Pasirodo, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjunga, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija ir Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubas drauge su visuomenės atstovais minėtose kapinėse taip pagerbė čia tebesiilsinčių žuvusiųjų palaikus. Jie čia liko gulėti po to, kai 1959 m. Kauno partinė ir vykdomoji valdžia, išgąsdinta 1956 m. įvykių Senosiose miesto kapinėse, nutarė jas iškelti. Neperkeltų į kitas kapines žuvusiųjų kapų kauburėliai buvo buldozeriu sulyginti su žeme.

Visuomeninių organizacijų Iniciatyvinė grupė beveik prieš trejetą metų raštu kreipėsi į įvairias valdžios institucijas, prašydami padėti įamžinti Senosiose Kauno kapinėse palaidotų Nepriklausomybės kovų savanorių, karių ir šaulių, Antrojo pasaulinio karo pirmųjų aukų, saksų savanorių atminimą. Deja, prašymas iki šiol neišgirstas.

"Tvarkant Senųjų kapinių teritoriją, buvo išasfaltuoti takai, nors dauguma jų pagal parengtą techninį projektą turėjo būti panaikinti. Rekonstruojant Vytauto prospektą, buvo pažeistos Senųjų Kauno kapinių teritorijos ribos – atnaujinta prieiga prie buvusių keturių komunarų paminklo, Vytauto prospekto šaligatvis praplėstas į Vokietijos karių – saksų savanorių, apgynusių Kauną nuo bolševikų, palaidojimo teritoriją. Maža to, šiose kapinėse iki šiol niekaip nepaženklinti galimai neperkeltų mjr. Juozo Tomkaus, plk. Kosto Boleckio, 33 karių, Lietuvos kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko ir plk. Romano Chodakausko kapai", – vardijo Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinsko-Pūtvio klubo narys Stasys Pūtvis.

Jis priminė, kad dar 1992 m. Lietuvos Vyriausybės potvarkiu įmonė "Palikimas" buvo įpareigota Senosiose miesto kapinėse atstatyti karinio paveldo objektus ir kapus. 1995 m. kapinių antrajame Nepriklausomybės kovų karių sklype buvo atstatytas paminklas "Žuvome dėl Tėvynės". "Deja, liko neįamžintos neperkeltų į kitas kapines karių kapavietės, nepastatyti kryželiai, nes tuo turėjusi užsiimti įmonė 1999 m. buvo likviduota anuometinio kultūros viceministro Naglio Puteikio iniciatyva", – sakė S.Pūtvis.

"Iki šiol nesutvarkytas pirmasis Nepriklausomybės karių sklypas – neįgyvendintas 2005 m. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Senųjų kapinių detalusis planas, techninio projekto sprendiniai", – apgailestavo V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Tadas Metelionis, atsakydamas minėtai Iniciatyvinei grupei į jos šių metų prašymą, pažymėjo, kad minėtame kapinių rekonstravimo projekte numatyti darbai kol kas atidėti, tačiau jiems išduotas statybos leidimas galioja neterminuotai. "Manome, kad paminklas "Žuvome dėl Tėvynės", kurį planuojame restauruoti 2020 m., įamžina čia likusių ir perkeltų į kitas kapines karių atminimą", – teigė rašte T.Metelionis. Jis kartu pažymėjo, kad minėti Iniciatyvinės grupės rašte Lietuvos kariuomenės karininkai, kurių palaikai galimai neperkelti į kitas kapines, bus įvardyti Senųjų miesto kapinių informacinėje lentoje. Panašu, kad nematyti esminio pokyčio Iniciatyvinės grupės kovoje už neperkeltų į kitas kapines Lietuvos karių atminimo įamžinimą.

