Nesubtilios pasieniečių užuominos
Jau vienuoliktą vasarą kaunietis verslininkas Rytis Pilkauskas vienui vienas išsirengia kelionėn savo ištikimu motociklu "Yamaha tdm 900".
Šį kartą per 28 dienas vyras nuvažiavo 13 891 km nuo Kauno iki Baltarusijos, Rusijos, Kazachijos, Uzbekijos, Kirgizijos ir atgal.
"Labai norėjau pamatyti bent dalelę Sibiro ir aplankyti Centrinę Aziją", – neslėpė Rytis, 500 km praskriejęs Sibiru ir aplankęs tris Azijos šalis.
Baltarusijoje buvo šlapia. Už Gomelio, iš kur R.Pilkauskas tikėjosi vykti Voronežo link, jo neįleido į Rusiją: pareigūnai pabrėžė, kad pas jų kaimynus vykti galima tik per tarptautinį postą, o čia – vidinė siena, bendra ekonominė zona su rusais.
"Praėjusiais metais praleido, šįkart – ne, – atsiduso Rytis, tačiau pasidžiaugė, kad pareigūnai patarė vykti į Rusiją per Vioselovkos kaimą. – Ten greta Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos siena. Į Rusiją patekau neįvažiavęs į Ukrainą."
Čia kaunietis pamatė, kaip rusai tyčiojasi iš ukrainiečių: specialiai neskubėdami, itin kruopščiai tikrina kiekvieną žmogų.
Prie kelionėje aplankytų valstybių sienų Rytis išvydo, kaip uja uzbekus, kaip jau paskutinysis kazachų pasienietis, peržvelgiantis asmens dokumentus, netiesiogiai reketuoja atvykėlius.
"Matai, kokia eilė? Įsivaizduoji, kiek stovėsi? – Ryčiui iškart užsiminė kazachas. – Ten stovi mašina ir žmonės moka po pusantro euro. Ir lengvųjų, ir sunkiųjų automobilių vairuotojai."
Akumuliatorius kaip bomba
Įsimintiniausias potyris kauniečio laukė įvažiuojant į Uzbekiją.
R.Pilkauską perspėjo, kad prie legendiniais miestais Samarkandu ir Buchara garsėjančios šalies sienos lauks ilga procedūra.
Uzbekai itin atidžiai apžiūri kiekvieną transporto priemonę, iškrato daiktus.
Beje, prie sienos reikia detaliai užregistruoti, kiek ir kokios valiutos vežiesi, fotoaparatą ir net mobiliuosius telefonus. "Ir dažnai, kaip pasakojo kolegos, jie peržiūri nuotraukas, vaizdo įrašus, kad juose nebūtų pornografijos", – pasakojo Rytis.
Nenorėdami ardyti krepšių, pareigūnai, kaip oro uoste, paliepė padėti juos prie rentgeno aparato. Ir čia jų laukė šokas: išvydę atsarginį akumuliatorių motociklui, jie pamanė, kad tai – bomba.
"Nori mus susprogdinti?! Tu – teroristas, niekur tavęs neįleisime!" – sunerimę tėškė pareigūnai ir iškvietė viršininką.
Tai buvo moteris, kuri, pažvelgusi į ekraną, šyptelėjo: "Jūs ką, nepažįstate akumuliatoriaus?"
Adatos po nagais
Rusijos mieste Voroneže Rytis aplankė savo pažįstamus iš baikerių klubo, Toljatyje – žigulių muziejų, o Baškirijos sostinėje Ufoje jį priglaudė baikeris musulmonas Marselis.
Baškirai turi savo raštą, kalbą, bet naudoja rusiškas raides, tarpusavyje, priešingai nei čečėnai, dauguma jau kalba rusiškai.
"Pirmą dieną pasiūliau pasivaišinti skilandžiu, – šyptelėjo R.Pilkauskas, supratęs savo klaidą, – musulmonams pasiūlė kiaulienos. – Ir dar dėvėdamas šortus. Pastebėjau žvilgsnius ir kaipmat persirengiau. Šeimininkai su draugais nuvežė mane į pirtį, aprodė miestą. Kiekvienoje šalyje reikia gerbti vietos papročius."
Baikeris Marselis dar pirmajame, 1994 m. gruodžio 11-ąją prasidėjusiame Rusijos Čečėnijos kare kovojo su savo religijos, islamo, pasekėjais.
