Kaip rengiamasi didžiausiu šių metų Lietuvos kultūros įvykiu vadinamai birželio 29–liepos 6 d. vyksiančiai 100-mečio dainų šventei, kuo ji bus išskirtinė ir ką reiškia mums, šių dienų lietuviams, „Kauno dienos“ interviu – su Dainų šventės direktoriumi, Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) direktoriumi Sauliumi Liausa.

Dalyvių rekordai

– Kelinta jums tai dainų šventė, kurioje dalyvaujate kaip dainuojantis, diriguojantis ar vadovaujantis visai šventei?

– Sunku suskaičiuoti, nes su dainų šventėmis esu susijęs beveik visą savo sąmoningą gyvenimą. Būdamas studentas dalyvavau kaip dainininkas, paskui buvau Dainų dienų organizatorius, o visos šventės direktorius būsiu penktą kartą.

– Kokioje fazėje pasirengimas 100-mečio dainų šventei? Ar viskas vyksta pagal tvarkaraštį?

– Dainų šventė – ne tik kultūros renginys, bet ir socialinis reiškinys, kuris neturi analogų Lietuvoje ir net plačiau. Besiregistruojančių skaičiai rodo, kad entuziazmas joje dalyvauti didžiulis – dalyvių bus rekordiškai daug, apie 37 tūkst.

Šventė – tik viena proceso dalis, ji neprasideda ir nesibaigia kažkurią X dieną. Tai didžiulė mūsų šalies kultūros tradicija, kuri skleidžiasi kiekvieną dieną regionuose ir visur pasaulyje, kur tik gyvena lietuvių. Tai ilgas procesas, daugybė renginių, kaip kad žygis per Lietuvą, kurį jau pradėjome, miškasodis, regioninės dainų šventės, ir tik paskui ateina pati didžioji dainų šventė.

Daugiau kaip per savaitės trukmės šventę surengsime keturiolika didžiulių jungtinių renginių Vilniuje ir Kaune. Pagrindiniai renginiai vyks Vilniuje, didžiulėse erdvėse: Vingio ir Kalnų parkuose, stadione, miesto aikštėse. Daug įvairiausių organizacinių rūpesčių, nes objektai nėra ką tik pastatyti, dažnai juose nevyksta panašūs renginiai, tad čia kaip plyno lauko investicija – reikia atlikti daug įvairiausių darbų, pradedant nuo kėdžių paieškos, žolės parengimo, erkių naikinimo ar objekto techninės būklės gerinimo. Išimtis – Kaune naujai atkurtas Dainų slėnis, bet tai bus pats pirmas renginys po atnaujinimo, o tai visuomet nelengva.

Vyksta ir labai svarbus etapas – dalyvių atranka. Ekspertai net po tris dienas kiekvieną savaitę važinėja po Lietuvą, vertina kolektyvus. Bendraujame su pasaulio lietuviais, jie siunčia savo įrašus. Savivaldybių koordinatoriai padeda suskaičiuoti, kiek bus dalyvių, nes visus turėsime ir apgyvendinti, ir pamaitinti, ir transportą suorganizuoti.

Dirba šimtai žmonių. Mūsų komanda turi patirties, viskas vyksta pagal daugiametes pasirengimo metodikas.

Kaip visų kultūros renginių organizatoriai, negalime pasidžiaugti labai dideliu biudžetu, bet reikia, kad jo pakaktų. Dabar prasideda viešųjų pirkimų etapas, reikės atsirinkti tiekėjus, susiderėti dėl kainų. Vyksta rėmėjų, savanorių paieška.

100-metis: pirmojoje Lietuvos dainų šventėje, pavadintoje Dainos diena, 1924 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvos himną giedojo per 3 tūkst. dainininkų choras. / LNKC nuotr.

– Kiek valstybė skyrė lėšų 100-mečio dainų šventei surengti?

– Nelengva atsakyti. Čia ne vien valstybės, bet ir savivaldybių indėlis, kurio suskaičiuoti beveik neįmanoma, nes reikėtų skaičiuoti ne tik pačios šventės, bet ir proceso jai rengiantis išlaidas, taip pat ir tai, kiek kainuoja išlaikyti vadovus, finansuoti kolektyvų veiklą. Džiaugiamės Vilniaus savivaldybės naujos valdžios požiūriu: jie dainų šventėje dalyvausiantiems kolektyvams išmokės vienkartinę išmoką, kad padėtų jiems geriau pasirengti šventei.

Turime valstybinę programą, kuri kartu su savivaldybėmis remia ir tautinių kostiumų gamybą, ir instrumentų, naujų kūrinių pirkimą, mūsų centras administruoja ir dainų šventės palaikymo programą, nes tai paveldas, ir kasdienė pagalba jam saugoti būtina.

Konkrečiai 100-mečio dainų šventei valstybė šiemet skyrė 5 mln. eurų. Nors atrodo nemaži pinigai, bet apie 60–70 proc. jų atsieis kolektyvams atvežti į šventę, pamaitinti, apnakvindinti, o programoms parengti didelių pinigų nelabai ir lieka. Be abejo bus ir mokamų koncertų, ir rėmėjai prisidės, tad tikimės dar apie 0,5 mln. eurų, kad šventė įvyktų tokia, kokia sumanyta.

– Kaune šventė prasidės, bet paskui persikels į Vilnių. Ar ne per maža duoklė miestui, kuriame gimusios tradicijos 100-metį švenčiame? Juolab Kaunas turi gerą stadioną, o Vilnius tokios erdvės neturi.

– Šis klausimas visada aktualus ir yra įvairiausių nuomonių. Jubiliejinę šventę, kaip ir ankstesnes, pradedame nuo Kauno, nes čia įvyko pirmoji ir Kaunas išsaugojo šią tradiciją. Vienais metais pabandėme čia surengti ir šokių dieną. Tačiau turime atsižvelgti į dainų švenčių bendruomenę, kuriai labai svarbu visą savaitę pabūti kartu. Susidėliojo tokia tradicija, kad regioninės dainų šventės vyksta ir Kaune, ir Klaipėdos krašte, ir kitur, bet į pagrindinę susirenkama Vilniuje. Beje, taip pat yra ir Estijoje: dainų šventė gimė Tartu, bet dabar pagrindinė vyksta Taline.

2018 m. ypač pradžiugino japonai, kurie labai domisi šiuo unikaliu reiškiniu. Jie išmoko lietuviškai visą repertuarą, atvažiavo ir kartu dainavo.

Dainuoja ir japonai

– Ši dainų šventė išskirtinė jau tuo, kad minimas tradicijos 100-metis. Ar dar kažkokių epitetų prie jos pridursime?

