Laukė pabaigos

„Kauno diena“ kalbėjosi su Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje dirbusiais gydytojais ir dabartiniais šio skyriaus rezidentais. Medikai pasakojo apie, anot jų, psichologinį smurtą ir sunkiai pakeliamą aplinką, iš kurios ištrūkęs, t. y. susiradęs kitą darbovietę, pasijunti lyg kitame pasaulyje.

„Supratome, kad vienintelis būdas, kaip mes galime išgyventi profesorės Skaidros Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje, yra tylėti. Kitaip tu tiesiog neišliksi – būsi spaudžiamas, ujamas ir visaip kitaip su tavimi bandys susidoroti“, – tvirtino viena iš „Kauno dienos“ pašnekovių (šioje publikacijoje visų anonimiškai cituojamų asmenų tapatybės redakcijai yra žinomos).

Tyrimas: Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje, reaguojant į medikų skundus, pradėtas profesinės rizikos vertinimas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasak jaunos moters, profesorės vadovaujamoje klinikoje ypač sunku rezidentams.

„Būdama rezidente pati patyriau spaudimą ir žinojau, kad niekur negaliu išeiti, mat reikia baigti rezidentūrą, nes kitaip negausi dermatologo licencijos. Susispaudi, gyveni kažkokiame savo kiaute ir lauki tos pabaigos. Planavau doktorantūros studijas, bet aš toje klinikoje nelikau“, – sakė jauna moteris.

Kliniką ji paliko iš karto po rezidentūros, nors tokiam žingsniui buvo daromos kliūtys.

„Rezidentūrą baigiau prieš keletą metų. Išėjo visi, kurie baigė rezidentūrą, niekas neliko dėl mobingo. Profesorė sakė, ką aš be jos daryčiau, jeigu kitur išeičiau. Grasino, kad pasirūpins, kad negaučiau darbo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Ne vienai man yra sakiusi, kad mes be Kauno klinikų ir be jos esame niekas. Sakė, kam aš būsiu tokia reikalinga, kad mane vyras paliks, o jis su manimi tik todėl, kad Kauno klinikose dirbu. Tai rodo, kiek žmogus sau leidžia. Sakė, kad aš negalėsiu turėti vaikų, nes tai sugadintų planuotus darbus: jei aš įstosiu į doktorantūrą ir susilauksiu vaikų, būsiu jai visiškai nereikalinga. Ji netgi sakė: „Tikiuosi, jūs nebūsite viena iš tų kačių, t. y. kitų gydytojų, kurios vaikų susilaukė doktorantūros metu.“ Sakė, kad nekenčia mano kvailos šypsenos. Tokių būdavo dalykų, kad net skaudu prisiminti. Tik išėjęs supranti, kad yra visiškai kitoks gyvenimas“, – kalbėjo moteris.

Skambindavo naktį

Kitame mieste šiuo metu gydytoja dirbanti buvusi profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamos klinikos rezidentė, gydytoja „Kauno dienai“ sakė tiesiog pabėgusi.

„Ne visiems pavyksta pabėgti, nes Santariškių klinika Vilniuje, kur visi nori bėgti, ne guminė, negalinti priimti visų norinčių. Aš buvau gana kantri – profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje buvau rezidentė, buvau gydytoja, buvau doktorantė ir apsigyniau disertaciją. Bandžiau dirbti, bet paskui pabėgau. Pabėgau dėl to, kad nuolat jutau žeminimą, nesiskaitymą su manimi. Galėdavo paskambinti sekmadienio naktį arba šeštadienį 6 val. ryto ir pasakyti, kad iki pirmadienio turi tai ir tai padaryti. Kai esi doktorantas, padūsauji ir patyli, bet kai esi gydytojas... Taip buvo ir per atostogas. Vieną kartą pasakiau, kad ne, pirmadienį viską atliksiu. Tada dingo mano moksliniai klinikiniai tyrimai, už kuriuos gaunamas priedas. Jau kai buvau gydytoja, trikdydavo darbo grafikas. Jį gaudavau prieš pat mėnesio pradžią. Darbo valandos, pavyzdžiui, nuo 11.30 iki 14. Tai ypač nepatogu, nes turėdamas ketvirtį etato praktiškai esi pririštas visą dieną. Kai dėl ko nors paprieštaraudavau, būdavau išvadinama akiplėša. Ne paslaptis, kad svarbūs yra priedai. Po tokių mano atseit akiplėšiškumų priedai dingdavo“, – tvirtino pašnekovė.

Apie panašius atvejus pasakojo ir šiuo metu profesorės vadovaujamoje klinikoje dirbantiems rezidentams atstovaujantis asmuo.

„Grafikas mums paduodamas dieną prieš mėnesio pradžią, kad tu nieko negalėtum planuoti. Visos administracijos darbuotojos, kurios už tai atsakingos, bijo ką nors pasakyti, nes iš jų atimti priedai ir jos nori juos atgauti“, – tikino rezidentams atstovaujantis asmuo.

Išlikimo sąlyga

Šiuo metu Vilniuje dirbanti medikė atkreipė dėmesį, kad profesorė nevengdavo pakalbėti apie garbę ir pareigas, tačiau tai būdavo savotiški svarstymai.

„Klinikos nusipirko lazerį. Aš už valandą darbo prie jo, kai reikėdavo apšokinėti pacientą, gaudavau 3 eurus, o klinika iš paciento už tą paslaugą gaudavo 100 eurų. Kai profesorei užsiminiau, kad man mokami tie 3 eurai atrodo neadekvačiai, išgirdau, kad man rūpi tik pinigai, kad reikia dirbti dėl garbės ir pareigos. Ne kartą pasakyta, kad vaikai trukdo dirbti. Mano vaikai, sakydavo, užaugo be mamos ir tavo vaikai gali užaugti be mamos“, – pasakojo moteris.

Anot rezidentams atstovaujančio asmens, jiems nuolat primenama, kad jie klinikoje yra niekas.

„Vienintelė sąlyga, kuri padeda išlikti, yra tyla. Kai mes vasarą išsiuntėme profesinio pobūdžio raštą, prieštaraujantį profesorės nuostatoms, profesorė mums iš karto pasakė, kad esame niekas. Prasidėjo menkinimas, kad mes nieko nepakeisime, kad tai yra svarbiau už mus ir kad apskritai, kaip mes drįstame priešintis tokiems dalykams. Buvo pasakyta, kad kažkokių parašų trūksta. Mes juos surinkome, tada pradėjo ieškoti, kas organizavo jų rinkimą. Žodžiu, buvo smerkiamas bandymas atstovauti mums patiems. Kiekvienas pas profesorę buvo kviečiamas atskirai. Reikia suprasti, kad kai ateina rezidentas, ne kiekvienas gali pakovoti už save prieš profesorę. Kiekvienas bandymas greitai nugesinamas. Nuo pat pirmo rezidentūros kurso man nuolat buvo grasinama: mane išmes, jei to ir to nedarysiu, išmes iš projekto ir neturėsiu, ką veikti. Jei eisiu dirbti kažkur kitur, negalėsiu eiti į doktorantūrą. Tą patį yra patyrę ir daugiau žmonių. Man buvo pasakyta, jog bus daroma viskas, kad aš nebaigčiau. Jei išeisiu kitur, išduosiu visas Kauno klinikas, būtent ją“, – pasakojo rezidentams atstovaujantis asmuo.

