Nuo 2016 iki 2018 metų Lietuva turėjo atverti institucijoje kaupiamus duomenis, detaliau skelbti, kaip viešasis sektorius leidžia lėšas, sukurti nevyriausybinių organizacijų registrą, šių organizacijų fondą, taip pat palengvinti gyventojų galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.

Lietuvos pažangą vertinusių ekspertų nuomone, formalios priemonės šiems tikslams buvo numatytos ir įgyvendintos, tačiau tikslas nepasiektas.

„Kai kurios institucijos net nežinojo esančios atsakingos už įsipareigojimų įgyvendinimą. Man regis, tai parodo, kad viešajame sektoriuje sprendimai vis dar priimami skubotai paskiriant atsakingus asmenis ir neskiriant pakankamai dėmesio realiems pokyčiams pasiekti“, – pranešime spaudai teigė vertinimą atlikusi NPM tyrėja Rugilė Trumpytė.

Atviros Vyriausybės partnerystės programa siekia padėti šalių vyriausybėms skatinti skaidrumą, rengti konsultacijas su gyventojais, mažinti korupciją. Prie šios iniciatyvos yra prisijungusios 79 valstybės.

Lietuva prie Atviros Vyriausybės partnerystės prisijungė 2011 metais ir nuo to laiko kas dvejus metus pati nusprendžia, ko reikia imtis, kad šalyje būtų daugiau skaidrumo, mažiau korupcijos, o gyventojai galėtų dalyvauti priimant sprendimus.

Veiksmų planus ir juose numatytus įsipareigojimus patvirtina premjeras.

Su korupcija kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovė teigia, kad Teisingumo ministerijos siūloma apie korupciją pranešusių asmenų apsaugos sistema yra nepakankama.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė Rugilė Trumpytė pažymi, kad neužtenka saugoti pranešėjų asmens duomenis, būtina juos apsaugoti ir nuo persekiojimo.

„Jeigu žmogus suklydo pranešdamas apie korupciją ir jo pranešimas nepasitvirtino, turime užtikrinti, kad jam nebus keliama šmeižto byla“, - BNS pirmadienį sakė R.Trumpytė.

Ji aiškino, kad iš pranešėjo negali būti reikalaujama surinkti įrodymus, nes jis nėra teisėsaugos institucijų atstovas, todėl pranešdamas apie korupciją žmogus gali suklysti.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovės teigimu, pranešėjų apsaugos garantijų taip pat turi sulaukti ir apie Baudžiamajame kodekse apibrėžtas veikas pranešantys, bet liudytojais netampantys asmenys.

„Turime sukurti tokią aplinką, kad ji būtų saugi pranešėjui“, - teigė ji.

Teisingumo ministerija Vyriausybei siūlo apie korupciją pranešusių asmenų apsaugos sistemą kurti užtikrinant asmens duomenų konfidencialumą visiems asmenims, pranešusiems apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, galbūt padarytą ar daromą korupcinio pobūdžio administracinį teisės pažeidimą, tarnybinį nusižengimą ar darbo pareigų pažeidimą.

Tokį siūlymą planuota pateikti Vyriausybės pasitarime pirmadienį, tačiau dėl užimtos darbotvarkės klausimas atidėtas iki kito pasitarimo.

Kita alternatyva, pasak Teisingumo ministerijos, būtų saugoti tik apie galbūt padarytus ar daromus pažeidimus pranešusių valstybės tarnautojų konfidencialumą.

Siūlydama pritarti platesnei pranešėjų apsaugai, ministerija teigia, kad numačius apsaugą ne tik valstybės tarnautojams, bet ir kitiems asmenims, būtų pasiektas didžiausias laukiamas poveikis.

„Be kita ko, ši alternatyva leistų pasiekti tai, kad pranešėjų duomenų konfidencialumas būtų užtikrinamas ne tik administracinių procedūrų metu, bet ir administracinės bylos ar adminsitracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo proceso metu“, - aiškina Teisingumo ministerija.

Pritarus ministerijos pozicijai pranešėjų apsauga būtų įtvirtinama redaguojant Viešojo administravimo įstatymą, Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, Administracinių bylų teisenos įstatymą.

„Įgyvendinus iniciatyvą dėl pranešėjų anonimiškumo, viešajame sektoriuje galėtų reikšmingai padidėti pranešančiųjų apie pažeidimus asmenų skaičius bei sumažėti korupcinio pobūdžio pažeidimų lygis, o tai leistų ne tik išvengti netinkamo valstybės turto panaudojimo bei biudžeto lėšų švaistymo, bet ir neabejotinai padidintų viešojo sektoriaus skaidrumą, investicinį mūsų šalies patrauklumą“, - BNS teigė teisingumo ministro patarėjas viešiesiems ryšiams Sergejus Tichomirovas.