– Šventė iš tiesų unikali, nes nelabai daug Lietuvoje tradicijų, ypač kultūros srityje, kur visa tauta masiškai švęstų jos 100-mečio sukaktį. Labai ieškojome emocinio jungiamojo elemento – visuomenei aktualaus klausimo, pilietinės pozicijos, kuri galėtų suvienyti ne tik tuos, kurie dainuos ir šoks, bet visą mūsų tautą. Manau, labai sėkmingai pasirinkome temą „Kad giria žaliuotų“. Kalbame ne tik apie ekologiją, gamtą, jos saugojimą, žmogaus santykį su ja, bet ir apie kultūrą, jos būklę, atsakomybę už tai, ką perėmėme iš tėvų ir ką paliksime ateities kartoms. Tai svarbu suvokti, ypač mažai tautai, o dainų šventė yra ir reiškinys, kai maža tauta vienoje vietoje gali susiburti ir pajausti vienybę. Tai ir gyvybės tema: matome, kas vyksta Ukrainoje, kitur pasaulyje. Tad 100-mečio dainų šventė išsiskirs emociniu pradu ir akcentu, kas mus vienija kaip dainuojančią gentį.

Kaip jau minėjau, šventė bus išskirtinė ir dalyvių skaičiumi. Turime naujų iniciatyvų. Pabandėme į jungtinį vaikų chorą pakviesti tuos, kurie gal gyvena mažame miestelyje, kuriame nėra muzikinio kolektyvo. Po pirmo kvietimo atsirado 400 tokių vaikų, rengiame jungtines repeticijas, repertuarą. Startuos ir antras šaukimas, nes dar yra daug norinčių. Tikimės į tokį chorą suburti apie 700 vaikų.

Džiaugiamės dideliu išeivijos entuziazmu. 2018 m. šventėje dalyvavo apie 1,7 tūkst. pasaulio lietuvių, o dabar jau užsiregistravę apie 2,2 tūkst. ir susidomėjimas tik auga. Ne vieną dešimtmetį jie puikiai pasirodo ir jungtinėse programose. JAV, Kanadoje yra gausių lietuvių kolektyvų, jie seniai dalyvauja dainų šventėse Lietuvoje, rengia ir savo. Džiugina, kad ir Europoje, kur išvykę nemažai mūsų jaunosios kartos, lietuvių bendruomenės atsigręžia į tradicijas, buria kolektyvus. Mokyklinio amžiaus vaikams norint išlaikyti lietuvybę yra šeštadieninės mokyklėlės ir švietimo sistema, o suaugusiesiems išsaugoti lietuvybę nerandame geresnės formos kaip meno kolektyvai. Tai ne vien galimybė ateiti į šventę, pabūti žiūrovu – meno kolektyvai tampa šių bendruomenių jungiamąja grandimi, apie juos buriasi žmonės.

2018 m. šventėje gimė nauja tradicija – Pasaulio lietuvių diena. Vilniaus Rotušės aikštėje jie turės savo paviljonų miestelį, bus galimybė sutikti viso pasaulio lietuvių, pamatyti jų kolektyvų koncertą.

Emocijos: S. Liausą džiugina, kad rekordiškai gausioje 100-mečio dainų šventėje dalyvaus ir jungtinis vaikų iš mažų miestelių choras, ir Europoje besikuriantys mūsų tautiečių kolektyvai, ir lietuviškai visą repertuarą išmokę japonai. / LNKC nuotr.

– Vadinasi, tendencijos tokios, kad dainuojančių choruose Lietuvoje ir lietuvių svetur mastas auga?

– Manau, visi lietuviai dainuoja ir šoka, tik ne visi dalyvauja dainų šventėje.

Nepaisant demografinės statistikos, dainų šventės dalyvių skaičius ne tik kad nemažėja, bet 100-mečio šventėje jų bus net ir daugiau nei ankstesnėse. UNESCO unikalia pripažinta tradicija tvirtai gyvuoja.

– Ar dalyvių atrankoje keliami aukšti profesionalumo reikalavimai? Koks konkursas patekti į dainų šventę?

– Čia kaip olimpinėse žaidynėse, kur nustatytas tam tikras normatyvas. Tačiau konkursas – gal per gąsdinantis žodis, jo kaip ir nėra, iš 1,5 tūkst. kolektyvų gal tik kokie du trys nepakliūva. Vis dėlto ekspertams labai svarbu pamatyti, koks kiekvieno kolektyvo lygis. Tada aiškiau, kurioje estrados vietoje Dainų dienoje kurį statyti, kaip balsai skamba, kiek jų yra. Ekspertai ne tik vertina kolektyvų lygį, bet ir duoda patarimų, nes siekiama, kad kuo geriau pasirengtų dar iki šventės. Jei namų darbai nebus padaryti ar nežinosime, koks kurio kolektyvo lygis, susirinkus Vilniuje reikėtų dieną naktį repetuoti.

– Skelbta, kad bus dalyvių net iš labai tolimų šalių, kur lietuvių nėra daug, pavyzdžiui, Japonijos.

– Pasaulis domisi mūsų dainų švente. Jau nekalbant apie lietuvius kultūros žmones iš viso pasaulio, atvyksta ir įvairių tautų ekspertų. Be to, atsiranda ir norinčių tapti šventės dalyviais. 2018 m. ypač pradžiugino japonai, kurie labai domisi šiuo unikaliu reiškiniu. Jie išmoko lietuviškai visą repertuarą, atvažiavo ir kartu dainavo. Japonija mums yra pavyzdys, kai šalis ir labai inovatyvi, ir besilaikanti tradicijų. Kartais bandome tai supriešinti, o japonai labai gerai parodo, kaip šios dvi kultūros kryptys, nors ir skirtingos, gali papildyti viena kitą.

Dabar jau iš kelių valstybių klausinėja, ar galėtų tapti šventės dalyviais, sako, kad yra pasirengę išmokti visą repertuarą. Dalyvauti mūsų dainos šventėje – ir kitų tautų žmonėms unikali galimybė prisiliesti prie pasaulinės tradicijos, kurios mes patys gal pakankamai, kiek ji yra įdomi, neįvertiname.

Ne tik tradicijos

– Ar pamatę 100-mečio šventę pirmosios dalyviai atpažintų, kad tai iš vykusios 1924-aisiais gimusi tradicija? Kiek šiuolaikiškumo repertuare, organizacinėje struktūroje?

– Į šį klausimą atsakyti nelengva, nes kiekvienas apie šiuolaikiškumą galime nusipiešti įvairių vaizdinių. Mums, dainų šventės rengėjams, tiems, kurie kuria repertuarą, dirigentams, choreografams, šiuolaikiškumas yra tai, kas šiandien yra gyvoji tradicija – ką šokame, dainuojame, ką šiuolaikiniai autoriai sukuria. Repertuare turime mažiausiai pusę, o kartais ir daugiau šiandien gyvenančių autorių sukurtų kūrinių.

Žinoma, yra ir šiuolaikinis eksperimentinis menas, bet mūsų specifika – orientuotis į masinį meną, nes kai tokiam dideliam žmonių skaičiui reikia kartu šokti, dainuoti, eksperimentinių dalykų negali įsileisti.

