„Šiuo metu 43 proc. pasitiki bažnyčia, 22 proc. nepasitiki. Na, prieš dvidešimt metų buvo labai didelis pasitikėjimas bažnyčia – siekė net 70 proc. Galbūt reikėtų stebėtis, ne kodėl dabar jis sumažėjo, o kodėl tuomet žmonės taip stipriai pasitikėjo bažnyčia. Manau, kad tuo metu ši institucija asocijavosi su atgimimu, nepriklausomybe, nes pati bažnyčia ilgą laiką buvo persekiojama. Ir šiaip, ypač Vakarų Europoje, tas pasitikėjimo rodiklis nėra aukštas. Tik ten kitaip formuojamas klausimas – ar pasitikite religinėmis organizacijomis. Tad tai nestebina. Apklausos rodo, kad tas pasitikėjimas bažnyčia labai stipriai priklauso nuo žmonių amžiaus. Vyresni kaip 70 metų amžiaus gyventojai ypač pasitiki bažnyčia – tokių yra apie 70 proc. Na, o 40-mečiai ir jaunesni – vis mažiau. Ir ta riba čia labai išryškėja“, – komentavo sociologas Vladas Gaidys.

„Manęs tai nestebina, nes kitoks žmonių požiūris, kitoks gyvenimas, kitoks supratimas“, – teigė kalbinta pašnekovė.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

„Pažiūrėkite, kas Lenkijoje vyksta arba JAV dėl abortų draudimo. Tai visiškai nedera su šių laikų žmonių orumu“, – sakė kitas kalbintas gatvėje praeivis.

Ar Rusijos pradėtas karas Ukrainoje turi įtakos žmonių pasitikėjimui skirtingomis institucijomis? Kaip pasaulio įvykiai keičia šiuos rodiklius?

„Dėl kariuomenės, tai prieš 25-erius metus pasitikėjimo lygis ja buvo labai žemas, nes ir įvaizdis mūsų kariuomenės buvo nelabai koks. Šiuo metu tas įvaizdis labai pagerėjo: ir uniformas susitvarkė, ir ginkluotė pagerėjo – viskas pakilo į aukštesnį lygį. Tad dabar gyventojai labai pasitiki ir kariuomene, ir policija“, – sakė V. Gaidys. 

Vos 10 proc. gyventojų pasitiki Seimu, tačiau yra kur kas didesnis pasitikėjimas Vyriausybe. Kodėl?

„Taip, Vyriausybe gyventojai pasitiki labiau nei Seimu. Visose šalyse pasitikėjimas parlamentu nedidelis, nes daugeliui asocijuojasi, kad ten daug kalbama, bet mažai realiai daroma. Gal išskyrus Skandinavijos šalis, kur parlamentu labiau pasitikima“, – teigė sociologas.

Vyriausybe gyventojai pasitiki labiau nei Seimu.

 

„Partijomis, manau, yra didesnis nepasitikėjimas nei skelbiama iš tikrųjų. Apie partijas – geriau nieko“, – teigė pakalbintas praeivis.

„Kad nepasitiki partijomis, mano galva, yra teigiamas dalykas. Nepasitikėjimas skatina politinę konkurenciją, o tai gerai“, – porino kitas pašnekovas.

„Kuo daugiau institucijų žmonės pasitiki, vadinasi, tuo visuomenė yra sveikesnė, saugesnė, o valstybė stipresnė. Tad galima teigti, kad augantis pasitikėjimas įvairiomis šalies institucijomis rodo stiprėjančią valstybę. Ir laimės koeficientas yra gana didelis Lietuvoje – aukščiau nei vidurkis. Ir korupcijos rodikliai labai pasikeitė“, – komentavo V. Gaidys.

Jo biografijoje, be carinės, bolševikų, sovietų ir nacių valdžių persekiojimo, – gausus iškilių darbų sąrašas. K.J.Aleksa buvo Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų vienas steigėjų ir kūrėjų, pirmasis Veterinarijos akademijos profesorius ir jos garbės daktaras. Jis – pirmasis veterinarinės ir zootechninės srities fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje, pirmasis mūsų šalyje pradėjęs rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją ir atlikęs koprologinius tyrimus.

