Vargu ar Turkija galėjo ilgai išlikti neutrali, kai vos už kelių kilometrų nuo jos sienos griaudėja pabūklai. Vis dėlto ši laikysena Turkijai padėjo išvengti nemalonumų. Bet situacija pasikeitė. Teroro aktas Turkijoje ir Ankarą įvėlė į kruviną žaidimą Vidurio Rytuose.
Įsivėlė į konfliktą
Šią savaitę Turkija pradėjo kovą iš karto dviem frontais: tiek su vadinamąja "Islamo valstybe" (IS), tiek su Turkijoje uždraustos ir teroristine laikomos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) kovotojais. Šiuos turkų naikintuvai bombardavo Šiaurės Irako kalnuose, o IS – Sirijos šiaurinėje dalyje.
Pirmoji problema – po šių atakų, ko gero, byra itin trapios Ankaros paliaubos su PKK, sudarytos prieš dvejus metus. Antroji problema – turkų karas su kurdais gali susilpninti pastarųjų pozicijas. Būtent kurdai – viena iš svarbiausių antžeminių jėgų kovoje su IS.
Žodžiu, Vidurio Rytuose prasidėjo labai įdomus, tik neaišku kuo pasibaigsiantis žaidimas.
Tiesa, Turkijos vyriausybė griežtai neigia, kad planuoja į probleminę teritoriją Sirijoje ir Irake įvesti savo antžemines karines pajėgas.
Kol kas sutarta su amerikiečiais, kad bus steigiama vadinamoji saugumo zona palei Turkijos ir Sirijos pasienį. Tiesa, ten turėtų nelikti ne tik IS, bet ir prieš islamistus kovojančių PKK kovotojų. Mat šie Turkijai kelia didelį galvos skausmą.
Du frontai
Vašingtonas netrukus pareiškė, kad palaiko sąjungininkę Ankarą kovoje su IS. O neoficialiai ir su PKK, nors kurdus JAV taip pat palaiko kovoje su IS.
Palaikymą turkams išreiškė ir NATO. Tiesa, Aljanso vadovai pridūrė, kad turkai prašė ne pagalbos, o tik politinio palaikymo.
Ankara teigė, kad jos sprendimas iš karto atakuoti tiek IS, tiek PKK taikinius – logiškas, mat tai atsakas į kurdų organizuotas protesto akcijas Turkijoje, kurių metu žuvo keli turkų saugumo pareigūnai, ir IS surengtą teroro aktą Suručo mieste, pietinėje Turkijos dalyje.
Karinės kampanijos kritikai netrukus įspėjo, kad Ankaros veiksmai prieš PKK gali atnaujinti įšaldytą Turkijos ir kurdų konfliktą.
Tai, pasak jų, galbūt gali reikšti, kad Turkijos teritorijoje gyvenantieji kurdai vėl bus diskriminuojami kaip anksčiau.
Nors pastaruoju metu buvo dedamos nemenkos pastangos, kad kurdai, gyvenantieji Turkijoje, integruotųsi į šalies visuomenę, jiems net suteikta galimybė dalyvauti politiniame šalies gyvenime.
Karas iš išskaičiavimo?
Žinoma, Turkijos vyriausybė turi savų išskaičiavimų. Ir kurdų teisės – dabar ne tokios aktualios.
Ankara iki šiol buvo pasyvi konflikto Sirijoje ir Irake atžvilgiu. Tačiau pasyvumas kainavo. Kurdų pajėgos, padedamos amerikiečių oro smūgių, sugebėjo išstumti IS iš šiaurinių Sirijos teritorijų. Tad PKK pavaldūs kurdų daliniai įsitvirtino ten, kur Ankara jų nenori matyti – greta šalies sienos, už kurios – gausi Turkijos kurdų mažuma.
Teroro aktas, įvykęs liepos 20 d., buvo puikus pretekstas turkams paskelbti apie oficialią karinės kampanijos pradžią. Ne tik kampanijos prieš IS, bet ir prieš PKK.
Būtent dėl to kurdai ėmė įtarinėti, kad išpuolis Suručo mieste galėjo būti specialiai surežisuotas, jog Ankara galėtų smūgiuoti PKK – t.y. pagrindiniam savo priešui.
Ankara, žinoma, šias sąmokslo teorijas kategoriškai paneigė, nors ne paslaptis, kad IS turkai laikė "naudingu priešu".