"Atvažiavo čečėnai į mūsų postą su ugniagesių automobiliu ir užliejo benzinu. Buvome priversti pasiduoti, – baškiras atvėrė širdį pasakodamas apie karo žiaurumus. – Čečėnai, jei pagaudavo rusų pusėje kovojančius musulmonus, leisdavo išsipirkti, kai kurie pereidavo į jų pusę. Rusus nužudydavo. Rusai labai nepasitikėdavo jų pusėje kovojančiais musulmonais, sekdavo ir dažnai net kankindavo – kaišiodavo po nagais adatas."
Baškiro širdį ir dabar slegia našta: jo geriausias draugas sprogo užlipęs ant jų pačių paslėptos minos, kai išėjo į kaimą degtinės. Visi manė, kad jį pagrobė čečėnai, todėl paskelbė dingusiu be žinios.
"Tačiau po dviejų mėnesių rado jo sportinį batelį su kūno likučiais, – pasakojo baikeris. – Surinkę likusius kūno gabalus, rusą palaidojo. Baškiras žino, kur jo kapas, tačiau tėvams to nepasakė. Jis ketina grįžti į Grozną ir padėti gėlių ant to akmens."
Marselis ilgai dar negalėjo atsigauti nuo karo padarinių. Kai grįžo gruodį ir nuėjo su draugais sutikti Naujųjų metų centrinėje aikštėje prie eglutės, išgirdęs fejerverkus krito kniūbščias ant žemės.
"Laimė, šokas jau praėjo, jis laimingai vedė, turi vaikų", – pasakojo R.Pilkauskas, kuriam baškiras padovanojo savo gamybos durklą.
Duodamas kyšį džiaukis
Uralo kalnai kauniečiui įspūdžio nepadarė. Tačiau nustebino pakelėse daugybė prekeivių, pardavinėjančių nuo 12 eurų kainuojančius aparatus naminukės gamybai: Rusijoje leidžiama gaminti šį ugninį gėrimą savo reikmėms.
"Sibiras labai patiko. Ir dalis kraštovaizdžio – kvapai, miškai, visa žaluma priminė Lietuvą", – pastebėjo apie 500 km Sibiru pravažiavęs Rytis, kuris ten nesiryžo aplankyti tolumoje matomų apleistų kaimų, nes po stipraus lietaus keliai buvo apsemti.
Sibiras labai patiko. Ir dalis kraštovaizdžio – kvapai, miškai, visa žaluma priminė Lietuvą.
Vykstant į Kazachiją, rusų pareigūnai pastebėjo, kad lietuvis turi komercinę vizą, bet deklaravo važiuojantis tranzitu, todėl ją ketino anuliuoti.
"Neapsižiūrėjau, – atsiduso motociklininkas, kuris jau būtų negalėjęs grįžti į Rusiją arba turėtų ieškoti ambasados ir darytis kitą vizą. – Laimė, trys pareigūnai tarpusavyje susižvalgė ir mane praleido."
Kazachijoje itin daug pareigūnų, kurie tiesiog medžioja pinigus ir netiesiogiai reketuoja vairuotojus.
Jiems uždrausta gaudyti vairuotojus su greičio matuokliais stovint keliuose, neturint specialių policininkų lazdelių.
Tačiau kazachų policijos automobiliuose įrengti greičio matuokliai ir šie stebi greitį važiuodami paskui arba prieš automobilį. "Ir išneria nežinia kur besislapstę", – nusijuokė Rytis, kurį kazachai baudė du kartus.
Labai sunku išsaugoti kantrybę, kai it karavanas Šilko keliu vienas paskui kitą velkasi dešimtys vilkikų.
Kaunietis neišliko šaltakraujiškas, kai iki Uzbekijos sienos tebuvo likę 50 km.
"Naujas, puikus kelias, kaip autostrada, bet juo leidžiama važiuoti tik 70 km/val. greičiu. Mane beveik visi lenkė, neiškenčiau, padidinau greitį iki 100 km/val. Ir staiga nežinia iš kur išniro pareigūnai", – prisiminė Rytis. Iš jo pareigūnai paėmė apie 30 eurų kyšį.
"Kazachai nesidrovi apžiūrėti piniginės, kiek joje turi pinigų. Oficialiai turėjau mokėti apie 120 eurų. Reikėjo vykti susimokėti į banką, tik po to būčiau gavęs vairuotojo pažymėjimą", – prisipažino Rytis.
Beje, davęs kyšį vairuotojas turi demonstruoti džiaugsmą ir dėkingumą. "Kodėl atrodai nelaimingas? Rytoj važiuosi į banką, susimokėsi baudą ar būsi laimingesnis?" – nesusipratėliui kauniečiui aiškino policininkai.
