Legendinė šeimininkė. Nesuklysime taip pavadinę 78-erių klaipėdietę Janiną Šperienę, kuri per 20 metų vaišes ruošė kone tūkstantyje vestuvių. Kulinarinių ir konditerinių gudrybių moteris dar ankstyvoje jaunystėje pramoko iš Klaipėdos klebono šeimininkės.
Šakočiai – iš 120 kiaušinių
Janina – prieškario vaikas, jai, kaip ir daugeliui jos bendraamžių, teko išgyventi tai, ko vaikams geriau derėtų niekada nepatirti.
Tačiau ji puikiai prisimena, kad net tada, kai namuose beveik nebuvo ko valgyti, per šventes mama jai ir broliukui net iš rupių ruginių miltų iškepdavo gardžių meduolių.
Moteris pasakojo, kad ir jos mama skaniai gamindavo, tačiau virtuvės paslapčių moteris išmoko Klaipėdoje talkindama savo dėdės klebono šeimininkei.
Anais laikais šeimininkauti klebonijoje galėjo ne bet kas, o tik tos, kurios buvo baigusius specialius kulinarinius mokslus. Dvasininkai anuomet neretai priimdavo svečius, kuriuos reikėjo sočiai ir skaniai pavaišinti.
"Ta šeimininkė Onutė buvo jau gana sena, tad kai reikėdavo, aš dažnai atvykdavau padėti, paprastai per Kalėdas, Velykas, Jonines ar kokius jubiliejus. Ji dar A.Smetonos laikais baigė specialią virėjų mokyklą. Tad mokėjo ir paršelį iškepti, ir mėsą paruošti, paštetą pagaminti, žuvis išfarširuoti", – pasakojo Janina.
Klaipėdietė teigė, kad būtent iš senosios šeimininkės suprato prieskoninių žolelių reikšmę patiekalams, išmoko jas naudoti. O kaimuose esą retai kas anais laikais kreipė dėmesį į prieskonius.
"Ji mane vadino Janike ir labai nuoširdžiai mokė kulinarinių gudrybių, negailėjo žinių, dalijosi savo patyrimu. Išmokė net šakočius kepti. Kepdavome didelius, iš 120 kiaušinių", – prisiminė moteris.
Ryžosi avantiūrai
Janinos profesija – zootechnikė. Bet kadangi moteris nuo jaunų dienų jau buvo prakutusi kulinarijoje, ją viena kita šeimininkė, ruošdavusi vestuvių stalą, vis pakviesdavo į talką.
"Pastebėjau, kad kai kurios vadinamosios gaspadinės neparuošdavo nieko skanesnio, nepateikdavo įvairesnių patiekalų. Pamenu vieną tokią, kuri mokėjo prikepti tik netikrų zuikių. O kai aš pradėjau pati ruošti šventes, stengdavausi vis kokiu neįprastu skanėstu nustebinti svečius", – tvirtino moteris.
Vestuvėse Janina savarankiškai pradėjo šeimininkauti 1973-iaisiais, maždaug po metų, kai su šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą. Nes melioracija išginė iš vienkiemio Pakruojo rajone.
Janinos brolis jau kurį laiką gyveno uostamiestyje ir pakvietė ją su šeima apsigyventi šalia.
Janina pasakojo, kad dirbo keliuose darbuose, tačiau sugebėdavo suderinti ir šeimininkavimą vestuvėse. Apie jos gebėjimus žinia sklido iš lūpų į lūpas. Taigi moteris subūrė kelių pagalbininkių komandą ir su jomis pradėjo vestuvinių vaišių ruošimo maratoną, kuris tęsėsi du dešimtmečius, beveik nenutrūkdamas nė savaitei.
Moteris teigė, kad vestuvių stalui pateikdavo viską – nuo saldumynų iki mėsos patiekalų, taip pat stalus ir serviruodavo. Tik jau nebekepusi šakočių, nes jų gamyba atimdavo labai daug laiko.
Svarbiausia – geras vardas
Anot Janinos, tokiam darbui reikėjo net tik išmanymo, bet ištvermės ir net valios susilaikyti nuo tam tikrų pagundų.
Nes prasta, išgerti linkusi šeimininkė gali sugadinti visą šventę. Būdavo tokių maistą ruošiančių moterų, kurios neatsispirdavo stikliukui. Tada kildavo pavojus, kad puotą ištiks katastrofa.
"Esu girdėjusi apie tokias šeimininkes, kurios ir prasigerdavo vestuvėse maistą begamindamos. Negalėjo atsispirti, ir tiek. Aš pati buvau kategoriška. Nes taip bekilnodama kiekvieną tostą gali visas vestuves sugriauti, jau nekalbant apie savo pačios gyvenimą", – neslėpė moteris.
Janinai vestuvių stalą tekdavo paruošti ir 50, ir net 200 svečių. Jei vestuvės būdavo "negausios", tai yra 50 žmonių, tai ji tik su viena pagalbininke suspėdavusios paruošti vaišes.
Kai puotoje būdavo keli šimtai žmonių, maistą ruošdavo keturios šeimininkės, bet dar prašydavo talkos iš šono – daržovėms nuvalyti ir indams suplauti.
Vestuvėms tekdavo pradėti ruoštis gerokai iš anksto. Šeimininkės pradėdavo nuo saldumynų – grybukų, uogelių, tortų gamybos, tam reikėdavo kelių dienų, paskui paruošdavo mėsos patiekalų, galiausiai likdavo žuvys.
