O gal Gazos sektoriaus ir Vakarų Kranto gyventojai atsirado taip pat, kaip ir neseniai išdygusios Donbaso "tautos" ("luhanskelonai" ir "doneckiniečiai")? Galbūt palestiniečiai atsirado tik tada, kai Šventojoje žemėje susidūrė laisvosios rinkos ekonomikos ir komunizmo interesai? Ar šiandien ką nors girdėtume apie Palestinos vaikus, jeigu Izraelis savo ankstyvosiomis dienomis būtų labiau palinkęs ne į JAV, o į Sovietų Sąjungos pusę?

Teigiama, kad geležies amžiaus aušroje į Palestinos regiono žemes atklydo dviejų etninių grupių žmonės – filistinai ir izraelitai. Filistinai buvo turtingesni, mėgo naujoves ir į pasaulį žvelgė lengvabūdiškai. Jie garbino ne vieną dievą. Sutapimas ar ne, tačiau vienas svarbiausių filistinų centrų buvo Gazoje.

Izraelitai gyveno vargingiau. Jie nevalgė kiaulienos ir savo protėviu laikė Senojo Testamento pranašą Abraomą. Šių žmonių protai krypo link monoteistinio tikėjimo. Senajame Testamente kuriamas filistinų įvaizdis yra išimtinai neigiamas, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad šie žmonės buvo tiesioginiai izraelitų giminaičiai.

Manoma, kad, augant gyventojų skaičiui, izraelitai Palestinoje sukūrė dvi valstybes – Izraelį ir Judėją. Beveik tuo pat metu (VIII a. pr. Kr.) regione ėmė augti nauja ambicinga jėga – Naujosios Asirijos imperija. Nugalėję stipriausius semitų kraštus (Izraelį ir kt.), asirai ištrėmė nemenką dalį gyventojų. Formalią autonomiją išsaugojo tik politinės ir karinės grėsmės asirų valdovams nekeliančios žemės (pvz., Judėja).

Vėliau asirų gretose prasidėjo kovos dėl valdžios. Babilone kilo maištas. Jis sparčiai išplito, tad netrukus Naujoji Asirijos imperija buvo užkariauta iš vidaus. Po daugelį metų trukusių karų ir sukilimų Palestinos žemės buvo visiškai integruotos į naująją Babilono imperiją.

Remiantis Senuoju Testamentu, tvirtinama, kad 587 (arba 586) m. pr. Kr. babiloniečių valdovo Nabuchodonosaro II (642–562 m. pr. Kr.) pajėgos apgulė Jeruzalę. Šturmo metu buvo visiškai sunaikinta Pirmoji Jeruzalės šventykla, kurią, anot Šventųjų knygų, pastatė išmintimi ir polinkiu egzotiškoms moterims garsėjantis monarchas Saliamonas (990–931 m. pr. Kr.).

Naujoji valdžia tęsė asirų tradicijas. Kartu su eiliniais izraelitais buvo ištremti ir pasaulietinio bei dvasinio elito atstovai, o daugelį metų Abraomo ainių priešais laikyti filistinai visiškai prarado savo etninę tapatybę.

539 m. pr. Kr. Babiloną užkariavo Achemenidų dinastijos įkūrėjo Kyro Didžiojo (600–530 m. pr. Kr.) vedami persai. Indoeuropiečiais (arijais) laikomi persai siekė įgyti Palestinos gyventojų prielankumą. Daugeliui ištremtųjų palikuonių Achemenidų valdžia leido grįžti į tėvynę, o dalis išniekintų semitų maldos namų buvo atstatyti.

Vieni tremtinių ainiai grižo, kiti pasiliko, o treti leidosi klajoti po pasaulį. Persams susidūrus su kitų indoeuropiečių (arijų) graikų pasauliu, Achemenidų imperijos plėtra sustojo. Dėl prekybos graikų įtaka vis labiau plito Viduržemio jūros regione. Achemenidų imperijos valdovai bandė užkariauti helenų apgyvendintas žemes, tačiau patyrė vieną pralaimėjimą po kito.

Vėliau makedoniečių valdovas Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.) pradėjo persų imperijos užkariavimą. Teigiama, kad per trumpą, bet audringą gyvenimą Aleksandras buvo nukeliavęs iki pat pietryčių Azijos, tačiau netikėta mirtis nutraukė avantiūristo šėlsmą.

Po Aleksandro mirties jo generolai pasidalijo užkariautas teritorijas. Iš pradžių Palestina pateko į Egipte įsitvirtinusių Ptolemėjų dinastijos įtaką, tačiau galiausiai ją pasiglemžė Mesopotamijos Seleukidų imperija.