Kaip pažymi ministerija, šiais metais atlikus sociologinį tyrimą  „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2014“ paaiškėjo, kad tik 18 proc. Lietuvos gyventojų, 36 proc. įmonių vadovų ir 29 proc. valstybės tarnautojų praneštų apie korupciją. Taip pat šių tikslinių grupių buvo klausiama apie nenoro pranešti apie korupcijos atvejus priežastis - visose grupėse dažniausiai buvo nurodoma, kad pranešusieji apie tokius įvykius gali rimtai nukentėti.

Nuolat pinigų stygiumi besiskundžianti Klaipėdos savivaldybė vėl demonstruoja neįtikėtiną dosnumą. Už 145 tūkst. litų vertės apgriuvusį namą, esantį Nemuno g. 93A, kurį reikia paimti visuomenės poreikiams, valdininkai linkę iš miesto biudžeto suploti beveik 1 mln. litų. Tokia suma jau įrašyta dokumentuose, nors su gyventojais derybos net nepradėtos.

Nori trijų butų

Nemuno g. 93A esantį namą ir jam priskirtą 16,26 aro ploto sklypą bei ūkinį pastatą reikia paimti visuomenės poreikiams. Statinius būtina nugriauti, nes jie trukdo tiesti Baltijos prospekto tęsinį nuo Minijos iki Nemuno gatvės. Tokia procedūra numatyta ir 2006, ir 2011 metais patvirtintuose teritorijos detaliuosiuose planuose ir jų sprendiniuose.

Kadangi Baltijos prospekto tęsinio statybų užsakovė yra Klaipėdos savivaldybė, ji ir pradėjo Nemuno g. 93A esančių pastatų ir žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras.

Tačiau keisčiausia yra tai, kad valdininkai, net nepasiderėję su gyventojais, numatė, kiek preliminariai jie mokės už paimamą nuosavybę.

"Nieko mes nežinome. Jau 20 metų mus ketina iškraustyti, tačiau niekas nevyksta iki šiol. Ir dabar tik iš jūsų sužinojau, kad pradėtos kažkokios procedūros. Mes tikrai norime išsikraustyti, nes čia jau nebeįmanoma gyventi, tačiau turi pasiūlyti atitinkamas sąlygas. Manau, milijono litų mums užtektų, nes reikia nusipirkti tris padorius butus, kad galėtume oriai gyventi", – skaičiavo Nemuno g. 93A esančio pastato ir didžiosios namo dalies savininkė Janina Banienė, kai ją aplankė "Klaipėdos" žurnalistai.

Namas – lyg kiužena

Nemuno g. 93A esantis namas pastatytas 1930 metais ir akivaizdu, kad jau daugelį dešimtmečių jis nematė remonto, nes nuo stogo krenta čerpės, o pats pastatas baigia sulįsti į žemę. Name – jokių patogumų: nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei centrinio šildymo.

Jame gyvena J.Banienė, jos sūnus ir dukra su savo vaikais. Keliasdešimt kvadratinių metrų namo ploto priklauso dar vienam žmogui.

J.Banienė prisipažino, kad prieš kelerius metus 18 kvadratinių metrų ploto palėpę pardavė kažkokiam jaunuoliui, kuris dirba užsienyje ir įsigytas turtas nėra jo namai.

J.Banienei taip pat priklauso ir 16,26 aro ploto namui priskirtas sklypas bei visiška griuvena tapęs ūkinis pastatas.

Ir moteris, ir Klaipėdos savivaldybės žemėtvarkos skyriaus vedėja Raimonda Gružienė patvirtino, kad pastatas J.Banienei bei dar vienam asmeniui paveldėjimo teise atiteko 1998 metais.

Įvardijo kosminius skaičius

"Kas prašo paimti žemę ir pastatus visuomenės poreikiams, tas ir finansuoja išlaidas gyventojams. Naujas nutiestas kelias juk bus savivaldybės nuosavybė", – politikams, kurie domėjosi, kas sumokės už gyventojų iškeldinimą, Finansų ir ekonomikos komitete aiškino R.Gružienė.

Todėl ir keista, kad valdininkai, žinodami, jog teks leisti miesto biudžeto pinigus, nesistengia jų taupyti.

Parengtame miesto tarybos sprendimo projekte dėl prašymo pateikimo Nacionalinei žemės tarnybai paimti visuomenės poreikiams Nemuno g. 93A esantį sklypą ir pastatus įvardijami kosminiai skaičiai.

Numatoma, jog už 188 kv. m ploto namą reikėtų sumokėti 846 tūkst. litų, arba 4,5 tūkst. litų už vieną kvadratinį metrą.

16,26 aro ploto sklypas įvertintas 220 tūkst. litų – 13,5 tūkst. litų už arą.

Ūkinio pastato vertė, valdininkų nuomone, yra 2 tūkst. litų, arba 29 litai už kvadratinį metrą.

Tačiau Registrų centro nustatytos vidutinės šių objektų vertės gerokai skiriasi nuo tų, kurios įrašytos Klaipėdos valdininkų parengtuose dokumentuose.

Registrų centras nurodo, jog atlikus nekilnojamojo turto vertinimą valstybės reikmėms Nemuno g. 93A esantis gyvenamasis namas šiuo metu yra vertas 145 tūkst. litų, sklypas – 296 tūkst. litų, o ūkinis pastatas – 4,7 tūkst. litų.

Suma gali dar išaugti

Kodėl Registrų centro pateikiami duomenys valdininkams visiškai neįdomūs? "Mes vadovaujamės analogų metodika, o ne Registrų centro nustatomomis vidutinėmis rinkos vertėmis", – paaiškino R.Gružienė.

Todėl 16,26 aro ploto sklypas Nemuno g. 93A ir įvertintas 220 tūkst. litų, nes neseniai aukcione buvo parduotas netoliese esantis sklypas Minijos gatvėje, o kaina buvo 13,5 tūkst. litų už arą.

Gyvenamojo namo Nemuno g. 93A kvadratinis metras ploto įkainotas 4,5 tūkst. litų todėl, kad iš Lypkių kaimo iškraustant gyventojus už jų būstų kvadratinį metrą sumokėta nuo 3 iki 5 tūkst. litų.

"Sumos, kai žemė ir namas bus paimamas visuomenės poreikiams, gali smarkiai keistis ir į didesnę pusę. Bus atliekamas individualus vertinimas, o vertintojai gali įvertinti ir tai, jog keisis žmonių gyvenimo kokybė, gali įskaičiuoti persikraustymo išlaidas. Jei turto savininkai nesutiks su savivaldybės užsakytu vertinimu, jie gali jį užsisakyti patys. O tada jau teismas spręs, kurį vertinimą pripažinti tinkamu ir pagal kurį atsiskaityti", – aiškino R.Gružienė.

Politikams Finansų ir ekonomikos komitete klausimų dėl atsiskaitymų su gyventojais sumų nekilo. Pagrindinis klausimas – finansavimo šaltiniai.

"Šiandien aš negaliu pateikti jokio patikinimo, kad pinigai bus ne iš miesto biudžeto", – pabrėžė Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.

Miesto taryba šią savaitę turėtų apsispręsti, ar teikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl sklypo Nemuno g. 93A paėmimo visuomenės poreikiams.

Pirko už paskolą

Tokios procedūros – įprastos, kai vykdomi valstybei reikšmingi projektai. Tačiau joms, akivaizdu, taikomi dvigubi standartai. Vienais atvejais, kai visuomenės poreikiams paimama nuosavybė, žmonės pralobsta, kitais – patiria milžiniškų nuostolių.

Dienraštis jau rašė apie Klaipėdos rajono gyventojų kovą už savo nuosavybę, į kurią buvo surengta energetikų invazija.

"Jaučiamės taip, lyg į vieną mūsų trijų kambarių buto kambarį valstybė būtų įkėlusi gyventi valkatą, sumokėjusi už tai vienkartinę 100 litų kompensaciją ir mus palikusi likimo valiai. O mes ir privalėtume kęsti tokią kaimynystę, nes buto su valkata niekas nepirktų", – tuomet dienraščiui guodėsi Albinas ir Birutė Černauskai.

Jie bei dar vienas žmogus 2006-ųjų vasarį Doviluose Klaipėdos rajone įsigijo 22 hektarų žemės ūkio paskirties sklypą. Už jį sumokėjo 500 tūkst. litų, iš kurių – 400 tūkst. litų iš banko paimta paskola.

Žmonių svajonė buvo sklypą išskaidyti į mažesnius ir suformuoti autentiškų sodybų gyvenamąjį kvartalą. Dar 2006 m. jie parengė reikiamą projektą, tačiau pasikeitė Klaipėdos rajono bendrasis planas ir procedūras teko pradėti iš naujo. Galiausiai savininkai gavo sąlygas rengti detalųjį planą, tačiau viską sustabdė, nes sužinojo, jog už pusę milijono litų nusipirktas sklypas taps bevertis, mat per jį bus tiesiama aukštos įtampos elektros linija.

