„Praėjo 80 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo. Ši data – barbariško, žiauraus ir tragiško Lietuvos žydų naikinimo simbolis. Taip, aš vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų. Liudijimas yra viena iš mano šventų pareigų. Aš ten buvau. Prieš 80 metų viską mačiau savo akimis“, – ketvirtadienį vaizdo įrašu kreipdamasis į Seimą, kur vyko geto likvidavimo minėjimas, sakė S. Bakas.

Jis pasakojo, kaip būdamas devynerių 1943 metų rugpjūtį prie krūtinės spausdamas eskizų knygelę sėdėjo sunkvežimyje glausdamasis prie mamos ir užuodė panikos, nevilties kvapą.

„Taigi, aš sėdžiu vokiečių sunkvežimyje, laukiame, kol prisipildys kiti sunkvežimiai. Nė nenutuokdamas, kad tokie kaip mes, kuriems neva „pasisekė“ (tokių buvo apie 1200) galiausiai vis tiek bus nužudyti. Ar panika ir neviltis turi kvapą? Manau, kad aš tą kvapą prisimenu“, – teigė S. Bakas.

Pasak jo, tuomet iš Vilniaus geto vežami žmonės nežinojo, kas jų laukė, vylėsi, kad naciai pakeitė savo politiką, jog nebežudys žmonių, nes jiems reikia darbo jėgos.

Taigi, aš sėdžiu vokiečių sunkvežimyje, laukiame, kol prisipildys kiti sunkvežimiai. Nė nenutuokdamas, kad tokie kaip mes, kuriems neva „pasisekė“ (tokių buvo apie 1200) galiausiai vis tiek bus nužudyti.

 

„Taip, sugebėjimas neprarasti vilties yra tai, kas padėjo mums išlikti gyviems. Iki šiol. Savyje visuomet turėjau vidinę akį, kuri gali atkurti praeitį. Sunkvežimyje toji akis nukelia mane į jau prarastą gyvenimą gete. Netekau savo mylimų senelių. Gete gyvenu su tėvu ir motina. Kiekviena mūsų diena – besitęsiantys vargai. Tačiau, būdamas aštuonerių ir devynerių, aš turiu dažų, popieriaus ir laiko. Ir, svarbiausia, stiprų tikėjimą stebuklingu išsigelbėjimu“, – pasakojo menininkas.

Jis prisiminė, kad būdamas vaikas įsivaizdavo, jog iš lentų sumeistrauja paukštį, kuris jį išskraidina ant savo sparnų, arba lėktuvą, kuris subombarduoja nacius.

„Hitlerį ištinka širdies priepuolis. Dar geriau – Hitleris pakariamas. Spartus sąjungininkų triumfas sutriuškina blogąjį Reichą“, – tuometinis svajones vardijo S. Bakas.

Anot jo, 1943-iaisiais žmonės nežinojo, ką iš tiesų reiškė tokie pavadinimai kaip Aušvicas, Treblinka, Maidanekas. Čia buvo įkurtos žydų koncentracijos stovyklos.

„Ir tik vėliau aš sužinojau, kas iš tiesų buvo Holokaustas. Industrializuota žiaurumo mašina! Šešių milijonų žydų žmogžudystė“, – ketvirtadienį kalbėjo dailininkas.

S. Bakas – garsus litvakų dailininkas, 1933 metais jis gimė Vilniuje, pirmąją piešinių parodą surengė Vilniaus gete būdamas devynerių. Išgyvenęs Holokaustą, jis išvyko į Izraelį, gyveno Vakarų Europoje, studijavo dailę Jeruzalėje, Paryžiuje, nuo 1993-iųjų jis gyvena Vestone, JAV Masačiusetso valstijoje.

2017 metais Vilniuje atidarytas S. Bako muziejus, jam menininkas padovanojo dalį savo kūrybos.

Šiame muziejuje saugoma ir iš geto išsivežta jo eskizų knygelė.

Sugebėjimas neprarasti vilties yra tai, kas padėjo mums išlikti gyviems.

 

„Tai dalis mano aštuonių dešimtmečių kūrybos, kurią ten (muziejuje – BNS) galite pamatyti. Gal ištęstinio kūrybiškumo pasaulio rekordas. Muziejus tvarkosi puikiai. Todėl aš dar kartą skyriau didelę savo meno kolekcijos dalį (daugiau nei 150 paveikslų ir piešinių). Tai mano antroji dovana muziejui, kuri papildys muziejaus fondus. Taip reiškiu gilų dėkingumą Lietuvai už mano nesibaigiančio darbo vaisiams pasiūlytus nuolatinius namus“, – ketvirtadienį teigė dailininkas.

