„Esama pavojingų potraukių, instinktais pagrįstų veiksmų, todėl turime būti kuo budresni ir nuovokesni ugdydami jaunąją kartą“, – tokiais žodžiais laidos temą pristatė „Kultūros teismo“ teisėja, teisės profesorė Snieguolė Matulienė.

Šįkart laidos dėmesio centre atsidūrė Vladimiro Nabokovo romano pagrindu sukurtas filmas „Lolita“. Tai – lyriškas psichologinis pasakojimas apie beprotišką vyriškio aistrą jaunutei mergaitei, peraugusią į tikrą meilę, bet pasibaigusią tragedija.

Anot seksologo V. Šapurovo, analizuojamame kūrinyje Lolita akivaizdžiai džiaugėsi savo galimybėmis bandyti suaugusio vyro aistrą, o tokį jos elgesį nulėmė konkurencija su motina: „Konkurencija tarp motinos ir dukros yra gana dažnas atvejis, ir nebūtinai seksualumo kontekste. Tačiau šiame kūrinyje Lolita dėl auklėjimo problemų konkuravo su motina kaip seksuali moteris ir tai lėmė jos, kaip suaugusios moters, elgesį.“

Psichologas pabrėžia, jog mama yra labai svarbus žmogus vaiko gyvenime. „Ji yra pirmasis asmuo, su kuriuo susipažįsta vaikas. Ir tik nuo pusantrų metų vaiko gyvenime tiek pat svarbus tampa tėvas. Jei vaikas turi problemų, psichologinės pagalbos pirmiausia turi kreiptis į motiną. Jei reikia, galima pakviesti prisijungti ir vaikų psichologą. Tačiau santykiai tarp mamos ir dukros dažnai būna sutrikę ir tai veda prie pakitusio elgesio. Pavyzdžiui, mergaičių valgymo sutrikimai išskirtinai susiję su mamos ir dukros negatyviais santykiais“, – tikina specialistas.

Seksologas tvirtina, jog su tokia situacija, kokia yra vaizduojama V. Nabokovo romane, praktikoje susidurti jam neteko. Ir vis dėlto, specialisto teigimu, kad ne tik Lolitos, bet ir jos geidusio suaugusio vyro Humberto elgesio priežasčių reikia ieškoti vaikystėje.

„Reikėtų įsiminti, kad elgesys iš dangaus nenukrenta, kiekvienas elgesys turi savo priežastis. Analitiškai vertinant, žmogus susiformuoja veikiant tam tikroms aplinkybėms. Asmenybė iš esmės susiformuoja iki paauglystės. Taigi, pagrindas yra vaikystė – tai, ką žmogus mato šiuo laikotarpiu, ir nulemia jo elgesį“, – teigia V. Šapurovas.

Anot seksologo, tėvams niekuomet nereikėtų numoti ranka į jų atžalų paauglystės metu išgyvenamus jausmus, pirmąją meilę. „Augindami vaikus nepastebime, kada ateina paauglys, ir puse žodžio ištaria, kad įsimylėjo, jį atstūmė, ir pan. Tokius dalykus mes esame linkę „nurašyti“, bet aš manau, kad reikia reaguoti labai rimtai, nes tai yra žmogaus ateitis. Visų pirma, tai – laimės klausimas, o paskui gali būti ir dar rimtesnių pasekmių. Jų galima laukti tais atvejais, kai žmogus, patyręs psichologinę traumą, negauna psichologinės pagalbos. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra ilgas procesas. Paprastai po sunkaus išgyvenimo pakanka ir pusmečio įveikti problemą“, – pabrėžia specialistas.

V. Šapurovas pastebi, jog neigiamai vaiko asmenybės formavimąsi gali nulemti ir tėvų pasirinkimas emigruoti paliekant atžalas artimiesiems. „Nemaža dalis vaikų atsiduria nepakankamai pajėgiančių juos prižiūrėti senelių rankose. O lytiškumo ugdymas mūsų šalyje šiuo metu yra tėvų rankose, kadangi [švietimo sistemoje] yra daug nesutarimų tarp konservatyviosios ir liberaliosios krypčių. Geros tėvų žinios lytiškumo ugdyme yra labai svarbios. Ir jei vaikas ateina pasitarti, tėvai turėtų su juo pasikalbėti“, – mano seksologas.

Laidos vedėja S. Matulienė atkreipia dėmesį, jog V. Nabokovo romanas buvo išleistas 1955 m., o šiuolaikinė visuomenė Lolitos įvaizdį yra linkusi priskirti modelio darbą pasirinkusioms merginoms. Su tuo sutiko ir modeliu jau dešimt metų dirbanti Diana Balaišytė.

