– Kaip susidomėjote skulptūra?
– Keistai nuskambės, bet jau nuo penkerių žinojau, kad būsiu skulptorius. Kai būdamas vaikas su tėvais lankiausi pas vieną skulptorių, man jis padarė labai didelį įspūdį. Vėliau vis pamąstydavau, kad tuo keliu eiti norėčiau ir aš. Mokykloje dažnai klausdavo, kuo mes užaugę norėtume būti. Daugelis norėjo būti darželio auklėtojais, mokytojais, minėdavo ir kitas profesijas, tik melžėjų – ne, nes mieste mokėmės.
Kai aš vienintelis iš klasės pasakiau, kad būsiu skulptorius, sulaukiau keistos tylos – niekas net nesuvokė, kad tokia specialybė yra. Ją pasirinkau skirtingai negu daugelis – nesekiau savo tėvų pėdomis, ėjau savarankiškai. Nors saviškius vis tiek laikau menininkų šeima, taigi toli nuo tų menų nepabėgau – rastume sąsajų su jų ir mano darbais, bendrų taškų.
Savas: T. Povilionio smėlio skulptūros kas vasarą džiugina Juodkrantės gyventojus ir Neringos svečius. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų tėvas – Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis, mama – nacionalinės kultūros simboliu tapusi lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Ar nejutote iš tėvų spaudimo rinktis kurią kitą profesiją?
– Ne, šeimoje nejutau, gal labiau iš aplinkinių. Tik aš to visiškai nesureikšminau. Tai kitiems, aplinkiniams, atrodė, kad aš turiu pagal šeimos tradicijas arba dainuoti, arba vaidinti, bet yra, kaip yra. Žmonės skirtingi – kartais žiūri į juos ir manai visai kitaip, ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Niekas į tavo vidų neįlįs.
Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms.
– Daug nesidalijate savo darbų temomis, idėjomis viešojoje erdvėje – ką jūsų darbai atskleidžia?
– Tiesa, nedaugelis realiai žino mano darbus. Juokiuosi, supraskite, tie visi smėlio ar ledo projektai yra laikini. Mes, menininkai, visais laikais buvome visuomenės linksmintojai. Nesakau, kad menas turėtų tarnauti liaudžiai, nes liaudis yra labai įvairi – tai, kas tinka vienam, kitam vargu ar tiks. Mes visi skirtingi, mūsų gyvenimai skirtingi, skirtingos patirtys. Nesu žmogus, kuris stengiasi kapstytis kitų sielose, negaliu kiekvienam į ją įlįsti ir nemanau, kad verta tai daryti. Man paprasčiausiai patinka temos, kurios, manau, visuomenei yra vertingos.
Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms. Tačiau suprantu viena – jeigu gyvenimą paskyriau tam, kad vizualiai linksminčiau žmones, aš juos taip ir linksminu. Visą gyvenimą mokiausi būti vizualus žmogus, kuris per vaizdinę medžiagą perteikia savo išgyvenimus, mintis. Taip galiu piktintis, džiaugtis, lieti savo tulžį, skausmą – visa tai darau vizualiai.
Reprezentuoja: ir tarptautiniuose smėlio skulptūrų festivaliuose T. Povilionis – ne naujokas. Rengiamuose Jelgavoje ne kartą atstovavo Lietuvai. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip susidomėjote laikinųjų medžiagų menu – daugelis pasirenka kurti iš tvaresnių?
– Čia turbūt kaip muzikanto klausti, ar groji vestuvėse. Tai yra darbas, už kurį gauni ir atlyginimą, ir praktikos. Tai nėra labai blogai. Kad ir koks būtum talentingas, kad ir kokias parodas rengtum, vis tiek reikia praktikos. Mano šeimoje buvo įprasta lankyti parodas, todėl man keista, kai mano studentai nelabai daug jų aplanko. Tokia buvo mano patirtis su tėvais, dėl to turbūt ir pasirinkau tokią specialybę.
Tačiau parodos šiais laikais neatsiperka. Jeigu nori jas rengti, dažniausiai tenka tarnauti tam tikriems klanams, kur tu su savo menu negali daryti to, ko pats nori, nes neatitiksi temos. Dažniausiai parodose vyrauja daug socialinių temų, pavyzdžiui, apie ekologiją – bet, neduok Dieve, sukursi kažką tautiško. Bus košmaras. Tavęs niekur niekas nepriims, nebendraus nė vienas menotyrininkas, niekas nešnekės apie tai. Tiesiog neįmanoma iš to pragyventi. Tai šiek tiek šią idėją nukišame į stalčiuką ir tikimės, kad kažkada vėliau galėsime jį atidaryti ir ką nors pradėti vėliau.