Vilniaus getas buvo įkurtas sostinės senamiestyje nacių okupacijos metais 1941 rugsėjo 6 dieną. Iš pradžių Vokiečių gatvė jį dalijo į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį getus. Pastarasis netrukus buvo likviduotas, liko Didysis getas. Iš viso Vilniaus gete kalinta apie 40 tūkst. žydų, jis sunaikintas 1943-iųjų rugsėjo 23-iąją. 

Iš geto kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos tesulaukė 2−3 tūkst. žmonių.

1994 metais rugsėjo 23-ioji paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, ji skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo aukas.

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje išžudyta daugiau kaip 90 proc. iš daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais pripažinti maždaug 800 lietuvių.

„Su Vilniaus jaunimu jaučiu ryšį, jų milžinišką troškimą pajausti, kas nutiko šiame mieste prieš 80 metų – jų seneliai, kurie galbūt kažką žinojo, galbūt jautė gėdą, kaltę ir viską slėpė, todėl jie nieko nežino. Jie tik nujautė, kad tai – pernelyg sudėtinga istorija ir galbūt geriau apie tai nekalbėti“, – LRT radijui teigė S. Bakas.

„Dabar jaunoji karta yra labai atvira, labai smalsi, galiu su ja bendrauti, nes anglų kalba yra tapusi pasaulio lingua franca (tarptautine bendravimo kalba – BNS), ir mano istorija jiems gali suteikti norimų žinių“, – sakė jis.

Šeštadienį 90-metį minintį menininką pasveikino ir prezidentas Gitanas Nausėda. Jis pažymi, kad dailininkas per asmeninę prizmę subtilia meno kalba atskleidžia holokausto ir skaudžias žmonijos praeities patirtis, tačiau kartu teigia humanizmo šviesą.

Dabar jaunoji karta yra labai atvira, labai smalsi, galiu su ja bendrauti.

„Šiandienos pasauliui labai reikalinga Jūsų išmintis, nutapytuose paveiksluose įkūnijanti pamatines tiesas, ir liudijanti begalinę viltį, kad sugebėsime išlaikyti pasaulį teisingoje istorijos pusėje“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

G. Nausėda padėkojo dailininkui už Lietuvai dovanojamus kūrinius, taip pat pažymėjo, kad jo vardo muziejus ryškiai įsiliejo į Lietuvos kultūros krašotvaizdį bei tapo gyvybinga Lietuvos žydų pasaulio ir universaliųjų bendražmogiškųjų vertybių pažinimo erdve.

S. Bakas – garsus litvakų dailininkas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2017 metais Vilniuje atidarytas jo vardo muziejus, jam menininkas padovanojo dalį savo kūrybos.

Iš viso Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje sukaupta per 250 menininko darbų, iki šių metų pabaigos  muziejuje vyks S. Bako 90-mečiui skirta paroda. Muziejuje eksponuojami kūriniai, atspindintys ryškius menininko gyvenimo įvykius: vaikystę sostinėje, Antrojo pasaulinio karo metu žydų gete išgyventas akimirkas.

S. Bakas 1933 metais gimė Vilniuje, pirmąją piešinių parodą Vilniaus gete surengė būdamas vos devynerių. Išgyvenęs Holokaustą, jis išvyko į Izraelį, gyveno Vakarų Europoje, studijavo dailę Jeruzalėje, Paryžiuje, nuo 1993-iųjų jis gyvena Vestone, JAV Masačiusetso valstijoje.

S. Bako kūriniuose alegorinio realizmo stiliumi keliami pasaulio trapumo, žmogaus tapatybės paieškų klausimai, atsitiesimo po katastrofos temos. Apie S. Baką parašyta nemažai knygų, sukurti dokumentiniai filmai, lietuvių kalba išleisti jo prisiminimai „Nutapyta žodžiais“.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais pripažinti maždaug 800 lietuvių.

Visa ko (ne)pabaiga

Pavadinime persipynę realūs ir mažiau materialūs alegoriniai simboliai byloja apie kitokios praeities miestą. Jei archetipinės vaikystės vaizdiniai susiję su teigiamais išgyvenimais, nerūpestingumu, tai S.Bakas savo išgyvenimais pasiūlo kur kas liūdnesnę praeities versiją. Joje persipina realios vizijos, su sapnais sumišę atsiminimai ar daugelio atpažįstami vakarietiški kultūriniai simboliai, tačiau net ir nekalčiausias objektas S.Bako akyse virsta melancholijos, skausmo liudytoju.