Prieš 100 metų dalyvavęs dainų šventėje kai ką atpažintų – ir šokio, ir dainavimo lietuvišką kultūros kodą. Tačiau, be abejo, ir formatas, ir technologijos, apipavidalinimas, dailininkų, režisūros sprendimai yra naujausi, nes šiandien visai kitos galimybės. Kviečiame iškiliausius šiandienos profesionalus – režisierius, dailininkus, scenografus, ir jie labai noriai įsitraukia.

Kalbant apie šiuolaikiškumą – kas norės, tas ras. Nekalbame vien apie šokį ir dainą. Kalbame apie idėją ir ją realizuojame įvairiausiomis šiuolaikinėmis meninėmis priemonėmis. Tai labai didelis skirtumas nuo to, kas būdavo pirmose šventėse.

Rekordai: nepaisant Lietuvos demografinės statistikos, dainų šventės dalyvių skaičius ne tik kad nemažėja, bet 100-mečio šventėje jų bus net ir daugiau nei ankstesnėse. / LNKC nuotr.

– Vis dėlto kiek 100-mečio šventėje bus kūrinių iš pirmosios?

– Neskaičiavau, bet tikrai bus. Šventė prasidės Kaune dainų diena, skirta pirmosios tokios 100-mečiui. Manau, tai bus jos atspindys. Vilniuje baigiamojoje dainų ar ansamblių dienose taip pat skambės dainų iš pirmos šventės repertuaro.

– Dainų švenčių metu ypač suaktyvėja diskusijos, kas svarbiau: ar kad drauge dainuotume ir šoktume, ar kad dainuotume lietuviškas tradicijas atliepiančias dainas, o šoktume tautinius šokius. Kiek svarbus šventėse tautiškumas ir tradicija?

– Svarbiausia, kad yra diskusijų, tai pridėtinė vertė. Nesiekiame dainų šventėje atspindėti vieną nuomonę, todėl įvairių pomėgių žmonės randa, kas jiems sava dainų šventėse. Kaip ir gamtoje – argi norime, kad būtų tik rūtų darželiai? Visiems vietos užteks, svarbiausia, kad kalbėtume apie mūsų tautos kūrybines galimybes save išreikšti, neužmirštant, ką mūsų tėvai darė, bet ir atliepiant XXI a. žmogaus matymą, ir pasirenkant iškiliausius kūrinius iš visų laikotarpių. Jei remtumės vien ankstesniais autoriais, gali neįsitraukti jaunoji karta.

Nedaug valstybių pasaulyje, kur taip gražiai, kaip pas mus, atsigręžiama į tradicijas, o manantiems, kad esame nemodernūs, galiu papasakoti, kad į dainų šventes atvažiuojantys iš viso pasaulio ir net atvykę iš Holivudo pašonės tikina tiek modernumo, kiek Lietuvoje, nematantys ir JAV masiniuose renginiuose.

Gal per daug visa kur ieškome takoskyros: tarp mėgėjų ir profesionalaus meno, tarp modernumo ir tradicijos, tarp centro ir regionų. Dainų šventėje ir bandome atrasti visa to jungiamąjį momentą.

– Vilniaus universiteto docentė dr. Nerija Putinaitė yra pareiškusi, kad Dainų švenčių tradicija sukurta sovietmečiu, o trys šventės tarpukariu – 1924, 1928 ir 1930 m. – negali būti vadinamos tradicija. Pasak jos, sovietmečiu tai buvo centralizuotas totalitarinio režimo renginys, kurį galima vadinti švelniąja ideologizacija ir jis, iš esmės smarkiai nepakeitęs turinio, iš totalitarinio režimo įsiliejo į demokratinės valstybės gyvavimą. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Keistai skamba tokia nuomonė. Kažką supriešinti, pažymėti sovietiniu antspaudu – tipiškai lietuviška. Sunku įsivaizduoti, kad tokia tema atsirastų Latvijoje ar Estijoje, kur dainų šventės tarpukariu buvo ne trys, o ši tradicija pas mus atėjo iš jų. Reikia žiūrėti į istorijos faktus, o ištraukus iš konteksto daug ką galime sakyti.

Mokslininkai, kurie tyrinėja kultūros reiškinius, kalba kitaip. Dainų švenčių istorija gimė Šveicarijoje 1843 m., paskui atsirado Vokietijoje, kur išsilaikė per 100 metų, vėliau – Estijoje ir Latvijoje, kur pirmosios dainų šventės įvyko dar apie 50 metų anksčiau nei Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje jas rengė Vydūnas ir, jei ne spaudos draudimo metai, ne Pirmasis pasaulinis karas, dainų švenčių tradicija Lietuvoje būtų atsiradusi dar porą dešimtmečių anksčiau. Jos pagrindą kūrė iškiliausi tautos žmonės, kurie sukūrė ir visą profesionaliąją mūsų meno, muzikos, teatro sistemą, iš to buvo sukurtas lietuviškasis menas ir kultūra. Imti kalbėti apie sovietizmą, švelniai tariant, nerimta ir tam nematau nė vieno argumento. Tai būtų tas pats, kas sakyti, kad Vydūnas numatė, jog ateis sovietmetis, ir pradėjo kurti pagrindus sovietinei dainų šventei. Nebūna taip, kad pirma – traukinys, o paskui – garvežys.

Manau, sovietmečiu dainų šventės buvo vienas iš veiksnių, prisidėjusių, kad kilo ir Dainuojančioji revoliucija; iš to atsirado mūsų tęstinumas, atgimimas.

Rekordai: nepaisant Lietuvos demografinės statistikos, dainų šventės dalyvių skaičius ne tik kad nemažėja, bet 100-mečio šventėje jų bus net ir daugiau nei ankstesnėse. / LNKC nuotr.

– Dainų švenčių tradicija gimė ne Baltijos šalyse, bet tik čia išliko ir kaip unikumas įtraukta ir į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kur tokio fenomeno šaknys?

– Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje pirma atsirado dainų šventės, o paskui gimė valstybės, tik pas mus atvirkščiai. Dainų šventė visų pirma buvo tautinio atgimimo reiškinys, kai byrėjo imperijos, XIX a. atsirado tautų sąjūdis, formavosi valstybės. Vokietijoje, Austrijoje į dainų šventes susirinkdavo iki 120 tūkst. dalyvių, tačiau, kai atėjo fašizmas, tam tikri politiniai veikėjai tai išnaudojo kitiems tikslams ir dėl trauminių patirčių sunku įsivaizduoti, kad ten tokios šventės galėtų atgimti.  Šveicarija – daugiatautė, gal dėl to buvo sunkiau išlaikyti tradiciją.

