi Šiauliuose, Izraelyje. Klaipėda man labai patiko, kai rungtyniavau "Atlante". Žmona rinkosi, kur visam laikui suksime lizdą. Tai ji pasirinko gimtąjį miestą.

– Daugelį metų žaidėte įvairiuose Lietuvos regionuose, tad kokie tie klaipėdiečiai, palyginti su aukštaičiais, suvalkiečiais?

– Kai kiti sako – nėra skirtumo, pasakysiu: "Yra." Klaipėdoje akivaizdžiai šiltesni žmonės. Gal jų elgesį lemia jūra? O kitų regionų žmonės – panašūs. Pastaruosius dvejus metus gyvenau Marijampolėje. Suvalkiečiai mane nustebino ne taupumu, kurio nepastebėjau, o principingumu. Kaip jie pasako, taip ir norėtų, kad būtų.

Ilgas kelias į Santuokų rūmus

– Kur suvedė keliai jus ir būsimą žmoną?

– Sostinėje. Abu studijavome Vilniaus pedagoginiame (dabar edukologijos) universitete. Nors buvome skirtingų fakultetų studentai, tačiau susitikdavome vienoje bendroje paskaitoje. Tada ji įkrito į akį. Per socialinį tinklą "One.lt" pakviečiau susitikti. Neatsisakė. Nuo tada ir ėmėme bendrauti. Iki vestuvių draugavome septynerius metus. O šiandien jau auginame ir dukrelę Eivą.

– Kodėl tiek ilgai draugavote?

– Nebuvo stabilumo gyvenime. Sportininko kelias vedė į vis kitus miestus, būdavo sezonų, kai vėluodavo atlyginimai, nebuvo pinigų. Norėjosi sulaukti geresnių laikų. Kai daugmaž viskas susidėliojo, pradėjome mąstyti ir apie šeimą.

– Kada išaušo ta diena, kai paklausėte: "Ar būsi mano žmona?"

– Po kelerių metų draugystės uošvė, kai tik Rūta išeidavo kur nors iš kambario, vis pasiteiraudavo, kada tuoksimės. Jaučiau savotišką spaudimą. Tai paskatino greičiau apsispręsti. Rungtyniaujant Izraelyje draugė žinojo, kad pasipiršiu – nebuvo staigmenos. Mat prieš tai nuvykome į deimantų fabriką, ji išsirinko sužadėtuvių žiedą su deimantu. Pasipiršau ant jūros kranto. Gal ir blogai, kad nesu didelis romantikas – per mažai lepinu žmoną staigmenomis, tačiau per pagrindines moterų dienas visada įteikiu gėlių. Galbūt turėčiau tai daryti dažniau.

– Koks futbolininkų žmonų gyvenimas?

– Nelengvas, ypač dėl rytojaus nežinomybės. Beveik po kiekvieno sezono reikia galvoti, o kur rytoj gyvensime. Todėl antroji pusė negali ieškoti mėgstamo darbo, nes nežino, kokią dieną vėl teks krautis lagaminus. Tiesa, kai kurioms žaidėjų žmonoms – nedirbančioms, auginančioms vaikučius, tokie klausimai nėra baisūs.

Animacinių filmų gerbėjas

– Kaip su šeima leidžiate laisvalaikį?

– Gyvendami Marijampolėje vykome į gamtą – prie ežero, nes dukrelei, gimusiai po Žuvų ženklu, patinka vanduo. Vaikščiodavome parke. Jis labai gražus Suvalkijos sostinėje. Nesame namisėdos. Kai rungtyniavau Izraelyje ir šioje šalyje neturėjau draugų, tai su žmona per televizorių žiūrėjome visas lietuviškas laidas. Kartu mums patinka serialai. Dar dievinu animacinius filmus, o Rūta – ne. Dabar man su Eiva penktadieniai virsta animacinių filmų ir spragėsių vakarais. Dėl laisvalaikio Klaipėdoje viskas paprasčiau. Kai turime galimybę, lekiame prie jūros. Labai imponuoja jėgos aitvarai. Noriu, bet niekaip nerandu laiko ar nepasiryžtų, valdyti juos. Net suvirpu, kai pamatau, kaip kiti skrodžia bangas. Nusprendžiau, kad artėjančią vasarą tikrai kreipsiuosi į specialistus pamokų ir lėksiu per bangas. Patinka slidinėti, ekstremalus sportas. Dievinu skanų maistą, tačiau pačiam gaminti neišeina. Bijau tos atsakomybės, šefo asistentu norėčiau būti.