Nagrinėjant šio menininko kūrybą, derėtų užsiminti apie vieną biografijos faktą, pakeitusį jaunojo S.Bako pasaulio suvokimą. Jam dar vaikystėje teko susidurti su neracionaliu ir visa griaunančiu blogiu – Antruoju pasauliniu karu, tad šio įvykio paveiktą sąmonės srautą galima išvysti penkis kūrybinius dešimtmečius kurtuose darbuose.

Jau pirmieji galerijoje eksponuojami kūriniai išsiskiria paradoksalia vaikystės traktuote: joje matoma ne visa ko pradžia, o pabaiga. Apie ją byloja tuščioje plynėje esantys griuvėsiai, kuriuos pasiglemžia gamta. Šias liekanas galima traktuoti ne tik tiesiogiai, kaip skaudaus laikmečio betarpišką išraišką, bet ir kaip paties menininko praeities bei atsiminimų griuvėsius, kurie kelis dešimtmečius gulėjo S.Bako atmintyje.

Realūs motyvai menininko kūryboje dažnai susimaišo su sapniškais, siurrealiais vaizdavimo būdais, leidžiančiais kūrėjui pažinti ir išstudijuoti žiaurumą, karo beprasmybę.

Tokie darbai kaip, pavyzdžiui, XX a. 8-ajame dešimtmetyje kurtas "Veidas", nukelia žiūrovą į nežinomą archajinės kultūros praeitį, apie kurios šlovę primena skulptūros liekanos: akies, nosies, burnos ir ausies detalės. Panašų vaizdinį, tačiau su labiau apčiuopiamomis nuorodomis, galime įžiūrėti ir kūrinyje "Žydų miestas", kuriame miesto likučius saugoja virš miesto esančios dvi apibyrėjusios akmeninės plokštės – Mozės lentelės.

Istorijos šachmatai

Kova tarp žmogaus rankomis sukurtų statinių ir nepažabotos, žmogaus kultūros apraiškas pasiglemžiančios gamtos atsiskleidžia ir kituose kūriniuose.

Drobėje "Didysis žaidimas" – S.Bako mėgstamas šachmatų lentos simbolis, sugestijuojantis karo kaip žaidimo žmonių likimais įvaizdį. Raudonų plytų statiniai primena karinius fortus, ant jų išmėtyti šachmatų lentos luitai, aplinkui pabirusios žaidimo figūrėlės ir peizaže matomos sustambinto mastelio skulptūrų nuolaužos. Tolumoje kyla dūmai, žemėn smigusios skulptūros ir aptrupėjęs grindinys byloja apie ką tik pasibaigusią kovą. Sutrūkinėjusią šachmatų lentą vainikuoja greta eksponuojama dailininko citata "Pasaulio galingieji dėlioja ėjimus, žaisdami žmonių gyvenimais".

Tokios tematikos kūriniuose nesunku ieškoti ir perkeltinių prasmių, priartinančių žiūrovą prie S.Bako patirčių: statiniai čia – tarsi simbolinė visą kultūrinė žmonijos didybė, o nepažabota, gaivališka gamta, betvarkė ir nuolaužos atstoja kultūros naikintoją – karą.

Be tokių senovės civilizacijas menančių griuvėsių, žiūrovą pasiveja ir daug realistiškesnės, apibendrintos praeities šukės – Vilniaus geto bei jo apylinkių. Šios temos darbuose galima matyti veržlias linijas, dinamišką kompoziciją, įvairiaspalvius miesto stogus ir visą griaunančią jėgą.

Galbūt.

"Peizaže su statiniais" menininkas cituoja kultūrinius pasiekimus: arką, kolonadą, kontraforsus, tačiau šios architektūrinės detalės nepuošia miesto, o kontrastuoja su jau sugriuvusiomis detalėmis. Grafiniame "Geto peizaže" ištirpsta riba tarp realaus ir nerealaus objekto, pastatai, dangus bei žemė vaizduojami tokio paties žemiškų spalvų kolorito, taip sustiprinant ten gyvenančiųjų bejėgiškumą, negalėjimą ištrūkti.

Realūs motyvai menininko kūryboje dažnai susimaišo su sapniškais, siurrealiais vaizdavimo būdais, leidžiančiais kūrėjui pažinti ir išstudijuoti žiaurumą, karo beprasmybę. Vieną vertus, tokie kūriniai paslaptingi, net mistiniai, primena pasakų motyvus, tačiau stebuklingo pasaulio idilę išsklaido destrukcijos motyvai.

S. Bako kūriniuose daiktai ir erdvės komponuojamos taip, kad sukurtų figūros iliuziją, didintų veikėjų skaičių, apgautų žiūrovą.