Mano manymu, tradicija išliko mažose tautose – lietuvių, latvių, estų, nes joms buvo gyvybiškai svarbu saugoti savo kultūrą. Jei patys nesistengtume savo kultūros pajausti, globalizacijos laikais būtų sudėtinga ją išsaugoti.

– Dainų šventė jau išgyveno 100 metų. Ar, kaip vadinate, dainingų lietuvių gentis rinksis į ją ir dar po 100 metų?

– Žvelgiu optimistiškai: kur bus žmonija, ten bus ir kultūra, o lietuviškajame kode dainavimo tradicija atsirado dar seniau nei prieš 100 metų. Kai kalbame apie paveldą, įsivaizduojame materialesnį – išlikusius rūmus ar dvarą. Tačiau ar daug išlikę pastatų, artefaktų iš to laikotarpio prieš tūkstančius metų, kai gimė nematerialus paveldas – sutartinės?

Kur lietuvis, ten visada dainuojama. Kokia bus dainų šventė po 100 metų, priklausys nuo tų žmonių, kurie gyvens po mūsų. Tačiau tai, kad lietuviai visada norės susiburti, kartu padainuoti, tikrai neturėtų pasikeisti.

Pasak S. Liausos, kurio vadovaujamas Lietuvos nacionalinis kultūros centras rūpinasi dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimu ir puoselėjimu, nematerialus kultūros paveldas yra kur kas ilgaamžiškesnis nei materialiosios vertybės. Būtent dėl to kitąmet 100-metį minėsiančios dainų šventės organizatoriai kviečia atsigręžti į vertybes – į tai, kas suteikia mūsų tautai gyvybę.

Kitąmet birželio 26-ąją prasidėsianti 100-metį minėsianti dainų šventė suburs 35 tūkst. atlikėjų, 1,5 tūkst. kolektyvų, 100 dirigentų. 40 valandų dainų šventės repertuarą sudarys keturiolika meninių programų. Repertuarą jau mokosi ne tik Lietuvos, išeivijos lietuvių chorai, bet ir užsienio kolektyvai iš tokių tolimų šalių kaip Japonija.

„Pasiruošimas dainų šventei prasideda tada, kai baigiasi prieš tai buvusi. Jos išskirtinumas yra tai, kad atliekamos jungtinės programos. Kolektyvai turi ne tik išmokti repertuarą, bet ir užauginti emociją, su kuria ateiname į šventę“, – sako S. Liausa.

Pasak jo, derėtų prisiminti, kad į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos ne pačios dainų šventės, bet dainų švenčių tradicija. Svarbu ne tik pats renginys, bet ir vertybės, dėl kurių jis vyksta, patyrimas, kurį jis atneša, ir jo poveikis puoselėjant tautinį identitetą.

Ypatumas: Dainų šventės nereikėtų vertinti vien tik kaip koncerto – joje svarbūs visai kiti dalykai, pabrėžia S. Liausa. / AHOY nuotr.

– Teigiate, kad, rengiantis šventei, ypač svarbu užauginti emociją. Ką turite omenyje?

– Dainų šventė – ne tik koncertai. Kodėl, atsiradusi Vakarų Europoje, ji vis dar gyva Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje? Mums, mažoms tautoms, svarbu susirinkti, išgirsti vieniems kitus, atpažinti save, patvirtinti savo tapatybę. Būtent dėl to svarbu, kad būtų kuo mažesnė atskirtis tarp dalyvių, kurie koncertuoja ant scenos, ir žiūrovų. Mes siekiame betarpiškumo, norime trinti ribas. Kviesdami į dainų šventę dažnai sakome: jūs tik atvažiuokite! Nebūtina dainuoti ar šokti, tiesiog atvažiuokite pabūti tame šurmulyje, repeticijose, koncertuose, pajauskite tą lietuvišką dvasią. Dažnas, pabuvęs šventėje, sako: įsikrovėme gerų emocijų keleriems metams. Emocinis pasirengimas ypač svarbus dabar, laukiant dainų šventės 100-mečio.

Mes patys ne visada suvokiame, koks fenomenas yra mūsų dainų šventės – užsieniečiai išmoksta visą repertuarą lietuviškai, kad galėtų čia atvykti.

Kartais, atėjus į tokį renginį be tinkamos emocijos, gali kilti pagunda jį vertinti vien tik kaip koncertą, jaustis lyg filharmonijoje ar teatre. Dainų šventėje svarbūs visai kiti dalykai.

Būtent dėl to, kalbėdami apie 100-mečio renginį, akcentuojame jo idėją – ji daug svarbesnė nei kūrinių pavadinimai, scenarijus ar kiti formalumai. 100-mečio dainų šventėje kalbame apie gyvastį, ekologiją, ir kultūros ekologiją kartu.

– Kultūros ekologija – kas tai?

– Paveldas yra mūsų atmintis. Gamtą jau išmokome saugoti, vabaliukus, augaliukus į Raudonąją knygą įrašome, o su kultūros vertybėmis taip dar nesielgiame. Būdami tokia maža tauta, kartais visiškai abejingai žiūrime į tai, kad užmirštama daina, šokis ar paprotys. Mes, patys kultūros lauko žmonės, neretai leidžiamės į diskusijas apie tai, kas yra modernu, kas tradiciška ir kada viena ar kita turėtų būti atliekama, pamiršdami vertybinį vieno ar kito kūrinio aspektą.

100-mečio dainų šventės šūkis – „Kad giria žaliuotų“. Taip mes kalbame apie ekologiją, gyvastį ir kartu – apie kūrybiškumą, meno, kultūros poveikį žmogui. Programoje mums lygiai tiek pat svarbūs naujausi žymių kompozitorių kūriniai, kaip ir autentiška, šimtmečiais ar tūkstantmečiais išsaugota daina ar šokis. Juk nematerialus paveldas daug ilgalaikiškesnis nei materialus. Pavyzdžiui, sutartines lietuviai pradėjo giedoti labai seniai.

Ypač tautinis paveldas tampa svarbus šiandien, karo Ukrainoje kontekste. Matome, kiek svarbūs tapatybės atpažinimo ženklai ukrainiečiams, kiek jie suteikia vidinės stiprybės ir susitelkimo – net ir tokie dalykai, kaip tautinių marškinių dėvėjimas.

– Nors daugeliui dainų šventė siejasi su tradiciniais kūriniais, visada būna ir šiuolaikinių, tiesa?

