Kaip pranešė Utenos apskrities policija, vagystė galimai įvykdyta laikotarpiu nuo kovo 25 d. 19.00 val. iki kovo 26 d. 8.00 val.

Pirminiais duomenimis, vagys į Salako miestelyje esančią parduotuvę pateko išlaužę durų spynos šerdį. Įsibrovus į patalpą, pagrobti grynieji pinigai, apie 100 blokų įvairių cigarečių ir kitos prekės. Padaryta turtinė žala tikslinama.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl vagystės.

„Batalinio paveikslo, kaip ir bet kokio meno kūrinio, negalima laikyti istorijos tyrimo šaltiniu. Autoriai nebūtinai laikosi faktinės tiesos, tačiau jie perteikia nuotaiką, emocijas, išgyvenimus. Būtent tai ir perteikiama lankytojui, kuris žiūrėdamas į paveikslą nusikelia į tą laikmetį, pajunta karo baisumą, karių didvyriškumą bei pasiaukojimą. Tokie išgyvenimai ugdo pilietiškumą ir patriotizmą. O toks paveikslas kaip Salako gynimas pritraukia lankytojo dėmesį savo milžiniškais gabaritais“, – sakė muziejaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus vedėja Gerarda Dručkuvienė.

Taktiniu požiūriu Salako paėmimas yra laikomas viena iš gražiausių mūsų kariuomenės operacijų. Sulaikydama priešo veržimąsi pro Salaką, mūsų kariuomenė pademonstravo didelę moralinę persvarą – ištvermingai ir atkakliai gynėsi nuo gausių bolševikų pajėgų.

2019-uosius Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Lietuvos Nepriklausomybės kovos – svarbus Lietuvos ir jos kariuomenės istorijos etapas. Kovos įrodė, kad pradėta kurti Lietuvos kariuomenė yra pajėgi atremti bet kokį agresorių, net ir daug stipresnį. Dėka savanorių ir karių, ryžtingai stojusių ginti savo tėvynės, Lietuva išsaugojo Nepriklausomybę. Visi šie kovotojai, ypač paaukoję savo gyvybes, verti pagarbos ir atminimo.

V. Mackevičiaus ir A. Jočino 1939 m. paveikslas „Salako gynimas 1919 m. liepos 14 d.“ papildė nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Lankytojai į Vytauto Didžiojo karo muziejų kviečiami nuo antradienio iki sekmadienio, 10-17 val.

Apie Salako gynimą 1919 m.

1919 m. liepą bolševikai nuolat grasino atviram Ukmergės rinktinės dešiniajam sparnui. Vyriausiasis kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas nurodė Panevėžio rinktinei pradėti puolimą rytų kryptimi. Ukmergės rinktinės vadas K. Ladyga nusprendė nustumti bolševikus už Luodžio ežero, Salako ežerų bei Kiemionių kaimo ir pavedė šį uždavinį įvykdyti neseniai suorganizuoto I pėst. Pulko III batalionui ir M. Pečiulionio vadovaujamos IV baterijos būriui.

Puolimas buvo pradėtas liepos 11 d. rytui auštant. Kuopos puolimą priešas pastebėjo per vėlai, nespėjo susiorganizuoti ir buvo užkluptas kai kuriems bolševikams dar tebemiegant. Bolševikai skubiai traukėsi. Atsitraukęs priešas įsitvirtino į rytus nuo Trinkuškių kaimo. Apšaudžius priešą iš šono, kuopų dalys puolė jo apkasus ir sėkmingai jį išmušė. Sumušti bolševikai traukėsi Salako link. Vėl pulti buvo nutarta liepos 12 d. auštant. Jau žygiuojant buvo išsiaiškinta, jog priešas mūsų puolimui iš vakarų pusės yra pasirengęs, o vietovė prie Salako atvira, lygi ir atviru pulku jį pulti neįmanoma, todėl svarbiausias puolimas buvo vykdomas apeinant miestelį iš pietų pusės. Tai privertė priešą pasitraukti į šiaurę nuo Salako. Liepos 14 d. bolševikai, remiami įvairaus kalibro artilerijos, pradėjo nepaprastai atkaklų Salako puolimą. Visgi ir šį kartą bolševikai pasipriešinimo neįveikė ir pakrikę pasitraukė atgal į mišką. Tokius atkaklius puolimus priešas kartojo dar kelis kartus, bet nesėkmingai. Paskutinį 6-tą kartą bolševikai puolė apie 19 val., tikėdamiesi, jog mūsiškiai, išvarginti lietaus ir puolimų, nebeatsilaikys. Tačiau mūsiškiams pradėjus smarkiai šaudyti bolševikai visiškai pakriko, išsibėgiojo ir daugiau nebepuolė.