Tokio veiksmo pavyzdžiu gali būti "Žalioji sinagoga", kuri prieš stebėtojo akis tirpsta arba yra dekonstruojama. Svarbiu akcentu tampa menininko siurrealus daiktiškumo sukeitimas. Sinagogos mūras palaipsniui virsta lengvu popieriumi, kuris skrenda ir nugula ant žemės.

Kitokią objekto dekonstrukciją ar tyrinėjimą galima išvysti piešinyje "Žvaigždės tyrinėjimas". Jame autorius pasitelkia negatyvias erdves tam, kad kurtų simbolinį žvaigždės ženklą. Vienuose žvaigždės motyvuose ši, sugretinama su klaustrofobiškais pastatais, kuria savotišką geto kalėjimą, kituose tampa praraja.

Būties paslaptys

Darbas, kuriame geriausiai atsiskleidžia metafizinė autoriaus pusė, apeliuojanti į modernią italų metafizikos mokyklą, – "Vilniaus prisiminimai". Jame matomas keliais planais konstruojamas keistas siužetas, kuriame vyrauja neapibrėžta erdvė tarp sapno ir realybės.

Pirma šio darbo erdvė – numanoma pastato siena, kurios nišoje matoma figūrėlė. Vyriškio figūra yra tokia keista, nelogiška: jo veidas bei dalis drabužio yra kiauri, per juos matyti ne siena, o dangaus motyvas. Italų menininkams būdingą kompozicinį keistumą, nerealias erdves pabrėžia ir drobių veikėjai, kuriose žmones dažnai atstoja skulptūros ar manekenai. S.Bako atveju, greta minėtos sienos taip pat veikia ne reali persona, o skulptūrinė figūra. Ji tarsi įkalinta akmenyje, atremta į menamą sieną.

Darbo neįprastumas tuo nesibaigia, mat ant iliuzinės sienos kabo bei persidengia du piešiniai, kuriuose užfiksuotas atsiminimų miestas: du griūvančių bažnyčių atvaizdai. Toks neįprastas piešinio piešinyje pateikimas tik stiprina mistiškumą, metafizinę, ne realią erdvę bei laikotarpio, kuriame S.Bakas augo, neįprastumą.

Kultūrinį seno miesto bei Vilniaus griovimą parodoje vainikuoja trys guašo kūriniai, perteikiantys paslaptingus, šamaniškus vaizdinius, kontrastuojančius su racionaliais piešiniais, tapyba ar litografijomis.

Vienas jų – "Magiški gestai". Motyve iš daugelio pasikartojančių linijų kuriamas stilizuotas raštas, kuris konstruoja neapibrėžtus, neapibūdinamus, magiškus veikėjus ir aplinką. "Afrietiškame šokyje" taip pat dingsta net minimalūs civilizacijos pėdsakai, linkstama prie abstrahuojamų formų bei vaizdinio. Galima samprotauti, kad toks atsiskyrimas nuo bet kokios apčiuopiamos, realios aplinkos ar jos detalių yra paskatintas karo žiaurumų ir rodo, kas lieka iš civilizacijos po susinaikinimo – primityvumas, logikos ar tvarkos nebuvimas.

Jau minėtą metafiziškumą ar siurrealų keistumą galima išvysti nutolstant nuo miestovaizdžių temos bei žvelgiant į kitus siužetus. Šarvais apkaustyti kriaušių vaizdiniai, medžiuose tupintys mediniai paukščiai, ant pastatų svirduliuojantys didžiuliai akmenų luitai – taip pat dažnas S.Bako darbuose sutinkamas keistumo, metafizikos motyvas.

Kitapus realybės

Atsigręžus į jo figūriniu pagrindu konstruojamus darbus, sunku nepastebėti ryšio tarp tikro ir dirbtinio, gyvo bei negyvo objektų. Darbuose persipina realūs žmonės ir tam tikros skulptūrinės detalės, kartu veikiančios kūriniuose. Tokiu pavyzdžiu gali tapti darbas "Šeima", kuriame vaizduojamos keturios figūros, tačiau žmogiškų atvaizdų, paveikslo, skulptūros pavidalais galima aptikti net aštuonis.

Net kasdieniai objektai S. Bako atvaizduose dažniau byloja apie skaudžius karo padarinius, o ne ramią objektų formų studiją.

Melancholijos garsai. 1980 m.

"Grupiniame portrete" taip pat persipina realūs veikėjai ir sparnuotos būtybės, primenančios žmogišką atvaizdą. Dažnai S.Bako kūriniuose daiktai ir erdvės komponuojamos taip, kad sukurtų figūros iliuziją, didintų veikėjų skaičių, apgautų žiūrovą, stebėtojo sąmonėje pažadintų netikrumo jausmą.

Pasaulio keistumą S.Bakas pažadina ir tokiais kūriniais, kuriuose griaunama dailės hierarchija. Pavyzdžiui, darbe "Portretas" vaizduojamas ne žmogaus portretas, o šarvais ir dirželiais suveržta pernokusi kriaušė. Šis vaisius apeliuoja į kario portretą, tačiau vietoj tradicinio portreto menininkas tapo realiai sutinkamą objektą, pridedant jam kitokių reikšmių.

Užsimenant apie realius objektus ir kultūrines citatas, negalima nepaminėti darbo, įkvėpto garsaus vokiečių menininko Albrechto Diurerio graviūros "Melancholija I". Nors S.Bakas pasiima tą patį figūros motyvą, tačiau angeliška figūrą patalpina nusidėvėjusioje nuolaužų aplinkoje. Šiame darbe nepamatysime ir A.Diureriui svarbių simbolių, juos keičia bakiškieji chaoso, yrančios, pasenusios ir apleistos aplinkos vaizdiniai.

Žinant S.Bako tendenciją varijuoti daiktų prasmėmis ir realumo lygiu, galima nepatikliau žiūrėti ir į paskutinį dažnai matomą darbų siužetą – natiurmortus. Net kasdieniai objektai S.Bako atvaizduose dažniau byloja apie skaudžius karo padarinius, o ne ramią objektų formų studiją.

Tad S.Bako parodoje matomi vaizdiniai yra kažkas tarp realybės ir prisiminimais konstruojamų atvaizdų, kuriais menininkas gilinasi į savo praeitį. Dailininko vaikystės atspindžiais tampa betono nuolaužos, gamtoje paskendusios architektūrinės detalės. Realūs objektai, menininko traktuojami kaip daiktai bei daiktiškųjų objektų sugyvinimas, kuria mistišką ir magišką vaikystės pasaulį, kurio raktą galima aptikti ne viename kūrinyje.

Karo baisybė čia išgyvenama ir priimama per alegoriją, simbolius bei metafizinę būtį. Ir nors, autorius teigė, kad jo paveiksluose nėra atsakymų, tačiau kiekvienas įžiūrėdamas vis kitas metaforas gali rasti atsakymą, kokia buvo S.Bako vaikystė.

Iš gyvenimo skausmo

Nacistinės Vokietijos okupacijos metais S.Bakas (gimęs 1933 m. Vilniuje) buvo įkalintas gete, HPK darbo stovykloje. Kartu su savo mama jis išgyveno Antrąjį pasaulinį karą du kartus slėpdamiesi Šv.Ignoto gatvėje, Vilniuje, įsikūrusiame vienuolyne, vėliau paverstame Vilniaus valstybiniu archyvu. Šiame pastate kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska ir mokytojas Vladas Žemaitis slėpė ir išgelbėjo nuo mirties dvylika žydų. Tuo metu skaitydamas krikščionišką literatūrą, S.Bakas buvo įtikintas, kad turi angelą sargą – nematomą, bet saugantį nuo visko.

Nuo 1945 m. būsimasis dailininkas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. 1993 m. dailininkas įsikūrė Vestone, esančiame JAV Masačusetso valstijoje.

Meninį išsilavinimą įgijo Becalelio meno mokykloje Jeruzalėje ir "L’Ecole des Beaux Arts" dailės mokykloje Paryžiuje. S.Bakas personalines parodas rengė JAV, Izraelio ir Europos didmiesčių galerijose bei muziejuose. Apie dailininką yra išleista dvylika knygų, taip pat ir jo paties memuarai "Nutapyta žodžiais". 2017 m. S.Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio titulas, o 2018 m. – ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius.

2017 m. Vilniuje buvo atidarytas vienintelis Lietuvoje S.Bako muziejus – kaip nauja Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) ekspozicinė erdvė. 2019 m. birželio 16 d. Hiustono Holokausto muziejuje (Teksasas, JAV) atidaryta S.Bako galerija ir mokymo centras.

Parodoje eksponuojami 75 S.Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys VGŽIM kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Tokio masto S.Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą, o didelė dalis kūrinių, kurie pasiekė VGŽIM pernai gegužę kaip S.Bako dovana Lietuvai, iki šiol nebuvo eksponuoti Lietuvoje.

Kas? S.Bako paroda "Raktas į vaikystės miestą".

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? Veikia iki rugsėjo 13 d.

Nors paveikslus muziejui dovanoja pats menininkas, jų atkeliavimas į Lietuvą tapo įmanomas tik dosnaus anoniminio mecenato dėka. Paveikslai papildys muziejaus padalinio - Samuelio Bako muziejaus - kolekcijas.

Penkiasdešimties unikalių menininko darbų bendra vertė siekia beveik 900 000 JAV dolerių. Jų paruošimas kelionei, rėminimas ir transportavimas tapo įmanomas tik Samuelio Bako kūrybos ir gyvenimo istorijos sujaudinto mecenato, panorusio išlikti nežinomu, dėka. Prie šių išlaidų prisidėjo ir Vilniuje įsikūręs „Meno fondas“. Šiuo metu rinktiniai dailininko paveikslai yra ruošiami kelionei per Atlantą - iš Bostono į Vilnių, kurį siunta turėtų pasiekti gegužės mėnesį.

Pasak Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio, augančios mecenatystės tradicijos Lietuvoje - džiuginantis reiškinys.

„Nuostabu, kad šiuolaikinėje Lietuvoje atsiranda sėkmingų ir pasiturinčių žmonių, kuriuos taip jaudina ir motyvuoja kultūros reiškiniai. Mums dovanojamų Samuelio Bako darbų siuntoje randame ir pokario, ir naujausio laikotarpio kūrinių, kurie neabejotinai prisidės prie Lietuvos sostinės magnetizmo“, - teigia M. Zingeris.

S. Bakas gimė Vilniuje 1933 m., o savo pirmąją piešinių parodą surengė Vilniaus gete sulaukęs vos devynerių. Stebuklingai išgyvenęs Holokaustą kaip išgelbėtas žydų vaikas, Samuelis Bakas studijavo dailę ir kūrė Izraelyje bei Europos šalyse, o galiausiai įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Čia jis tęsia savo kūrybinį kelią, tapydamas unikaliu alegorinio realizmo stiliumi ir kasdien prie molberto praleisdamas bent 7-8 valandas.

Savo „namus“ Vilniuje S. Bakas ir jo paveikslai turi nuo 2017-ųjų, kai duris čia atvėrė jo vardo muziejus. Kol kas tai vienintelis toks muziejus pasaulyje. 2019 m. birželį Samuelio Bako galerija bus atidaryta ir Holokausto muziejuje Hiustone (JAV).

Samuelio Bako muziejus, įsikūręs Naugarduko g. 10, veikia kaip Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys.

Šis apdovanojimas įžymiam dailininkui, aktyviam Vilniaus geto atminties puoselėtojui, buvo skirtas minint valstybės atkūrimo šimtmetį Vasario 16-ąją.

Pasak prezidentės, nepaprastai svarbu, kad S. Bako talentas, liudijantis Holokausto tragediją – didelės Vilniaus žydų bendruomenės žūtį, savo įtaiga paliečia kiekvieno žmogaus širdį ir perduoda šią atmintį naujoms kartoms kaip praeities pamoką apie civilizacijos kovą už gėrį, aktualią ir šiandien.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad S. Baką ir kitus Vilniaus geto kalinius gelbėję žmonės, paskelbti Pasaulio teisuoliais, gelbėjo ir amžinąsias žmogiškumo vertybes. Tai jų drąsa ir pasiaukojimas leidžia mums didžiuotis pažintimi su išskirtiniu menininku ir jo kūryba, kviečiančia į akistatą su skaudžiais istorijos puslapiais.

Praėjusiais metais Vilniuje atidarytas S. Bako tapybos muziejus. Jame vienas įspūdingiausių eksponatų – knyga, kurioje devynmetis berniukas, būsimasis dailininkas, piešė geto akimirkas. Apie savo gyvenimą Vilniuje ir išsigelbėjimo istoriją jis parašė jaudinančią prisiminimų knygą „Nutapyta žodžiais“.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis S. Bakas šiandien Tolerancijos muziejuje susitiks su vilniečiais ir papasakos apie Vilniuje prasidėjusį kūrybinį kelią.

Valstybės apdovanojimas jam skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

S. Bakas – garsus litvakų dailininkas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pernai Vilniuje atidarytas jo vardo muziejus, jam menininkas  padovanojo dalį savo kūrybos.

Anot Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus pranešimo, netolimoje ateityje planuojama atidaryti antrą S. Bako muziejaus ekspozicinę erdvę ir edukacinį centrą.

S. Bakas 1933 metais gimė Vilniuje, pirmąją piešinių parodą Vilniaus gete surengė būdamas vos devynerių. Išgyvenęs Holokaustą, jis išvyko į Izraelį, gyveno Vakarų Europoje, studijavo dailę Jeruzalėje, Paryžiuje. Jo kūriniuose alegorinio realizmo stiliumi keliami pasaulio trapumo, žmogaus tapatybės paieškų klausimai, atsitiesimo po katastrofos temos. Apie S. Baką parašyta nemažai knygų, sukurti dokumentiniai filmai, lietuvių kalba išleisti jo prisiminimai „Nutapyta žodžiais“.

Menininkui suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas.

Muziejuje, įsikūrusiame dailininko gimtajame mieste, eksponuojama keliasdešimt S. Bako tapybos darbų, kuriuos jis padovanojo Lietuvai.

Pasak muziejaus vadovės Ievos Šadzevičienės, gausūs lankytojų srautai rodo augantį susidomėjimą „nepatogiu“ Lietuvos istorijos laikotarpiu ir siekiu jį sąmoningai suvokti. Samuelis Bakas – unikalus tapytojas, kūriniuose ne tik perteikiantis asmeninius išgyvenimus, bet ir keliantis bendražmogiškus pasaulio trapumo, žmogaus prigimties daugialypiškumo klausimus, aktualius šiuolaikiniam lankytojui.

Apsilankę S. Bako muziejuje, žmonės palieka atsiliepimus svečių knygoje, dalinasi nuomonėmis socialiniuose tinkluose.

Muziejaus atidarymo renginiuose dalyvavęs Nepriklausomybės Akto signataras, atkurtos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis svečių knygoje parašė: „Nepaprastas įvykis! Kaip ir Samuelio Bako darbai. Ačiū“.

Vilnietė Radvilė Rimgailė-Voicik, šiuo metu auginanti mažylį, tikino muziejų mielai rekomenduosianti jame dar nesilankiusiems draugams.

„Šis muziejus skirtas ne šokiruoti, sukrėsti. Čia atėjęs pasijauti kaip namuose – muziejaus erdvės yra jaukios, artimos. Ypač gerai parinktas apšvietimas pabrėžia kiekvieno darbo išskirtinumą, padeda jam atsiskleisti, – teigė lankytoja.

S. Bako muziejaus ekspozicija sudomino ir iš Izraelio atvykusią Juliją Miriam, kuri čia apsilankė atostogų Lietuvoje metu. Kaip ir Samuelis Bakas, Julija gimė Vilniuje, tačiau dabar gyvena svetur.

„Buvo įdomu sužinoti S. Bako – iš geto išgelbėto talentingo berniuko – gyvenimo ir kūrybos istoriją. Tai nepaprasta istorija, kurią geriausiai atskleidžia jo paties tapyti paveikslai“, – tvirtino ji.

S. Bako muziejus, įsikūręs Naugarduko g. 10, veikia kaip Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys. Muziejus jūsų laukia pirmadieniais-ketvirtadieniais nuo 10 iki 18 val., penktadieniais ir sekmadieniais nuo 10 iki 16 val.

Jo muziejaus atidarymui skirtame renginyje litvakas dailininkas pasakos apie savo kūrybinį kelią, ryšį su gimtuoju Vilniumi, atsakys į susirinkusiųjų klausimus.

Samuelio Bako muziejaus Vilniuje (Naugarduko g. 10/2) atidarymo proga garsaus litvakų tapytojas padovanos daugiau kaip pusę šimto savo kūrybos darbų, kuriuos vilniečiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti nuo lapkričio 20 dienos. Netolimoje ateityje muziejuje planuojama atidaryti ir antrą ekspozicinę erdvę bei edukacinį centrą. 

S. Bakas 1933 metais gimė Vilniuje, pirmąją piešinių parodą Vilniaus gete surengė būdamas vos devynerių. Išgyvenęs Holokaustą, jis išvyko į Izraelį, gyveno Vakarų Europoje, studijavo dailę Jeruzalėje, Paryžiuje. Jo kūriniuose alegorinio realizmo stiliumi keliami pasaulio trapumo, žmogaus tapatybės paieškų klausimai, atsitiesimo po katastrofos temos. Apie S. Baką parašyta nemažai knygų, sukurti dokumentiniai filmai, lietuvių kalba išleisti jo prisiminimai „Nutapyta žodžiais“.

Praeitą savaitę jam suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas.

Tai pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai, pranešė Kultūros ministerija. Kolekciją muziejui padovanojo pats dailininkas, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Lietuvos žydų bendruomenės tragiškas likimas išlieka negyjančia žaizda. Samueliui Bakui šioje istorijoje teko ypatinga lemtis. Labai simboliška yra ne tik tai, kad jis grįžo į savo gimtąjį Vilnių, taip tarsi liudijant, jog naikinimo pastanga niekuomet netriumfuoja galutinai. Bet taip pat simboliška – tai, kad į Vilnių, į Lietuvą sugrįžta ir Samuelio Bako kūryba“, – kalbėjo Liana Ruokytė-Jonsson.