Pasak jo, ramybės nebūdavo net ir tada, kai dėl traumos ar ligos gaudavo nedarbingumo pažymėjimą.

„Man taip nepasitaikė, bet kolegoms buvo: jei suserga, pasiima nedarbingumo pažymėjimą, jiems skambina ir klausia, kaip jie drįsta sirgti, nes ji 20 metų nėra sirgusi ir niekada nieko nepraleidusi. Tada reikia aiškintis, kodėl mes apskritai drįstame neiti į darbą. Panašių dalykų girdi ne tik rezidentai, bet ir gydytojai, slaugytojai, tačiau visi bijo kažką daryti, nes nėra kam skųstis“, – apgailestavo rezidentų atstovas.

Jauni gydytojai jaučiasi skriaudžiami, jie kenčia ir nenori ten dirbti. Praėjusiais metais gavome net dešimties rezidentų prašymą pereiti iš Kauno į Vilnių mokytis dermatologijos toliau.

Bandė keisti

Visi pašnekovai pabrėžė, kad prieš galimą mobingą bandė imtis jiems prieinamų priemonių, tačiau pastangos nedavė jokių rezultatų.

„Pirmieji oficialūs pokalbiai dėl galimo mobingo buvo dar 2016 m. Tada dar buvau rezidentė. Aš ir kolegė pokalbyje pas Klinikų vadovą Renaldą Jurkevičių atstovavome būtent rezidentėms. Dalyvavo ir profesorė S. Valiukevičienė. Mes nekonkretizavome kokių nors istorijų, bet tiesiog kalbėjome apie tai, kad negerbia mūsų pačių, mūsų asmeninio gyvenimo, ignoruoja darbo valandas. Pokalbis klostėsi kaip ir neblogai. Paskui, kai grįžome į kliniką, mūsų gyvenimas kurį laiką tiesiog tapo pragaru. Situacija ne pagerėjo, bet pablogėjo. Paskui visi gydytojai, kurie dalyvavo tame pokalbyje, išėjo iš klinikos“, – pasakojo pašnekovė.

Situacija: Klinikų atstovai patvirtino, kad gautas ne vienas skundas dėl S. Valiukevičienės elgesio su darbuotojais. (Evaldo Virkečio nuotr.)

„Kauno dienos“ redakcijai buvo persiųsta 40 medikų pasirašyta rezoliucija, skirta sveikatos apsaugos ministrui, Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Lietuvos dermatovenerologų draugijai.

Šių metų sausio 14 d. minėtoms institucijoms įteiktoje rezoliucijoje primenama, kad Kaune kritiškai ima stigti dermatovenerologų ir paaiškinama: „Profesorė S. Valiukevičienė klaidina, nes […] dermatovenerologų trūksta ne dėl to, kad gydytojai išeina į privatų sektorių, o dėl mobingo, kuris tęsiasi jau daug metų. Profesorė viešai ir ne kartą žadėjo padaryti viską, kad išeinantys iš Kauno klinikų gydytojai dermatovenerologai neturėtų darbo kitose įstaigose.“

Negali visų priimti

– Teigiama, kad dermatovenerologijos specialistai iš Kauno tiesiog veržiasi į Vilnių, konkrečiai – į jūsų vadovaujamą kliniką. Ar jums žinomos yra tokios tendencijos ir kokias matytumėte tokių tendencijų priežastis? – „Kauno diena“ paklausė Vilniaus Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovo Tado Raudonio.

– Tose klinikose Kaune nesu buvęs, tiesiogiai su ta profesore nesu dirbęs, tačiau aš jau daug metų girdžiu iš kolegų tuos pačius skundus kaip ir jūs. Kaip suprantu, tie skundai nėra iš piršto laužti. Dėl specialistų žeminimo, dėl nesiskaitymo… Nesakysiu aš tų negražių žodžių. Jauni gydytojai ten jaučiasi skriaudžiami, kenčia ir nenori ten dirbti. Praėjusiais metais gavome net dešimties rezidentų prašymą pereiti iš Kauno į Vilnių mokytis dermatologijos toliau. Mes neturime tiek galimybių priimti, priėmėme tris. Kai pas mus įsidarbina, suprantu, kad jaučiasi patekę į kitą pasaulį ir vėl gyvena normalų gyvenimą. Prašymų dėl įdarbinimo turiu ir iš vyresnių kolegų, kurie iš Kauno išvyko ne kaip rezidentai, bet kaip gydytojai.

Ėmėsi skubių veiksmų

Komentarą dėl situacijos profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje redakcijai pateikė Kauno klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Austė Aleksandravičiūtė-Šviažienė:

– Pastaruoju metu gavome ne vieną raštą iš buvusių ir esamų Odos ir venerinių ligų klinikos darbuotojų apie galimai netinkamą profesorės S. Valiukevičienės elgesį su darbuotojais. Į tokius kaltinimus žiūrime labai rimtai ir siekiame išlaikyti saugią ir pagarbią aplinką visiems mūsų darbuotojams, todėl kruopščiai ir atidžiai išanalizuosime raštuose keliamus klausimus ir situacijas. Skubos tvarka atliekame psichosocialinių veiksnių profesinės rizikos vertinimą Odos ir venerinių ligų klinikoje, bendraujame su raštų rengėjais ir jeigu bus įrodytas netinkamas klinikos vadovės elgesys su darbuotojais, imsimės atitinkamų veiksmų, numatytų Kauno klinikų smurto ir priekabiavimo prevencijos politikoje ir kituose teisės aktuose.

Tiesa, prieš aštuonerius metus taip pat buvome gavę nerimą keliančios informacijos iš tuomečių Odos ir venerinių ligų klinikos rezidentų. Ją tikrinome, vertinome, sprendėme per pokalbius su darbuotojais, vadovais ir kitomis prevencinėmis priemonėmis. Nuo to laiko nė vienas klinikos darbuotojas jokiomis priemonėmis nepranešė apie nederamą elgesį ar kitas problemas, todėl abejoti klinikų aplinka neturėjome pagrindo. Juolab kad profesorė perrinkta klinikos vadove 2022 m. rudenį: per klinikos vadovo rinkimus už ją balsavo devyniolika profilinės klinikos darbuotojų ir tik vienas balsavo prieš, o Gydymo taryboje už profesorę balsavo 25, prieš – vienas narys. Tai taip pat rodė, kad profesorė turėjo kolegų pasitikėjimą ir jie ją vertino teigiamai. (Kauno klinikų profilinių klinikų vadovus konkurso būdu ir rektoriaus teikimu renka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto senatas, prieš tai vykdžius slaptus balsavimus profilinėje klinikoje (kai balsuoja visi padalinio gydytojai) ir Kauno klinikų Gydymo taryboje).