„Modelio karjerą pradėjau, kai man buvo 15 m., ir per visą savo karjerą nesusidūriau su priekabiavimu. Žinau faktą, kad yra tai patyrusių merginų, bet kokrečių istorijų girdėti neteko.

Dirbdama esu susidūrusi su atvejais, kai teko apsinuoginti, ar fotografuotis su permatomais drabužiais, bet tai dariau tik tada, kai buvau pilnametė. Manau, tuo užsiimti galima, kai sulauki atitinkamo amžiaus, ir tik su sąlyga, kad jautiesi patogiai, o projektai yra ne vulgarūs, o meniniai“, – atvirauja modelis.

V. Balaišytė pastebi, jog visuomenėje apie modelio darbą yra susiformavęs klaidingas stereotipas: „Turime atskirti du dalykus. Mūsų visuomenėje šiomis dienomis modelis turi dar kelias „lydinčias“ profesijas: palydovė, įvaizdžio mergina, go-go šokėja ir pan. Tai – visiškai skirtingi dalykai.“

Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Kultūros teismas“.

Pirmasis kūrinys, susilaukęs teismo, – Žemaitės „Marti“. Tiesa, į teisiamųjų suolą sėdo Vingienė  motina, apsakymo herojė, engusi savo marčią Driežų Katrę. Nagrinėjamoje byloje Vingienė kaltinama šmeižimu ir tikrovės neatitekančios informacijos, galinčios pakenkti, skleidimu, mat tvirtino, kad Katrė neįsileido vyro miegoti ir buvo nevalyva bei nedarbšti. Kaltinamosios motinos vaidmuo čia teko aktorei Larisai Kalpokaitei.

„Pasidairę po XXI a., pamatysime, kad tie laikai retsykiais sugrįžta“, – teismo procesą pristatė į teisėjos kėdę sėdusi Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesorė Snieguolė Matulienė.

Kaltinamąją ginti ėmėsi Lietuvos Advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesorius, advokatas Ignas Vėgėlė. Jis teigė, kad Vingienė tik skleidė savo nuomonę, kuri buvo paremta jai žinomais faktais.

Šmeižtas ar nuomonė?

Tai teismo diskusiją perkėlė į kitą lygį: kas yra šmeižtas, o kas – nuomonė? Taip pat – ką galime laikyti patyčiomis ir kaip į jas reaguoti?

Teismo procese dalyvauja ir speciali tarėjų taryba, sudaryta iš savo sričių specialistų. Pastaroji, keičiantys bylai, taip pat kis. Vienas tarybos narių – politologas Raimundas Lopata. „Jeigu Juozas Erlickas griežtai pasisako apie lietuvių būdą, jis šmeižia ar ne? Atviras klausimas. Mes tai priimame tarsi kaip ironiją“, – pastebėjo R. Lopata.

Politologas palietė ir politikų šmeižto klausimą. Čia šmeižto ir nuomonės ribos – dar platesnės. „Esama skirtumo, kiek kritikos galima išsakyti politikui, kiek – eiliniam žmogui. Politikas – žmogus, kuris gyvena viešą gyvenimą, todėl jis turi turėti didesnes kantrybės, tolerancijos ribas, todėl leidžiama truputį daugiau nuomonės be tiesos kriterijaus politiko adresu“, – pastebėjo tarėjas. Kitaip tariant, eilinis pilietis apie politiką gali pasakyti daugiau, nei politikas – apie eilinį pilietį.

Čia R. Lopata priminė ir garsiąją šmeižto bylą Vytautas Landsbergis prieš Vytautą Petkevičių, kuri pasibaigė rašytojo nenaudai.

Dar vienas tarėjų tarybos narys – Andrius Užkalnis. Daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose turintis vyras bandė nustatyti šmeižto ir nuomonės ribas socialiniuose tinkluose. „Manau, kad pagrindinis dalykas – tyčinis noras sumenkini kito reputaciją ir kiek tas žmogus, apie kurį  buvo pasakyta, gali apsiginti“, – įvardijo A. Užkalnis.

Jo teigimu, bylos atveju Vingienė buvo galios pozicijoje dėl tuo metu galiojusių socialių nuostatų, todėl ir atsakomybė jai tenka didesnė. „Kiekvienu atveju turi būti pamatyta, koks yra faktinis, realus to šmeižto poveikis. Jei reputacija faktiškai nesumenko, galima manyti, kad tai buvo nuomonė“, – tikino A. Užkalnis.

Žinomas fotografas Jonas Staselis tarėjo kėdėje sutiko kalbėti apie šmeižtą ir fotografiją, kai nuotraukos pateikiamos tendencingai, pagražintai ar suponuoja įvykius kitaip, nei vėliau paaiškėja esant iš tikrųjų. Jo įsitikinimu, neseniai išsilaisvinome iš policinės valstybės šleifo, todėl šioje srityje, siekiant užtikrinti objektyvumą, reikalingi ne draudimai, o vidinės etikos normos.

