Taip, perskaitėte teisingai – 21 amžiaus išvakarėse medikų bendruomenėje dar buvo daug tokių, kurie manė, jog kūdikiai skausmo visiškai nejaučia. Nors skamba kaip viduramžiška nesąmonė, tai buvo realus mokslinės polemikos objektas. Ir viskas yra daug šiurpiau nei manote.

Iki 19 amžiaus buvo priimta, kad kūdikiai skausmą tikrai jaučia ir jam yra jautresni nei suaugusieji. Mokslininkai neturėjo tam reikiamos įrangos, kad tai patikrintų, o ir pati nervų sistema nebuvo gerai suprasta. Tačiau gyvavo nuomonė, kad jei suaugusio žmogaus švelnesnės odos plotai yra jautrūs skausmui, kūdikiai tikrai tą skausmą jaučia. Buvo pastebima ir tai, kad jie verksmu atsako į skausmingus dirgiklius. Tačiau tuomet 19 amžiuje kažkas nusprendė priešingai.

Gerėjant nervų sistemos supratimui kai kurie mokslininkai ėmė manyti, kad kūdikiai iš tiesų skausmo jausti negali, nes jų nervų sistema vis dar vystosi. Buvo atlikta eilė bandymų su gyvūnais, kurių smegenys būdavo specialiai pažeidžiamos. Mokslininkai nustatė, kad kūdikių smegenys nėra pakankamai išsivysčiusios jausti. Tai yra, jie skausmo jausti negali, o matomos reakcijos į dirgiklius tėra refleksai. Tai patvirtino 19 amžiaus pabaigos mokslas, kuris, aišku, buvo netobulas.

Tai turėjo šiurpių pasekmių. Kūdikiai buvo operuojami jiems neskiriant jokių anestetikų. Kaip manoma dabar, daug jų mirė nuo skausminio šoko. Gydytojai ne tik manė, kad nuskausminamųjų nereikia, bet ir kad jie gali pakenkti – kas gali nustatyti tikslią dozę, kai kūdikis net negali pasakyti, kokį skausmą jaučia? Dar daugiau, nors ir tada buvo abejojančių, kad kūdikiai gali nejausti skausmo, jie buvo nutildomi paprastu argumentu – juk kūdikiai vis tiek nieko neatsimins.

Šios nuostatos persikėlė ir į 20 amžių. Visgi, tuomet nuskausminamieji kūdikiams jau buvo skiriami, nors ir ne visada. Buvo manoma, kad nedidelis skausmas, net jei kūdikiai jį ir jaučia, kenkia mažiau nei nuskausminamieji. Net ir universitetuose būsimi medikai mokėsi, kad kūdikiai skausmo nejaučia arba jis tiesiog nėra svarbus. Viskas ėmė keistis 1985 metais, kai Jill R. Lawson sužinojo, kad jos naujagimio atvira širdies operacija buvo atlikta be anestezijos – buvo naudojami tik raumenis atpalaiduojantys vaistai. Lawson sukūrė judėjimą, kuris skleidė informaciją apie šią problemą. Prie jos vėl buvo pastūmėti mokslininkai, kad šį faktą pagaliau patikrintų šiuolaikine įranga.

Buvo išmatuota, kad kūdikiai skausmą jaučia stipriau nei suaugę. Dar daugiau – skausmas juos stipriau paveikia, nes jie nesupranta, kas vyksta. Net jei jums imtų labai skaudėti, jūs galėtumėte tai ignoruoti sąmoningomis pastangomis. Kūdikiai to daryti negali. Mokslininkai nustatė, kad galima anestezijos žala yra mažesnė nei ekstremalus skausmas, o ir patys nuskausminamieji patobulėjo pakankamai, kad ilgalaikių pasekmių nesukeltų.

Šie moksliniai atradimai įtikino ne visus. Medikai priešinosi naujam supratimui ir teigė, kad skausmas nėra svarbus. Tačiau mokslininkai teigė priešingai – net ir labai jauno amžiaus kūdikių patiriamas skausmas gali turėti ilgalaikių psichologinių padarinių. Ir taip atėjome iki 21 amžiaus, kuomet informacija, jog kūdikiai skausmą jaučia nėra tokia stebinanti.