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šie raštai pradėti siųsti būtent tada, kai profesorė išreiškė savo poziciją dėl dermatologinių grožio paslaugų prieinamumo didinimo Lietuvoje, kvalifikaciją įgyjant per įvadinį kursą, kuris prieštarauja privačių dermatologijos paslaugas teikiančių įstaigų gydytojų pozicijai.“

Profesorės pozicija

Sausio 24 d. S. Valiukevičienei nusiųstame laiške „Kauno diena“ paprašė pakomentuoti medikų pasakojimus apie, anot jų, profesorės taikomą mobingą. Kad būtų konkrečiau, laiške detalizavome medikų papasakotas konkrečias, medikų nuomone, mobingo situacijas ir aplinkybes. Tačiau jokio atsakymo iš profesorės nesulaukėme. Praėjus savaitei, profesorei nusiuntėme priminimą, kad nesulaukėme komentarų. Tačiau iš jos nebuvo jokios reakcijos. Profesorės vadovaujamos klinikos darbuotojos atsisakė duoti jos telefono numerį.

Skaidra Valiukevičienė/Evaldo Virkečio nuotr.

Tačiau vakar Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė išplatino viešą pranešimą, kuriame tvirtina, kad rezidentų kaltinimai neturi pagrindo ir juos atmeta.

„Neparanki tapau iš karto, kai išsakiau savo nuomonę, kad mūsų klinika būtų pajėgi tinkamai paruošti įvairių sričių gydytojus teikti estetinės nechirurginės medicinos kaip siauros praktikos paslaugas, jei Sveikatos apsaugos ministerija įgyvendintų savo numatytus pokyčius estetinės nechirurginės medicinos srityje“, – nurodė S. Valiukevičienė.

Anot jos, „nepagrįstai švaistantis žodžiu „mobingas“, mažinamas visuomenės pasitikėjimas medikų bendruomene.

Šaltinis: KD, BNS

„Susirgus psoriaze, didžiulį diskomfortą kelia du dalykai. Visų pirma – odos bėrimas, stiprus pleiskanojimas ir skausmingas niežėjimas. Antra – gėda. Gėda, kad išeisi į gatvę, visi pamatys tavo sergančią odą ir apeis tave ratu kaip kokį raupsuotąjį“, – ligos pradžią ir savo jauseną tuo metu viename iš socialinių tinklų apibūdino 32-ejų Donata. Ji užsiminė, kad liga pasireiškė pakeitus darbą ir tapo rimtu santykių išbandymu – vos neiširo jos šeima. Jaunai moteriai pasisekė: skyrus biologinę terapiją, liga buvo suvaldyta, oda tapo švari.

Ne pulti į paniką, o kreiptis į gydytojus pasireiškus psoriazei ragina ir medikai. „Lietuvoje taikomas psoriazės gydymas dabar prilygsta Vakarų Europos šalių gydymui“, – sako Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė gydytoja dermatovenerologė profesorė S.Valiukevičienė.

Efektyviausiai vidutinės ir sunkios eigos psoriazę gydo, t. y. jos simptomus numalšina, laiku paskirti biologiniai vaistai. Mėnesio trukmės gydymas kai kuriais iš šių vaistų siekia 1 tūkst. eurų. Profesorės teigimu, jei nėra kontraidinkacijų, biologiniai vaistai skiriami vidutine ir sunkia psoriazės forma sergantiems pacientams, kuriems neefektyvus  sisteminis gydymas tradiciniais ligos eigą modifikuojančiais vaistais ar ultravioletinių spindulių terapija ar kurie netoleruoja tokio gydymo.

– Sergantį psoriaze asmenį išduoda pleiskanojanti oda?

– Taip. Psoriazė yra neužkrečiama lėtinė uždegiminė odos liga. Vienas iš pagrindinių simptomų – stipriai pleiskanojantis aiškų ribų raudonos spalvos bėrimas skalpo, alkūnių ir kelių srityse. Iš šio simptomo galima atpažinti psoriazę, tačiau yra ir daug kitų jos požymių. Šiai ligai būdingas šeiminis paveldimumas, ja susergama dažniausiai paauglystėje. Daugeliui sergančiųjų sunkia ligos forma pažeidžiami nagai, 20 proc. sergančiųjų – ir sąnariai.

Psoriazė gyvenimo kokybę pablogina panašiai kaip cukrinis diabetas ar širdies ligos.

Išprovokuoja: psoriazės simptomai – stipriai pleiskanojantis bėrimas – gali išryškėti ir susirgus virusinėmis ar bakterinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, COVID-19. / Kauno klinikų nuotr.

– Ar psoriazė – viena tų ligų, kuri, kaip žmonės sako, atsiranda nuo nervų?

– Galima sakyti, kad visos ligos atsiranda nuo nervų, tarp jų – ir psoriazė. Iš tiesų vienas iš reikšmingų veiksnių, lemiančių ne psoriazės atsiradimą, bet paūmėjimą, yra lėtinis stresas arba stipri nervinė įtampa. Tačiau susergama psoriaze ne dėl streso – ši liga yra paveldima. Su psoriazės genu gimstama, tačiau liga gali pasireikšti ir daug vėliau. Jos pasireiškimą provokuoja ne tik lėtinis stresas ar nervinė įtampa. Ligos simptomai – stipriai pleiskanojantis bėrimas – gali išryškėti susirgus ūmiomis ir lėtinėmis virusinėmis ar bakterinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, COVID-19.

Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ant odos patogeniniai mikroorganizmai (mielių grybelio rūšys) gali paskatinti šios ligos pasireiškimą. Svarbi ir dieta. Jei žmogaus kasdienėje mityboje didelę dalį užima angliavandeniai ir riebalai, dažnas svaigalų vartojimas ar rūkymas, tai taip pat paūmina psoriazę. Ir, žinoma, metabolinis sindromas – daugeliu atvejų paveldimas ligų kompleksas, apimantis nutukimą, cukrinį diabetą, padidėjusį arterinį kraujo spaudimą. Koja kojon su metaboliniu sindromu eina išeminė širdies liga ir miokardo infarktas. Taigi, pacientai, turintys metabolinį sindromą, dažniau serga vidutinės ir sunkios psoriazės forma.

– Žinau atvejį, kai pirmasis psoriazės bėrimas žmogui atsirado netrukus po 1986 m. avarijos Černobylyje. Ar padidėjusi radiacija galėjo, gali išprovokuoti psoriazę?