Kaip rašoma pranešime spaudai, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia užburia savo didingumu ir masyvumu. Galbūt todėl, kad nėra įprasta, jog didžiulis pilkų tašytų statinys taip ryškiai išsiskirtų iš vietos kraštovaizdžio. Bet bažnyčia Salaką garsina, daro lengvai atpažįstamu, tad ir vietiniai gyventojai didžiuojasi gyvendami šio sakralinės architektūros perlo paunksmėje.

Šalia vieno didžiausių Lietuvos ežerų Luodžio įsikūręs Salakas yra žinomas jau nuo XV a. pabaigos – jau tuomet čia veikė bažnytinė bendruomenė. Pakrikštijus Lietuvą, karalius Jogaila Salako krašto žemių dovanojo Vilniaus vyskupui. O ir aplinkui esančių pilkapių gausa liudija, kad žmonės čia gyveno jau gerokai iki to.

Šimtus metų Salaką puošė medinės bažnyčios. Bet, kaip jau dažnai nutikdavo prieš du – tris ir daugiau šimtų metų, kylantys miestelių gaisrai jas tiesiog sunaikindavo. Pavyzdžiui, paskutinė medinė bažnyčia Salako parapijai tarnavo vos 40 metų.

1905 metų birželio 15-osios naktį kilo gaisras, sunaikinęs miestelio dalį, besidriekiančią iki pat upelio. Ugnyje pražuvo ir bažnyčia kartu su visu turtu, archyvu. Nuo karščio išsilydė ir nukrito varpai.

Tuometinis parapijos klebonas Antanas Kryžanauskas kartu su vietiniais gyventojais nusprendė pastatyti tokią bažnyčią, kuri būtų atspari ugniai ir kitoms negandoms.

Aukščiausia akmeninė šalies bažnyčia galėjo būti dar aukštesnė – planuota ji buvo 95 m aukščio.

Naujus maldos namus projektavo iš Rygos pakviestas architektas Ignotas Morgulcas. Kadangi didžiulei bažnyčiai reikėjo labai daug akmenų, vien Salake buvo sunku surasti pakankamai medžiagų. Todėl po apylinkę netruko pasklisti kalbos, kad vykstančiųjų į Salaką prašoma į vežimą įsimesti vieną ar kitą akmenį ir tokiu būdu prisidėti prie statybos.

Salakiečiai prie bažnyčios statybos prisidėjo ne tik akmenimis, bet ir pinigais – parapijiečiai suaukojo 41 tūkst. iš 98 tūkst. bažnyčios statybai reikalingų rublių. Kita dalis buvo surinkta Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose imperijos centruose.

Klebono paraginti, salakiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai ne tik vežė akmenis į Salaką, bet ir padėjo samdytiems mūrininkams statybų metu. Tašytus 45 x 45 – 80 cm dydžio stačiakampius akmenis reikėjo užkelti į didelį aukštį, todėl buvo pagaminti didžiuliai neštuvai, kuriais sunkų akmenų krovinį nešdavo iki aštuonių žmonių brigada. Tokiu būdu per penketą statybos metų talkoje sudalyvavo visi stipresni Salako parapijos vyrai.

Įdomu tai, kad aukščiausia akmeninė šalies bažnyčia galėjo būti dar aukštesnė – planuota ji buvo 95 m aukščio, bet statybų metu apgriuvus pastoliams buvo nuspręsta apsistoti ties 75 m. Antrojo Pasaulinio karo metais bažnyčios bokštas buvo numuštas ir jo krentanti smailė stipriai apgadino bažnyčios interjerą. Bokštas buvo atkurtas tik 1988 – 1989 metais. Atstatyta bažnyčia liko 72 m aukščio.