Kas mėnesį – po svečią

Šiandien istorinėse meno mokyklos erdvėse įsikūrusi Menų akademija – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto akademinis padalinys. Tradicijas puoselėjanti ir meno mokyklos misiją – ugdyti jaunuosius menininkus – tęsianti Menų akademija, minėdama meno mokyklos šimtmetį, 2022-uosius skiria šioje vietoje besimokiusiems žymiems Lietuvos menininkams.

Visus metus kiekvieną mėnesį Menų akademija kauniečius ir miesto svečius kvies į absolventų: Rimanto Dichavičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Jono Gasiūno, Dainiaus Liškevičiaus, Evaldo Pauzos, Juozo Statkevičiaus, Dariaus Mikšio, Židrijos Janušaitės, Remigijaus Sederevičiaus, Felikso Jakubausko, Eimučio Markūno ir Eglės Ridikaitės – personalines parodas „Pelėdų kalno“ galerijoje.

Vieta, turinti ypatinga aurą

„Didžiuojamės, kad esame Kauno meno mokyklos 100-mečio liudininkais. Per šį laiką čia užaugo daug nuostabių menininkų, garsinančių Lietuvą", – sako Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Namai: mokykloje, atsiradusioje ne be būsimų jos dėstytojų ir studentų pastangų, tvyrojo ypatinga aura. / Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto archyvo nuotr.

Ji sako puoselėjanti norą šiuos kūrėjus nors trumpam susigrąžinti ant Pelėdų kalno. "Gaila, kad metai turi tik dvylika mėnesių ir tik maža dalis sugrįžusių absolventų rengs personalines parodas „Pelėdų kalno“ galerijoje. Visuomet laukiame, o šiais, jubiliejiniais, metais ypač, ne tik parskrendančių pelėdžiukų – mūsų menininkų ir buvusių dėstytojų, bet, žinoma, visų, besidominčių menu“, – kviesdama lankytis 100-mečiui skirtose parodose, sako dr. I.Valentinienė.

Visus metus kiekvieną mėnesį Menų akademija kauniečius ir miesto svečius kvies į absolventų personalines parodas „Pelėdų kalno“ galerijoje.

Menų akademijos bendruomenės nariai ir visi, kurie apsilanko šioje vietoje vieningai tvirtina, kad čia – ypatinga aura. Taip yra todėl, kad Kauno meno mokyklą, veikusią 1922–1940 m., kuri tarpukariu buvo vienintelė dailės mokykla visoje Lietuvoje, pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą, statė pats J.Vienožinskis, Stasys Šilingas, Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariai ir meno mokyklos dėstytojai, būsimieji studentai, per vieną naktį sumūriję jos pamatus ir taip neleidę sklypo, kuriame šiandien stovi meno mokyklos istoriją menantys pastatai, panaudoti kitoms Kauno miesto valdybos reikmėms.

Mokyklos teritoriją juosiančią metalinę ir betoninių stulpų tvorą žymiosiomis pelėdų skulptūromis, nuo kurių ir kilo Pelėdų kalno pavadinimas, prieš pat išvykdamas tęsti mokslų į Paryžių, papuošė meno mokyklos absolventas, sudėtingo likimo skulptorius Vincas Grybas.

Garsūs mokytojai ir mokiniai

Meno mokykloje buvo Parengiamasis (iki 1929 m.), Bendrojo lavinimo ir Specialusis skyriai. Bendrojo lavinimo skyrius rengė piešimo mokytojus gimnazijoms, Specialusis, kuriame dėstyta tapyba, skulptūra, grafika, dekoratyvinė tapyba, dailioji keramika, – dailininkus.

Namai: mokykloje, atsiradusioje ne be būsimų jos dėstytojų ir studentų pastangų, tvyrojo ypatinga aura. / Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto archyvo nuotr.