167 m. pr. Kr. Seleukidų valdovas Antiochas IV Epifanas (215–164 m. pr. Kr.) dėl nežinomų priežasčių uždraudė žydams išpažinti savąją religiją. Semitų šventyklos buvo paverstos stabmeldystės vietomis, kuriose garbinti graikų dievai, o už tradicijų laikymąsi (pvz., šabo šventimą) grėsė sankcijos.

Prasidėjo vadinamasis Makabėjų sukilimas, kuriam, anot Senojo Testamento, vadovavo šventiko Matatijo sūnus Judas, vadinamas Makabėjumi. Sukilimo dalyvių įniršis buvo nukreiptas ne tik į silpstančios Seleukidų imperijos valdžią, bet ir į helenizmo įtakos paveiktus tautiečius. Maištas buvo sėkmingas. Judaizmą diskriminuojantys įstatymai buvo atšaukti. Semitai vėl galėjo laisvai išpažinti savą religiją, tačiau tuo pat metu Viduržemio jūros regione vis labiau augo Romos respublikos galia.

Romėnų įtaką Palestinoje įtvirtino būsimasis Gajaus Julijaus Cezario (100 m. pr. Kr.–44 m. pr. Kr.) žentas ir varžovas Gnėjus Pompėjus (106 m. pr. Kr–48 m. pr. Kr.).

Augant romėnų galiai, Palestinoje ėmė kilti viena įdomiausių ir kontroversiškiausių asmenybių – Erodas Didysis (72 m. pr. Kr.–4 m. pr. Kr.). Nors Erodas buvo romėnų vasalas, italų protėviai jam leido tvarkytis Palestinoje tarsi savame kieme. Jam itin lengvai sekėsi įsiteikti įvairiems Romos didžiūnams.

Šiems pradėjus konfliktuoti, Erodas itin apdairiai sugebėdavo pakeisti barikadų pusę. Teigiama, kad šio žmogaus protėviai buvo arabai, kurie pavergti judėjų atsivertė į judaizmą. Erodas buvo užaugintas žydu, tačiau kai kurie žydai jo nelaikė savu, o ir jis pats į judaizmo tradicijas rimtai žvelgė tik tiek, kiek jam tai buvo naudinga politiškai.

Siekdamas palenkti į savo pusę dalį tikinčiųjų, Erodas pradėjo Antrosios Jeruzalės šventyklos restauraciją. Po šio "remonto" Jeruzalės šventykla nebebuvo vien maldų vieta. Ji tapo prekybos tašku ir miesto svečių traukos centru.

70 mūsų eros metais, malšindami judėjų maištus, Antrąją šventyklą sunaikino patys romėnai. Išliko tik vakarinė, dirbtinį pylimą palaikiusi siena, prie kurios mūsų dienomis teikėsi prisiliesti pats Donaldas Johnas Trumpas (1946).

En Gedi rankraštyje yra tekstas iš Kunigų knygos; jis buvo parašytas III ar IV mūsų eros amžiuje, o galbūt – dar seniau, rašoma žurnale „Science Advances“. Jo turinio iššifravimas žurnale vadinamas „reikšmingu biblinės archeologijos atradimu“.

Rankraštis nėra pats seniausias – ši garbė priklauso bibliniams Negyvosios jūros rankraščiams, kurie buvo parašyti nuo III amžiaus prieš mūsų erą iki II mūsų eros amžiaus.

Radioaktyviosios anglies metodu buvo nustatyta, kad En Gedi rankraštis yra III ar IV amžiaus kūrinys. Kai kurie ekspertai galvoja, kad jis yra senesnis. Rašysenos analizė rodytų, kad jis buvo parašytas antroje I amžiaus antroje pusėje arba II amžiaus pradžioje.

Ilgai buvo manoma, kad jo turinys yra prarastas amžiams, nes rankraštis apdegė per gaisrą VI amžiuje ir jo buvo neįmanoma paliesti nepavertus pelenų krūvele.

Rankraštį archeologai surado 1970 metais En Gedi oazėje, kur senovės žydų gyvenvietė buvo jau VIII amžiuje prieš mūsų erą. Jo fragmentus Izraelio senienų administracija saugojo dešimtmečius.

Rankraštis yra virtęs pelenais, kurie trupa nuo kiekvieno prisilietimo, tad mokslininkai panaudojo skaitmeninio skenavimo prietaisus jam „išvynioti“ ir jo turiniui atskleisti. Tai buvo atlikta rankraščio net nepalietus. Tekstas buvo nuskaitytas mikrokompiuterinės tomografijos metodu pagal rašale buvusių metalų druskų pėdsakus.

„Mus nustebino atvaizdų kokybė“, – sakė Michaelis Segalas, vadovaujantis Jeruzalės hebrajų universiteto Filosofijos ir religijos mokyklai. „Daug teksto yra perskaitoma ar beveik perskaitoma, kaip... nenukentėjusių Negyvosios jūros rankraščių arba didelės skyros jų nuotraukų“,– sakė jis.

Proveržis istorinių šaltinių tyrimuose

Kol En Gedi rankraščio turinys dar nebuvo žinomas, ekspertai manė, kad tai gali būti Toros kopija. Tačiau pasirodė, kad tai – Kunigų knyga, trečioji iš Penkiaknygės. Tai pati ankstyviausia kada nors rasta Penkiaknygės knyga.

Rankraštyje yra po 18 teksto eilučių kiekviename stulpelyje, kurie iš pradžių buvo 35 eilučių ilgumo. Kaip ir kituose senoviniuose hebrajų rankraščiuose, jame yra tik priebalsės ir nėra balsių, kurių simboliai hebrajų kalboje atsirado tik IX amžiuje.

„Mus iškart pribloškė faktas, kad šiuose fragmentuose En Gedi Kunigų knyga visomis savo detalėmis, ir dėl raidžių, ir dėl suskirstymo į skyrius, yra identiška vadinamajam Masoros tekstui, (kuris) iki šiandienos yra autoritetingas žydų tekstas“, – sakė M. Segalas.

En Gedi rankraščio tapatumas viduramžių tekstams pribloškė mokslininkus, kurie sakė, kad jis yra visiškai identiškas pagal priebalsius ir suskirstymą į skyrius. „Niekad nebuvome radę tokio pribloškiamo dalyko, – sakė Emanuelis Tovas, Jeruzalės hebrajų universiteto profesorius emeritas. – Mus stebina, kad per 2000 metų šis tekstas nepasikeitė.“

Mokslininkai tikisi, kad šiam rankraščiui išplėtotos technologijos bus panaudotos ir kitiems rankraščiams, tarp jų – kai kuriems rankraščiams iš Negyvosios jūros kolekcijos, kurie iki šiol dar yra neiššifruoti, taip pat rankraščiams, rastiems katastrofų vietose, pavyzdžiui, Vezuvijaus išsiveržimo I-ajame amžiuje paveiktoje teritorijoje.

Minima technologija, kuri buvo išplėtota finansuojant JAV nacionaliniam mokslo fondui, bus laisvai prieinama nuo kitų metų, sakė mokslininkai. Ji taip pat gali būti naudinga žvalgybos agentūroms ir tyrėjams.

„Pažeidimai ir dūlėjimas yra natūralūs dalykai, bet galite matyti, jog kartais galima absoliučiai atitraukti tekstą nuo praradimo ribos“, – sakė vienas tyrimo autorių Brentas Sealesas (Brentas Silsas), Kentukio universiteto Kompiuterijos departamento profesorius ir vadovas.

„En Gedi rankraštis įrodo, kad potencialiai galime atkurti ištisus tekstus iš pažeistos medžiagos, ne vien kelias raides ar hipotetinį žodį“, – sakė jis.

Svarbiausios Senojo Testamento (ST) dalys galėjo būti sukurtos anksčiau nei kai kurie tyrėjai manė, taip rodo naujos rankraščių su kartu rastomis maldomis analizės.

Rankraščių skiautės, rastos 600 m. pr. Kr. senumo kariniame fronte, buvo prirašytos mažiausiai 6 žmonių. Israelis Finkelsteinas iš Tel Avivo universiteto Izraelyje mano, kad šie raštai rašyti senojoje Judėjos karalystėje.

„Turime raštus iš mažaraščių karių, kurie gyveno atokioje vietoje“, – I. Finkelsteinas pasakojo „Live Science“. Taigi spėjama, kad tuo metu Judėjoje turėjo būti tam tikra edukacinė sistema. Šie užrašai rodo, kad karalystėje buvo sukurta intelektualaus pobūdžio šaltinių, dėl to buvo pagrindas užrašyti ir surinkti didelį kiekį ST dalių.

Religijotyrininkai nesutaria, kada Biblija buvo sukurta. Viduramžiais žmonės tikėjo, kad šis šventraštis buvo sukurtas jų laikais. Visgi teigiama, kad didžioji dalis ST tekstų buvo parašyti Judėjos egzistavimo laikotarpiu – X a. pr. Kr.–586 m. pr. Kr., kai Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II išvijo žydų elitą į egzilį Babilonijoje.