– Visada apie 30 proc. dainų šventės repertuaro sudaro nauji, būtent tai progai sukurti kūriniai. Būtų sudėtinga XXI a. surengti dainų šventę, kurioje neatsispindėtų šiuolaikinis mąstymas ir idėjos, todėl, žinoma, į keturiolikos 100-metį mininčios dainų šventės meninių programų rengimą yra įsitraukę šiandien aktyviai kuriantys Lietuvos meno pasaulio žmonės. Tai kompozitoriai Vaclovas Augustinas, Zita Bružaitė, Vytautas Miškinis, choreografas Vidmantas Mačiulskis, režisieriai Dalius Abaris, Aleksandras Špilevojus, Leokadija Dabužinskaitė, scenaristas Mindaugas Nastaravičius ir daug kitų. Nenoriu būti neteisingas paminėdamas vos kelias pavardes – dar daug kitų, visa komanda, yra mūsų kultūros ekosistemos dalyviai, kurie neša dainų šventės tradiciją iš praeities į ateitį. Visi mes kuriame renginį, kuris leidžia kiekvienam sau atsakyti į klausimą, ką reiškia būti lietuviu ir kodėl mums tai svarbu.

Norėčiau priminti dainų šventės išskirtinumą – tai jungtinis pasirodymas. Tai reiškia, kad kūrinius turi išmokti visa Lietuva, visi, kurie gyvena Lietuvoje ir kurie atkeliauja į dainų šventę iš viso pasaulio. Parengti kūrinius užima laiko, jie išbandomi regioninėse dainų šventėse, skamba kolektyvų repertuaruose. Negalime teigti, kad dainų šventėje įvyksta premjera, nes jai sukurti kūriniai pradeda savo gyvenimą anksčiau. Ateityje jie galbūt taps tokiais pat vertingais repertuaro perlais kaip kad „Lietuva brangi“ ar „Kur giria žaliuoja“.

– Jūs, organizatoriai, dainų šventei ruošiatės jau kurį laiką. Ar jau pavyko užauginti šiek tiek to svarbaus emocinio nusiteikimo, apie kurį kalbėjote anksčiau?

– Emocija tikrai auga. Vien šiemet Lietuvoje vyko septynios regioninės dainų šventės – visos buvo gausu ir dalyvių, ir žiūrovų. Jaučiame, kad žmonės išsiilgę bendrumo, gyvumo, kurį sieja su dainų švente. Jaučiame ir užsienio lietuvių susidomėjimą – kartais net juokaujame, kad lietuviai, išvažiavę iš Lietuvos, pradeda labiau mylėti Lietuvą ir ypač vertina dainų šventę.

Reikėtų prisiminti, kad į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos visų Baltijos šalių dainų šventės; mūsų kaimyninėse šalyse ši tradicija dar senesnė – latviai šiemet švenčia 150-metį, o Estijoje dainų šventės prasidėjo dar anksčiau. Estams ir latviams dainų šventės – svarbiausi renginiai, jų laukia visi.

Kai konferencijose kolegų estų klausiame, kodėl taip yra, kad jiems dainų šventė prilygsta kone religijai, jie juokauja: kai jūsų bus mažiau nei 1 mln., suprasite patys. Galiu papasakoti ir kitą istoriją – iš Latvijos. Kai Rygoje buvo rengiamasi statyti naują biblioteką, politikai labai ilgai diskutavo, ar verta tai daryti. Kaip visada, kultūrai finansų rasti buvo sudėtinga. Galiausiai buvo atkreiptas dėmesys, kad biblioteka kainuoja tiek, kiek 1,5 tanko, o jos potencialas apginti latvių tautą yra tikrai didesnis. Biblioteka, pavadinta Gaismas pils (liet. šviesos pilis) šiandien yra vienas iš Latvijos traukos centrų.

– Estams dainų šventė – lyg religija, o lietuviams?

– Per 100 metų dainų šventė suaugo su mūsų valstybės istorija. Prasidėjusi tarpukariu, 1924-aisiais, ji tęsėsi visais mūsų valstybės laikotarpiais, dainų šventės buvo rengiamos tremtyje, išeivijoje. Kad ir kur gyventų lietuviai – JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Vokietijos pabėgėlių stovykloje ar Sibire, jie organizuodavo dainų šventes. Matyt, tikrai tas dainavimas ir šokimas kartu yra labai glaudžiai susijęs su mūsų savastimi.

Šiandien pastebime išaugusį susidomėjimą dainų švente. Gali būti, kad dėl pandemijos, vykstančio karo žmonės yra labiau išsiilgę kultūros, aktyviau ieško savo, lietuviškosios, tapatybės ženklų. Jaučiame, kad šventės jau laukia ir žiūrovai, ir jai ruošiasi kolektyvai. Kaip visada, sulauksime kone 2 tūkst. lietuvių išeivijos atlikėjų iš viso pasaulio. Be to, 100-mečio švente domisi chorai iš Japonijos, Estijos, Vokietijos, Austrijos. Mes patys ne visada suvokiame, koks fenomenas yra mūsų dainų šventės – užsieniečiai išmoksta visą repertuarą lietuviškai, kad galėtų čia atvykti.

– Kalbėjote apie dainavimo kartu sąsajas su tautine tapatybe. Kodėl jis toks svarbus?

– Labai sunku tai nusakyti žodžiais, bet, jeigu ateisite kartą į Vingio parko estradą, padainuosite, suprasite. Kita vertus, visada sakau, kad norint gerai dainuoti reikia ne balsą, o klausą turėti – klausymasis, kito girdėjimas yra svarbesnė dainavimo dalis. Manau, kad tokie renginiai kaip dainų šventė išmoko klausytis. Kai klausaisi – išgirsti. Kai dainuoja visas Vingio parkas – keliasdešimt tūkstančių choristų ir žiūrovų – suvoki, kad ne tavo dainavimo kokybė svarbiausia, o kontekstas, kuriame tai vyksta. Tada nebekyla jokių klausimų, ką tai duoda. Mums, mažai tautai, ypač svarbu kartkartėmis susirinkti ir padainuoti kartu tam, kad įsisąmonintume, ką turime bendra.

– Esu ne kartą girdėjusi, kad lietuviai – daininga tauta. Ar tikrai esame tokie ypatingi?

– Matyt, ne veltui mūsų sutartinės taip pat įtrauktos į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – išsaugojome tai, kas kitose tautose galbūt jau neišliko. Sakome, kad egzistuoja tokia gentis cantor lituanus – lietuvis dainingasis – kuris, kaip paukščiai į Ventės ragą ar Žuvintą, turi instinktą kas kelerius metus susirinkti į dainų šventę. Turime nuostabią gamtą, su kuria nuo senų laikų mūsų žmogus stengėsi sugyventi, jos garsus kopijuoti, perkelti į dainas, sutartines. Taip gimė Dainų diena, o vėliau jungėsi šokis ir atsirado visos kitos dainų šventės dalys.

Būčiau neteisus, jeigu, kalbėdamas apie dainų šventę, minėčiau tik dainą ir šokį. Joje telpa folkloras, teatras, žaidimai – visos mūsų kultūros tradicijos. Pagrindiniai dainų šventės renginiai yra Dainų diena, Šokių diena, Folkloro diena, Ansamblių vakaras, bet mes jais neapsiribojame. Jau ne vieną dešimtmetį vyksta ir kanklių koncertai, ir pučiamųjų orkestrų pasirodymai, ir liaudies meno meistrų parodos, prisijungia vokaliniai ansambliai ir teatrai – visi jie randa vietos dainų šventėje.