Apie kiekvieną iš Kauno meno mokykloje dėsčiusių asmenybių būtų galima parašyti ne vieno puslapio tekstą. Būsimus menininkus ugdė: tapytojas, grafikas, scenografas Vladas Didžiokas, vienas iš moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas architektas Vladimiras Dubeneckis, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje mokęsis tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas, grafikas, skulptorius, vitražistas, pedagogas Vytautas Kazimieras Jonynas, vienas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos įkūrėjų, grafikas, fotografas Adomas Varnas, vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių skulptorių Juozas Zikaras, pirmojoje lietuvių dailės parodoje savo kūrinius eksponavęs tapytojas, grafikas Antanas Žmuidz

Didieji mokytojai padėjo atsiskleisti skulptorių Roberto Antinio, Vinco Grybo, Viktoro Palio, grafikės Marcės Katiliūtės, keramiko Jono Mikėno, tapytojų Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, keliose vaizduojamojo meno srityse kūrusių Domicelės Tarabildienės, Stasio Ušinsko ir daugelio kitų menininkų talentams.

Pirmoji paroda

Menų akademija, sauganti Kauno meno mokyklos istoriją ir tęsianti jos tradicijas, meno mokyklos 100-mečiui skirtų parodų ciklą pradeda sausio 14 d. 16 val. „Pelėdų kalno“ galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27, Kaunas) atidarydama dailininko, fotografo, leidėjo Rimanto Dichavičiaus personalinę parodą „Tarp laiko virsmų“, kurią lydės ir susitikimo su dailininku renginys. Jame R.Dichavičius dalysis prisiminimais, pasakos apie kūrybą, pristatys savo išleistas knygas.

Per tris dešimtmečius, 1959–1989 m., iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5 600 kaimų ir viensėdžių pavadinimų. Tokie tempai prognozuoja kiekvienam čia saugomam statiniui virtimą paminklu ir šia prasme. Vien turtingiausios žemaičių sodybos trys pastatai – Darbėnų troba ir svirnai – jau tik buvusio Maloniškių kaimo ženklai. Kiek dar tokių – tiksliau suskaičiuoti tikimės iki renginio, skirto Vietovardžių metams ir numatyto rugsėjo 15 d.

Pievelių kaimo dvasia

Gatvinis rėžinis kaimas Lietuvos liaudies buities muziejuje pastatytas vietoje čia buvusio gatvinio Pievelių kaimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis vadintas Paduobriais, 1922 m. – Paežeriais.

Kadangi toje vietoje seniau buvusios Rumšiškių miestelio gyventojų pievos, vėliau ten nusikelta gyventi, tuo pačiu vardu pavadintas visas kaimas – Pievelės.

Kaimas (22 sodybos, 130 gyventojų) paminėtas 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo medžiagoje. 1931 m. jame buvo 151,47 ha žemės. Į vienkiemius jis išskirstytas 1933 m. 1965 m. Lietuvos SSR vyriausybė priėmė nutarimą čia (175 ha plote) įsteigti Liaudies buities muziejų, kuris pradėtas kurti 1966 m. prie Pravienos upelio ir pradėjo veikti 1974 m. birželio 21 d.

Iš pradžių muziejuje buvo planuojama palikti vieną Pievelių kaimo valstiečio sodybą kaip eksponatą, tačiau to atsisakyta, nes pastatai buvo neseni, muziejinės vertės neturėjo. Palikti tik medžiai. Kaimas panaikintas 1986 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku.

Su žiedų pūga

Pasak Gražinos Žumbakienės, dirbusios muziejuje 1972–2016 m. ir pirmosios muziejuje ėmusios gilintis į etnobotanikos sritį bei ją plėtoti, surinkusios daug medžiagos apie senųjų Lietuvos sodybų gėlių darželius, daržus, sodus, sodybų medžius, senosiose sodybose be medžių ir krūmų tiesiog neįsivaizduotas gyvenimas. Jei nėra medžių, tai sodyba atrodo nuoga, apsileidėliai, tinginiai ten gyvena ar išvis niekas negyvena, dykynė.

