Gyvybė taip pat susiformavo dėl vieno tokio įvykio – deguonies atsiradimo. Apie tai vasario 28 d. Jono Meko skersvėjyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ atidaroma Monės Kielės, Kristinos Asinus ir Rūtos Matulevičiūtės tapybos paroda „Didysis deguonies susidarymo įvykis“.

Deguonies ir gyvybės evoliucija

Ilgą laiką Žemė buvo kupina nuodingų dujų, tačiau prieš kelis milijardus metų susiformavo mokslininkų įvardijamas „laimingas atsitiktinumas“, dėl to atsiradusi fotosintezė pripildė atmosferą deguonimi. Tai prisidėjo prie didžiulės ir mįslingos gyvybės evoliucijos.

Kristina Asinus. / Organizatorių nuotr. 

Gyvybės įvairovė mūsų planetoje yra stebinanti. Moderni šiuolaikinė visuomenė yra apsupta pasaulio, kurio nebepastebi ir nebepažįsta – nuo plika akimi nematomų organizmų, miško augalų iki dinozaurų laikų gyvių, su kuriais esame panašesni, nei iš pirmo žvilgsnio norime tai pripažinti. Garsaus biologo ir gamtos istoriko Deivido Attenborough teigimu, reikėjo milijono metų, kad Permo laikotarpyje esantys vulkanai paskleistų nuodingas medžiagas vandenynuose. Tuo tarpu mes istoriją kartojame per stulbinantį dviejų šimtų metų laiko tarpą. Vienas iš aštuonių augalų žemėje išgyvena savo rūšies nykimą, stulbinantys skaičiai minimi kalbant apie gerai žinomus laukinius gyvūnus. Tačiau ši kaita grandinine reakcija po truputį veikia ir žmones – su didėjančiu vandens stygiumi, su tirpstančiais ledynais, išlaisvinančiais pavojingas metano dujas ir kitas chemines medžiagas. Pasaulis susikūrė kaip vienas mechanizmas, kuriame atskirų detalių separacija griauna visumą.

Trys jaunosios kartos dailininkės – Mone Kielė, Kristina Asinus ir Rūta Matulevičiūtė savo naujausios parodos įkvėpimo šaltiniu įvardina gamtos evoliuciją, vizualinį naratyvą plėtojant per deguonies atsiradimo istoriją. Kiekviena autorė kuria tarsi skirtingoje stichijoje, atskleisdamos ne tik globalius, bet ir tarpasmeninius ryšius.

Rūta Matulevičiūtė./ Organizatorių nuotr. 

„Visas šis oksigenacijos procesas mums, kaip menininkėms, yra labai abstraktus ir alchemiškas. Norėdamos temą suvokti ir perteikti parodos lankytojui, ją įkūnijame savo spalvomis ir trimis visiškai skirtingomis asmenybėmis. Rūta – pirmapradis mėlynas vandenynas, tarsi eteris, iš kurio vieną dieną Cyanobacteria nusprendė evoliucionuoti pradėdama gaminti deguonį. Mone – proceso vidinė jungtis, savastis ir dinamika, raudonas vanduo. Rūdies atsakas į deguonies molekules vandenyje. Kristina – deguonimi egzistuojanti naujojo pasaulio gyvybė, žalias ir gyvas gamtinis evoliucijos pagrindas“, – pasakojo dailininkės.

Sužmoginti ir sužvėrėję portretai

„AP galerijoje“ pristatomoje „Didžiojo deguonies susidarymo įvykio“ ekspozicijoje dominuoja portreto žanras ir įvairūs žmonių, gyvūnų, augalų vaizdiniai, tačiau visi jie atrodo kažkuo supanašėję.

Viena vertus, tai atskleidžia bendras jaunosios tapytojų kartos tendencijas. Šiuolaikinė visuomenė pertekliška ir paskendusi chaotiškuose interneto vaizdiniuose, kurie manipuliuoja mūsų pasirinkimais, formuoja asmenybes. Fiksuodami bei tiražuodami savo atvaizdus bei kasdienybę tarsi dienoraštį primenančiame Instagramo nuotraukų albume kuriame asmeninį mitą, įsirašome į istoriją, gebame ją kontroliuoti ar atskleisti visuomenei mums svarbiais teminiais rakursais.