Nusivylimas "Expo 2017"
Abipus Išimo upės įsikūrusi naujai statyta Kazachijos sostinė Astana kauniečio nesužavėjo. Iš tolo ji atrodė tarsi rudas debesis. Taip, ten daugybė naujų, stiklinių dangoraižių, centras modernus, tačiau, R.Pilkausko manymu, Astanoje nėra dvasios, nėra šilumos, nėra istorijos.
"Ten vasarą labai tvanku, o žiemą – šalta, – pastebėjo ne tik Rytis. – Tarp kalnų įsikūrusi Almata jaukesnė, šiltesnė, klimatas geresnis."
Astanoje verslininkas apsilankė pasaulinėje parodoje "Expo 2017". Deja, kelionė tarp paviljonų prasidėjo nesėkmingai.
"Birželio 14-ąją, jau ketvirtą parodos dieną, dar neveikė lietuvių paviljonas, – buvo šokiruotas R.Pilkauskas. – Latviai minėjo, kad kažkas užlaikė lietuvių krovinį. Bet kodėl kiti spėjo, pasirengė, dirbo? Buvo gėda, kad priėjus prie mūsų šalies stendo pasitiko užrašas "stop" ir nebuvo nė vieno lietuvio, kurie kažkuo sudomintų bei gelbėtų situaciją."
Kaimuose kazachai laikosi tradicijų, privalo žinoti septynias savo kartas, tačiau miestuose dauguma vietinių kalbasi jau tik rusiškai.
Važiuodamas Kazachijos stepėmis, maždaug 1 600 km nuo Baikalo ežero, Rytis išsimaudė antrame pagal dydį po Aralo jūros Centrinės Azijos ežere: "Balchašas, kinams žinomas kaip "Septynios upės" (ežerą maitina septynios upės), dar įdomus tuo, kad vakarinė ežero dalis gėla, o rytinė – druskinga. Jas skiria Uzynaralo sąsiauris."
Nustumti motociklininką
Kirgizija R.Pilkauską nustebino. Tokio neįprasto tamsumo, prisipažino Rytis, jis dar nematė nė vienoje aplankytoje šalyje.
"Dauguma ten nori kvailai pasipuikuoti, motociklininką nustumti nuo kelio, – Rytis buvo šokiruotas, kai 100 km/val. greičiu pravažiuodavo automobilis, o jo vairuotojas stengdavosi, kad beveik liestų motociklininką. – Įsivaizduojate, koks jausmas? Vietos baikeriai sakė, kad į gatves jie išvažiuoja mažiausiai po tris ar keturis."
Sostinėje Biškeke, pliekiant karščiui, Rytis bandydavo per spūstis pravažiuoti tarp automobilių, tačiau kirgizai dažnai specialiai užkirsdavo kelią.
Pirmą dieną kavinėje kaunietis užsisakė pavalgyti. Barmenas priėmė užsakymą, tačiau netrukus širsdamas atlėkė šeimininkas ir lietuvį išvarė pro duris: "Pas mus ramadanas, valgome tik po saulės laidos!"
Dar nesulaukus žalios spalvos šviesoforo signalo Biškeke už nugaros pasigirsta signalas važiuoti – taip elgėsi netgi policininkai.
Gatvėse labai daug moterų ne tik su galvos, bet ir su veido apdangalais – matosi tik akys. Šalyje kyla radikalaus islamo banga. Tokie pokyčiai, kaip pasakojo Ryčiui, prasidėjo po 2004 m. čia įvykusios revoliucijos.
Kai kurie sutikti kirgizai lankėsi Lietuvoje, pirkdami automobilius.
"Iki grabo lentos nepamiršime lietuvių kantrybės, supratingumo ir tolerancijos, – pasakojo vieni automobilių pirkėjai Ryčiui. – Pervargę atvažiavome iš Kauno į Marijampolę ir prie šviesoforo prisnūdome. Prabudome, o už mūsų ilga eilė. Ir niekas nesignalizavo! Pas mus turbūt už tokį dalyką užmuštų!"
Baudą (tiksliau, 6 eurų kyšį) už greičio viršijimą Rytis mokėjo ir Kirgizijoje: jis viršijo greitį trasoje, kur buvo leidžiama važiuoti vos 20 km/val. greičiu.
Kirgizai neslepia, kad atsilieka nuo kazachų ir nuo uzbekų turbūt dešimčia metų.