– 100-metį mininčios dainų šventės pradžia vyks Kaune, tiesa?

– Dainų švenčių tradicija gimė 1924-aisiais Kaune, čia atsirado pirmieji profesionalūs muzikantai, kurie ją kūrė, jie išvystė ir Lietuvos profesionaliąją muzikinę kultūrą. Kaune dainų švenčių tradicija palaikoma labai stipriai – čia dainų šventės vyksta kasmet, į Dainų slėnį Ąžuolyne susirenka daugybė kolektyvų. Jubiliejinę Dainų dieną surengę Kaune, kitus renginius jau kelsime į Vilnių.

– Beliko metai. Kaip jaučiatės?

– Dainų šventė, kaip ir visos šventės, turi tiek emocinę, tiek organizacinę pusę. Pastaroji ir yra pats didžiausias iššūkis, apimantis labai daug sričių, įtraukiantis daugybę žmonių. Nuo keturiolikos meninių programų parengimo ir įgyvendinimo, dalyvių atvežimo, apgyvendinimo, maitinimo iki viešinimo – organizuojant dainų šventę jau dirba kelių šimtų žmonių komanda. Tikimės pritraukti dvigubai tiek savanorių.

Surasti ir parengti tinkamas erdves – atskiras iššūkis. Vis dar neturime nacionalinio stadiono, kuriame galėtų vykti Šokių diena. Vingio parkas taip pat turi savo iššūkių – čia koncertai nevyksta nuolat, tad kaskart turi susikurti viską iš naujo. Be to, šiai dainų šventei keliame aukštus tikslus: norime atkreipti ir pasaulio žiniasklaidos, ir profesionalių Europos kultūros ir meno organizacijų dėmesį. Organizuosime jiems specialius forumus, turus, kviesime juose dalyvauti.

2024-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Dainų šventės metais, baigiame sudaryti programą iš Lietuvos savivaldybių atsiųstų 150 renginių, kuriais minėsime dainų šventės 100-metį visus metus.

Laimei, per daugelį metų turime sukaupę patirties. Šiandien jau suformuotos visos kūrybinės komandos, renkame žmones, kurie padės įgyvendinti programą. Visoje Lietuvoje savivaldybėse renkami žmonės, kurie bus atsakingi už savo regiono delegaciją, rudenį prasidės kolektyvų registracija. Mums dainų šventė jau prasidėjo.

Artėjant naujai Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir dainų šventės direktoriaus kadencijai, tikimasi, kad konkursas pasibaigs netrukus ir leis toliau intensyviai ruoštis šventės 100-mečiui.

„Susirinkę pretenzijas pildome, su juristais dirbame ir žiūrėsime. Kad pretenzijas rašysime, tai tikrai“, – BNS sakė Dainų šventės direktorius Saulius Liausa.

Pasak jo, sutartyje numatyta galimybė skirti baudas, neatsiskaityti už negautas porcijas. Kokių veiksmų bus imtasi, paaiškės baigus rinkti informaciją apie įvykusius pažeidimus ir juos įvertinus teisininkams.

Šiuo metu surinkta informacija iš savivaldybių apie jų dalyvių maitinimą, laukiama informacijos iš Maisto ir veterinarijos tarnybos, ji tikrino tiekiamą maistą. Galimus veiksmus Dainų šventės organizatoriai trečiadienį taip pat aptarė su Viešųjų pirkimų tarnyba.

„Žiūrėsime, ką leidžia juridika, įstatymai ir sutartis, taip ir elgsimės“, – sakė S. Liausa.

Pasak jo, šiuo metu turima informacija apie vieną dieną vėlavusius pusryčius ir į vieną stadioną laiku neatvežtą maistą, kuris vėliau pristatytas nekokybiškas, nepilnos komplektacijos.

Kol kas nėra aišku, kada pretenzijos galėtų būti pateiktos.

Per Dainų šventę socialiniuose tinkluose plito dalyvių skundai dėl nepilnų porcijų, nekokybiško maisto ar net išvis negautų pietų ar vakarienės.

Juos šiemet maitino bendrovės „Riekė“ ir „Ovantis“ bei viešoji įstaiga „Bruneros“. Pirmos dvi minėtos įmonės kartu laimėjo 154 tūkst. eurų vertės viešąjį pirkimą, o dviejų „Bruneros“, anksčiau veikusios „Kretingos maisto“ pavadinimu, laimėtų pirkimų vertė siekia 667 tūkst. eurų.

„Šiandien iškeliame Dainų šventės vėliavą, kuri šimtmečio žygio per Lietuvą „Vardan tos...“ metu apkeliavo aštuonis Lietuvos miestus. Vėliava papuošta ne tik lietuviškos trispalvės motyvais, bet ir baltų ženklais, simbolizuojančiais mūsų kultūros tęstinumą ir amžinąsias vertybes – pagarbą artimui, meilę žmonėms, dvasinę jėgą, vienybę, šviesos ir gėrio pergalę, – lydinčias mūsų tautą visą gyvenimą“, – sakė Dainų šventę organizuojančio Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa.

Be to, Lietuvos nacionalinio kultūros centro pastatas papuoštas didžiulėmis praėjusių švenčių nuotraukomis bei šiųmetės dainų šventės „Vardan tos...“ logotipu – jos pavadinimui pasirinkta Lietuvos himno frazė konceptualiai jungia šimtmečiui dedikuojamą šventės programą: liepos 4 d. Kalnų parke vyksiantis Ansamblių vakaras pavadintas „Tėvyne mūsų“, o liepos 6 d. renginių savaitę Vingio parke vainikuosianti Dainų diena – „Vienybė težydi“.

Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos...“ dalyvaus 12 000 choristų, 8000 šokėjų, 1700 pučiamųjų instrumentų orkestrų muzikantų – iš viso 36 000 dalyvių. Šventę šiemet organizuoja daugiau nei 50 žmonių komanda, o jiems padės beveik 100 savanorių – nuo į Vilnių ką tik atvykusių studentų iki garbaus amžiaus senjorų, sutikusių talkinti generalinių repeticijų ir renginių metu.

Nuo birželio 30 d., kai Kaune vyks Dainų diena, iki Dainų dienos Vingio parke liepos 6 d. organizatoriai lauks visų, norinčių Lietuvos šimtmetį atšvęsti su širdžiai artima muzika, nuotaikingais šokiais ir akiai mielais liaudies meno dirbiniais – vyks penkiolika įspūdingų renginių.

Daugiau apie renginius galima sužinoti oficialioje Dainų šventės interneto svetainėje dainusvente.lt, o nuo birželio 28 d. – ir Vilniaus Katedros aikštėje, kurioje visos šventės metu veiks informacinis paviljonas.