"Alėjoje įamžintos visos partizanų apygardos, iš kurių partizanų vadai atvyko į Minaičius pasirašyti deklaracijos – iki šiol Lietuvoje nebuvo tokios visų apygardų įamžinimo kompozicijos. Tai padaryta Kaune, įgyvendinant vieno iš buvusių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) vadovų Antano Lukšos svajonę. Partizanų alėja – tai pagarbos ir padėkos ženklas daugiau nei 20 tūkst. miško brolių, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę", – sakė viena iš alėjos projekto įgyvendintojų LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.

Dabar įrengtos Partizanų alėjos pabaigoje 2010 m. A.Lukšos iniciatyva buvo pastatytas paminklas "Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinoms", kuris žmonių dažnai vadinamas "Partizanų motina". Kartu buvo parengtas ir Partizanų alėjos projektas, kurio autorius – architektas prof. Jonas Anuškevičius, kartu su kolegomis sukūręs ir paminklą "Partizanų motinai". Tačiau dėl lėšų stokos ir biurokratinių kliūčių Partizanų alėja – ją sudaro dešimt stelų, iš kurių viena yra įvadinė, o kitose įrašyti partizanų apygardų pavadinimai ir veikimo metai – nebuvo įrengta. Alėjos projektas įgyvendintas, LPKTS laimėjus konkurse "Kauno akcentai" ir žmonių aukotomis lėšomis.

A.Lukša spėjo įgyvendinti tik sumanymo pradžios akcentą – pastatyti paminklą "Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę motinoms". (Laimio Steponavičiaus nuotr.)

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis Partizanų alėjos atidarymo proga atsiuntė padėką, kurioje pabrėžė, kaip svarbu dabar žinoti savo istoriją, ją įamžinti, nes tai padeda atsispirti ginkluoto pasipriešinimo okupacijai juodinimui. Atidarydama Partizanų alėją Kaune, LPKTS deramai pagerbė ir įvertino didvyrius.

Partizanų alėją, stebint šimtams susirinkusių kauniečių, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliams, atvykusiems su tautinėmis vėliavomis ir Garbės sargybos kuopa, pašventino arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, į susirinkusiuosius kreipėsi Partizanų alėjos statybos iniciatoriai R.Duobaitė-Bumbulienė, LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, projekto autorius prof. J.Anuškevičius, LLKS štabo viršininkas Vytautas Balsys ir kt. Alėjos atidaryme dalyvavo ne vienas LR Seimo narys, kandidatuojantieji į šalies prezidento postą, Europos Parlamentą. Atidarius Partizanų alėją, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje vyko konferencija, kurioje pranešimą apie Lietuvos kariuomenės karininkus partizaniniame kare skaitė istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, o apie 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę – istorikas prof. Valdas Rakutis.

Pirmoji "La Scaloje"

Kas ta V.Podėnaitė, dėl kurios paminklo taip susirūpinę skambinusieji į redakciją vyresnio amžiaus kauniečiai? Žinių apie V.Podėnaitę redakcijai pateikė M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje dirbanti Vida Bingelienė.

V.Podėnaitė gimė 1902 m. Rygoje, o po aštuoniolikos metų atvyko į Kauną, kur muzikos mokykloje mokėsi dainavimo. 1920 m. dainininkės premjera įvyko pirmajame Lietuvos operos teatro spektaklyje – Giuseppe Verdi operoje "Traviata", kur ji dainavo Floros partiją. Lietuvių meno kūrėjų draugijos pastangomis V.Podėnaitė gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko studijuoti į Italiją, kur koncertavo, dainavo Romos karališkajoje operoje, o 1931–1932 m. – garsiojoje "La Scaloje". Ji buvo pirmoji lietuvių dainininke šio teatro scenoje. Tik po metų "La Scaloje" sužibo ir Kipras Petrauskas.