Svečiui – 1 kg mėsos
Kad iš pokylio svečias neišeitų alkanas, buvo apskaičiuota, jog mėsos patiekalų būtų tiek, kad vienam žmogui tektų 1 kg mėsos. Paukštiena, žuvys ir liežuviai į tai neįskaičiuoti.
Šeimininkė tvirtino, kad trims puotos dienoms to pakakdavo. Paprastai Janina šventei paruošdavo ne mažiau nei 40 įvairiausių patiekalų.
"Iš mėsos pagamindavau briedžius su "kailiu" ir "ragais", avinus, gulbes, ežius, jau nekalbant apie farširuotas žuvis. Tai buvo stalo puošmenos. Jas paprastai valgydavo antrą vestuvių dieną. O tik grįžusiai iš ceremonijos jaunavedžių svitai patiekdavome karštą sultinį su mūsų pačių keptomis bandelėmis", – dėstė šeimininkė.
Tuojau po to šeimininkės atnešdavo karštų patiekalų, per vakarą jų būdavo du, kartais net trys. Prieš vidurnaktį kepdavo šašlykus.
"Šašlykus kepdavome ir patiekdavome ne lauke, tik paskui atsirado mada juos valgyti gryname ore. Šašlykus kepdavome orkaitėje, suverdavome ir patiekdavome liepsnojančius. Po šio patiekalo jaunasis degindavo rūtų vainikėlį", – prisiminė šeimininkė.
Antrą dieną svečiams paruošdavo kastinio, cibulinės, spirginės iš kanapių, bulvių plokštainio, troškindavo raugintų kopūstų, kuriuos patiekdavo su karštomis bulvėmis, kartais virdavo cepelinus.
"Apie Kretingą, Kurmaičius, Darbėnus vestuvininkai antrą dieną prie paukštienos pageidaudavo ryžių košės. Ta košė būdavo išskirtinė, ją šutindavome su pienu ir sviestu. Tai gana ilgas procesas. Bet ryžių košės visi prašydavo būtent šiame krašte, kitur tokių norų nebuvo", – pasakojo Janina.
Šaltų užkandžių visose vestuvėse būdavo gana daug, vien baltos mišrainės paruošdavo didelį kibirą.
Janina pati gamino ir duonos girą. Kai kurie vestuvių užsakovai prašydavo, kad šeimininkės tam naudotų dar ir apynius, taigi išeidavo nebe "kvasas", o naminis alus, kuris būdavo labai populiarus antrąją ar trečiąją vestuvių dieną.
Užsidirbo žiguliams
Janina pasakojo, kad už trijų dienų triūsą per vestuves kiekvienai šeimininkei sumokėdavo suderėtą šimtą rublių ir ta suma faktiškai nesikeitė iki pat 1990-ųjų.
Tačiau piršliai visuomet dar papildomai apdovanodavo šeimininkes ir padėkodavo už puikiai pagamintas vaišes.
Moteris neslėpė, kad sovietmečiu tai buvo didelė suma. Per mėnesį valdiškame darbe, dirbdama pusantro etato, ji uždirbdavo 120 rublių, o savaitgaliais, padirbėjusi prie vestuvių stalo ruošos, gaudavo keturis penkis kartus daugiau nei per mėnesį triūsdama darželyje.
Klaipėdietė teigė, kad greitai pajuto, jog jai reikia savo automobilio, kad galėtų greičiau nuvykti pas užsakovus ir neprašinėti, kad kas nors nuvežtų.
"Gavau vairuotojo pažymėjimą, kai man buvo 48 metai. Dar vaikai mane bandė atkalbėti: kam man esą tos teisės reikalingos. Tačiau užsispyriau ir pasiekiau savo, už savo uždirbtus pinigus nusipirkau žigulius. Tada tai buvo visai prabangus automobilis. Bet dabar jau gal 10 metų nebevairuoju", – pasakojo Janina.
Paliks receptų knygą
Moteris vestuvių puotas ruošė žinomiems to meto klaipėdiečiams ar jų vaikams, tačiau niekada neprašė jų jokių protekcijų, nors tuos asmenis ir pažinojo. Esą sumokėjo už darbą, ir viskas, todėl negražu prašinėti dar paslaugų.
Klaipėdietės teigimu, po karo praėjus maždaug 30 metų, žmonės atkuto ir šventėms pinigų jau negailėjo. Tad vestuvių vaišės išties būdavo gausios.
"Visi baimindavosi, kad puotoje tik netrūktų maisto, nes vis pasigirsdavo kalbos, kad kažkur kažkieno vestuvėse jau pirmą dieną svečiai viską suvalgė, kad jaunimas duonos likučius nuo stalų rankiojo, nes daugiau nieko nebuvo. Tokios kalbos buvo didžiausia gėda, todėl maisto vestuvėse privalėjo netrūkti", – prisiminė Janina.
Per gyvenimą sukaupusi unikalią vestuvių šeimininkės patirtį, J.Šperienė namiškius kartais palepina skanėstais, bet savo receptų dar nesurašė ir neperdavė anūkams.
Tai ji dar žadėjo padaryti, esą kai kurių jos žinomų gardėsių šiandien jau niekas beveik nebegamina.