Sustojus kaimeliuose, neretai žmonės prašo pinigų, nors stabtelėjus prie jurtos, mielai pavaišino kumysu ir kurtais – keliais gabalėliais varškės sūrio.
Eilėje – ir dvi paras
Uzbekijoje, ypač legendiniuose Bucharos, Samarkando miestuose, daug turistų, ypač vokiečių, prancūzų, britų. "Arba protingų rusų. Kiti rusai įprastai vyksta ilsėtis prie vandens", – sako uzbekai.
Viename seniausių (jo amžius – 2 700 metų) pasaulio miestų Samarkande Ryčiui patiko tik tiurkų-mongolų Timūridų imperijos įkūrėjo Timūro (dar žinomo Timūro Šlubojo arba Tamerlano) mauzoliejus, registrato aikštė ir dar keli istoriniai pastatai.
"2 500 metų senumo Buchara – daug įspūdingesnė, nes čia išlikęs ištisas senamiestis, – tikino R.Pilkauskas. – Vaikštinėdamas siauromis gatvelėmis pasijauti tarsi nukeliavęs į pasakas, atgal į praeitį. Ten atrodo, kad bet kokią akimirką prieš tave su kardu rankose iššoks Ali Baba."
Beje, Uzbekijoje kaunietis ilgai ieškodavo benzino, nes beveik visų vietinių automobiliai varomi dujomis.
"Į degalines benzino atveža kartą per savaitę, eilės – milžiniškos, žmonės neretai stovi ir po dvi paras! – kartą eilėje prie degalinės uzbekai kauniečiui pasiūlė palikti motociklą ir per tą laiką pas juos pasisvečiuoti. – Vėliau sužinojau, kad benzino galima rasti beveik kiekvienoje parduotuvėje už dvigubą ar trigubą kainą."
Uzbekijoje lietuviui išsikeisti vietinės valiutos – sumų patarė juodojoje rinkoje, nes banke už dolerį duoda daugiau nei 3 000, o gatvėje – beveik 8 000 sumų.
Iškeistus sumus Rytis nešėsi maišelyje: į rankas jie netilpo. Neatsitiktinai uzbekai, atvažiuodami pirkti į turgų kompiuterio ar automobilio, pinigus susikrauna į bagažinę.
Tikrasis plovas
Neturistinėse vietose užsieniečių mažai, uzbekų požiūris į atvykėlius kitoks, atšiauresnis ir natūralesnis.
Nuksų mieste vaikščiojant vakare centrinėje aikštėje lietuvis išvydo paminklą, tačiau priartėti neleido staiga iš krūmų iššokęs ginkluotas kariškis.
"Ten tau negalima, ir ten – ne", – nurodė per radijo stotelę kažką kalbėdamas vyras. "Nusprendžiau jį aplenkti ir iki paminklo nueiti iš kitos pusės, – pasakojo kaunietis, – tačiau ir ten kelią pastojo ginkluotas kareivis. Prie vyriausybinių ir dar kažkokių pastatų mačiau daug ginkluotų kariškių ir pamaniau, kad gal kažko nežinau ir paskelbta karinė padėtis?"
Viešbutis (naktis – 15 dolerių) mieste bene 100 kartų prastesnis nei Bucharoje (ten mokėjo 11 dolerių ir gavo pusryčius): kaunietį įkėlė į vieną kambarį su prancūzu, kambarys – itin kuklus ir netvarkingas, tualetas – tragiškas, vandens nėra.
Uzbekijoje į šipulius subyrėjo dar nuo sovietmečio Ryčiui įdiegtas supratimas apie plovą.
"Ryžiai, keli gabaliukai mėsos, morkos, padažas – kažkokia neskani košė, – apie plovą, kokį iki tol buvo valgęs, kalbėjo Rytis. – Uzbekijoje supratau, kas yra tikrasis plovas. Fantastiški ryžiai su daržovėmis, aviena arba arkliena."
Kas per 28 dienas, sukorus beveik 14 tūkst. km motociklu per penkias valstybes, nustebino labiausiai?
"Centrinėje Azijoje beveik niekas nežino Lietuvos. Nebent iš mūsų šalies vežė automobilius arba tarnavo armijoje. Nežinau kodėl, bet dauguma žino Latviją ir Rygą, – stebėjosi Lietuvos vėliavą visada kartu besivežantis baikeris. – Lietuvos nežinojo nei kazachai, nei uzbekai, nei kirgizai. O kai kur mane netgi šokiravo: "A, Lietuva? Tai – Maskvos priemiestis?"