Nebuvo perlaidota

Anot V.Bingelienės, 1932 m. V.Podėnaitė grįžo į Kauną, kur spėjo sukurti tris pagrindinius vaidmenis Valstybės teatre (Lietuvoje ji turėjo atidirbti už valstybinę stipendiją). Tačiau staigi 31 metų talentingos dainininkės mirtis nutraukė jos karjerą. Solistė buvo palaidota Senosiose miesto kapinėse. Kai pokariu sovietų valdžia, išgąsdinta antisovietinių mitingų šiose kapinėse, nutarė jas uždaryti, ne visi čia palaidotieji buvo pervežti į kitas kapines.

Kaip sakė Kauno muziejuje dirbantis istorikas Simonas Jazavita, V.Podėnaitės palaikai nebuvo perkelti, o jos kapą ženklinęs paminklas sunaikintas. 1997 m. dainininkei būtų sukakę 95-eri. Ta proga garsiojo skulptoriaus, grafiko, medalisto Petro Rimšos sūnėno Aido Rimšos iniciatyva pagal 1938 m. nuotrauką buvo atstatytas V.Podėnaitės antkapinis paminklas. Jį prie storiausio kapinių ąžuolo, netoli paminklo "Žuvusiems dėl Tėvynės", atstatė ne pelno įmonė "Palikimas". Buvusią kapo vietą nurodė ją žinojęs žmogus. Rodos, tais pačiais metais ant Gedimino gatvės 20 namo pakabinta memorialinė lenta, bylojanti, kad čia 1932–1933 m. gyveno Lietuvos operos solistė Veronika Podėnaitė.

Dokumentas ignoruojamas

Pasak architekto Stasio Pūtvio, jis kreipėsi ir į miesto savivaldybę dėl "Kaunas tvarkosi" darbų padarytos žalos paminklui, tačiau atsakymo nesulaukė.

Į "Kauno dienos" klausimą ta pačia tema Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis atsakė, kad antkapinis V.Podėnaitės akmuo bus sutvarkytas. Kas jį sugadino, nustatyti nepavyko. Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus (KPD KS) vyr. valstybinis inspektorius Liutauras Tarbūnas patikino, kad paminklinis V.Podėnaitės akmuo nėra nekilnojamoji kultūros vertybė. Klausimai, susiję su šiuo objektu, nėra KPD KS kompetencija.

Tačiau, pasak S.Pūtvio, Senosiose miesto kapinėse tęsiasi barbariškų poelgių serialas.

"Dabar asfaltuojami takai tik išryškina sovietinį parko planavimą, kuris visai nesusijęs su čia buvusių kapinių raida ir istoriniu paveldu. Tad takai asfaltuojami ten, kur jų neturėtų būti – tai akivaizdu, pažvelgus į patvirtintą Senųjų kapinių regeneracijos projektą, kuriame visi dabar atnaujinami takai buvo numatyti naikinti. Beje, viešame stende, Senųjų kapinių teritorijoje, pateiktas būtent 2010 m. parengto minėtos teritorijos regeneracijos techninio projekto pagrindinis brėžinys", – tikino architektas.

Kauno senosiose kapinėse asfaltuojant takus, nuskelta Veronikos Podėnaitės, pirmosios lietuvės, dainavusios Milano operos teatre "La Scala", antkapinio akmens dalis. Tačiau tai – ne vienintelis barbariškas poelgis.Anot S.Pūtvio, dabartiniai ir ankstesni darbai Senųjų kapinių teritorijoje atliekami, ignoruojant jo minėtą dokumentą.

"Pavyzdžiui, pavasarį buvo drastiškai pasielgta, išklojant šaligatvio plytelėmis dalį kapinių teritorijos, prigludusios prie Vytauto prospekto. O juk žinoma, kad būtent ten palaidoti Pirmojo pasaulinio karo kariai – tai pažymėta ir minėtame Kapinių atnaujinimo plane. Be to, savivaldybė niekaip nereaguoja į būtinybę kapinėse sutvarkyti žuvusių Lietuvos savanorių Pirmąjį sklypą" – teigė S.Pūtvis.

Jo nuomone, toks Senųjų miesto kapinių "tvarkymas" prilygsta nusikalstamai veiklai. Architektas ketina kreiptis į teismą, gindamas šį kultūros paveldo objektą.