Medžius sodino kaip riboženklius, apsaugą nuo perkūnijos, dėl užuovėjos, pavėsio, grožio, sveiko oro, nuo gaisro, kad paukščiai turėtų, kur gyventi, sodino tiesiog iš meilės.

Medžius sodino kaip riboženklius, apsaugą nuo perkūnijos, dėl užuovėjos, pavėsio, grožio, sveiko oro, nuo gaisro, kad paukščiai turėtų kur gyventi, sodino tiesiog iš meilės, "kad labai miela medis", sodino įvairiausiems gyvenimo įvykiams, dažniausiai vaikų gimimui pažymėti, medį artimieji sodino žuvusiojo vietoje, išvykimo į Ameriką proga ir kt. Sodybos medžių nepjaudavo, tik jei koks nusendavo, nudžiūdavo ar labai tankiai priželdavo, tada nukirsdavo. Pagamindavo malkų ar reikiamą ūkyje padargą. Medžius gerbė, mylėjo. Tikėjo, kad jie gyvi, jaučia, kad jiems skauda: "Kad tie medžiai siūbuoja, ošia, atrodo tuoj prašnekės." Vaikus iš mažens mokė nežaloti, nelaužyti medelių.

Kuriant muziejų stengtasi pastatus priderinti prie likusių senojo kaimo medžių. Deja, per pastarąjį dešimtmetį, neva, saugant pastatus ir ypač jų stogus, dalis jų buvo nukirsta. Laimei, kol kas dar ne visi. Pavasarį, ko gera, labiausiai nudžiugina vaismedžiai, įsisiausdami į baltąją obelų ir ne tik jų pūgą. Šis laikas beveik sutampa su aktyviojo muziejaus sezono pradžia, kada atidaromi ekspozicinių pastatų interjerai.

Gatviniuose kaimuose dėl siaurų sodybinių rėžių sodai buvo maži: "Rėžy vietos nebuvo, pravažiuot reikėjo." Muziejaus Gyvakarų sodyba valakinė, rėžis platus. Joje yra likęs sodas iš senojo Pievelių kaimo. Šiame kaime gyvenusi Marijona Navickaitė-Obelevičienė (g. 1905 m.) 1990-aisiais pasakojo apie sodo amžių: "Kai mažikė buvau, jau obuolių buvo. Jaunas sodas dar buvo, gal 20–30 metų. Sodui bus tikrai 100 metų."

Lietuviški vaisiai – į Švediją

Sodų žydėjimas, pasirodo, lietuvius džiugino jau daugiau nei prieš 600 metų. Rašytiniai šaltiniai liudija apie tai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, 1387 m. įvedęs Lietuvoje krikščionybę, Vilniaus vyskupui užrašė žemes ir sodą prie Vilniaus miesto.

Literatūroje minima, kad lietuviškais vaisiais XV a. prekiauta Švedijoje, Stokholmo turguose.

Lietuvos Statute, išleistame 1566 m., numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą ar sugadinimą. Tai reiškia, kad jau XVI a. mokėta skiepyti medžius.

Seniausia Lietuvoje obelis, paskelbta gamtos paminklu, auganti Kauno pakrašty, buvusio Kazliškių kaimo teritorijoje – 360 metų amžiaus (aukštis 8 m, skersmuo – 0,95 m). Vyšnių kauliukų (vieni jas, kiti trešnes laiko seniausiu kultūriniu vaismedžiu) archeologinių tyrimų metu rasta Maišiagalos piliakalnyje (Vilniaus r.). Jos taip pat datuojamos XIV a. Kernavės (Širvintų r.) Pilies kalno piliakalnyje aptikta obuolių sėklų. Žinoma, tai galėjo būti ir laukiniai, nesukultūrinti vaismedžiai, kurių vaisius pirmiausia ir skanavo mūsų protėviai.

Kai kurių tyrinėtojų nuomone, sodininkystę, kaip ir daržininkystę paskatino į mūsų kraštą Vytauto Didžiojo pakviesti totoriai ir karaimai, išmanę abi šias sritis. Priėmus krikščionybę, Lietuvą dažniau lankė, ir su sodinukais, katalikų vienuoliai, plačiai kultivavę sodininkystę Vakarų ir Vidurio Europoje. Literatūroje minima, kad lietuviškais vaisiais XV a. prekiauta Švedijoje, Stokholmo turguose.

Tik reikia pripažinti, kad sodo augalai iki XIX a. pabaigos daugiausia buvo auginami dvarų bei vienuolynų soduose. Visgi, pasidžiaukime faktu iš XVIII a. antrosios pusės. Prancūzų kilmės botanikas, Vilniaus universiteto profesorius Jean-Emanuelis Gilibert'as, pirmasis pradėjęs Lietuvos floros tyrimus Gardino, o vėliau ir Vilniaus, apylinkėse; įkūręs Vilniaus universiteto botanikos sodą; mokslininkas, kurio vardu pavadinta gatvė, kur yra Kauno botanikos sodas, pažymėjo, kad tuo laiku jau daugelis Lietuvos valstiečių turėjo nemažus sodus ir netgi mokėjo skiepyti vaismedžius ne blogiau nei Prancūzijos sodininkai. Kadangi obelys buvo skiepijamos į laukines obelis, todėl medžiai būdavo atsparesni, užaugdavo didesni, galingi. Tik vaisiai nedideli.

Praeities lobiai

Senosios obelys aukštos; patogiau vaisius raškyti nuo šiuolaikinių, žemesnių, kurių ir vaisiai didesni, tad ir ankstesnės veislės nyksta.

Lietuvos augalų genų bankas kaip vertingiausias senosios liaudies selekcijos obelų veisles išskiria šias: 'Beržininkų ananasą', 'Lietuvos pepiną', 'Baltąjį alyvinį', 'Pilkąjį alyvinį', 'Rudens dryžuotąjį', 'Panemunės baltąjį', 'Sierinką', 'Žemaičių grietininį', 'Popierinį', 'Jono pepiną'.

Iš kriaušių veislių – 'Ankstyvąją dulią', 'Lyvų berę', 'Vandenę', 'Vasarinę sviestinę'. Jos įtrauktos į Augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą. Besidomintys sodininkyste, pasidairę po muziejų, atras ne vieną aukščiau paminėtų veislių atstovę jo reliktiniuose soduose.

Tenka susitaikyti, kad ir seniausia Lietuvos obelis – laukinė, jos obuoliukai labai rūgštūs. Bet, paklauskime senolių, su kokiu pasigardžiavimu jie vaikystėje krimsdavę laukinius, net sušalusius obuoliukus, iš miško pargabentus malkavusiųjų žiemą. Joks užjūrio vaisius, kuriuo turime galimybę lepintis visus metus, nesukels tokio malonumo... Dargi šie vaisiai gali būti panaudojami ir dabar, stengiantis gyventi ekologiškai ir sveikai.

Buities, amatų ir verslų skyriaus vedėja Janina Samulionytė ligi šiol tai praktikuoja. Norėdama išbalinti arbatinuką ar puodą, ji užvirina vandenį su rūgščiais obuoliais. Nebūtina, žinoma, apsisunkinti, ieškant laukinių, tiks bet kokie rūgštūs. Išbandykime kartomis patikrintą ekologiją. O kol sulauksime šakas svarinančio derliaus, kviečiame pasigrožėti pražydusiais senolių sodais ir pagerbti išėjusius amžiams iš vietų, kurių net vardai išbraukti iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo... O jei išėjusieji – ne amžiams ir, kaip, teigia senoji baltų pasaulėžiūra, įsikūniję į biteles, ypač darbščias sodams pražydus, sugrįžta? Ar nenudžiugtų jie, ne tuščius tuos sodus radę?

Magiška tarpukario trauka

Tarpukaris Lietuvoje – nemažai tyrinėtas ir tebetyrinėjamas laikotarpis, tačiau kažkas iki galo nepaaiškinamai paslaptingo ir visada stipriai įkvepiančio. Kiekvieną kartą, kai tenka imtis scenos meno šiuo laikotarpiu temos, pasineriu į visiškai kitą pasaulį, pilną paradoksų, žaismės, kūrybiškumo laisvės, grožio ir kartu būties trapumo. Taip nutiko ir šį sykį rausiantis archyvuose, tarpukario spaudoje ieškant išlikusios informacijos apie baleriną O.Malėjinaitę.

Iš karto akį patraukė užburiančios fotografijos, kurių yra išlikę ne taip ir mažai. Sunku nesigėrėti šokėjos dailaus kūno linijomis, plastika ir lengvumu. Nesigėrėti ir kartu to laikmečio kasdienybės įspaudais kostiumuose, šukuosenose, grime, ekspresijoje. Be proto gražu! Balerinos talentą šokant į darnią visumą sujungti fizines duotybes ir emocijas tuomet ypač vertino kritikai ir žiūrovai.

Deja, įspūdingą karjerą pasiglemžė ankstyva šokėjos mirtis – anapilin iškeliavo būdama 32-erių. Buvo labai smalsu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Staiga netikėtai to meto spaudoje perskaičiau: "mirė dėl visiško organizmo nusilpimo". Ji – viena pirmųjų mūsų šalies balerinų, mirusių nuo šiandien jau daug dėmesio susilaukusios ligos – anoreksijos.

Šokis ir šaltis

Bet apie viską nuo pat pradžių. O.Malėjinaitė gimė Kaune 1907 m. sausio 22 d. totorių šeimoje. Abu tėvai buvo išsilavinę, tėvas buvo garsus inžinierius. Kilus karui šeima buvo priversta pasitraukti į Rusiją. Spėjama, kad 1915 m. šeima jau ten apsigyveno, o 1917 m. persikėlė į Sankt Peterburgą, kur, būdama dešimties metų, kaip žiūrovė Olga aktyviai pradėjo lankytis Marijos operos ir baleto teatre. O 1918–1922 m. ji jau mokėsi Marijos teatro baleto mokykloje pas Mariją Romanovą – žinomos rusų balerinos Galinos Ulanovos motiną.

Šokėjos talentas buvo greitai pastebėtas, tad mokydamasi ji jau šoko ir šio teatro pastatymuose. Sunkiausia čia būdavę žiemą, kai siausdavo didelės pūgos ir būdavo baisiai šalta, o teatras buvo nešildomas. Spektakliuose pauzių metu šokėja būdavo priversta kojas užsikloti vilnone skara, net ir būdama scenoje. Lediniame šaltyje balerina eidavusi ir iki teatro pėsčiomis ne vieną kilometrą pirmyn ir atgal.

Kaune tuo metu profesionalus nacionalinis baletas pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. 1919 m. plastikos studiją čia įkūrė iš Sankt Peterburgo atvykęs lietuviškų šaknų turėjęs baletmeisteris Georgijus Kiakštas. Tais pačiais metais laikinojoje sostinėje aktyviai ėmė dirbti ir šokėja, pedagogė, dailininkė Olga Dubeneckienė. Po trejų metų ji čia įsteigė baleto studiją, kurioje mokėsi ir pirmieji būsimos Valstybės teatro baleto trupės šokėjai.

Kritikų požiūriu, balerinai taip ir nepavykę pasižymėti stipria puantų technika ir sukinių veržlumu, tačiau žiūrovus ji žavėjo kitkuo – lyriška kūno kalba.

O.Dubeneckienės baleto studiją taip pat pradėjo lankyti ir O.Malėjinaitė, 1922 m. kartu su šeima sugrįžusi į Kauną. Tuo metu ji buvo viena iš profesionaliausiai paruoštų lietuvių baleto šokėjų. Kartu su ja sugrįžo ir šokėjas Bronius Kelbauskas, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos choreografu, vadovavusiu Valstybės teatro baleto trupei. Po kelerių metų į Kauną iš Sankt Peterburgo atvyko kitas rusų baletmeisteris Pavelas Petrovas, kuriam buvo pavesta suburti Valstybės teatro (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) baleto trupę, į kurią pateko ir daugelis šios baleto studijos mokinių, tarp jų ir O.Malėjinaitė.

Tobulybės siekis

Trupėje trūko vyrų šokėjų, todėl moterys šokėjos dažnai persirengdavo vyriškais kostiumais ir atlikdavo vyriškus vaidmenis. Pirmiausia trupė šoko operos pastatymuose (šoko dar būdami ir O.Dubeneckienės mokiniais). 1925 m. gegužę įvyko pirmasis nepriklausomas trupės pasirodymas-koncertas "Orientale", o tų pačių metų gruodį – ir pirmojo spektaklio premjera – Leo Delibes "Kopelija". Jame O.Malėjinaitė sukūrė Svanildos vaidmenį. Kartu šoko ir B.Kelbauskas. P.Petrovas šokėjams skyrė didžiulį dėmesį dirbdamas su jais atskirai.

Kaip prisimena šokėjai, šio reiklaus šokio pedagogo mokymo technika buvo efektyvi, bet fiziškai labai sunkiai ištveriama. Daugelis jų manė nepakelsiantys tokio krūvio, kai kasdien reikėdavę įveikti tiesiog pačius save. Olga – ne išimtis. Tik atėjusi į Valstybės teatrą jauna šokėja susilaukė choreografo kritikos. Jam nepatiko jos "silpna" laikysena, tad jai taip pat teko labai stipriai paplušėti, tačiau gana greitai šokėjos judesiai tapo tvirtesni. Tiesa, kritikų požiūriu, balerinai taip ir nepavykę pasižymėti stipria puantų technika ir sukinių veržlumu, tačiau žiūrovus ji žavėjo kitkuo – lyriška kūno kalba.

O. Malėjinaitė Valstybės teatre šoko pagrindinius vaidmenis. Vis dėlto pasakyti "šoko" būtų pernelyg paprasta. Kaip rašė žurnalas "Laiko žodis" (1935), "Panelę Malėjinaitę nepamatysite kavinėje sėdint, jos visas pasaulis teatras, baleto studija, namai". Apsisprendusi savo gyvenimą paskirti baletui ji visą savo laiką praleido repeticijose ir pasirodymuose. Ji turėjo įgimtą stiliaus ir formos pajautą, gebėjimą jautriai pajusti muzikos kuriamą nuotaiką ir ją išreikšti kūnu. Skrupulingai rūpinosi savo išvaizda, kad kūno formos atrodytų nepriekaištingai. Turėjo paveldėtą polinkį storėti, tad laikėsi itin griežtos dietos – badavimo.

Įdvasintas šokis

Šokėjos vidinė galia buvo be galo stipri, liepusi kūnui paklusti idealams ir svajonėms. Tai ir buvo viena svarbiausių O.Malėjinaitės sceninės charizmos paslapčių.

Vis dėlto, nors kūnui ji skyrė daug dėmesio, kadangi to reikalavo ir paties baleto specifika, jis jai buvo tik priemonė, o kur kas svarbesnė – emocija. O.Malėjinaitės pasirodymai buvo vadinami "bekūnišku šokiu", "įdvasintu šokiu". Jie dvelkė nežemišku grožiu ir dramatizmu. Kaip rašė tuometė spauda, "Ji buvo grakšti, elegantiška, švelni šokėja, turėjusi balerinai tinkamą išorę, kas labai derinosi su jos meniškais gabumais" ("Lietuvos žinios", 1939).

Balerina neginčijama žvaigžde tapo po 1927 m. įvykusios P.Čaikovskio baleto "Gulbių ežeras" premjeros (Odetos-Odilijos vaidmuo). Be šio pastatymo balerinai kitas sėkmingiausių ir artimiausių vaidmenų buvo Paukščio vaidmuo I.Stravinskio balete "Skaidrusis paukštis" (premjera įvyko 1929 m.). Vaidmuo publiką pakerėjo mistiškumu, antžmogiškumu, bet kartu ir stipriu gyvumu. Kritikas J.Kardelis tuomet vaidmenį įvertino taip: "Pastatymas tiek pilnas, užbaigtas ir efektingas, kad praneša visus kitus pastatymus ir tuom yra naujas mūsų baleto laimėjimas."

Kiti šokėjos sukurti vaidmenys: Liza Riccardo Drigo "Užburtojoje fleitoje", 1926 m., Maša Piotro Čaikovskio "Spragtuke", 1928 m., Silvija L.Delibes "Silvijoje", 1928, Kolombina R.Drigo "Arlekinadoje", 1932 m., Kitri Ludwigo Minkaus "Don Kichote", 1936 m. Mokinės – balerinos Tamara Sventickaitė ir Genovaitė Sabaliauskaitė.

1935 m. su trupe vyko į gastroles Monte Karle ir Londone. Lietuviškas baletas ten buvo įvertintas gana aukštai. Savo meniškumu jis pranokęs daugelį Vakarų Europos teatrų baletų. Nemažą vaidmenį suvaidino ir šių miestų teatrų techninės galimybės, leidusios mūsų baleto spektakliams atsiskleisti visai kitu lygiu.

1929 m. P.Petrovui išvykus iš Kauno, O.Malėjinaitė iki sezono pabaigos vadovavo trupei. Vėliau ne taip puikiai sutarė su kitais baletmeisteriais, kadangi šie, anot jos, mažai tesiekę įnešti į baleto meną naujovių, o labiau siekę materialinės naudos. Vis dėlto jai pavyko išsilaikyti prima balerinos pozicijoje. Perėmus trupės vadovo pareigas iš jos rankų kitam baletmeisteriui, Olga buvo priversta susirūpinti savo sveikata, kuri pradėjo stipriai silpti. Gydytis ji išvyko į Paryžių.

Pagerėjus sveikatai, balerina grįžo į Kauną, Valstybės teatre šoko iki 1937 m. vasario 4 d. Pastaroji buvo lemtinga: repetuodama vaidmenį balete "Raimonda" paslydo ir krisdama susilaužė ranką. Savaime suprantama, šokti daugiau nebegalėjo. Paskutinis jos pasirodymas scenoje buvo Princesės Florinos ir Alyvų fėjos vaidmenys spektaklyje "Miegančioji gražuolė" 1937 m. sausio 31 d.

Rankos lūžis, išsekimas ir balerinos širdgėla, suvokiant, kad daugiau nebegalės tęsti savo įspūdingos karjeros, net ir sveikatai kiek pagerėjus, galiausiai pasiglemžė paskutines jėgas. O.Malėjinaitė mirė Kaune 1939 m. vasario 27 d.

Į balerinos laidotuves Kauno senosiose kapinėse susirinko ne tik visa teatro bendruomenė, bet ir daugybė žmonių. Šiandien balerinos kapą galima rasti Panemunės kapinėse.

Tekstą norėtųsi pabaigti pačios šokėjos žodžiais. Viename interviu (1936 m., laikraštis "Sekmadienis") į klausimą "Kaip vaizduojatės baleto ateitį?" ji atsakė: "Baletas nėra tiktai kojų paradas. Taip pat neskaitau baletu kabareto šokių. Todėl manau, kad kol žmonės ieško grožio, kol grožis juos žavės, tol egzistuos ir baleto menas."