– Žmogus turi gauti tikrai didelę radiacijos dozę, kad dėl to jam pasireikštų psoriazė. Šios ligos pasireiškimas Lietuvoje buvusiam žmogui tuo metu, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė, galėjo būti jį paveikusios avarijos streso pasekmė. Radiacija, tiksliau, viena jos rūšis – ultravioletiniai spinduliai (UV), kaip tik mažina odos uždegimą ir odos ląstelių greitą dauginimąsi. Pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo ir sunkia psoriaze, be vietinio gydymo, skiriamas gydymas fototerapija. Tai yra gydymas UV spinduliais, kai speciali medicininė įranga generuoja A ir B tipo UV spindulius, slopinančius uždegiminių ląstelių dauginimąsi. Taip sumažėja odos uždegimas ir simptomų raiška.

– Dėl šios priežasties sergantiesiems psoriaze pavasarį ir vasarą pagerėja?

– Taip, šiai ligai būdingas sezoniškumas. Pavasarį ir vasarą psoriazės simptomai gali ir visai išnykti. Kartais lieka tik  vadinamųjų budinčių bėrimų – alkūnių, galvos pleiskanojimas. Tokiu atveju papildomo gydymo nereikia – užtenka daugiau būti gryname ore, pasimėgauti natūraliomis saulės voniomis. Tačiau rudenį ir žiemą ši liga paūmėja: mažiau saulėtų valandų, tad ir psoriazę natūraliai gydančių UV saulės spindulių žmogus gauna daug mažiau.

Beje, sergantiesiems psoriaze šalia gydymo labai svarbu atkreipti dėmesį į vitamino D kiekį organizme, stebėti, kad jis nebūtų sumažėjęs. Pradiniame gydymo etape sergantiesiems psoriaze net skiriamas vietinio poveikio vaistas, pagamintas iš vitamino D. Jis vaidina labai svarbų vaidmenį visoms lėtinėms uždegiminėms odos ligoms. Jei organizme nustatomas šio vitamino trūkumas, būtina tai koreguoti. Todėl psoriazės ir atopinio dermatito atvejais netinka mėgstama dermatologo frazė „venkite saulės“. Saulės patariama saugotis, siekiant suvaldyti saulės sukeliamą odos senėjimą, tuo tikslu naudoti dieninį kremą kasdien su nedideliu apsaugos nuo saulės filtru.

Iš 100 sergančiųjų psoriaze 20-iai prireikia sisteminio gydymo. Jis turi būti pradėtas anksti. Kitu atveju liga įgauna sistemines išraiškas – uždegimas persikelia į vidaus organus arba atsiranda su psoriaze susijusių ligų.

– Kuo skiriasi lengva, vidutinio sunkumo ir sunki psoriazės forma?

– Jos skiriasi keliais aspektais. Vienas – tai bėrimų išplitimas. Sergant lengva forma, bėrimų būna nedaug. Jei bėrimai yra pažeidę 10 proc. žmogaus odos ploto, bus vidutinio sunkumo žvynelinė. Jei 15 proc. ir daugiau – sunki. Vienas žmogaus delnas atitinka maždaug 1 proc. kūno odos. Taigi, jei visi ant kūno esantys bėrimai sudaro ne daugiau kaip vieno delno plotą, vadinasi, išbertas tik 1 proc. kūno ir tai tikrai bus lengva psoriazės forma.

Kartais bėrimų būna nedaug, bet yra kitų požymių, kuriais taip pat remiamasi nustatant ligos formą. Vienas jų – sąnarių uždegimas. Jei bėrimų mažai, bet sąnariai skausmingi, patinę, pacientas negali judėti, šią ligos formą priskirsime sunkiai psoriazei, kai reikia suskubti gydyti sisteminiais vaistais. Sunki ligos forma, žinoma, yra ir tada, kai bėrimų išplitimas didžiulis. Taip susidaro uždegimo mediatoriai. Tai medžiagos, patenkančios į kraują, palaikančios ne tik odos uždegimą, bet ir sisteminiu būdu veikiančios vidaus organus. Dėl to gali prasidėti vidaus organų, pvz., kepenų, gleivinės uždegimas. Todėl sunki psoriazė yra ne tik odos, bet ir sisteminė liga. Uždegimas veikia ir širdies vainikinių kraujagyslių endotelį. Nustatyta, kad pacientams, sergantiems sunkia psoriazės forma, miokardo infarkto rizika jaunesniame amžiuje yra daug didesnė nei šia liga nesergantiems asmenims.

– Ar gali būti, kad psoriazės bėrimo nėra, bet sąnarius žmogui skauda būtent dėl psoriazės?

– Taip būna labai retai. Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje per metus gydoma apie 200 pacientų, sergančių vidutine ar sunkia psoriazės forma. Jie stacionarizuojami tam, kad būtų galima parinkti tinkamiausią paciento ligos formai reikalingą veiksmingiausią kombinuotą gydymą. Kaip rodo mūsų patirtis, iš 100 pacientų apie 0,5 proc. psoriazė pirmiausia pasireiškia ne bėrimu, o sąnarių pažeidimu. Tačiau vėliau pleiskanojančių bėrimų vis tiek atsiranda.

Nagų pažeidimai psoriazei taip pat labai būdingi. Kai vertinama, ar tai – psoriatinis artritas, žiūrima, ar yra psoriazei būdingų nagų pažeidimų.

– Šie nagų pažeidimai panašūs į grybelinę infekciją?

– Nepatyrusiam žmogui – taip, nes nagas išsausėja, jo kraštas pasidaro baltos spalvos. Tai primena aliejaus dėmės simptomą – atrodo, tarsi būtų atsiradęs oro tarpas po nagu. Gali atsirasti ir vadinamasis antpirščio simptomas – nagai gali atrodyti tarsi subadyti siuvimo adata. Tačiau kartu paprastai pasireiškia ir psoriatinis bėrimas.

– Jei žmogui vartojant vaistus bėrimas nebepleiskanoja, bet toliau tęsiasi ilgalaikis stresas, ar tai reiškia, kad netrukus liga paūmės?

– Ilgalaikis stresas psoriazę paūmina. Tačiau, ar tokiu atveju oda vėl ims pleiskanoti, labai priklauso nuo to, koks gydymas skiriamas. Jei tai yra pirmasis gydymo etapas lengva arba vidutine ligos forma sergantiems pacientams, kai skiriamas vietinis gydymas ir fototerapija, ir pasiekus ligos remisiją tolesnio gydymo nebeskiriama, stresas gali paūminti ligą. Tačiau šiais laikais pacientams, sergantiems vidutine ir sunkia psoriazės forma, jau taikomas nebe vietinio poveikio gydymas tepalais ir fototerapija – jiems skiriamas nenutrūkstantis sisteminis gydymas, kurį taikant oda tampa beveik švari ar visiškai išnyksta bėrimas. Tokiu atveju stresiniai veiksniai taip pat gali provokuoti psoriazės pasireiškimą, bet jis bus nebe toks ryškus.