Pažeidė sutartis?

"Su niekuo nederinus buvo išplėstas Vytauto prospekto šaligatvis į Senųjų kapinių teritorijos pusę, o šaligatvio plytelėmis užklotos Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapavietės, kur tikėtina palaidoti Saksų bataliono kariai, 1919 m. apgynę Kauną nuo bolševikų puolimo", – aiškino Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo narys architektas Stasys Pūtvis.

Pasak pašnekovo, tokie veiksmai pažeidžia Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl vokiečių kapų priežiūros Lietuvos teritorijoje.

Nors S.Pūtvis drauge su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Kauno skyriais, Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubu bei Kauno Sąjūdžio grupe 2017 m. vasarį kreipėsi į Vyriausybę ir Kauno savivaldybę dėl Lietuvos karių, savanorių, šaulių, palaidotų Kauno Senosiose kapinėse, atminimo įamžinimo, tačiau gavo atsakymą, kad prašyme minėtų darbų nepavyks atlikti.

Marga kapinių istorija

Kaunui džiaugsmingai švenčiant 100-ąją Vasario 16-ąją, S.Pūtvis drauge su bendraminčiais architektu Daliumi Paliukaičiu, dailininku Eimučiu Markūnu, grupe jaunųjų skautų užsuko į miesto Senąsias kapines, dažnai vadinamas Ramybės parku, pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą.

Priminsime, kad buvusios Kauno karmelitų kapinės, kurios vėliau buvo pavadintos Ramybės parku, o dabar – Senosiomis Kauno kapinėmis, 1847–1959 m. buvo pagrindinės miesto kapinės, kuriose 1994 m. architektai gana tiksliai nustatė katalikų, evangelikų, musulmonų ir stačiatikių kapinių sklypus. Juose buvo laidojami ne tik kauniečiai, bet ir Pirmojo pasaulinio karo aukos, žuvę Lietuvos nepriklausomybės kovose savanoriai, kariai, karo lakūnai, šauliai, 1941 m. sukilėliai.

Čia buvo įrengtas S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejus, dabar užpiltas smėliu. Sovietmečiu Vėlinių dienomis šios kapinės buvo tapusios pasyvios rezistencijos vieta. 1949 m. sovietų valdžia jas uždarė, iškėlusi dalį palaikų į veikiančias kapines, sunaikinusi paminklą "Žuvome dėl tėvynės", katalikų kapinių koplyčią, 1958 m. – S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejų.

Tvarkoma labai lėtai

Pasak S.Pūtvio, Seimui priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymą (1994 m.), karių kapai ir kapinės tapo nekilnojamojo turto vertybe, ir buvusiose Karmelitų kapinėse Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu ne pelno įmonė "Palikimas" 1992 m. buvo įpareigota atstatyti karinio paveldo objektus ir karių kapus. Šie darbai buvo atliekami iki 1999 m. pabaigos, kai tuomečio kultūros viceministro Naglio Puteikio sprendimu įmonė buvo likviduota.

Be jau atstatytų šiose kapinėse paminklų, iškilo ir naujų. Rengiant šių kapinių sutvarkymo planą, teritorija buvo laikoma ne tik amžinojo poilsio vieta, bet ir tautos didvyrių panteonu. Siūlyta kapines aptverti tvora, tačiau tai nebuvo padaryta. Maža to, katalikų sektoriuje, kuris gerai ištyrinėtas, iki šiol granitiniais kryželiais neįamžinti čia palaidoti kariai, savanoriai, šauliai, nors pagrindinis techninio kapinių sutvarkymo projekto brėžinys – informacinė lenta kapinėse įrengta prieš dešimtmetį.