Todėl po sprogimo Suručo mieste, kurio dauguma aukų buvo kurdų aktyvistai, PKK surengė kelis mirtinus išpuolius prieš turkų policiją. Po to turkų vyriausybė ir paskelbė, kad stoja į kovą.
Turkijos saugumo pajėgos ėmėsi veiksmų praėjusį penktadienį. Šalyje buvo sulaikyti šimtai IS ir PKK šalininkų arba įtariamai susijusių su šiomis organizacijomis asmenų. Tuo pat metu Turkijos naikintuvai mėtė bombas ant PKK ir IS taikinių.
Drauge Ankara paskelbė, kad amerikiečiams leido naudotis Indžirliko karine baze Turkijos pietuose.
"Prieiga prie tokių Turkijos bazių, kaip Indžirliko oro pajėgų bazė, padidins koalicijos galimybes veiksmingiau pasipriešinti IS pastangoms", – sakė vienas anonimu pageidavęs likti Turkijos gynybos pareigūnas.
Turkija su Sirija turi 800 km ilgio sieną, be to, dalis pietinės sienos ribojasi su teritorija, kurią kontroliuoja IS. Jungtinės Valstijos islamistų objektus bombarduoja pilotuojamais ir nepilotuojamais lėktuvais, tačiau iki šiol neturėjo leidimo per kampaniją prieš džihadistus naudotis savo NATO sąjungininkės Turkijos bazėmis.
Ekspertų vertinimai
Šie Ankaros veiksmai sukėlė komentarų bangą pasaulio analitikų gretose. Pasak jų, atrodo, kad karinėje kampanijoje Ankaros tikslas gali būti visai ne IS, o PKK.
Ir tai – logiška, mat kurdų organizacija, pasisakanti už Kurdistano nepriklausomybę, darosi pernelyg galinga jėga. Kurdistanas yra ir dalyje Turkijos teritorijos.
Keremas Oktemas, Graco miesto Austrijoje universiteto profesorius, būtent ir laikosi tokios nuomonės.
Pasak jo, tikroji Ankaros kova vyksta su PKK, ir esminio proveržio kovoje su IS įsitraukę turkai gali neduoti. Žinoma, turkai nori nustumti IS toliau nuo šalies sienos, tačiau jie dar labiau norėtų, kad čia nebūtų kurdų kovotojų.
Kurdai – didžiausia tauta pasaulyje, neturinti savo valstybės. Ją kurdai norėtų sukurti Irake, Irane, Sirijoje ir Turkijoje. Dėl šių ketinimų į kurdus visose minėtose šalyse žvelgiama atsargiai.
Ankara ilgus metus tvirtina, kad PKK, organizuodama Kurdistano nepriklausomybės kampaniją, pražudė šimtus civilių.
Nors prieš dvejus metus PKK ir Ankara susitarė dėl paliaubų, įtarimų tarp abiejų pusių – apstu. Kurdus ypač piktina tai, kad Ankara jiems nepadeda kovoje su islamistais.
Pavyzdžiui, nors turkai, kaip ir Persijos įlankos šalys, siekia nuversti Sirijos prezidentą Basharą al Assadą, todėl rėmė bei remia vadinamąją nuosaikiąją Sirijos opoziciją, kurdų pajėgoms, taip pat kovojančioms su Damasko režimu, jokios paramos jie niekuomet nesuteikė.
Be to, turkai riboja pabėgėlių kurdų imigraciją į šalį iš kaimyninės Sirijos. Tai taip pat kelia didelį Turkijos kurdų, kurių giminės liko konflikto zonoje, pasipiktinimą.
Visa tai rodo, kad santykiai tarp Turkijos ir PKK, nepaisant paliaubų, nėra grįsti abipusiu pasitikėjimu.
Gudrus turkų žaidimas?
Pagrindo kurdams nepasitikėti turkais yra. Pirma, Turkija – tai vartai džihadistams iš visi pasaulio patekti į Siriją ir Iraką. O čia jie kaunasi būtent su kurdų pajėgomis. Kitaip sakant, du priešai naikina vienas kitą.
Antra, į Siriją iš Turkijos gabenami ginklai. Dalis jų atsiduria džihadistų rankose.
Trečia, su IS Ankara visai neskubėjo kariauti net spaudžiama Jungtinių Valstijų. Turkai tik pareiškė, kad tiek IS, tiek ir PKK laiko teroristais.
Galiausiai turkams, regis, reikalinga tik vadinamoji saugumo zona. Ir jie neketina įvesti į Siriją ar Iraką karinių pajėgų, kad sunaikintų IS.