„Kelis šimtmečius rašyta Šventojo Rašto dalis, pavadinta Senuoju Testamentu, nėra mums sava ir patraukli, nors tai galima laikyti paradoksu – mūsų laikais kaip tik šioje Biblijos dalyje galima aptikti daugiau religinės naujienos“, – sako kunigas, brolis pranciškonas Julius Sasnauskas. Būtent dėl to naujausioje savo knygoje „Kaip buvo pradžioje“ jis ir ryžosi atskleisti Senąjį Testamentą naujomis spalvomis – be tuščiažodžiavimo ir religinio infantilizmo. Ši leidyklos „Alma littera“ išleista J. Sasnausko knyga bus pristatyta savaitgalį vyksiančios Vilniaus knygų mugės metu.

Juliaus Sasnausko knygoje analizuojami Senojo Testamento tekstai. Autorius pateikia literatūrines, eseistines jų interpretacijas su religinių, istorinių bei politinių aplinkybių išmanymu, panoraminiu matymu. Nagrinėdamas po nedidelį liturginį skaitinį, rašytojas nemoralizuoja, nedogmatizuoja, tačiau atidžiai ir nepaprastai gyvai analizuoja Senojo Testamento vertimą, galimas klaidas bei tekstologiją.

„Senojo Testamento tekstų nagrinėjimą paskatino kelios priežastys. Norėjosi pateikti skaitytojams ką nors kitoniška, mažiau pažįstama, nauja, o kartu ir save išbandyti. Evangelijų interpretacijos, kurioms skirtos kelios ankstesnės knygos, rodėsi tam kartui jau tarsi išsemtos. Senasis Testamentas traukė ir masino kaip nauja žemė. Nėriau ten stačia galva, užsidegęs ir radau dalykus, kurių nesitikėjau. Dievo ir žmogaus santykiai Senajame Testamente tokie painūs ir prieštaringi, kad griūva visos išankstinės religinės schemos“, – aiškino brolis pranciškonas. 

Kunigas tikisi, kad be jau esamų jo raštų mėgėjų, naująją knygą atras ir daugiau skaitytojų. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos tekstas gana specifinis, autoriaus teigimu, knygoje šį tą sau atras įvairaus amžiaus ir išsilavinimo skaitytojai.

„Biblijos pasaulis intriguoja ir jaunus žmones, o Senasis Testamentas juk rodosi dramatiškesnis, paslaptingesnis. Be to, ten dažnai veikia jauni žmonės, net paaugliai. Religinių išgyvenimų diapazonas čia be galo platus – nuo entuziazmo iki abejonių, juodžiausios nevilties ir priekaištų dangui. Tai įkvepia pasitikėjimo tiems tekstams ir primygtinai sako, kad Dievas nėra „dukart du – keturi“, - sako J. Sasnauskas.

Kita vertus, Senasis Testamentas – daugiau nei religijos šaltinis. Tai, pasak kunigo, ir žydų poezija, pasakojimo menas, svetimos kultūros klodai, istorijos pamokos.

„Skaitydami Šventąjį Raštą, pirmiausia klausiame, ar jis nėra mums tolimas ir svetimas, ar tikrai atliepia mūsų suvoktą gyvenimo tikrovę. Jei taip, tada antras žingsnis – Biblijos tekstais tikrinti ir sverti savo paties gyvenimą, žiūrėti, kaip pildosi ar nesipildo Dievo pažadai, svarstyti, ko iš tavęs laukia ta ar kita perskaityta istorija. Toks procesas verčia aikčioti ir padeda perstatyti dvasinį gyvenimą bei iš naujo dėlioti asmenines vertybes“, – sako J. Sasnauskas.

Brolis pranciškonas knygą „Kaip buvo pradžioje. Biblinės meditacijos“ pristatys Vilniaus knygų mugėje, vasario 25 d., ketvirtadienį 10 val., Forume - LRT studijoje. Renginyje taip pat dalyvaus filosofas, tekstologas, „Aidų“ leidyklos vadovas Vytautas Ališauskas ir „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, 2009 metais su J. Sasnausku išleidusi bendrą knygą „Postilės“.

Knygų „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ (1999), „Jei esame čia“ (laiškai, kartu su Antanu Terlecku, 2000) „Bernardinų dienoraščiai“ (2002), „Malonės akrobatika“ (2006), „Pagaunama ir nepagaunama“ (2013), „Iš skverelių ir kaimelių teologijos“ (kartu su Stanislovu Dobrovolskiu, vertimas į rusų k., 2013) autorius Julius Sasnauskas gimė 1959 metais Vilniuje. Už disidentinę veiklą buvo suimtas ir kalintas 1979–1986 metais. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1995 metais lietuvių parapijoje Kanadoje tapo kunigu, o 1996–aisiais davė vienuolio pranciškono įžadus. Šiuo metu autorius kunigauja Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, taip pat vadovauja katalikų radijo stočiai „Mažoji studija“.