Sparčiai mažėja bilietų ir į kitus mokamus renginius: vokalinių ansamblių vakarą, du Šokių dienos koncertus, Ansamblių vakarą ir Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertą.

„Remiantis ankstesnių metų lankomumu, šiemet tikimės sulaukti ne mažiau žiūrovų nei praeitoje Dainų šventėje – 2014 m. jų buvo apie 120 tūkst., o parduoti suplanavome tik 20 tūkst. bilietų. Bilietus parduodame tik į tuos renginius, kurie tradiciškai ir anksčiau buvo mokami. Surengti tokio masto šventę, kuri yra didžiausias Šimtmečio minėjimui skirtas renginys, iš tiesų pareikalavo didelių išlaidų, todėl, kaip ir kiekvienoje šventėje, į dalį renginių bilietus tenka parduoti tam, kad padengtume organizacinius kaštus,” – sako Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) vadovas Saulius Liausa ir priduria, kad šiemet valstybės skirtas biudžetas šventei yra tik šiek tiek didesnis nei tas, kuris buvo skirtas paskutinei, 2014 m., Dainų šventei.

„Verslo teikiamos paslaugos, reikalingos šventės organizavimui, kaip ir viskas kitose gyvenimo srityse, kasmet brangsta, mokame už Lietuvoje gyvenančių dalyvių atvežimą ir visų dalyvių maitinimą bei apgyvendinimą – o dalyvių šventėje šiemet laukiama apie 36 tūkst. Taigi suprantama, kad turime surinkti papildomų lėšų, ir pirmo mėnesio bilietų pardavimai rodo, kad mums tai puikiai pavyksta,” – sako S. Liausa.

Šiuo metu jau parduota daugiau nei pusė bilietų ir, pasak S. Liausos, tokių aktyvių išankstinių bilietų pardavimų nėra buvę nei prieš vieną Dainų šventę. „Iki šiol Dainų šventės bilietus aktyviai iš anksto pirkdavo užsienyje gyvenantys lietuviai, bet šiemet tai daro ir Lietuvoje gyvenantys žmonės – pigiausių bilietų jau beveik nebėra. Neabejojame, kad iki šventės visi bilietai bus parduoti, todėl dabar, kol dar yra bilietų įvairiomis kainomis, pats geriausias laikas juos įsigyti. Džiaugiamės, kad artėjame prie Latvijos, kur bilietai į Dainų šventę parduodami per pusę dienos. Mūsų žiniomis, Latvijoje kiekvienoje šventėje iš parduotų bilietų surenkama virš 1 milijono eurų. Lietuvoje planuojama iš bilietų surinkti apie 350-380 tūkst. eurų,” – sakė LNKC vadovas.

Dainų dienos bilietai sėdimoms vietoms kainuoja nuo 10 iki 40 Eur, tačiau organizatoriai kviečia šį renginį stebėti ir nemokamai – atsinešus savo sulankstomas kėdutes ir užklotus. Tikimasi, kad į Vingio parką susirinks apie 50 tūkst. žiūrovų. Sėdimų vietų ketinama parduoti iki 10 tūkst.

Ansamblių vakaras – vienas iš populiariausių Dainų šventės renginių, į kurį kasmet bilietai išperkami greičiausiai. Priartėjus renginio dienai, liepos 4-ajai, laisvų bilietų žiūrovams gauti greičiausiai nebepavyks. Organizatoriai džiaugiasi, kad visiems, nespėjusiems įsigyti bilieto į Ansamblių vakarą, tradiciškai galės pasiūlyti lygiai tą patį reginį už simbolinį mokestį išvysti generalinės repeticijos metu. Ji vyks liepos 3 d. vakarą – visi atlikėjai vilkės kostiumus, koncertas bus repetuojamas su apšvietimu ir kitais efektais.

Šokių dienos pasirodymas šiemet žiūrovams bus atliekamas du kartus: liepos 5 d. suplanuoti du koncertai. Toks sprendimas pasirinktas dėl to, kad Lietuvos futbolo federacijos stadione, kur vyks Šokių diena, telpa vos 5 tūkst. žiūrovų (Žalgirio stadione, kur anksčiau vykdavo Šokių diena, jų tilpdavo 12-15 tūkst.) Į dieninį Šokių dienos koncertą dar galima įsigyti ir 5, ir 10 Eur kainuojančių bilietų.

Lietuvos dainų šventės yra ne tik savo apimtimi, dalyvių ir žiūrovų skaičiumi didžiausias šalies renginys, bet ir unikali šventė, kuri puoselėja tradicijas, užmezga kartų dialogą. Šioje šventėje dalyvauja įvairiausio amžiaus žmones jungiantys kolektyvai. Dainų šventės geografija neapsiriboja vien Lietuva. Kasmet renginyje dalyvauja šimtai kolektyvų iš įvairių pasaulio valstybių, kuriose pasaulyje gyvenantys lietuviai puoselėja mūsų tautos tradicijas. Šiemet šventėje dalyvaus 1495 kolektyvai – apie 36 000 tūkst. dalyvių, 16 786 iš jų – vaikai. Į šventę atvyksta 1550 užsienio lietuvių ir 17 Lietuvos tautinių bendrijų kolektyvų.

Jo tikslas – uždegti mūsų šalies žmones tikroms šventinėms linksmybėms, kurios apogėjų pasieks vasarą, didžiausiame Šimtmečio minėjimo renginyje Dainų šventėje. Žmones ji telks ir dar vienai ypatingai misijai – pakviesti 4 milijonus lietuvių iš viso pasaulio liepos 6-ąją kartu giedoti Šimtmečio „Tautišką giesmę”. Žygis startuos kovo 11-ąją Pasvalyje.

„Per 100 metų iš Lietuvos išvyko ir po visą pasaulį pasklido daugiau nei milijonas lietuvių. Sakoma, kad visur sutiksi žvirblį ir lietuvį. Kiekvienas iš mūsų pažįsta bent po vieną, kuris gyvena užsienyje, taigi žygio metu turėsim progą visus juos pakviesti Šimtmečio proga jungtis į bendrą chorą. Jei mums pavyks pakviesti 4 milijonus, tai bus svarbus įrodymas, kad žmonių, kurių širdyse dega meilė Lietuvai, pasaulyje yra daugiau nei kada manėme“, – sakė E. Mildažytė.

Po šventės Pasvalyje ateinančiais savaitgaliais žygis dar aplankys Radviliškį, Lazdijus, Marijampolę, Tauragę, Telšius, Uteną.

„Mūsų susitikimuose bus visko – ir šokių, ir dainų, ir apsikabinimų, ir priesaikų, ir karštos arbatos. Pažadu ir vieną kitą siurprizą. Svarbiausia – ateikite atviri ir įsileiskite Šimtmečio šventę į savo širdį“, – kvietė laidų vedėja.