Netikėta: skulptūrą cukriniam runkeliui Marijampolėje T. Povilionis sukūrė kaip pagarbos Sūduvos krašto klestėjimo simboliui ženklą. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
Smėlis lieka tik nuotraukose arba, duok Dieve, geriausiu atveju kokioje nors atmintinėje. Jeigu paliksime ją internete, debesyje, velnias žino, kas su ta informacija bus: kur ji nukeliaus, ar ją iš viso bus įmanoma ištraukti. Mes nežinome, kaip bus vėliau. Su netvariomis medžiagomis – taip, darbai iš jų yra linksmi. Aišku, smėlis, sakykim, Turkijoje išsilaiko daug ilgiau nei Lietuvoje, nes mes turime tą malonumą tik iki pirmųjų šalnų. Jeigu kalbėtume apie ledą, tai mūsų keistomis žiemomis, kurios gali būti ir lietingos, ir vėjuotos, darbas gali išlikti ir vos kelias valandas.
– Kai dirbate su smėliu, pavyzdžiui, Juodkrantėje, kuriate temomis, kurios susijusios su jūra, Kuršių mariomis. Ar čia yra to konceptualumo?
– Juodkrantės simpoziumo tema ta pati – „Kuršininkų žemė“. Ji kartojasi jau kelerius metus. Aš pro pirštus į temas nežiūriu, stengiuosi į jas atsižvelgti – juk negaliu padaryti iš „Kuršio“ paprasto debesėlio ar ko nors kito, jeigu tai neatitinka temos ar jis neišeina kuršiškas.
Įkvėpimas: T. Povilionis visuomet domėjosi gatvės menu. Kurdamas skulptūrą apie gatvės meną išskyrė Banksy. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip darbas Prancūzijoje? Ar ir ten reikėjo laikytis temos?
– Prancūzijoje reikėjo kurti Baltijos šalių tema. Kadangi turėjau idėją, kurią seniai norėjau įgyvendinti ir kurios nepriėmė Latvijoje, nusprendžiau pasidalyti Prancūzijoje – jiems „Kuršis“ tiko. Ir netgi labai. Anksčiau buvau pabandęs dirbti su smėliu, turėjau praktikos. Šią temą labai seniai vysčiau ir norėjau ją įgyvendinti, tad, kai gavau galimybę kurti iš akmens, iš viso buvo nuostabu.
– Akmuo – ilgaamžis, o ar neapmaudu, kuriant skulptūras iš smėlio, ledo, kad jos laikinos?
– Kuri skulptūras jau nusiteikęs, kad tai bus laikinas darbas – turi numatyti, kad jis ir po šiek tiek laiko vis dar gerai atrodytų. Tai daugiau šoko efektas – ateini, padarai, o smėlis – kaip iš gamtos atėjo, taip į gamtą ir grįžo. Tai jis kur nors išsivaikščiojo, šiek tiek vėjas nupūtė, tai ledas ištirpo, tai šieną sudegino. Tie dalykai turi tam tikro grožio, kad yra laikini, o tu kitais metais padarysi kitą, kad žmonės atvažiuotų pasižiūrėti.
Tik dabartinės kartos lengvai nesudominsi. Padarei kokį obeliską, ir viskas. Jis pastatytas. Norint sudominti, reikės jį nugriauti ir kitais metais pastatyti ką nors naujo. Nesvarbu, geriau ar blogiau, nes po metų vis tiek jo nebeprisimins. Šių dienų problema – mes esame labai laikini, tuomet ir menas laikinas – pagal poreikį.
Laikinumas: ledo skulptūros – trumpaamžės, tačiau, pasak jų kūrėjo, tuo ir žavios. „Žmonės nori pamatyti vis ką nors naujo“, – teigia skulptorius, pasirinkęs dirbti iš laikinų medžiagų. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
– Teigiate, kad reikia vis daugiau ko nors naujo. Gal galite pakomentuoti?
– Čia prasimuša vartotojiškumas, kuris ganėtinai kalbant šia tema svarbus. Mes, žmonės, esame vartotojai: kiekvieną kartą norime vis daugiau ir daugiau. Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks. Mes, kūrėjai, kurie pradėjome kurti dar būdami jauni, nesame amatininkai. Mes kuriame žmonėms. Pavyzdžiui, saksofonininkas Petras Vyšniauskas minėjo, kad jis yra amatininkas. Jo amatas yra muzika: groti saksofonu, klarnetu, triūba. Jis nieko kito ir nemoka. Taip, galbūt ką nors sukurtų, bet ne taip gerai, o gal net ir ne taip greitai. Mes esame kūrėjai – kuriame vizualinius vaizdinius žmonėms – tai, ką mokame geriausiai.
– Kaip įvertinate galimus pokyčius ir apsidraudžiate, kad vėjo nupustyta ar šilumos aptirpdyta skulptūra vis tiek atrodytų gražiai?
– Į tai labiau tenka atsižvelgti dirbant su ledu. Dirbant šaldytuvuose ledas garuoja: padarai 10 cm ranką, o lieka 2 cm. Tenka restauruoti, pridėti, atkurti. Dėl to specialiai nedarai plonų detalių, daug ką pastorini, išryškini. Pavyzdžiui, kokią storesnę nosį, nes vis tiek nori nenori ištirps. Turi šiek tiek numatyti į priekį. Smėlis yra tokia medžiaga, kuri labiausiai bijo lietaus, krušos, gali pradėti augti žolė. Viską turi numatyti. Tačiau daug nesijaudinu – kaip bus, taip bus, tenka tai suvokti.
T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
– Ar galima teigti, kad jus labiausiai domina tautiškumo motyvai? Etnologija?
– Aš semiuosi daug idėjų iš mūsų etnologijos, ženklų. Manau, mes, kalbėdami apie dirbtinį intelektą, pamirštame savo tikrąjį, DNR, intelektą, perduodamą per kartų kartas. Mes jį visiškai ignoruojame ir, tarsi nekreipdami dėmesio, pamirštame, kad jis toks iš viso yra. Mūsų pojūčiai, kas yra susiejama su tam tikrais sąmonės dalykais, numetami kur nors į stalčių, o paskiau juos bandome ištraukti juos kaip kažkokį baisų dalyką – bandydami paaiškinti jį kaip skaudulį, kaip išliejamą tulžį, kaip tam tikrus kompleksus. Jeigu mes visus skaudulius priimtume kaip normalius dalykus, visai kitaip mąstytume, galbūt net ir kitaip gyventume.
T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.
– Televizijos reportaže teigėte, kad visą laiką domėjotės gatvės menu, grafičių meistrais – tai įkvėpė tų metų darbus. Ar įkvepia ir daugiau darbų?
– Gatvės meno, jo knygų ir leidinių buvo visuomet. Neišskirčiau vieno gatvės meno atstovo, kaip išskyriau Banksy. Tiesiog pritaikiau tą pačią tematiką, kad būtų perskaitoma ir suprantama tiems, kurie bent kažkiek pažįsta šį meno pasaulį. Tuo metu Banksy visiems buvo gatvės meno guru. Gatvės menas ateina iš pogrindžio – tie piešiniai yra gilūs, liečiantys gaujas, nusikaltimus. Net ir elementarus dalykas, kuris menininkams atrodo baisus, kaip užpaišyti kieno nors kito darbą, yra savotiškas karas.
Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks.
Tokią meno kultūrą pabandžiau ir dirbdamas dailės mokytoju – pakviečiau mokinius prie lentos nupiešti grafičio stiliumi, pratęsti vizualią istoriją. Labai keista žiūrėti, kai jauni žmonės taip kompleksuoja – nenori, bijo piešti. Tas idėjų badas tiek muša jiems per smegenis, vos keli žmonės įsitraukė į veiklą.
Tai buvo ir skaudu, ir keista. Nereikalavau būtinai nupiešti ką nors betarpiškai gero, idealaus – niekas to nereikalauja. Tai yra gatvės menas – darai taip, kaip įsivaizduoji. Kai suteiki žmogui tokią laisvę, jis nebežino, ką su ta laisve daryti. Tu sakyk ir kalbėk apie tai, kas iš tiesų rūpi, – aš tai priimsiu. Taip juk ir gatvėje žmonės dalijosi išgyvenimais, taip atsirado ir pirmykščių žmonių piešiniai ant sienų. Jie neprastesni už dabartinius – jie taip įsivaizdavo, kas yra svarbu.