Černauskai tvirtino, jog apie tai, kad per jų sklypą bus tiesiama 330 kW elektros perdavimo oro linija Klaipėda–Telšiai, kuri yra sudedamoji "NordBalt" jungties dalis, sužinojo tik 2009 m., kai buvo pradėta rengti projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaita.

Elektros perdavimo linija Klaipėda–Telšiai yra numatyta Nacionalinėje energetikos strategijoje, kurią Seimas patvirtino 2007-ųjų sausį.

Už 4 ha – 34 tūkst. litų

"Ta elektros linija numatyta tiesiai per mūsų sklypo vidurį, jį atskirdama į dvi dalis. Suprantama, jog vieningo kvartalo įkurti jau nebegalėsime. Be to, koks protingas žmogus pirks sklypą ar namą, kai matys greta jo esančius didžiulius stulpus, apkabinėtus storais laidais, kurie dar ir dūzgia?" – anuomet piktinosi Černauskai.

Jie projekto vykdytojai "Lietuvos energijai" (dabar akcinė bendrovė "LitGrid" – V.S.) ėmė siūlyti paimti sklypą visuomenės poreikiams už tokią kainą, kokia buvo už jį sumokėta. Tačiau gautas vienareikšmis atsakymas – žemė energetikams nereikalinga.

Prieš pusantrų metų bendrovė "LitGrid" per sklypą ne tik ketino tiesti aukštos įtampos elektros liniją, bet dar siekė ir servituto jos statybai ir aptarnavimui.

Paprasčiau tariant, "LitGrid" žmonių sklype aplink elektros liniją norėjo beveik 4 hektarų, kad galėtų liniją statyti, ją prižiūrėti. Šiame plote sklypo savininkai nieko negalėtų daryti, nors jis ir yra jų nuosavybė. Už tuos beveik 4 hektarus energetikai Černauskams pasiūlė maždaug 34 tūkst. litų vienkartinę kompensaciją.

Visa kompensacijų pagal servituto nustatymo sutartis Klaipėdos–Telšių linijai suma yra apie 5 mln. litų, o servituto sutarčių – beveik 600.

Komentaras

Rugilė Trumpytė
Organizacijos "Transparency International" Lietuvos skyriaus projektų koordinatorė

Savaime suprantama, jog kai už visuomenės poreikiams paimamą žemę ir pastatus Klaipėdos savivaldybės skaičiuojama suma taip skiriasi nuo Registrų centro vertės, kyla pagrįstų įtarimų, ar tinkamai leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Todėl savivaldybė labai išsamiai turi paaiškinti kiekvieną savo žingsnį, skaičiavimo metodiką. Viršenybė visada turi būti teikiama viešajam interesui, šiuo atveju – visuomenės teisei žinoti, kaip ir kam išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai.

Savivaldybė neatskleidžia visuomenės poreikiams paimamo turto savininkų tapatybių, nes esą laikosi asmens duomenų apsaugos. Kai kuriais atvejais ji tikrai būtina, tačiau kartais kelia ir abejonių. Pavyzdžiui, neseniai žiniasklaidoje paviešinta informacija apie tai, jog politikų ir valstybės tarnautojų pateiktose viešųjų ir privačių interesų deklaracijose nurodomų sandorių vertė nėra įvardijama. Vyriausioji etikos komisija aiškina, jog tai asmens duomenų apsauga, tačiau toks argumentas mažų mažiausiai keistas.

Valdiškame sektoriuje turi būti kuo daugiau skaidrumo, nes tik taip galima didinti visuomenės pasitikėjimą juo. Kita vertus, jei viską darai teisingai, tuomet ir nėra reikalo nieko slėpti. Skaidrumo stoka, manau, turi įtakos ir tam, jog Lietuvoje visuomenė savivaldybes įvardija kaip vienas korumpuočiausių institucijų.

Naujausių tyrimų duomenimis, jos patenka į labiausiai korumpuotų institucijų penketuką. Liūdina ir tai, kad net 77 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad tam, jog būtų aptarnaujami viešajame sektoriuje, jiems reikia asmeninių pažinčių. Ir kyšininkaujame mes labiausiai ES – net 26 proc. apklaustųjų nurodė, jog per pastaruosius metus valdiškose institucijose tvarkydami reikalus davė kyšį.