Naujojo muziejaus, skirto tik S. Bako kūrybai, salėse bus eksponuojama per 125 tapytojo darbų. Muziejuje taip pat bus eksponuojama ir knyga, kurios puslapiuose piešė devynerių metų berniukas, patekęs į getą. Virtualus lankytojo gidas pateiks ir simbolių aiškinimą bei paties S. Bako garso įrašus, kuriuose jis pasakoja apie vieną ar kitą savo kūrinį. Planuojama, kad muziejus turės dvi ekspozicines erdves.

Vilniuje gimęs dailininkas S. Bakas savo pirmąją parodą surengė Vilniaus gete, būdamas devynerių metų. Į Lietuvą dailininkas S. Bakas grįžo ne tik atidaryti muziejų, bet ir padėkoti trims žmonėms už išsaugotą gyvybę – kunigui Juozui Stakauskui, seseriai Marijai Mikulskai ir inžinieriui Vladui Žemaičiui. Trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus Rotušėje S. Bakui buvo suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas.

Pasaulyje žinomo menininko įkvėpimo šaltinis – Holokausto išgyvenimai. Lietuvoje gimęs, Vilniaus gete išgyvenęs S. Bakas sako, kad jam pasisekė sugauti laimės paukštę ir dėkoja trims jį išgelbėjusiems lietuviams.

Vilniaus gete vaikystę praleidęs ir Holokaustą išgyvenęs dailininkas S. Bakas į Lietuvą grįžo ne tik atidaryti muziejų, bet ir padėkoti trims žmonėms už išsaugotą gyvybę: kunigui Juozui Stakauskui, seseriai Marijai Mikulskai ir inžinieriui Vladui Žemaičiui. Menininkas sako kažkada žadėjęs, kad niekada kojos nekels į Vokietiją, tačiau vėliau suprato, jog tai, kaip keičiasi skilusi potrauminė visuomenė yra svarbiau nei vien jo asmeniniai išgyvenimai.

„Jaučiau, kad mano menas yra ne tik mano pragyvenimo šaltinis. Jis turi priklausyti visuomenei. Trauminės patirtys paveiksluose yra kolektyvinės sąmonės dalis. Tai mes vadiname istorija. Gal mano tapyba padės žmonėms pasirinkti, kaip gyventi“, – svarstė dailininkas S. Bakas.

„Šitas žmogus rado būdą įveikti savo traumas, jas transformuodamas į alegorijas, į tapybines sakmes, į meno kūrinius, kur Vilnius yra leitmotyvas, bet jis visaip transformuojamas, nuo tuščių gatvių, kur sumesti raktai, spynos, bet žmonių nebėra, iki alegorijų – skilusių arbatos puodelių, kurie reiškia civilizacijos ir kultūros trapumą“, – pasakojo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Markas Zingeris.

Naujo muziejaus, skirto tik S. Bako kūrybai, salėse – tapytojo darbai, kuriuose dar gyvi geto, dipukų stovyklos Vokietijoje atsiminimai. Vėlesniuose darbuose išgyvenimai virsta simboliais. Muziejuje eksponuojama ir knyga, kurios puslapiuose piešė devynerių metų berniukas, patekęs į getą. Po stiklo gaubtu eksponuojamą knygą galima peržiūrėti planšetėje. Virtualus lankytojo gidas pateikia ir simbolių aiškinimą bei paties S. Bako garso įrašus, kuriuose jis pasakoja apie vieną ar kitą paveikslą.

Planuojama, kad muziejus turės dvi ekspozicijos erdves. Kai bus įrengta antroji, S. Bakas atsiųs kitą dalį darbų iš JAV. Muziejaus vadovė sako, kad įrengiant ekspoziciją sulaukė daug geranoriškų žmonių, kurie nemokamai dirbo, dovanojo privačiose kolekcijose esančių S. Bako kūrinių.

„Mus labai maloniai nustebino ir Lietuvos verslininkai, ir net privatūs žmonės, net kompanijos, su kuriomis dirbome. Jeigu iš jų pirkome paslaugas, kaip paslaugas, netikėtai jie pasakė: štai jūs nuperkate keturias planšetes, mes dovanojame dar šešias“, – kalbėjo S. Bako muziejaus vadovė Ieva Šadževičienė.

Trečiadienio vakarą Vilniaus rotušėje S. Bakui įteiktos Vilniaus garbės piliečio vardo regalijos. S. Bako muziejus lankytojams duris atvers savaitgalį.