Išprovokuoja: psoriazės simptomai – stipriai pleiskanojantis bėrimas – gali išryškėti ir susirgus virusinėmis ar bakterinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, COVID-19. / Kauno klinikų nuotr.

– Ką reiškia sisteminis gydymas?

– Tai gydymas, kai vartojami ne veikiantys išoriškai, kaip tepalai, bet geriamieji ar leidžiami į veną ar po oda vaistai, kurių veiksmingumas įrodytas klinikinių tyrimų duomenimis. Sunki psoriazės forma pasireiškia penktadaliui pacientų. Taigi, iš 100 sergančiųjų psoriaze 20-iai prireikia sisteminio gydymo. Jis turi būti pradėtas anksti. Kitu atveju liga įgauna sistemines išraiškas – uždegimas persikelia į vidaus organus arba atsiranda su psoriaze susijusių ligų: depresija, cukrinis diabetas, išeminė širdies liga ir jos komplikacijos – miokardo infarktas.

– Kiek Lietuvoje prieinamas psoriazės gydymas brangiai kainuojančia biologine terapija?

– Biologinės terapijos prieinamumas Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus labai pagerėjo, šiuo požiūriu aplenkėme Latviją. Lietuvoje taikomas psoriazės gydymas dabar prilygsta Vakarų Europos šalių gydymui. Biologinė terapija – naujausias ir efektyviausias psoriazės gydymo būdas. Vartojant biologinius vaistus jos simptomai išnyksta. Tai vaistai, pagaminti tarsi raktas spynai. Jie neleidžia uždegimo mediatoriams citokinams jungtis prie imuninių ląstelių ir palaikyti uždegimo odoje ir sąnariuose. Čia yra geroji vaisto pusė. Tačiau yra ir paslėptoji pusė: jei vaistas nebus vartojamas, liga sugrįš. Taigi, šiuos vaistus reikia vartoti nepertraukiamai.

Biologinė terapija Lietuvoje skiriama sunkia psoriazės forma sergantiems asmenims. Pacientas, sergantis sunkia ligos forma, turi kreiptis į tretinio lygio gydymo įstaigą, t. y. į universitetinę ligoninę: Kauno klinikas, Vilniaus Santaros klinikas arba Klaipėdos universitetinę ligoninę. Šių gydymo įstaigų gydytojai dermatovenerologai yra kompetentingi parinkti tinkamiausią gydymą ir skirti biologinę terapiją. Biologinių vaistų iki šiol Lietuvoje yra registruota labai daug, jų yra įvairių grupių. Dabar nustatyta tvarka, kaip šiuos brangius vaistus vartoti racionaliai. Gydymas pirmiausia pradedamas nuo pirmos pakopos biologinių vaistų. Jei paciento jie neveikia, taikomas antros, vėliau – trečios pakopos gydymas. Tokiu principu parenkamas pats efektyviausias sisteminis gydymas biologiniais vaistais. Gydymo tikslas – visiškai švari oda.

– Kartais pacientai sako: man neskyrė biologinių vaistų, nes pasibaigė kvotos.

– Taip galėjo būti maždaug prieš dešimt metų, kai vaistai buvo perkami centralizuotai, apibrėžtam skaičiui pacientų. Dabar biologinė terapija sunkia psoriazės forma sergančiam asmeniui gali būti neskiriama tik keliais atvejais. Pirmiausia – jei pacientas serga tam tikromis ligomis, kurių būklę biologinė terapija pablogintų. T. y. jei gydomos onkologinės ar lėtinės dekompensuotos ligos, jei jam diagnozuotas inkstų ar širdies nepakankamumas. Kai pacientas serga tuberkulioze arba virusiniais hepatitais, biologiniai vaistai gali būti skiriami tik šias ligas išgydžius arba kai jos yra ne aktyvioje fazėje, o remisijoje.

Biologinė terapija sergant sunkia psoriazės forma pacientui galėjo būti nepaskirta ir tuo atveju, jei šeimos gydytojas neišrašė siuntimo, su kuriuo jis galėtų kreiptis į tretinio lygio gydymo įstaigą. Nors kreipiantis į dermatologą pacientui šeimos gydytojo siuntimo nereikia, bet, siekiant sutrumpinti paciento kelią, tinkamai ir greičiau pasirengti suvaldyti psoriazę, jis pageidautinas vykstant į tretinio lygio įstaigą, universitetinę ligoninę.

Pasitaiko, kad pacientai patys nusprendžia, kad serga sunkia psoriazės forma, ir iš karto reikalauja biologinio vaisto. Be abejo, kiekvienam pacientui ši liga atrodo sunki, tačiau patirtį turintis gydytojas dermatovenerologas turi priimti sprendimą pats ir neretai tartis su kitais specialistais, ar liga iš tiesų atitinka sunkios psoriazės formos kriterijus. Nereikėtų pamiršti, kad biologiniai vaistai slopina imuninę sistemą. Dėl to juos vartojantys pacientai dažniau serga virusinėmis ligomis, juos vartojančioms moterims nerekomenduojama pastoti, o vyrams – neplanuoti šeimos. Be to, kaip minėjau, šiuos vaistus reikia vartoti visą gyvenimą. Taigi, kaip ir visi vaistai, taip ir biologinė terapija turi būti skiriama, kai tokio gydymo reikia, t. y. kai jos nauda yra mažesnė nei rizika, o ne tada, kai pacientas nori.

Reikia pastebėti, kad net ir sergant vidutine ar sunkia psoriazės forma gydymas pradedamas nuo tradicinių sisteminių vaistų metotreksato arba kitų. Jei pacientas 3 mėn. vartoja šiuos vaistus, bet poveikio nėra ar skiriamo vaisto pacientas netoleruoja, gydymas keičiamas į biologinę terapiją.

Gydymą skiria gydytojas dermatovenerologas, įsigilinęs į paciento ligą, gretutines ligas, patikrinęs, ar pacientas atitinka nustatytus kriterijus.

Įtaka: profesorės S.Valiukevičienės teigimu, vienas iš veiksnių, lemiančių ne psoriazės atsiradimą, bet paūmėjimą, yra lėtinis stresas arba stipri nervinė įtampa. / E. Virkečio nuotr.

– Jei oda pradėjo stipriai pleiskanoti, žmogus įtaria, kad tai galėtų būti psoriazė, kur jis pirmiausia turėtų kreiptis?

– Pirmiausia patarčiau kreiptis į šeimos gydytoją, kuris turi kompetenciją atpažinti psoriazę. Pacientas gali ir be siuntimo kreiptis į gydytoją dermatovenerologą, kad šis patvirtintų psoriazės diagnozę. Tačiau biologinę terapiją esant vidutinei ir sunkiai ligos formai parenka tretinio lygio gydymo įstaigos gydytojas dermatovenerologas. Tokiais atvejais pravartu, kad šeimos gydytojas išrašytų siuntimą, kuris padės greičiau patekti pas tretinio lygio gydymo įstaigos gydytoją dermatovenerologą. Be to, kartu su siuntimu mes gausime informaciją apie paciento ligos istoriją, anksčiau jam taikytą gydymą.