Kovo 11-ąją, 12 val., į Pasvalio Vytauto Didžiojo aikštę su žygiu senoviniais automobiliais atvyks iš šio krašto kilęs poetas Vladas Braziūnas, scenoje koncertuos Pasvalio mišrus choras „Canticum novum“, jaunimo grupė „Marabu Band”, o smagiai pašokti kvies rajono folkloro kolektyvai, kurie jau atrinkti vasaros Dainų šventei.

„Dainų šventė – tai ne kelių dienų renginys Vilniuje, tai – kasdienis, nenutrūkstantis procesas, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių. Kiekvienais metais Lietuvoje vyksta regioninės dainų šventės, pasaulio lietuviai jas rengia Amerikoje, Kanadoje, Australijoje. Žmonės buriasi, mokosi dainų ir šokių, repetuoja, jaudinasi, dalyvauja atrankose. Norime, kad ši nuotaika neliktų vien repeticijų salėse, bet pasklistų po miestų gatves ir aikštes, užkrėstų visus žmones švęsti, linksmintis ir augintų tą bendrumo jausmą iki pat vasaros susitikimo sostinėje“, – sakė Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa.

Į Šimtmečio dainų šventę kaip niekad gausiai įsitraukė vietos bendruomenės, Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos, laukiama ir per 1700 pasaulio lietuvių. Šventėje dalyvauti bus galima ne tik gyvai – kiekvienas lietuvis, kad ir kur gyventų, galės jungtis prie kulminacinės šventės akimirkos – „Tautiškos giesmės” giedojimo visame pasaulyje liepos 6-ąją.

Žygį per Lietuvą „Vardan tos“ organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir iniciatyva „Lietuva 4.000.000“, bendradarbiaudami su miestų kultūros centrais ir savivaldybėmis.

Viena kitą papildydamos šventės programos kalbės apie tai, kas stiprina mus kaip tautą ir valstybę – apie istorinę atmintį, tradicijas, pagarbą Tėvynei, ją kūrusiems ir tebekuriantiems žmonėms.

„Džiaugiamės, kad garsas apie unikalų mūsų kultūros reiškinį – Dainų šventę – sklinda plačiai po pasaulį ir kaskart pritraukia vis daugiau dalyvių ir žiūrovų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Šventėje, kuriai ruošėmės ištisus ketverius metus, bus surengta 14 masinių renginių, dalyvaus iki 40 000 atlikėjų. Tai bus vienas didžiausių Valstybės šimtmečio minėjimo renginių, ir jį dovanosime Lietuvai. Kviečiame visus atvykti ir šią iškilmingą sukaktį paminėti kartu su švenčiančia ir dainuojančia tauta“, – sakė Dainų šventę organizuojančio Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa.

Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje liepos 1 d. Vilniaus Rotušės aikštėje vyks specialiai pasaulio lietuviams ir Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms skirtas renginys „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“. Tai bus renginys, kuris suburs, sujungs ir suvienys skirtingų kartų, tautų bei Lietuvos žmones, siekiančius išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas. Visą dieną Rotušės aikštėje veiks lietuvių bendruomenių paviljonų miestelis, scenoje koncertuos pasaulio lietuvių ir tautinių bendrijų mėgėjų meno kolektyvai, bus atidaryta užsienio lietuvių meno darbų paroda.

Į Lietuvos šimtmečio dainų šventę atvyksta itin gausi pasaulio lietuvių kolektyvų delegacija – per 1700 dalyvių iš 16 pasaulio šalių: Airijos, Argentinos, Australijos, Austrijos, Belgijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos, Urugvajaus, Vokietijos.

Dainų dienoje dainuos net 29 pasaulio lietuvių chorai – 650 choristų. Beveik 800 šokėjų tikimasi sulaukti Šokių dienoje, Folkloro dienoje muzikuos 12 išeivijos folkloro ansamblių. Šventėje dalyvaus ir kanklių ansamblis „Vaidilutė“ iš Australijos. Ansamblio vadovas Stasys Eimutis – buvęs čiurlionietis, kanklėmis grojęs legendiniame „Čiulionio ansamblyje“ (1949–1991). S. Eimučiui šiemet sukanka 102 metai.

Vienas didžiausių Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginių, Lietuvos dainų šventė „Vardan tos...“, vyks 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d. Kaune ir Vilniuje.

Žiūrovų lauks net septynios muzikos, dainų, šokių ir nepamirštamų įspūdžių kupinos dienos. Sostinės aikštėse, parkuose, bažnyčiose, koncertų salėse vyks renginiai ir koncertai, kuriuose pasirodys chorai, dainų ir šokių ansambliai, pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrai, folkloro kolektyvai, senųjų amatų meistrai, mėgėjų teatrai.

Kulminacija taps liepos 6-ąją vyksianti Dainų diena „Vienybė težydi“. Kai suskamba tūkstančiai vyrų ir moterų, vaikų ir jaunuolių balsų ir daina tampa tautos gyvybės balsu.

Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriui Sauliui Liausai.

Kultūros ministro Šarūno Biručio įteiktu aukščiausiu ministerijos apdovanojimu 50-metį švenčiantis S.Liausa įvertintas už svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką, pranešė ministerija.

S.Liausa 1990–1994 metais buvo Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ chormeisteris, vėliau vadovavo vyrų chorui „Varpas“, nuo 1989 metų jis buvo Lietuvos edukologijos universiteto choro „Ave Vita“ chormeisteris, dirigentas, 1992–2006 metais – šio universiteto Muzikos katedros dėstytojas, nuo 1994 metų dirba Lietuvos liaudies kultūros centre, nuo 2006 metų yra šio centro direktorius.

S.Liausa organizuoja dainų šventes, festivalius, konkursus, seminarus, konferencijas, kitus kultūros renginius, yra įvairių kursų vertinimo komisijų narys, leidinių ir rinkinių chorams, kaimo kapeloms, pučiamųjų orkestrams autorius ir sudarytojas.

S.Liausa yra Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, Kultūros centrų tarybos narys.

2009 metais S.Liausa apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Portalo LRT.lt skaitytoja Monika teiraujasi, kodėl dauguma Dainų šventės dalyvių dainuoja iš lapų. „Tokia šventė – ar neįmanoma išmokti žodžių atmintinai?“ – stebisi skaitytoja.

Dainų šventės direktorius Saulius Liausa sako, jog tai – kiekvieno šventės dalyvio pasirinkimas.

„Repertuaras yra didelis ir kiekvienas renkasi – mokytis dainas mintinai ar ne. Natos dabar dedamos į internetą, kiekvienas atsispausdina ir gali mokytis. Didžioji dalis moka mintinai, bet iš natų dainuoja, pavyzdžiui, vaikai, išmokę ne visus žodžius, ar vyresnio amžiaus žmonės, kurių atmintis neleidžia išmokti mintinai“, – paaiškina S. Liausa.

Primename, kad Dainų šventė prasidėjo trečiadienį.