Kita vertus, nutapytos moterys (tame tarpe ir autoportretai) savo veidų ar pozų išraiška tarsi „parodijuoja“ tradicines mūzas, varijuodamos tarp plėšrumo ir primityvaus žaismo, provokacijos ir elegantiško švelnumo – savybių, būdingų visam gyvajam pasauliui. Greta jų atsiskleidžiantys gyvūnų, augalų vaizdiniai ne papildo kompozicijas, o tampa naratyviškai sužmogintais pagrindiniais veikėjais. Gamtoje būdinga hierarchija šioje tapyboje panaikinta. Skirtingos gyvybės formos atrodo neatsietos viena nuo kitos, vienodai svarbios bendroje vaizdinių galerijoje.

Pasak parodos autorės Kristinos Asinus, visa didžioji oksigenacijos evoliucija yra unikali tuo, kad nutrūkus vienai jos grandžiai arba jai būnant bent kiek kitokiai, dabartinės gyvybės formos galėtų neegzistuoti. „Arba būtų visai kitokios. Dėl vieno proceso Žemėje pakistų visa mums žinoma realybė. Taip matome ir save. Trijų skirtingų tapybos technikų, koncepcijų ir palečių menininkių sąveika vardan bendro didžiojo deguonies susidarymo įvykio. Tiesiog būnant savo kūryba, eksperimentuojant ir leidžiant evoliucijai per mus šnekėti“, –  teigė autorė.

Mone Kielė. / Organizatorių nuotr. 

Dailininkės Mone Kielė, Kristina Asinus ir Rūta Matulevičiūtė Vilniaus dailės akademijoje mokėsi bei studijas baigė panašiu metu, 2017-2018 m. Nors autorės kūrybiniu keliu eina dar palyginus neilgai, jos yra aktyvios meno rinkos dalyvės, kūryba pristatyta įvairiose Lietuvos ir užsienio parodose, taip pat tarptautinėse mugėse, suorganizuota daugiau nei po kelias personalines parodas, yra pelnyta ir prizinių apdovanojimų, diplomų. Dailininkių stilistinė raiška ir interesų laukas gana skiriasi. Rūtos Matulevičiūtės kūryba išsiskiria melsvu, vibruojančiu koloritu, siurrealiais, melancholiškais vaizdiniais, tyrinėjančiais mitologines, archetipines, dvasines žmonijos patirtis. Monės Kielės kūryboje dominuoja dramatizmu ir aistra žaižaruojantys žmonių, daugiausiai moterų (auto)portretai. Jie abstrahuoti ir švelniai pridengti socialinėmis kaukėmis, už kurių liejasi raudonos linijos bei slypi nežabotas vidinių išgyvenimų pulsas. Kristinos Asinus kūrybos žaluma dvelkia vitališkumu, o esmine išraiškos priemone tampa grafiška linija ir popartiška, komiksus primenanti raiška. Gamtiniai vaizdiniai ir jų fragmentacija tėra paviršius, už kurio slypi apmąstymai apie mokslinius kontekstus, pasaulio istorijos išjautimas.

Tapybos paroda „Didysis deguonies susidarymo įvykis“ eksponuojama vasario 28 d. – kovo 26 d „AP galerijoje“ (Užupio g. 24, Vilnius). Žiūrovai į šventinį susitikimą su autorėmis kviečiami kovo 4 d. 16 val. Parodą galima bus aplankyti ir ekskursijų metu.

Šiemet surengusi ir antrąją personalinę parodą sostinės Užupio galerijoje "The Room", tapytoja ne tik vis ryškiau matoma ir atpažįstama Lietuvos meno lauke, tačiau jos kūriniai jau yra iškeliavę į privačias kolekcijas JAV, Kanadoje.

Drobėse atskleidžianti trapius, tačiau itin svarbius žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšius, jų sąveiką, kaitą, R.Matulevičiūtė sužadina žiūrovo sąmoningumą ieškoti ir atrasti savyje bendruno su pasauliu pojūtį skubančioje, chaotiškoje kasdienybėje.

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kūriniuose atskleidžiu sukauptas ir nuolatos pildomas žinias apie žmogaus išorinio ir vidinio pasaulių funkcionavimą, stengdamasi juos sujungti į vieną nedalomą visumą. Žmogaus atvaizdas mano tapyboje yra kaip alcheminio centro simbolio siekis, jis artėja prie tikrosios savasties ir ikonografiškai toks atvaizdas yra prilyginamas religiniam paveikslui, tačiau visuomet liekantis šiandienio žmogaus reprezentacija.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Mano atvaizdas kūriniuose yra kondensuota dabartinio "aš" reprezentacija – jis yra simbolis ir atspindys dabartinių sąmonės vyksmų, reakcijų į išorę, todėl galima sakyti, kad tai yra "aš", patiriantis giliausius išgyvenimus, sujungiantis visus galimus manęs variantus, nurengtas nuo visų neišvengiamų ir inertiškai atsirandančių socialinių vaidmenų. Kasdienybėje tai reiškiasi kiekvieną akimirką, tačiau pasislepia po smulkmenomis, išnyksta dienos triukšme. Tai galima pamatyti tik pažvelgus iš atstumo, pakilus virš buitiškos būties.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Autoportreto kūrimas yra tolygus mandalos kurimui. Tai artėjimas link centro, savo egzistencijos suvokimo išraiška. Vaikystėje labai mėgau fantastinę literatūrą ir visuomet aplinkoje ieškojau magijos. Kažko didesnio buvimo jausmas pasiliko manyje ir dabar, bet šiandien suvokiu tai esant savo pačios viduje, todėl autoportretas vaizduoja siekį prisiminti savo dieviškąją prigimtį.

Dažniausiai mano atvaizdas paveiksluose įkūnija veikėją, tarsi teatro aktorių, atliekantį jam paskirtą vaidmenį.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis – perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Dažniausiai mano atvaizdas paveiksluose įkūnija veikėją, tarsi teatro aktorių, atliekantį jam paskirtą vaidmenį, todėl jis simbolizuoja pačią samonę, herojų, į kurį gali persikūnyti bet kuris žiūrovas.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Idėjos yra fiksuojamos fotoaparatu, taip pagaunu jas aplinkoje. Vėliau, remdamasi fotografija, režisuoju būsimą paveikslą.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Man patinka realistiškas vaizdavimas tapyboje, žaviuosi senųjų meistrų kūriniais, tačiau pati, tapydama paveikslą, visada įsiklausau į situaciją – jos vizualią išraišką pritaikau pagal kūrinio idėją. Todėl kartais realistiškas, detalus vaizdavimas yra būtinas, o kartais – paveikslas stipriai veikia ir be jo.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportretų spalvinę išraišką?

– Spalvos kuria paveikslo nuotaiką, šviesotamsa traukia akį ir sukuria tikrovės iliuziją arba atvirkščiai – realybę mistifikuoja, verčia ją sapniška. Drobė, užtempta ant porėmio stačiakampio, tampa lyg langu į kitą tikrovę, kur spalva yra nuotaika ir vienas iš pagrindinių dėmenų idėjos išraiškoje.

– Kokia fono reikšmė kūriniuose?

– Fonas yra aplinkos refleksija, paveikslo veikėjas, tolygus asmens atvaizdui, ir jo tęsinys. Kadangi mano kūryba orientuojasi į holistinės pasaulėvokos reprezentaciją, fonas veikia išvien su vaizduojamu žmogumi ir yra jo atspindys, taip pat kaip ir žmogaus atvaizdas yra aplinkos atspindys.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Autoportretas visada atspindi kelionę, jame galima įžvelgti visus išvardytus aspektus. Jis gali būti skaitomas įvairiai ir keistis priklausomai nuo konteksto į kurį yra įtalpinamas.

– Kurį teiginį: "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šie autoportretai?

– Mano darbas yra mano suvokimų išraiška, mano jausmų ir išgyvenimų, patirtų tapant, kūrinys, todėl tinka abu teiginiai.

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– "Ego" (2016–2017 m.) – siurrealus, simboliškas ir sapniškas, orientuotas į būsenos išraišką, o vėlyvesni (2018 m.) kūriniai "Gluosnis" ir "Out", kuriems tinka maginio realizmo apibrėžimas, orientuoti į mano kūryboje nusistovėjusią žmogaus ir aplinkos temą. Visi kartu jie vienas kitą papildo, sukurdami reikiamą kontekstą suvokimui ir gali būti perskaitomi kaip autobiografinė serija.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Kūriniai yra belaikiai. Galbūt gali būti atpažįstamas dabarčiai būdingas drabužių stilius ar pan., tačiau žmogiškosios būties išgyvenimai yra universalūs, būdingi bet kuriam laikui.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Žmogus ir pasaulis yra nedaloma visuma. Nors ego atskiria jį kaip individą ir dėl jo jis suvokia save kaip atskirą elementą, sykiu supranta tai esant iliuziją ir stengiasi susilieti su aplinka, nes jaučia už racionalios tikrovės slypint dieviškąją būtį.