– Kas dar patinka?

– Mėgstu žvejoti. Esu tas žvejys, kuris prie vandens mėgsta būti vienas pats – be kompanijos. Neturiu tikslo pagauti, tiesiog noriu atsipalaiduoti. Savo žuvies dar laukiu, o didžiausias pagautas laimikis – trijų kilogramų karpis. Nesu nė karto meškeriojęs jūroje, norėčiau išbandyti.

Džiaugsmo metai Suvalkijoje

– Du pastarieji sezonai Marijampolėje – patys maloniausi jūsų karjeroje?

Tikriausiai esu sėkmės talismanas – kur nuvažiuoju, ten lyja medaliais.

– Taip. Iki tol nė su viena Lietuvos komanda nepavyko laimėti šalies čempiono titulo, o rungtyniaudamas "Sūduvoje" aukso medalius iškovojau net dvejus metus iš eilės. Suvalkijos sostinei 2017-ieji buvo istoriniai – iki tol Marijampolės futbolininkai niekada nebuvo tapę čempionais. Suvalkijos sostinei toji pergalė buvo švenčių šventė. Visas miestas ūžė. Į lemiamas rungtynes su Vilniaus "Žalgiriu", nors ir buvo šalta, susirinko apie 5 tūkst. žiūrovų. Be to, tais metais mano įvartis į Šveicarijos komandos vartus buvo išrinktas gražiausiu Lietuvoje. Kitokių spalvų medalių buvau iškovojęs žaisdamas "Vėtroje", "Atlante", "Kruojoje". Labai maloni sėkmė mane aplankė Pakruojyje. Miestelio, kuriame gyvena vos 5 tūkst. žmonių, komanda pateikė stebuklą, tapusi Lietuvos vicečempione. Tikriausiai esu sėkmės talismanas – kur nuvažiuoju, ten lyja medaliais.

– Kuris miestas per sportininko karjerą įsiminė labiausiai?

– Visi po truputį. Pradėjau profesionalo karjerą Rūdiškių miestelyje, kuriame buvo "Vėtros" bazė. Man buvo šokas gyventi kone kaime, kuriame gal 3 tūkst. gyventojų vargu ar suskaičiuotum. Jau tada supratau, ko noriu, ko siekiu. Kai baigiau vidurinę mokyklą – persikėliau į Vilnių. Didmiestis, sostinė – pagundos jauniems. Gali paslysti, nuslysti. Buvo visokių situacijų, bet išsilaikiau – nepaslydau. Tuo metu komandose jauniems buvo nelengva – vyresnieji šokdindavo – buvo vadinamoji "diedovščina". Nemeluoju: keturis sezonus kasdien budėdavau – po treniruočių rinkdavau kamuolius, pūsdavau juos, išdėliodavau aprangą. Persikėlęs į Šiaulius, subrendau kaip futbolininkas – daug žaisdavau, gerai sekėsi – per sezoną įmušdavau po 8–10 įvarčių. Mane pastebėjo, pakvietė į užsienį. Tačiau Izraelyje nepavyko ilgesniam laikui "užsikabinti". Vos grįžęs į Lietuvą, su Pakruojo "Kruojos" vyrais pasiekėme istorinę pergalę – laimėjome šiam miesteliui sidabro medalius. Po sezono žiemojau Klaipėdoje, treniravausi su "Atlanto" vyrukais. O vieną dieną Konstantinas Sarsanija pasiūlė likti uostamiestyje. Ir su klaipėdiečiais iš karto pavyko tapti šalies pirmenybių prizininku.

Ateitį sies su futbolu

– Ar iš karto pasirinkote futbolininko kelią?

– Nuo mažens buvau aktyvus. Žaidžiau ne tik futbolą, bet ir krepšinį, šachmatus. Dvejus metus lankiau tautinių šokių būrelį. Kai pradėjau eiti į futbolo treniruotes, nebespėdavau į šokius. Buvau šokėjėlių pirmoje – vedančioje poroje, tai choreografė prašydavo tėvų, kad išlikčiau būrelyje. Vėliau futbolas nugalėjo. Lankyti sporto karaliaus pratybas paskatino kiemo draugas. Kai nusprendžiau eiti į treniruotę, tėvų namie nebuvo – tik aštuoneriais metais vyresnė sesuo. Man atrodo, kad jai nerūpėjo, kur einu, svarbu, kad išeičiau. Kai ūgtelėjau, Vilniuje į "Vėtros" komandą buvo renkami perspektyvūs futbolininkai. Išlaikęs normatyvus, patekau į komandą.

Evaldo Šemioto nuotr.

– Kad ir kaip žiūrėtume, aktyvi sportininko karjera jau saulėlydžio fazėje. Ar jau žvelgiate į ateitį – ką veiksite pakabinęs futbolininko batelius ant vinies?

– Su kuo esu kalbėjęs, tarpsnis, kai baigi aktyviai žaisti ir svarstai, ką veikti toliau, – sunkus. Ypač kai nesi susidėliojęs jokio tolesnio plano. Specialybę turiu – galiu dirbti mokytoju, tačiau šis darbas nevilioja. Kol kas konkrečių planų neturiu. Gal įkursiu savo vardo futbolo akademiją. Bet kuriuo atveju žadu likti futbole. O kaip bus, matysime.

Tikiuosi pamatyti mūsų futbolo pakilimą. Kad ir kaip būtų, tai – sportas Nr. 1.

– Verdate lietuviško futbolo katile. Kodėl mūsų futbolas yra kone pajuokos objektas?

– Tuo klausimu daug kalbėta. Visi sako, kad neturime jaunimo, blogai pluša treneriai, dirbantys pagal skirtingas sistemas. Jie jau iš pačių mažiausių vaikų reikalauja rezultatų. Gal todėl negauna žaisti vėlesnio brendimo vaikai ir jie lieka nepamatyti. Pritarčiau tai minčiai, kad iki tam tikro vaikų amžiaus nereikėtų žiūrėti į rezultatus. Visos Lietuvos futbolo akademijos, mokyklos turėtų dirbti pagal vieną sistemą. Apskritai šalies futbolo visuomenė yra labai susiskaldžiusi – trūksta vienybės. Turėtume matyti vieną tikslą – pakelti mūsų futbolą. Tikėkimės, pasikeitė vadovai, gal situacija pagerės. Tikiuosi pamatyti mūsų futbolo pakilimą. Kad ir kaip būtų, tai – sportas Nr. 1. Kad mus gerbtų pasaulyje nereikia būti 20-uke, užtenka patekti į 40-uką.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. sausio 5 d. Ukmergėje.

Vedęs, žmona Rūta. Turi dukrelę Eivą (3 m.).

2008–2010 m. Rūdiškių (Vilniaus) "Vėtros" žaidėjas.

2010–2012 m. Šiaulių komandos "Šiauliai" žaidėjas.

2012–2013 m. Um el Fahmo (Izraelis) "Maccabi" žaidėjas.

2013–2014 m. Pakruojo "Kruojos" žaidėjas.

2015 m. Klaipėdos "Atlanto" žaidėjas.

2016 m. Kauno "Stumbro" žaidėjas.

2017–2018 m. Marijampolės "Sūduvos" žaidėjas.

2017 ir 2018 m. Lietuvos čempionas.

2009 ir 2014 m. Lietuvos vicečempionas.

2008 ir 2015 m. Lietuvos čempionatų bronzos medalininkas.

2018 m. Lietuvos supertaurės laimėtojas.

2017 m. gražiausio Lietuvos įvarčio autorius.

„Buvo pasiūlymų ir iš užsienio, ir iš Lietuvos, – pasirašęs naują sutartį sakė O. Verbickas. – Lietuvoje pirmenybę teikiau „Sūduvai“, o pasiūlymų iš užsienio nusprendžiau atsisakyti viską gerai apmąstęs, pirmiausia – dėl vaikų. Tarėmės su žmona, galvojome, koks sprendimas būtų geriausias visiems. Nusprendėme, kad reikia likti Lietuvoje.“

25 metų saugas šį sezoną A lygoje per 22 rungtynes pelnė 9 įvarčius ir atliko 5 rezultatyvius perdavimus, o aistruoliams bene labiausiai įsiminė O. Verbicko įvartis į Glazgo „Celtic“ vartus per Europos lygos atkrentamojo etapo rungtynes Marijampolėje.

32 metų R. Vėževičius šiemet A lygoje aikštėje pasirodė per 16 rungtynių ir prie komandos rezultatų prisidėjo 4 rezultatyviais perdavimais.

„Turėjau dar vieną rimtą pasiūlymą, ilgai mąsčiau, nes šiemet nelabai daug žaidžiau. Tam įtakos turėjo ir vasarą gauta trauma, tačiau manau, kad galėčiau geriau. Tikiuosi, pasirinkau teisingai ir kitą sezoną dar nudžiuginsiu „Sūduvos“ aistruolius“, – sakė kovingumu išsiskiriantis futbolininkas.

Šiuo metu „Sūduva“ yra pasirašiusi jau 16 kontraktų su futbolininkais 2019-ųjų sezonui. Be O. Verbicko ir R. Vėževičiaus, Marijampolėje taip pat rungtyniaus Ivanas Kardumas, Ignas Plūkas, Vaidas Slavickas, Andro Švrljuga, Marius Činikas, Algis Jankauskas, Aleksandras Živanovičius, Semiras Kerla, Povilas Leimonas, Jovanas Čadjenovičius, Danielis Offenbacheris, Eligijus Jankauskas, Mihretas Topčagičius ir Sandro Gotalas.

Vienas seniausių Lietuvoje futbolo klubų dar niekada nebuvo pasipuošęs šalies čempionato laurų vainikais. Tačiau praėjusią savaitę marijampoliečiai perrašė A lygos istoriją, per lemiamą mačą namuose net 3:0 sutriuškinę Vilniaus "Žalgirį", karaliavusį pastaruosius keturis sezonus.

Vienas auksinės pergalės kalvių – 31 metų saugas Robertas Vėževičius. Pernai "Stumbro" ekipoje žibėjęs futbolininkas rengėsi dar vieną sezoną praleisti Kaune, kai sulaukė Suvalkijos klubo skambučio.

"Dar sausio mėnesį ruošiausi sezonui Kaune ir neįsivaizdavau, kad atsidursiu Marijampolėje. Tačiau sulaukęs konkretaus pasiūlymo iškart sutikau. Svarbiausia, kad žinojau: laukia stabilumas, kurio labai trūksta daugelyje A lygos klubų: tiek finansinio, tiek infrastruktūros. Marijampolėje galėjau susitelkti vien darbui", – pasakojo R. Vėževičius.

Per savo karjerą daugelyje A lygos klubų ir Izraelyje rungtyniavęs atletas įvarčiais prisidėjo ne vien prie "Sūduvos" triumfo šalies čempionate, bet ir prie pergalių tarptautinėje arenoje.

– Atstovavote net šešiems A lygos klubams, laimėjote ne vieną medalį. Ar sezonas Marijampolėje – geriausias per jūsų karjerą? – paklausėme R.Vėževičiaus.

– Buvo labai geri sezonai Vilniaus "Vėtroje", kai kelis kartus tapome Lietuvos čempionato prizininkais. Neblogai sekėsi ir pernai Kaune, kur daug žaidžiau, mušiau įvarčius, o su komanda užėmėme jai neprastą penktą poziciją. Tačiau pirmos vietos dar nebuvau užėmęs. Tad šie metai – sėkmingiausi per mano karjerą. Tiesa, sau asmeniškai turiu priekaištų. Neišsikovojau tiek minučių aikštėje, kad būčiau visiškai patenkintas. Kita vertus, normalu, kad nuolat didėjant konkurencijai žaisti gauni mažiau nei kituose klubuose. "Sūduvoje" kai kurie tikrai geri žaidėjai net nepatekdavo į 18-os rungtynėms registruojamų futbolininkų sąrašą.

– Ar prieš persikeldamas iš Kauno į Marijampolę galėjote įsivaizduoti, kokie įspūdingi metai jūsų laukia Suvalkijos sostinėje?