„Baudžiamajame kodekse saugome didžiausią gėrį, žmogaus gebėjimą funkcionuoti socialiniame gyvenime, galimybę uždirbti, gauti atlygį už savo sugebėjimus“, – pabrėžė M. Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros lektorius Marius Laurinaitis.

Jo teigimu, turime sutikti, kad ne visų asmenų orumas vienodas. „Jei kažkas neurochirurgą prie parduotuvės pavadintų kreivarankiu, niekas nepatikėtų, o jei tai darytų kitas chirurgas, visuomenė suabejotų. Svarbu, ar labai pažeistas žmogaus gyvenimas“, – pastebi M. Laurinaitis.

Į teismą nesikreipia

Kitas klausimas – kai socialiniame tinkle pasisako daugybę sekėjų turintys asmenys, turintys daug daugiau autoriteto. Viena tokių – dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Tačiau į bylos nagrinėjimą ji buvo pakviesta kaip specialioji liudytoja, kuri pati socialiniuose tinkluose nuolat susiduria su šmeižtu bei įžeidinėjimu.

„Esu teisiama kiekvieną dieną socialinėje erdvėje ir kitur visų, kurie turi kažkokių intencijų, nors jokio nusikaltimo nepadariau“, – kalba J. Arlauskaitė.

Dainininkės teigimu, daugiausiai užgaulių žodžių ji sulaukia po savo pačios pasisakymų apie socialinę aplinką, problemas, lygiateisiškumą. Ji pripažįsta, kad šmeižtas Lietuvoje iš dalies yra tapęs šou verslo dalimi, tačiau pabrėžia, kad taip neturėtų būti.

„Taip neturėtų būti, joks žmogus neturėtų jų kęsti. Dabar labai suvešėję komentarai. Tačiau, jei ieškome patyčių pavyzdžių, nereikia šou pasaulio, nuvažiuokime į bet kokią mokyklą, pakalbėkime su vaikais. Nematome, kiek daug žalos gali padaryti bet kokia patyčia“, – atkreipia dėmesį Jazzu.

Tačiau net ir susidūrusi su šmeižtu, dainininkė nesikreipia į teismą. Tokiam pasirinkimui argumentų turi ir A. Užkalnis. „Jeigu aš pasirinksiu teisiškai gintis nuo absurdiškų prasimanymų apie mane, jie bus pakartoti ne kartą ir juos pamatys ne tūkstantis, o šimtas tūkstančių, ir šito aš nenoriu. Gynyba atidaro riziką tiražavimui dešimtimi ir šimtais kartų“, – tikino žurnalistas.

(V.Radžiūno (LRT) nuotr.)

Su tuo sutiko ir Jazzu: „Jei kiekvieną dieną rašyčiau pareiškimus, tai taptų mano tiesioginiu kiekvienos dienos darbu. Kartasi esi priverstas užsidėti tam tikrus blokus, vien tam, kad prigeneruotum naujos muzikos ir šviesos.“

Į liudininkės kėdę taip pat sėdusi Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep pastebėjo, kad imta painiotis tarp šmeižto, bandymo įkasti žmogui ir pastangų sąmoningai pasakyti griežtesnę nuomonę ar net juodojo humoro. Jos nuomone, naujos medijos formos įgalino daugelį pasisakyti, tačiau tai labiausiai susiję su morale ir vidinės kultūros dalykais.

„Mūsų visų susitarimas – kaip mes leisime vieni su kitais bendrauti. Ypač toje platformoje, kur visiems viskas galima. Kai kažkas atsistoja ant bačkos ir rėkia: tu storas, tu kvailas, ar tai – patyčios, ar – vidinės kultūros trūkumas?“ – klausimą kelia D. Filmanavičiūtė.

Daug sekėjų socialiniuose tinkluose turinti moteris sako tyliai blokuojanti tuos, kurie įžeidinėja, mat savo paskyroje nori savų taisyklių.

Visas „Kultūros teismo“ procesas ir kuo jis baigėsi Vingienei – jau naujame LRT KULTŪROS sezone.

„Kultūros teisme“ žiūrovai turės galimybę nauju kampu pažvelgti ir į aktualius kultūrinius, socialinius reiškinius, įvertinti klasika tapusius literatūrinius kūrinius, spektaklius, kultūros paminklus, istorines asmenybes, be to, turės galimybę susipažinti su teismo procesų ypatumais, suprasti, kaip jie vyksta.

Šią laidą LRT rengia kartu su Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto komanda ir Lietuvos Advokatūra.