"Su šia paroda norėjosi išlaikyti veiklos tęstinumą, reguliariai surengiant kauniečiams meno šventę, parodant, kad mūsų miestas turtingas menų", – sakė ji.

– Kaip jūsų tėvai susižavėjo lietuviška daile? Abu yra iš medicinos pasaulio (Giedrius Andziukevičius – dr. kardiologas), tai tiesioginių sąsajų su dailininkais neturėjo. Ar buvo koks įvykis, kuris pastūmėjo susidomėti menais?

– Tėvas vaikystėje gražiai piešė, jo tėvai nusprendė leisti jį į tuometę keturmetę dailės mokyklą (dabar – Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla). Bet baigęs vidurinę mokyklą vis tiek nusprendė puoselėti svajonę tapti gydytoju ir pasirinko gydytojo profesiją. O susidomėjimas menais niekur nedingo. Vėliau, jau pradėjus dirbti gydytoju, jo kolegė supažindino su tapytoju Vytautu Povilaičiu, paveikslas "Šokis" buvo pirmasis Andziukevičių šeimos įsigytas kūrinys. Nuo to laiko (apie 1993 m.) dailininkų ratas plėtėsi ir mūsų meno kolekcija pilnėjo. Daugiausia dėmesio buvo skiriama abstrakcijai, nes šeima turėjo aiškų skonį – rinkti Kauno modernistus. Kolekcija buvo kaupiama labiau savęs ugdymui, niekada nebuvo žiūrima kaip į investiciją ar galvojama apie pardavimą ateityje. Tėvai vertino galimybę pabendrauti su menininkais, susipažinti su jų kūryba iš arčiau.

– Jau nuo vaikystės gyvenote kartu su tėvų įsigytais paveikslais, ar jie jums buvo savaime suprantama gyvenimo dalis, ar tuo metu dar nelabai rūpėjo?

– Tiek, kiek atsimenu, visada buvau apsupta tapybos abstrakcijų, be to, menininkai svečiuodavosi namuose, taip pat nuvykdavome į menininkų dirbtuves. Pirmoje klasėje teko iš arti apžiūrėti Vilniaus katedros skulptūrų (ant stogo) realaus dydžio maketus, tai padarė labai didelį įspūdį. Tėvai ugdė domėjimąsi menais ir kultūra. Kai man buvo apie 10 metų, pirmą kartą autobusu su močiute vykau į Italiją. Prieš tai tėvai davė paskaityti Levo Liubimovo knygą "Dangus ne per aukštai" apie Italijos renesanso meistrus. Labai susidomėjusi skaičiau ir laukiau, kol nuvyksime į Romą, Florenciją ir kitur, kad pamatyčiau kūrinius savo akimis. Vėliau visada su tėvais keliaudami aplankydavome muziejus. Ir dabar kelionių metu mieliau renkuosi didmiesčius su galerijomis ir muziejais, kuriuose eksponuojami pasaulinio lygio darbai, nei gražius gamtovaizdžius.

– Kada nusprendėte praplėsti veiklą, fondo kolekciją paviešinti, užsiimti šiandiene veikla?

– 2011 m. pabaigoje įkurtas fondas buvo kaip naujos veiklos etapas, nes tuo metu imta remti menininkus, išleisti V.Povilaičio, R.Gailiūno albumai, organizuotos tapytojų parodos. Norėtasi įamžinti ir įprasminti tuos menininkus. Fondo veiklą tęsiame, ne dėl to, kad ypatingai išreklamuotume kolekciją, bet norisi praplėsti paramos menininkams veiklą ir užsiimti meno edukacija. Prie to prisideda dabar atidaryta fondo interneto svetainė ir aktyviai kuriama socialinė medija. Tikiuosi, kad tai bus turiningas šaltinis meno studentams ir menu besidomintiems žmonėms, prisidės prie tų menininkų atradimo. Vis ieškosime naujų būdų, kaip platesnę visuomenę sudominti menu.

Tokie meno edukacijos renginiai kaip "pop up" galerija, ekskursijos, susitikimai su menininkais priartina žmones prie meno, paskatina įsijausti ir įsigilinti.

Dabartinė fondo paroda, eksponuojama netradicinėje, nenaudojamoje erdvėje ("pop up" galerijos tipas), irgi pasitarnavo tam tikslui: buvo naujoviškai, neįprastai pažiūrėta į meno pateikimą, žmonės suintriguoti dėl pasirinktos vietos, smalsauja, ar bus kažkas vystoma toliau; tai kelia susidomėjimą.

Man atrodo, kad tikrai vis platesnis ratas žmonių domisi menu ir gal net galvotų jo įsigyti, tačiau nelabai žino, nuo ko pradėti. Tokie meno edukacijos renginiai kaip "pop up" galerija, ekskursijos, susitikimai su menininkais priartina žmones prie meno, paskatina įsijausti ir įsigilinti. Norisi, kad Kauno modernistinė meno mokykla būtų labiau žinoma už Kauno ir Lietuvos ribų.

Manau, kad ekspresionistinė, drąsi tapyba, gimusi dar sovietmečiu ir egzistavusi kaip reakcija prieš primestą socrealizmo ideologiją, yra įdomus reiškinys meno istorijoje. Taigi, norisi auginti tų tapybos darbų vertę, kokybiškai reprezentuojant juos. Norisi pareklamuoti menininkus, kad žmonės labiau domėtųsi, kas vyksta meno pasaulyje, įsigytų menininkų kūrinių.

Gaila, kai dažnas menininkas negali tęsti savo karjeros dėl finansinių galimybių, kiti, baigę meno aukštąsias mokyklas, nenoromis, bet priversti gyvenimo sąlygų suka į reklamą ar su tuo susijusius verslus, o visai nepuoselėja laisvo menininko ambicijų. Kolekcionavimas ir meno mecenavimas galėtų būti Lietuvoje gyvybingesnis – taip atsiskleistų daugiau jaunųjų talentų. Dėl to fondas nori dirbti ne tik su pripažintais meistrais, bet ir prisidėti prie šiuolaikinio meno kūrėjų ir jų meno sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, pvz., sudaryti galimybes išvažiuoti į rezidencijas užsienyje ar dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Mūsų planuose yra ir toliau organizuoti parodas, viešinti su fondu susijusius autorius. Be to, siūlome meno kūrinius ir išsinuomoti: norime, kad daugiau įvairių profesijų žmonių galėtų pasidžiaugti meno darbais.

Kauno modernaus meno fondo organizuojamos parodos "Lietuviškojo modernizmo parafrazės" metu šią savaitę vyks du papildomi renginiai.

Gegužės 3 d. 17 val. vyks susitikimas su tapytoju Eugenijum Varkulevičium- Varkaliu. Pokalbį moderuos dr. Kristina Budrytė- Genevičė.

E. Varkulevičius-Varkalis gimė 1956 birželio 28 d. Kaune. Mokėsi 1967–1975 J. Naujalio Meno mokykloje. 1975–1981 m. baigė tapybos specialybę Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1982–1983 m. studijavo Bizantijos XIV a. dailininką Teofaną Graiką, kopijavo freskas. Nuo 1983 m. gyveno Dovainonyse, Beržore, vėliau – Šarnelėje. Studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas, tapė religine tema paveikslus. 1990 m. išvyko į užsienį (Vokietija, JAV). Gyvendamas Niujorke dirbo rezidencijoje (Anthology Film Archives), kūrė ir filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo parodose, hepeninguose, festivaliuose, kūrė muziką J. Meko, Juliaus Ziz filmams. Kartu su J. Meku ir D. Naujokaičiu įkūrė grupę „Music on the 2nd street“. Iliustravo J. Meko knygas „Mano naktys“, „Žodžiai ir raidės“. Nuo 2005 m. gyvena ir kuria Kaune. Menininką po ilgų kelionių svetur (1990–1994 m. Berlyne, 1994–2005 m. Niujorke) dabar nesunku sutikti Kauno mieste – jis žiemą vasarą žingsniuoja panemune arba senamiesčio gatvelėmis, vaikščioja su video kamera arba tiesiog stebi gamtos reiškinius. Ir visos jo takų trajektorijos su kliuviniais ir radiniais – akmeniu, plyta, iš Nemuno ar Neries ištrauktais, nugludintais vėjo, vandens ir laiko keramikos gabalais, išlindusiais iš sniego sumedėjusias stagarais – perkeliamos tarsi šventas manuskriptas ant didžiulių stačiakampio formos drobių.

Gegužės 6 d. 17 val. organizuojame parodos uždarymo renginį-diskusiją: Kauno modernizmas: dailė ir architektūra.

Diskusijoje dalyvaus tapytoja Laima Drazdauskaitė bei Kauno modernizmo paveldo tyrėjas dr. Vaidas Petrulis. Diskusiją moderuos menotyrininkė, viena geriausių modernizmo dailėje žinovių – dr. Kristina Budrytė Genevičė. Diskusija bus šios parodos uždarymo renginys. Renginys yra Kaunas 2022 platformos "Modernizmas ateičiai" dalis, Kaunas 2022 yra parodos partneriai.

Diskusijos metu bus diskutuojama apie tai, kuo Kauno modernizmas ypatingas ir įdomus pasauliui tiek architektūroje, tiek dailėje? Kodėl dabar pradedame domėtis modernistiniu paveldu? Kuo ypatingas Kauno dailės modernizmo reiškinys ir kodėl jis įdomus ateities kartoms?

L. Drazdauskaitė gimė 1947 m. rugsėjo 29 d. Kaune. 1963 m. baigė Kauno vaikų dailės mokyklą (dabar Dailės gimnazija). 1968 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1969 m. dirba mokytoja (nuo 1996 m. mokytoja – ekspertė) Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. 1993 – 2002 m. asistentė VDU Menų fakultete, nuo 1996 m. dėsto tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno dailės fakultete; Tapybos katedros profesorė. Tapytoja yra gavusi daug tarptautinių ir respublikinių apdovanojimų ir stipendijų. Nors tapytoja intensyviai dalyvauja grupinėse parodose (apie 100), bet personalines parodas rengia retai. Ji ypač jautri šviesos kokybei, įdėmiai renkasi natūralios šviesos parodinį apšvietimą, galvoja konceptualias temas parodoms (pvz., paskutinioji personalinė paroda „Avarinis išėjimas“). Be kolekcionierių, kūrinių yra įsigiję pagrindiniai Lietuvos muziejai. Tapytoja ne tik savo kalbose dažnai mini M. K. Čiurlionio tradicijos tąsos būtinumą, sąsajų ir transformacijų su tuo galimybes, bet ir savo kūriniuose ieško ir įgyvendina begalybės sąskambius su esama gamta ir kultūra. Todėl simbolinių formų apgaubti pirmi sluoksniai prasimuša jau nebe kaip paprasta kelionė į mišką ar prie vandens, o kaip permąstytų čiurlioniškų vizijų tradicija. L. Drazdauskaitė nutapo paveikslą ne iškarto: „galvoju, ruošiuosi ilgai, bet padarau po to greitai“. Dailininkė mėgsta darbus studijoje. Studijoje galima ramiai apmąstyti vaizdus, sumanymus ir mintis. Jeigu pleneras skirtas spontaniškam jausmui ir polėkiui, tai studija sukurta dėl ilgesnio proceso kūrinių tam, kad jie suskambėtų. Tapyboje ji naudojasi kai kuriais peizažo žanro dėmenimis: praretėjusios girios, atviros pievos ar ūkanotų miško tamsybių, t.y. visais įmanomais mūsų santūrios gamtos atspalviais, kraštovaizdžio planais, bet tik tam, kad surastų pagrindinį filosofinį šaltinį – nuolatinės laiko ir erdvės jungties vizualizacijas.

V. Petrulis – achitektūrologas, modernizmo ideologijos, architektūros ir politikos sąveikų, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete – menotyrą, Turku universitete (Suomija) – kultūros istoriją. 2005 m. apgynė disertaciją "Sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra Lietuvoje: stilistinė raida ir sociokultūriniai kontekstai". Publikavo eilę leidinių bei straipsnių apie Lietuvos moderniąją architektūrą bei architektus. Skaitmeninio Lietuvos architektūros istorijos archyvo www.autc.lt  iniciatorius.

Renginiai nemokami, atviri visuomenei.