Žino, kas liko po žeme

"Miestui džiaugsmingai minint mūsų valstybės nepriklausomybės 100-metį, savo apsilankymu Senosiose kapinėse siekėme dar kartą atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į didžiulę nepagarbą tiems, kurie žuvo būtent nepriklausomybės kovose. Primindami tai, prie medžių pirmajame savanorių sklype pritvirtinome mums žinomą informaciją apie kiekvieną iš 33 šioje kapinių dalyje palaidotą ir į kitas kapines neiškeltą karį, savanorį, šaulį. Atskiruose lapuose surašėme kiekvieno jų pavardes, vardus, žuvimo datas, kariuomenės dalis, kuriose jie tarnavo. Mes jau seniai siekiame, kad čia palaidotų ir neiškastų savanorių kapai būtų paženklinti kryželiais", – aiškino S.Pūtvis.

Anot jo, duomenys apie neiškeltus karių palaikus pirmajame savanorių sklype paimti iš 2003 m. Krašto apsaugos ministerijos leidinio "Lietuvos karių, partizanų, ir šaulių kapai. Atlasas 1919–1940". "O štai paminklas "Žuvome dėl Tėvynės" stovi antrojo savanorių sklypo centre. Žinomos šiame sklype kapavietės taip pat turi būti atstatytos – net ir kapinėse dešimtmetį stovinčiame informaciniame stende abiejų savanorių sklypų dalyse tokios kapavietės pažymėtos kryželiais", – pridūrė pašnekovas.

Lapuose, boluojančiuose ant medžių šalia savanorių sklypo, įrašytos žinomos Lietuvoje pavardės: pulkininko Romano Chodakausko, kuris buvo Sofijos Smetonienės brolis, o evangelikų liuteronų sklype – pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko. Šalia savanorių sklypo, už Tremties muziejaus, kur yra pirmųjų Antrojo pasaulinio karo aukų masinio palaidojimo vieta, įrašyta ir dailininko Vlado Eidukevičiaus pavardė. Šis kūrėjas žuvo pirmąją karo dieną.

"Paviešinę mums žinomų žuvusių savanorių, karių, šaulių pavardes, džiaugiamės, kad, pastebėję mūsų akciją, į kapines uždegti žvakučių atėjo didelė grupė S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos moksleivių bei mokytojų, Romano Chodakausko vaikaičiai, pirmą kartą galėję pagerbti savo senelį", – sakė S.Pūtvis.

Sutvarkė purvyną

Anot Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje miesto vykdomajam komitetui priėmus sprendimą uždaryti Senąsias kapines, daug jose palaidotų karių jų artimieji iškėlė ir perlaidojo Aukštųjų Šančių karių bei kitose kapinėse.

"Dalis palaikų, be abejo, liko senojoje vietoje. Tačiau griežta jų apskaita anuomet nebuvo vedama, todėl tvirtai atsakyti, kurie kariai buvo perlaidoti, o kurie liko – šiandien nėra galimybės. Todėl nutarta, kad visų buvusių kryžių su įrašytomis karių pavardėmis atstatymas neatitiktų istorinės tiesos, o buvusi jų palaidojimo vieta šiandien yra pažymėta atkurtu paminklu "Žuvome dėl Tėvynės" ir gėlių klombomis", – paaiškino S.Rimas.

Pasak Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo Aloyzo Pakalniškio, vieta prie Vytauto prospekto, kurioje tikėtina yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapavietės, viešojo transporto laukiančių kauniečių buvo paversta purvynu, nuolat mindžiojant ir trypiant žolę. A.Pakalniškio teigimu, todėl ir sumanyta pakloti gražias plyteles, kad žmonėms būtų patogu laukti. "Kai bus įgyvendinamas kompleksinis šių kapinių pertvarkymas, bus sprendžiama, ką toje vietoje daryti. Beje, prieš klojant plyteles, buvo nuimtas tik paviršinis gruntas, giliau nekasta, suvokiant, kad tai buvusių kapinių teritorija, tačiau manant, kad šaligatvių plytelių danga geriau nei purvynas", – aiškino Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas.