Iš Alytaus kilęs Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentas, Kauno sporto mokyklos "Gaja" trenerio Petro Vinciūno auklėtinis, Europos jaunių dziudo vicečempionas ir bronzos medalio laimėtojas R.Nenartavičius pernai pavasarį išvyko mokytis į Japoniją, tarptautinį Budo universitetą.
Ši Katsuros mieste įsikūrusi privati aukštoji mokykla buvo įsteigta 1984-aisiais. Specializacijos – sportas, fizinė kultūra ir tradiciniai japonų kovos menai (dziudo, kendo, kyudo, naginata, karatė, aikido, šorinji kempo). Studentų atranka – griežta. Ypatingas dėmesys skiriamas anglų kalbai, valstybiniams brandos egzaminų rezultatams ir sportiniams pasiekimams. Be juodo dziudo diržo (I dano) negalima net pretenduoti į šias studijas.
Kartu su R.Nenartavičiumi į Budo universitetą išvyko ir kita LSU studentė, daugkartinė Lietuvos dziudo čempionė Miglė Julija Dudėnaitė.
"Katsuroje – maždaug 20 tūkst. gyventojų. Nuo mano bendrabučio iki Ramiojo vandenyno dviračiu galima nuvažiuoti per 5 min.", – sakė "Kauno dienai" 22-ejų metų R.Nenartavičius.
– Rokai, kokios patirties pasisėmėte Japonijoje? – pradėjome pokalbį su sportininku.
– Metai prabėgo labai greitai, dar daug ko norėčiau išmokti iš japonų. Turbūt labiausiai patiko jų tvarka, disciplina, treniruočių ir paslaugų kokybė. Jie visada stengiasi atlikti viską taip, kad būtų geriausia žmogui.
– Kokia buvo įprasta jūsų diena?
– Rytais keldavomės anksti, apie 6 val., nes jau po gero pusvalandžio privalėjome stovėti lauko aikštėje išsirikiavę ir laukti trenerių nurodymų – kokia bus rytinė treniruotė. Dažniausiai tekdavo bėgti 5 arba 8 km, po to laukdavo įvairūs pratimai, stiprinantys kūną. Vėliau – pamokos, jos trukdavo nuo maždaug 9 val. iki 16 val., o jau 16.30 val. prasidėdavo dziudo treniruotės – sportuodavome tris valandas. Gyvenome bendrabutyje, bet jis labai skiriasi nuo lietuviškųjų: kambariai erdvūs, skirti dviem, su šaldytuvu, televizoriumi, atskiru tualetu, dušo kabina. Lietuvoje trise gyvenome beveik perpus mažesniame kambaryje, o apie buities sąlygas neverta kalbėti.
– Kas buvo sunkiausia? Įdomiausia?
– Su dideliais mokslo ar sporto rūpesčiais nesusidūriau. Galbūt išskirčiau dziudo kata pamokas – dėstytojai ir treneriai japonai reikalaudavo itin didelio kruopštumo, tad po pamokų jausdavomės išsekę labiau psichologiškai nei fiziškai.
Dėstytojai reikalaudavo itin didelio kruopštumo, tad po pamokų jausdavomės išsekę labiau psichologiškai nei fiziškai.
– Kuo skiriasi lietuvių ir japonų dziudo trenerių darbo principai?
– Mano nuomone, didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Japonijos dziudo sporto specialistų tas, kad daugumos mūsiškių prioritetai – rezultatai, didysis, profesionalus sportas. Japonai labiau akcentuoja budo filosofiją ir metodologiją – žmogaus charakterio ugdymą studijuojant kovos menus, savo kelio ieškojimus siekiant užsibrėžtų tikslų ir rezultatų.
– Kaip leisdavote laisvalaikį?
– Po šešių dienų ant tatamio ir paskaitų labiausiai norėjosi paprasčiausio poilsio... Kartais universiteto studentai vykdavo į Tokiją, legendinę "Nippon Budokan" areną, stebėti kokių nors varžybų. Japonijoje visi kovos menai labai populiarūs, daugybę varžybų transliuoja televizija. Kartą ir man teko pasistumdyti su tikru sumo kovotoju, ši pažintis paliko neišdildomų įspūdžių.
– Kokius egzaminus laikėte užbaigęs mokslus?
– Man sunkiausias buvo japonų kalbos egzaminas – gramatika itin sudėtinga, labai skiriasi nuo kitų kalbų. Laikėme dziudo kata, savigynos egzaminus.
– Kokie bus jūsų artimiausi sporto planai Lietuvoje?
– Planus dar sukonkretinsime su treneriu, tačiau preliminariai buvo numatyta, kad sugrįžęs iš Japonijos penkias dienas praleisiu namuose ir vyksiu į "Grand Prix" kategorijos turnyrus – pirmiausia į Tbilisį, o iš ten tiesiai – į Antaliją. Varžybų grafikas, kaip visada, bus įtemptas, tačiau toks ritmas motyvuoja būti kasdien pasiruošus bet kokiems išbandymams.
