Kauno arkivyskupijos kieme nekantriai trypčiojęs būrys Šaulių sąjungos vadų ir narių, šiandien laikrodžiui artėjant prie 11 val., pakilo į antrojo aukšto salę. Čia sunėręs rankas jų laukė arkivyskupas emeritas S.Tamkevičius SJ.
Priminę apvalią šimtmečio datą, prie kurios artėja Lietuvos šaulių sąjunga, susirinkusieji perėjo prie kitos svarbios procedūros – garbės šaulio vardo suteikimo.
"Šaulių sąjungos priesaika baigiasi žodžiais: tepadeda man Dievas. Jūsų tarnystė neatsiejama nuo šių žodžių, nes jūs vadovaujatės Dievo išmintimi", – už atsidavimą Aukščiausiajam ir Tėvynei dėkojo Vytauto Didžiojo antros rinktinės Aleksoto kuopos vadas Zenonas Šalna.
Netrukus šaulio žodžius užtvirtino daiktiniai įrodymai – garbės šaulio liudijimas ir garbės šaulio vardą žymintis ženklas. Pasak Šaulių sąjungos vado, atsargos pulkininko leitenanto Liudo Gumbino, šie rekvizitai S.Tamkevičiui atiteko vienbalsiu komisijos sprendimu. Sąjungos garbės šaulio vardas ir jį žymintis ženklas suteikiamas šauliams už ilgametę, aktyvią ir sąžiningą veiklą, atkuriant ir stiprinant Šaulių sąjungą, taip pat Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams, teikusiems svarbią metodinę, materialinę ar kitokią paramą Lietuvos šaulių sąjungai.
Garbės šaulio vardas buvo suteiktas pirmajam Lietuvos valstybės prezidentui Antanui Smetonai ir Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Putvinskiui. Skaičiuojama, kad tarpukariu garbės šauliais tapo vos septyni asmenys.
"Tai tik dar kartą patvirtina, kad tapti garbės šauliu gali ne bet kas", – dėmesį atkreipė L.Gumbinas.
Atgavus nepriklausomybę nusipelniusių asmenų ratas šiek tiek išsiplėtė. Praėjusį birželį, minint 97-ąsias sąjungos įkūrimo metines, garbės šaulio vardas suteiktas kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui.
"Jūs buvote ir esate švietėjiškos veiklos šalininkas, svarbiausių vertybių puoselėtojas, žmogaus teisių gynėjas, sovietiniais laikais – pogrindinio laikraščio redaktorius", – svarbiausius svertus, dvasininką atvedusius į garbės šaulių ratą, vardijo sąjungos vadas.
S.Tamkevičius neslėpė jaudulio tapęs sąjungos dalimi, tačiau net kelis kartus pabrėžė nesijaučiąs vertas tokio įvertinimo.
"Aš visą gyvenimą tarnavau ir dirbau ne dėl apdovanojimų. Tiesiog atrodė, kad taip reikia daryti. Žinoma, žmogiškasis įvertinimas kaip saldainiukas – labai malonus, – kukliai šyptelėjęs dvasininkas pridūrė, kad garbės šaulio vardas yra ne tik įvertinimas, bet ir nemažas įpareigojimas. – Aš visuomet jaučiuosi įpareigotas. Visų pirma – Viešpaties. Tai mano pagrindų pagrindas. Žinoma, labai svarbu, kai pamato ir įvertina žmonės. Negali jiems likti skoloje."