– Manau, kad iš pradžių nei žaidėjai, nei sirgaliai netikėjo, kad šiemet mesime tokį iššūkį sostinės "Žalgiriui". Vilniečiai buvo neabejotini favoritai, ketverių pastarųjų metų čempionai. Mes turėjome tikslą tapti prizininkais, ir tai jau būtų sėkmė, bet kad iškovosime auksą… Juk ir sezono pradžia nebuvo sėkminga: sužaidėme lygiosiomis su "Jonava", "Atlantu", "Trakais", pralaimėjome "Žalgiriui". Matyt, prireikė laiko, kol visi supratome trenerio reikalavimus, nušlifavome jo įdiegtą naują taktiką – žaidžiant penkiais gynėjais, kai kraštiniai gynėjai aktyviai jungiasi prie atakų. Taip, sezonui įsibėgėjus, jėgų santykis ėmė keistis mūsų naudai.

– Europos lygos turnyre jums buvo keliamas tikslas įveikti vieną atrankos etapą. Kaip nutiko, kad pasiekėte net ketvirtąjį ir sustojote vos per žingsnį nuo pagrindinio grupių etapo?

– Sužinoję, kad pirmajame etape mums teko pajėgus Soligorsko "Šachtior", daugelis mus nurašė jau tada. Natūralu, jie ir galingesni, ir turtingesni. Bet tolesni įvykiai parodė, kad nuo užsispyrusios "Sūduvos" krito ne vienas žinomas klubas. Labai norėjome peršokti ir Razgrado "Ludogorec" barjerą, bet objektyviai bulgarai buvo stipresni, šansų turėjome tik mače namuose.

– Jums pavyko įvarčiu prisidėti prie sensacingos pergalės prieš Šveicarijos "Sion" ekipą trečiajame etape. Ar Ženevoje įmuštas įvartis – svarbiausias per jūsų karjerą?

– Vienas svarbiausių. Per atsakomąsias rungtynes atsilikome 0:1, šveicarai mus stipriai spaudė. Dar vienas jų įvartis būtų pakirtęs mūsų pasitikėjimą. Todėl mano išlyginamasis smūgis sugrąžino buvusį jėgų santykį – jiems vėl reikėjo mušti net tris įvarčius, kad patektų į kitą etapą. Matėme, kaip varžovai nuleido rankas.

– Ar būtent sėkmingas pasirodymas Europoje jus įkvėpė didesniems žygiams ir A lygoje?

– Vieną po kito įveikę stiprius varžovus, pajutome psichologinį pasitikėjimą. Jei galime nugalėti žinomus užsienio klubus, kodėl turėtume bijoti vietinių?

Negalėčiau šventimo lyginti su vaiko gimimu, nes tai buvo didžiausia gyvenimiška emocija. Tačiau sportiniu atžvilgiu džiaugsmas buvo nerealus.

– Kada patikėjote, kad galite pakovoti ir dėl A lygos čempionų titulo?

– Prieš papildomą, penktą ratą, kai namuose žalgiriečius įveikėme 3:0. Tuomet visi supratome, kad judame kažko didingo link, kad titulų taip lengvai nepaleisime. "Žalgiris", manau, atvirkščiai – prarado psichologinį pasitikėjimą.

– Auksą galėjote užsitikrinti ir nelaukdami paskutinio turo, tačiau netikėtai suklupote mače su "Trakais". Kas tuomet dėjosi jūsų galvose?

– Nepalūžome, nes pralaimėjimas buvo pelnytas. Tame mače nebuvome geresni nei varžovai. Žinojome, kad vis tiek viskas spręsis paskutinėje dvikovoje Marijampolėje.

– Ar per lemiamą akistatą, už jus sergant tūkstančiams aistruolių, žalgiriečiai turėjo bent minimalių šansų sustabdyti įsibėgėjusį "Sūduvos" traukinį?

– Buvome pagavę galingą bangą ir ant jos nuplaukėme iki pat aukso. Buvome labai motyvuoti, pasiryžę nenuvilti sirgalių. Žinoma, nemanėme, kad "Žalgirį" taip nušluosime, tačiau du greiti įvarčiai (9-ąją min. šeimininkai jau pirmavo 2:0) nulėmė mačo baigtį.

– Nuaidėjus paskutiniam švilpukui Marijampolėje prasidėjo siautulys, kokio nebuvo per visą šio miesto futbolo istoriją. Ar emocijos, kurias tada išgyvenote, – stipriausios jūsų gyvenime?

– Negalėčiau šventimo lyginti su vaiko gimimu, nes tai buvo didžiausia gyvenimiška emocija. Tačiau sportiniu atžvilgiu džiaugsmas buvo nerealus. Jaunimui juokais pasakiau, kad prieš senatvę ir aš sulaukiau savo pirmojo titulo.

– Daug nuopelnų dėl "Sūduvos" auksinio žygio tenka treneriui Vladimirui Čeburinui. Jūs šį iš pažiūros kuklų specialistą iš Kazachstano pažinojote geriau nei kiti Marijampolės žaidėjai…

– Su V.Čeburinu prieš keletą metų sensacingai tapome Lietuvos vicečempionais, atstovaudami nedidelio Pakruojo miestelio "Kruojos“ klubui. Treneris buvo viena priežasčių, kodėl rinkausi "Sūduvą". Šis specialistas moka išreikalauti iš žaidėjų maksimumo. Daug kas kalba, kad "Sūduva" stipri tik įvarčiais, pelnomais po vadinamųjų standartinių situacijų – kampinių, užribių ar baudos smūgių. Tačiau nedaug kas žino, kiek laiko mes aukojome šlifuodami savo veiksmus, esant toms situacijoms. Todėl, net ir žinodami mūsų ginklus, varžovai nesugebėjo jų neutralizuoti. Sirgaliams V.Čeburinas atrodo labai ramus, jis retai kada rėkia per rungtynes, tačiau drabužinėje mes gaudavome pylos kaip reikiant, jei neatlikdavome jo nurodymų. Trenerio stiprybė tai, kad jis futbolu gyvena 24 valandas per parą, turi sukaupęs milžiniškos patirties, kuri praverčia pergudraujant varžovus. Mes prieš kiekvienas rungtynes gaudavome išsamią priešininkų analizę, žinojome, kaip jie žais ir kaip turime rungtyniauti mes.

– Jau kitą dieną po laimėto titulo "Sūduvos" vadovai ėmė lipdyti ateinančio sezono komandą, suskubdami pratęsti sutartis ir su treneriu, ir su daugeliu čempioniško kolektyvo narių. Ar ir jūs jau ramus dėl ateities?

– Jau suraičiau parašą sutartyje kitam sezonui, tad galėsiu ramiai atsipūsti ir su nauja energija kibti į darbus.

Po treniruotės įspūdžiais apie stadioną ir savo lūkesčius pasidalino „Sūduvos“ saugas Robertas Vėževičius. Būtent jo taiklus smūgis Ženevoje padėjo tašką „Sūduvos“ dvikovoje su „Sion“ ir išsklaidė visas abejones dėl Marijampolės komandos patekimo į Europos lygos atrankos atkrentamąjį etapą.

„Tai yra tikras futbolo stadionas, kokių Lietuvoje labai trūksta. Aikštė taip pat gera, visos sąlygos – geros“, – apie „Ludagorec“ areną sakė futbolininkas.

Pasak R.Vėževičiaus, Marijampolės komanda pirmosios kovos su Bulgarijos čempionais laukia neslegiami įtampos, tačiau maksimaliai susikaupę.

„Favoritais mūsų niekas nelaiko, tad ta etiketė mūsų neslegia. Reikia eiti, kovoti visiems vienas už kitą ir bendromis jėgomis gal pasieksime savo tikslą, – kalbėjo saugas. – Reikia susitelkti ir siekti tikslo bendromis jėgomis. Gausime iš trenerio nurodymus ir stengsimės parsivežti namo gerą rezultatą.“

R.Vėževičius įvardino ir ką laikytų geru rezultatu.

„Įmuštas įvartis, lygiosios yra teigiamas rezultatas“, – teigė sūduvietis.

„Sūduva“ kasdien skiria daug dėmesio „Ludogorec“ žaidimo analizei, aiškinasi jos stiprybes ir ieško silpnybių.

„Razgrado komanda – žaidžianti, kaip ir „Sion“. Visą žaidimą čia suka brazilai, bet, kaip ir kiekviena komanda, jie turi savo minusų, kuriais bandysime pasinaudoti“, – tvirtino R.Vėževičius.

Marijampolietis nesureikšmino pastaruoju metu „Ludogorec“ ekipoje įvykusių permainų, kurios lėmė, kad „Sūduvai“ aikštėje neteks susitikti su keletu komandos pastarojo meto lyderių.

„Futbolas – komandinis žaidimas, tai ne vieno žaidėjo reikalas. Labai neakcentuojame, kad kažkas išėjo ar yra diskvalifikuotas. „Ludogorec“ turi per 20 pajėgių žaidėjų, manau, visi jie bus pasiruošę rungtynėms. Kaip ir mes“, – sakė R.Vėževičius.

„Ludogorec“ ir „Sūduva“ pirmąsias rungtynes žais rugpjūčio 17-ąją 21.30 val. Razgrade, o atsakomasis mačas Marijampolėje bus žaidžiamas rugpjūčio 24-ąją (20.30 val.).

Tad„Sūduva“ bendru rezultatu 4:1 pirmą kartą istorijoje pateko į ketvirtąjį Europos lygos atrankos etapą.

55-ąją minutę „Sion“ ekipą į priekį išvedė Moussa Konate. 80-ąją minutę rezultatas tapo lygus. Po keitimo pasirodęs Robertas Vėževičius puikiu reidu varžovų vartų link išlygino rezultatą.

Į ketvirtąją atrankos etapą Lietuvos futbolo klubų istorijoje patekti yra pavykę tik Vilniaus „Žalgiriui“ 2013 metais.

Patekę į ketvirtąjį Europos lygos atrankos etapą marijampoliečiai savo sąskaitoje užsitikrino 895 tūkst. eurų iš milžiniško UEFA katilo, o tai yra daugiau, nei siekia visas „Sūduvos“ biudžetas.

„Sūduva“ kitą savo varžovą sužinos po Europos lygos atkrintamųjų varžybų burtų ceremonijos, kuri vyks šį penktadienį.

Beveik dvidešimties vaikų grupė savo vizitą Kauno Nacionalinės futbolo akademijos stadione pradėjo apšilimu, kurį vedė „Stumbro“ ekipos futbolininkai ir treneris Luis Rodrigues. Vėliau vaikai buvo suskirstyti į keturias komandas, kur prie jų prisijungė kauniečių klubo žaidėjai, ir atliko pačius įvairiausius futbolo pratimus.

Treniruotės pabaigoje vaikų globos namų „Atžalynas“ auklėtinių laukė rimtas iššūkis – įveikti kauniečių komandos vartininkus Rafaeli Broetto, Matą Daškų ir Igną Driomovą. Smūgiai į profesionalų ginamus vartus treniruotės svečiams patiko bene labiausiai.

Vaikai taip pat dalyvavo komandai įprastame aptarime prieš rungtynes, susipažino su visais ekipos žaidėjais ir trenerių štabo nariais, įsiamžino bendrose nuotraukose, o vėliau „Stumbro“ treniruotę stebėjo iš šalies, kur skanavo vaisius tam, kad atgautų jėgas, ir išklausė komandos atstovo pasakojimo apie ekipos gyvenimą bei sulaukė atsakymų į visus klausimus.

„Neabejoju, jog teigiamos energijos pasikrovėme tiek mes, tiek ir vaikai. Tikrai labai nuotaikinga treniruotė. Visada malonu matyti vaikų šypsenas ir didelį susidomėjimą. Su dideliu malonumu dalyvauju visose socialinėse akcijose ir palaikau tokias iniciatyvas“, – kalbėjo kauniečių ekipos saugas, pastaruoju metu itin rezultatyviai rungtyniaujantis Robertas Vėževičius.

Atsisveikinant vaikai žaidėjams palinkėjo sėkmės, o „Stumbro“ futbolo klubas vaikams padovanojo ne tik futbolo kamuolių, bet ir bilietų į artimiausias komandos namų rungtynes „SMScredit.lt A lygoje“.

Po pralaimėjimo marijampoliečiams du įvarčius pelnęs Robertas Vėževičius akcentavo, jog „Stumbras“ prastai pradeda kėlinius, įvertino taip pat dublį atlikusio Tomo Radzinevičiaus meistriškumą bei nuogąstavo dėl dažnai keičiamos gynybos linijos.

„Pritrūko turbūt dar vieno įvarčio, kad pasiektume lygiąsias. Vėl greitas įvartis išmušė iš vėžių. Išlyginome, įėjome į žaidimą. Antras kėlinys prasideda: šnekame su vyrais, pirmas penkiolika minučių reikia atidžiai. Pirmos minutės – Veliulis turi bausti, o po standarto vėl nesusirinkome žmonių, pakėlė antrą kartą ir gavome įvartį.