Dabar, kai Kauno klinikose įsteigtas skambučių centras, paslaugų prieinamumas pagerėjo. Darbo dienomis 8–18 val. pacientai gali skambinti bendruoju skambučių centro telefonu 8 37 703 370 ir registruotis pas gydytoją dermatovenerologą.

Veiksniai, didinantys psoriazės išsivystymo ar paūmėjimo riziką

Psoriazė prasideda vaikystėje ar iki 40 metų amžiaus. Bėrimų atsiranda persirgus ūmia infekcija, vartojant kraujo spaudimą mažinančius ar kt. vaistus. Bėrimų plitimą skatina mechaninės traumos, stiprūs fiziniai dirgikliai, stresas, nuovargis, žalingi įpročiai. Sunkesnė tų žmonių ligos eiga, kurie turi antsvorį, padidėjusį arterinį kraujo spaudimą ar serga cukriniu diabetu.

Psoriazės (žvynelinės) simptomai

Dažniausia ligos forma – plokštelinė žvynelinė. Ji prasideda rausvos ar raudonos spalvos bėrimu, padengtu pleiskanomis. Bėrimai išsidėsto alkūnių, kelių, liemens srityje ar galvos plaukuotoje dalyje.

Kiti simptomai:

• Naguose gali atsirasti smulkių duobučių ar po nagu raginės masės.

• Raukšlių žvynelinei būdinga tai, kad pažeidžiamos tik krūtų, pažastų, kirkšnių ir sėdmenų odos raukšlės.

• Atsiradus delnų ir padų žvynelinei parausta, sustorėja, pasidengia pleiskanomis delnų ir padų oda, o kitose srityse bėrimų nėra.

• Lašinė žvynelinė dažniau pasireiškia vaikams ir jaunuoliams, persirgusiems angina ar kita ūmia infekcija. Jiems atsiranda lašo formos bėrimų, padengtų pleiskanomis.

• Šios ligos pažeisti sąnariai patinsta, tampa skausmingi, sutrinka jų judrumas.

• Eritroderminė žvynelinė − reta, bet pati sunkiausia ligos forma. Sergant ja labai stipriai parausta ir sustorėja viso kūno oda.

• Susirgus pūline žvyneline odoje atsiranda pūlinėlių, pripildytų sterilaus (be bakterijų) turinio.

Spalio 29 d. – Pasaulinė psoriazės diena. Jai skirta informacine kampanija siekiama didinti šios ligos žinomumą, taip pat paskatinti šios ligos požymių turinčius žmones kreiptis profesionalios pagalbos.

Drovėdavosi net savo vyro

„Negalėjau eiti į kirpyklą, nes gėdydavausi, kad ant galvos matosi žvyneliai. Karštą vasarą nenešiojau nei šortų, nei palaidinių trumpomis rankovėmis. Net savo vyro drovėdavausi dėl išbėrimų. Kas rytą atsikėlusi siurbdavau visur pribirusias pleiskanas“, – apie kasdienybę sergant žvyneline pasakojo pacientė. V. Stanaitienės gyvenimas pasikeitė po to, kai ji išbandė naują gydymo metodą – biologinius vaistus. Jurbarkietė kelerius metus gydosi šiais vaistais ir džiaugiasi pagerėjusia gyvenimo kokybė. Violetai nebeskauda sąnarių, dingo raudoni išbėrimai ir pleiskanos ant odos.

„Sirgdama buvo pamiršusi savo gyvenimo etapą be skausmų. Šiuo metu pasirodo tik vienas kitas rausvas taškelis ant odos, bet liga neatsinaujina. Kas aštuonias savaites važiuoju į klinikas, kur gydytojai man suleidžia vaistus. Pirma jie padaro tyrimus ir kitą dieną pastato lašelinę. Jeigu nėra komplikacijų, galiu tą pačią diena vykti namo. Šiuos vaistus privalėsiu naudoti visą gyvenimą. Esu labai patenkinta, kad juos gavau, ir dėkinga medikams, kad mane įtraukė laukiančiųjų sąrašą, nes mano būklė buvo išties sunki“, – sakė V. Stanaitienė.

Iš ligoninės į ligoninę

Violeta žvyneline susirgo būdama dvidešimt trejų metų. Netikėtai atsirado bėrimai ant alkūnių, kelių ir galvos. Vėliau sveikatos būklė ėmė sparčiai blogėti: pradėjo skaudėti sąnarius ir išberdavo didžiulius odos plotus visose kūno vietose. Pirma V. Stanaitienė gydėsi įvairiausiais tepalais, kurie tik nuimdavo žvynelius, bet oda vis tiek likdavo paraudusi. Pažeistos vietos labai niežėdavo, suskildavo ir kraujuodavo. „Būdavo taip, kad reumatologiniame skyriuje porą savaičių gydausi sąnarius, apmalšinu skausmą, tada savaitgalį praleidžiu namuose ir pirmadienį grįžtu į odos skyrių, kur gydausi dar dvi savaites“, – prisiminė Violeta.

Prieš keturiolika metų jai pradėta taikyti kvarco terapija, bet efektas būdavo laikinas – bėrimai išnykdavo vos dviem mėnesiams. Vėliau pacientei nustatė psoriazinį artritą, kuris taip surakino sąnarius, jog ji net vaikščioti negalėjo. Dėl sunkios žvynelinės V. Stanaitienei buvo nustatytas antros grupės neįgalumas. „Šią ligą paveldėjau iš tėvo pusės. Kiek žinau, sunkia žvynelinės forma sirgo jo brolis ir sesuo. Mano dėdė buvo jau senas žmogus ir gulėdavo lovoje, nes jo sąnariai buvo stipriai pažeisti. Atstūmimo iš šeimos pusės nepajutau. Jie manęs labai gailėjo, palaikė ir liepė gydytis. Vaistininkė puseserė tik sužinodavusi apie naujus vaistus tuoj pat pranešdavo man“, – pasakojo jurbarkietė. 

Žvynelinė neišgydoma, bet suvaldoma

Apie gydymą biologiniais vaistais bei sudėtingas žvynelinės formas pasakojo Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė prof. Skaidra Valiukevičienė.

– Kokius metodus pasitelkėte gydydami Violetą sergančią sudėtinga žvynelinės forma?

– Tai sudėtingas atvejis, kurį padėjo suvaldyti naujos kartos biologiniai vaistai. Penktadalis pacientų serga labai sudėtinga ligos forma, kai bėrimai išplinta visame kūne – tokiu atveju nepadeda tradicinis gydymas. Džiugu, kad Lietuvoje pacientai turi galimybę gauti kompensuojamą gydymą biologiniais vaistais. Vaistai yra geriami arba leidžiami, o juos perka ligonių kasos pagal specialistų pateiktus pacientų sąrašus. Pirmieji biologiniai vaistai buvo patvirtinti Europos medicinos agentūros prieš 12 metų, o Lietuvoje tapo prieinami tik prieš penkerius metus.

Tuo metu mūsų pacientė ir pradėjo šį gydymą. Vaistai jai yra lašinami. Kitus biologinius vaistus pacientai patys gali leistis namuose, tačiau būtina nuolatinė specialistų stebėsena. Biologinius vaistus skiria gydytojai dermatologai tretinio lygio centruose – Kauno ir Vilniaus universitetinėse ligoninėse. Dabar pacientų, kurie gauna sisteminį gydymą šiais vaistais, Lietuvoje yra beveik šimtas. Dar yra laukiančių eilėje, nes ne visiems tinka vienos grupės vaistas. Biologinės terapijos metu svetimas baltymas prisijungia prie uždegimo ląstelės ir blokuoja jos veiklą. Neretai antikūnai vaistą bando suardyti, todėl ilgainiui gali mažėti veiksmingumas ir jį reikia pakeisti kitu.     

– Ar yra žinoma, kokie konkretūs veiksniai sukelia žvynelinę?

– Neseniai grįžau iš Paryžiuje surengto pasaulinio žvynelinės kongreso, kuriame sužinojau, kad žvynelinė yra apie 70 proc. atvejų paveldima liga. Ne mažiau svarbūs aplinkos veiksniai, kurie paskatina genų mutaciją. Aplinkos ir genetiniai veiksniai yra labai įvairūs ir dar visiškai neatskleisti. Anksčiau buvo manoma, kad ligą sukelia žalingi įpročiai ir stresas. Dabar paaiškėjo, kad cukrinis diabetas, padidėjęs kraujo spaudimas ir antsvoris padidina riziką susirgti sunkia žvyneline. Todėl mums reikia itin kontroliuoti minėtas ligas.

Kita vertus, jeigu pacientas serga sunkia žvyneline, tai neretai jam nustatome ir pasislėpusį cukrinį diabetą. Angliavandenių apykaitos sutrikimas yra vienodai svarbus cukrinio diabeto ir žvynelinės atsiradimui. Anksčiau buvo manoma, kad daugiau gretutinių ligų turi tik sunkia žvyneline sergantys pacientai. Tačiau naujausi duomenys rodo, kad ir lengva žvynelinės forma sergantieji turi tokią pačią miokardo infarkto tikimybę. Žvynelinė dažniausiai pasireiškia paauglystėje, iki trisdešimties metų.

– Kokių nurodymų turėtų laikytis sergantieji žvyneline?

– Pacientams derėtų peržiūrėti mitybą, kad maistas nebūtų perkrautas angliavandeniais. Būtina reguliuoti antsvorį ir imtis fizinių programų. Žmogaus, turinčio anstvorį, organizme yra daugiau riebalų ląstelių, gaminančių uždegimo mediatorius, kurie yra svarbūs žvynelinės pasireiškimui. Antsvoris ne tik paskatina atsirasti, bet ir pasunkina žvynelinės eigą.

Jeigu svoris normalus, bet žvynelinė sudėtinga, rekomenduotina pasitarti su gastroenterologu, ar nėra celiakijos požymių. Tai lėtinė imuninės kilmės sisteminė liga, kurią sukelia grūdinių kultūrų baltymas, pažeidžiama plonųjų žarnų gleivinė, atsiranda viduriavimas. Patartina nevengti saulės, nes ultravioletiniai spinduliai mažina odos uždegimą. Žvynelinės išgydyti neįmanoma, nes tai yra lėtinė uždegiminė liga. Tačiau patekus į gerų dermatologų rankas liga suvaldoma. 

Šiandien odos vėžio diagnozė nėra jokia retenybė. Medikai šią onkologinę ligą stengiasi diagnozuoti kuo anksčiau. Deja, šiuo metu naudojamos priemonės nėra visagalės. Susivieniję medicinos ir technologijų specialistai pasiryžo greičiau diagnozuoti onkologines odos ligas ir efektyviau padėti pacientams.
 
„Odos karcinomai ir melanomai yra itin svarbi ankstyva ir, geriausia, neinvazinė (atliekama ne chirurginiu būdu) diagnostika. Odos melanoma sergančių žmonių ligos eiga ir išgyvenamumas priklauso nuo naviko įsiskverbimo odoje gylio. Per pastaruosius kelis dešimtmečius itin išpopuliarėjo vaizdinė odos vėžio diagnostika, naudojami optiniai, ultragarsiniai tyrimo metodai, kompiuterinė tomografija, bendražidininis (konfokalinis) lazeris“, – apie būtinybę nustatyti ligą kuo anksčiau pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė, profesorė Skaidra Valiukevičienė.

LSMU mokslininkai, padedami kolegų iš Kauno technologijos universiteto bei trijų smulkaus verslo Europos įmonių iš Suomijos, Portugalijos ir Italijos, sukūrė ultragarso technologiją. Ją sudaro aukštojo dažnio ultragarso daviklis, optinė dalis su regimosios šviesos filtrais bei programinė įranga, leidžianti sujungti gautus vaizdo parametrus trimatėje erdvėje. Naujos technologijos veikimo efektyvumas patikrintas tiriant odos fantomus bei pacientų odą. Tyrimai pasiteisino. Mokslininkai ir medikai iškėlė naują užduotį – patobulinti ultragarso technologiją, nes dabartinis jos prototipas odos naviko įsiskverbimo gylį nustato 70 proc. tikslumu, lyginant su akustiniu diagnostikos standartu – histologinio tyrimo rezultatais. „Yra dar ką tobulinti, didinti odos naviko parametrų nustatymo tikslumą, tačiau rezultatai tikrai nenuvylė“, – pažymėjo prof. S. Valiukevičienė.

Kuriamos įrangos optinė dalis ir regimosios šviesos filtrai padeda tiksliau nustatyti pigmento pasiskirstymą. Atsižvelgiant į jo išsidėstymą, galima prognozuoti naviko piktybiškumą. „22 mHz ultragarsas leidžia tiksliai pamatuoti odos naviko storį. Jis yra itin svarbus rodiklis numatant chirurginio gydymo apimtį“, – pabrėžė profesorė.

Nauja ultragarsinė, optinė ir programinė įranga padėjo išplėtoti odos melanomos diagnostikos algoritmą (vaizdiniai struktūros pokyčiai, naviko gylis ir kontūrai trimatėje erdvėje), kuris yra svarbus ligos prognozei ir chirurginio gydymo planavimui. Medikai prognozuoja, kad dar labiau ištobulintos piktybinio odos vėžio neinvazinės vaizdinės diagnostikos technologijos pasieks pacientus per artimiausius dvejus metus.

Lietuvą pasiekus vasariškiems orams ne vienas mūsų išskubėjome lepintis saulės teikiamais malonumais, tačiau kuo gresia saulės vonios ir ką daryti norint išvengti odos vėžio? „Saulė pavojingiausia vidurdienį. Venkite jos šiuo paros metu, o likusią dienos dalį nepamirškite naudoti apsaugančių priemonių“, - įspėja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė prof. Skaidra Valiukevičienė.

– Kokių mitų vis dar laikomasi? Ar susiduriate su tuo dirbdama su pacientais?

– Tiesą sakant, nesusiduriu su mitais. Stengiuosi formuoti pacientų požiūrį, jog savigyda užsiimti nedera. Prieš pradėdami gydyti lėtinį odos susirgimą konsultuokitės su gydytoju dermatologu. Tik jis gali geriausiai  įvertinti odos būklę ir skirti gydymą.

– Daugelis žino apie teigiamą saulės poveikį, vitamino D naudą, tačiau kuo mums ji pavojinga?

– Ištyrus saulės poveikį vaikams paaiškėjo, jog saulė pavojingiausia būna vidurdienį. Vienos iš LSMU doktorančių atlikto tyrimo duomenimis, daugiau pigmentinių dėmių turi tie vaikai, kurie leidžia laiką saulėje būtent vidurdienį.  UV spinduliai skatina vitamino D gamybą (vitaminas D apsaugo kaulus nuo osteoporozės), aktyvuoja melanino gamybą odoje, o ilgainiui sukelia ir negrįžtamus odos ląstelių pokyčius.

– Atėjus vasarai žmonės suplūsta į paplūdimius, tačiau ne visi naudoja apsaugančias nuo pavojingų saulės spindulių priemones, vengia tiesioginių saulės, kiek laiko galima degintis norint apsaugoti odą nuo nudegimų ir odos vėžio?

– Būti saulėje rekomenduojama priklausomai nuo odos jautrumo jos spinduliams. Žmonės pagal odos savybes yra skirstomi į keturis tipus. Pirmasis ir antrasis tipai pasižymi itin šviesia oda, jautrumu tiesioginiams saulės spinduliams. O štai trečiasis ir ketvirtasis odos tipai pasižymi tamsesne oda, didesniu atsparumu saulės spinduliams. Saulės voniomis mėgautis galima tol, kol neskauda odos. Jei pajautėte skausmą ir pastebėjote, kad oda tapo rausva, reikia trauktis nuo tiesioginių saulės spindulių į pavėsį. Paraudusi oda paplūdimyje yra stiprus nudegimas, kurį pamatome tik vakare. Prie saulės vonių reikia pratintis po truputį. Iš pradžių degintis derėtų po 10 – 15 min., vėliau galima ir kiek ilgiau.

– Sakoma, jog prieš vasaros sezoną profilaktiškai reikia apsilankyti soliariume. Kaip tai vertinate?

– Tai nėra mokslo tyrimais pagrįsta profilaktika nuo vėžio. Soliariume nepatariama lankytis žmonėms, kurių šeimos nariai serga odos vėžiu ar melanoma, turi daugiau nei 20 pigmentinių apgamų. Saulės spinduliai gali sukelti ir fototoksines odos ligas. Tuomet oda yra sudirginama net nuo menkiausio saulės poveikio. Gali atsirasti ir bėrimas. Tokiu atveju saulės reikia vengti ir naudoti  UV apsaugantį kremą (saulės apsaugos faktorius turėtų būti didesnis nei 50).

– Kokie veiksniai sukelia odos vėžį ir kaip jį pastebėti?

– Vienas iš veiksnių, be abejonės, yra saulė. Įtaką taip pat daro ir paveldimumas, organizmo atsparumo sumažėjimas (nusilpęs imunitetas). Pacientai, kuriems buvo transplantuotas vidaus organas taip pat atsiduria rizikos grupėje. Odos vėžį ar kitas ligas nustato gydytojas dermatologas. Tačiau kiekvienas žmogus ir pats turi stebėti savo odą bei rūpintis ja. Jei pastebėjote atsiradusį ir didėjantį odos darinį, nedelsiant kreipkitės į gydytoją. Odos vėžį gali prognozuoti didėjantis raudonos, juodos ar tamsiai rudos spalvos odos darinys. Odos melanomai būdinga juoda spalva, galimi pilki atspalviai, nelygus paviršius, kraujavimas. Neretai ji yra vadinama juoduoju odos vėžiu.

Ikinavikiniai odos pažeidimai atsiranda kūno vietose, kurios dažniausiai yra veikiamos saulės: plaštakose, pečiuose, kojose. Odos melanoma moterims dažniau atsiranda kojų ar galvos srityje, o vyrams – galvos ir liemens odoje. Atsiradus minėtiems simptomams  reikia nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

– Pakalbėkime apie apgamus. Šios melanocitų sankaupos, nors ir retai, tačiau virsta piktybiniais dariniais. Kaip atpažinti sveikatai pavojingus apgamus ir kaip elgtis?

– Pakitę pigmentiniai  apgamai, iš kurių neretai formuojasi odos melanoma,  pasižymi savitaisiais klinikiniais požymiais: asimetrija, nelygūs kraštai, įvairi spalva ir didėjantis skersmuo . Pigmentiniai apgamai šalinami tik chirurginiu būdu. Lazeriu gydyti  pigmentinius apgamus nerekomenduojama po nepilno gydymo lazeriu pigmentiniai apgamai gali ataugti, lieka randų.

– Ar visada tinkamai apsaugome odą nuo pavojingų UV spindulių? Kokį kremą geriausia rinktis ir kokiomis dar priemonėmis savo pacientams patariate apsaugoti savo odą?

– Nuo UV spindulių apsaugančių kremų yra daug, tačiau rinktis patarčiau tą, kuris turi platų apsaugos spektrą nuo UVA ir UVB. Taip pat nepirkite didelių pakuočių manydami, jog jų pakaks keleriems metams. Visada atkreipkite dėmesį į produkto galiojimo laiką.

Apsaugančius odą kremus geriausia pirkti vaistinėse, nes taip būsite tikri, jog produktas yra dermatologiškai patikrintas. Jauniems žmonėms, kurie turi  riebią odą ir spuogų, rekomenduoju naudoti nuo saulės apsaugantį gelį, nes kremas skatina inkštirų atsiradimą. Vaikams ir paaugliams reikia rinktis specialią kosmetiką nuo saulės.

– Ar tiesa, jog tamsaus gymio žmonėms, dėl jų odoje esančio pigmento, saulės spinduliai didelės žalos nedaro?

– Tiesa. Tamsesnio gymio žmonių oda labiau prisitaikiusi saulės spinduliams ir jiems saulės spinduliai nedaro tokios žalos, kokią daro itin šviesią odą turintiems žmonėms.

– Kaip geriausia apsaugoti žaizdą būnant saulėje?

– Susižeidus geriau saulėje nebūti. Žaizdą reikia sutvarstyti saulės spinduliai gali pabloginti žaizdos gijimą, paskatinti perteklinio rando formavimąsi.