Kitaip sakant, susidaro įspūdis, kad Ankaros žingsniai, kurie bent jau buvo žengti iki šiol, buvo skirti PKK įtakai sumažinti, bet ne kovai su IS džihadistais. Todėl analitikai ir spėja, kad Turkija bando vienu šūviu nušauti du zuikius.
Jeigu ši teorija – teisinga, tikėtina, kad Turkijos vyriausybė susivokė, jog jų laikysena IS atžvilgiu nebuvo produktyvi. Kitaip tariant, Ankaros pasyvumas leido kurdams pernelyg sustiprinti savo pozicijas greta jos sienų.
Todėl turkams reikalinga saugumo zona, kurioje nebūtų nei IS, nei PKK kovotojų.
"Iš tiesų Jungtinių Valstijų ir Turkijos pozicijos nuo pat pradžių nebuvo tokios skirtingos, kaip atrodė, – tvirtino Aaronas Steinas, Turkijos ekspertas. – Vašingtonas, akivaizdu, neketina rinktis PKK vietoje Ankaros, kalbant apie kovą su IS."
Tiesa, galima bandyti paaiškinti Ankaros elgesį ir vidaus politikos situaciją.
Akivaizdu, kad toliau "naudingu priešu" Turkijos vyriausybė IS negali laikyti, mat po teroro akto Suručo mieste liktų nesuprasta visuomenės. Vadinasi, reikia keisti taktiką.
Galbūt galima padaryti taip, kad susilpnėtų Turkijos kurdų politinės pozicijos. O šie neseniai vykusiuose parlamento rinkimuose pasirodė iš tiesų neblogai. Valdančioji Turkijos Teisingumo ir plėtros partija (AKP) nebeužsitikrino absoliučios daugumos parlamente.
Tiesa, sunku pasakyti, ar iš tiesų egzistuoja toks AKP sumanymas. Juk būtent AKP buvo ta politinė jėga Turkijoje, kuri inicijavo kurdų integraciją.
Kas ir ko siekia?
Jeigu bus įkurta saugumo zona, ji privers kurdų kovotojus pasitraukti iš Sirijos ir Turkijos pasienio.
"Akivaizdu, kad kurdų kai kuriuose regionuose niekas nelaukia, nors ten jie įsitvirtino kovodami su IS", – aiškino A.Steinas.
Ekspertas pateikė pavyzdį. Pasak jo, Irako kurdų sukarintos grupuotės, taip pat kovojančios prieš IS, šioje šalyje pasitraukė iš regionų, kuriuose kurdai nesudaro daugumos gyventojų. Jo nuomone, būtent to siekia turkai.
Ir už tai PKK kovotojams gali būti pažadėtos JAV saugumo garantijos.
Turkija, be to, bando įkalti pleištą tarp PKK ir kurdų kovotojų. Būtent tai paaiškina, kodėl Ankaros taikiniai – ne kurdų įtvirtinimai Sirijoje, o Šiaurės Irako kalnuose, kur įsitvirtinusi būtent PKK.
Tiesa, niekas negali pasakyti, ar ši taktika bus sėkminga.
Tiek PKK, tiek Sirijos pasienyje kovojantieji kurdai gali nesutikti su tuo, kad juos bandoma sukiršinti. Be to, neaišku, kaip į Turkijos ir JAV planus įsteigti saugumo zoną reaguos Sirijos vyriausybė bei IS.
Be to, ar sukilėliai Sirijoje, kovojantieji su B.al Assadu, sugebės perimti vakuumą, kuris bus sukurtas išstūmus kurdus ir IS.
Šios islamistų bei džihadistų grupės, nors ir vadinamos nuosaikiomis, iš tiesų toli gražu tokios nėra. Tad ypač amerikiečiai neturi didelių iliuzijų, kad bendradarbiavimas su šiais islamistais, kurie nors ir nepriklauso IS, būtų sėkmingas.
Galiausiai, jeigu Turkija apsiskaičiuos, ji gali įsigyti du reikšmingus priešus – tiek IS, tiek PKK. Ir tai nieko gero nežada.
PKK atstovai netrukus po pirmųjų turkų antskrydžių pareiškė, kad nebėra prasmės laikytis paliaubų.
"Paliaubos nuo šiol nebeturi prasmės, atsižvelgus į aviacijos smūgius, kuriuos sudavė turkiškieji okupantai", – buvo sakoma PKK tinklalapyje.