Tomas – geras puolėjas, ne veltui praeitais metais geriausiu pripažintas. Žino, kur ir kaip atsidengti. Nesame pilnos sudėties gynyboje. Kas kartą rotuojame: šį kartą žaidė kairysis gynėjas, kiti kelias dienas treniravosi. Sunku komunikuoti“, – pasakojo saugas.

Anot R. Vėževičiaus, šiuo metu reikia koncentruotis ties dabartinės – penktosios – pozicijos išsaugojimu: „Paleidome „Sūduvą“. Dar jeigu šiandien dar būtume iškovoję pergalę, gal dėl ketvirtos vietos būtume pakovoję. Dabar reikia žiūrėti, kad niekas penktos neatimtų, tad stengsimės išsilaikyti penktoje vietoje.“

Dar sausio 4 d. pasirengimą naujam sezonui pradėjęs „Stumbro“ kolektyvas sulaukė pirmojo sudėties papildymo ir pradės kontrolinių rungtynių ciklą.

Prie „Stumbro“ kolektyvo prisijungė pernai A lygos bronzos medalių laimėtojo Klaipėdos „Atlanto“ gretose rungtyniavęs 30-metis saugas Robertas Vėževičius. Vilniaus „Vėtros“, „Šiaulių“, „Maccabi Umm Al-Fahm“ (Izraelis) bei „Kruojos“ garbę per savo karjerą gynęs ukmergiškis praėjusį sezoną „Atlante“ per 30 rungtynių pasižymėjo 6 įvarčiais (2 iš jų – į „Stumbro“ vartus) ir 6 rezultatyviais perdavimais.

Komandos peržiūroje pastaruoju metu dalyvauja dar trys žaidėjai: pernai „Atlante“ rungtyniavęs 22-ejų puolėjas Lukas Baranauskas bei du legionieriai: 24-erių saugas iš Japonijos H. Michiue ir 21-erių australas vartininkas Evanas Aleksandrow-Ridley.

Pasak „Stumbro“ sporto direktoriaus Giedriaus Klevinsko, apie tai, kurie žaidėjai oficialiai papildys kauniečių gretas, bus žinoma artimiausiu metu.

Kaip jau buvo skelbta anksčiau, komandoje tikrai neliks saugų Mindaugo Grigaravičiaus ir Mohamedo Djabrailovo, „Stumbrą“ palieka ir į Jonavos „Lietavą“ išvykęs vartininkas Giedrius Kvedaras,  į „Trakus“ persikėlęs 2 įvarčius 2015 m. A lygos sezone pelnęs Martynas Dapkus. Ateinantį sezoną „Stumbro“ gretose nebematysime 5 įvarčius pelniusio puolėjo Deivido Stradalovo bei saugo Igno Prieskenio.

„Stumbras“ dėkoja buvusiems savo kolektyvo nariams ir linki sėkmės ateityje.

Debiutiniame A lygos sezone 7-ąją vietą užėmę kauniečiai be kelių pagrindinės sudėties žaidėjų sausio 9 d. dalyvavo „Šiauliai City Football Cup 2016“ turnyre, kuriame liko treti. Toliau derinę fizinio pasirengimo ir futbolo treniruotes aikštėje, savo jėgas „Stumbro“ futbolininkai išmėgins bent penkeriose kontrolinėse rungtynėse, o ketveriose iš jų galės pamatyti ir Kauno futbolo gerbėjai.

Nacionalinės futbolo akademijos stadione sausio 30 d. 11 val. bus žaidžiamas susitikimas prieš 2015 m. I lygos nugalėtojus „Lietavos“ futbolininkus, vasario 6 d. 13 val. – prieš Suvalkų „Wigry“ (Lenkija), vasario 9 d. – prieš 4-ąją vietą I lygoje užėmusį ir nemažas ambicijas puoselėjantį Kazlų Rūdos „Šilą“, o vasario 13 d. – prieš puikiai pažįstamą Utenos „Utenį“. Vasario 20 d. „Stumbras“ turėtų vykti į Daugpilį, kur sužais rungtynes prieš 6-oje vietoje pernai Latvijos čempionate finišavusį BFC „Daugavpils“.