K.J.Aleksa vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo domėtis ir rašyti apie gyvulių psichologiją, buvo tarp lietuvių veterinarijos literatūros pradininkų, vienas pirmųjų kūrė lietuvių kalbos veterinarijos terminus. Jo veikla peržengė veterinarijos mokslo ribas: K.J.Aleksa pirmasis mūsų krašte atliko sociologinius tyrimus apie kaimo moteris ir parašė sociologinę studiją.

Neišvengė karo audrų

K.J.Aleksa gimė Obelupiuose, Vilkaviškio apskrityje, Suvalkų gubernijoje (dokumentuose – Kumetiškiuose, Kalvarijos apskrityje, Suvalkų gubernijoje). Mamos paskatintas, nuo vaikystės rinko lietuvių tautosaką ir dainas. Gimnaziją baigė Marijampolėje. 1899 m. K.J.Aleksa išvyko studijuoti į Varšuvos veterinarijos institutą. Nuo pirmų studijų mėnesių įsitraukė į Varšuvoje veikusius anticarinius ratelius. 1901 m. gegužės 1-ąją Varšuvoje dalyvavo demonstracijoje, kurioje studentai smerkė kruvinus carizmo veiksmus. Buvo sužeistas, areštuotas.

1903 m. K.J.Aleksa baigė Veterinarijos institutą ir gavo veterinarijos gydytojo diplomą "Cum eximia laude", buvo paliktas dirbti institute asistentu. Tačiau 1904 m., prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui, buvo mobilizuotas į armiją ir atsidūrė tolimojoje Mandžiūrijoje.

Po karo grįžo į institutą Varšuvoje, vėliau dirbo veterinarijos gydytoju Litine, Šakiuose, Kalvarijoje ir Balaklavoje. 1913 m. perėjo į karinę tarnybą. Per Pirmąjį pasaulinį karą K.J.Aleksa Rusijos armijos gretose dalyvavo mūšiuose ir Lietuvos teritorijoje: ties Ariogala, Ukmerge, Anykščiais, Kavarsku, Molėtais ir kitur. Prasidėjus bruzdėjimams Rusijos carinėje armijoje, juose aktyviai dalyvavo ir K.J.Aleksa. Jis buvo išrinktas pulko delegatu į suvažiavimą (nuo ne rusų tautybės žmonių, kilusių iš okupuotų vietovių).

Per plauką nuo mirties

Prasidėjus visiškai suirutei Rusijoje, skubėjo grįžti į Balaklavą, kur tuo metu gyveno jo šeima. K.J.Aleksa suprato, kad okupantų apiplėštam jo gimtajam kraštui labai trūksta išsilavinusių specialistų. Norėjo greičiau grįžti į ką tik paskelbtą nepriklausomą Lietuvą, darbuotis jos labui. Deja, šioms svajonėms nebuvo lemta greitai išsipildyti. Atsidaręs Pietų frontas užblokavo kelią į tėvynę. Jis buvo mobilizuotas į rusų baltagvardiečių armiją.

Bolševikų armijai laimėjus mūšį Kerčės mieste, K.J.Aleksa pakliuvo į nelaisvę. Buvo suimtas ir kalinamas. Teisiamas Črezvyčainoj trojki udarnoj grupoj (lietuviškai – Smogiamosios grupės ypatingas trejetas). Motyvai, padėję K.J.Aleksai išsaugoti gyvybę, – jo pasakyta kalba "teisme" apie tai, kad Rusijos caro pavergtų tautų atstovai negali būti savanoriai baltųjų armijoje. Po tokių K.J.Aleksos teiginių jis ir vienas latvis buvo išteisinti, o kiti – sušaudyti.

Jis norėjo, kad mūsų šalies kaimo merginos ir moterys siektų išsilavinimo ir, įgijusios mokslo bei kultūros žinių, grįžtų į kaimą.

1922 m. K.J.Aleksa atvyko į Charkovą, įsidarbino Lietuvos pasiuntinybės tarnyboje, kad galėtų ieškoti galimybių greičiau grįžti į tėvynę. Iš čia atvyko į Krymą ir, parodęs ypač didelių organizacinių, diplomatinių sugebėjimų bei drąsos, sudarė lietuvių karo tremtinių ešeloną. 1922 m. vasarą po didelių sunkumų atvažiavo į Lietuvą.

Akademinė veikla

K.J.Aleksa užsibrėžė tikslą ugdyti Lietuvoje veterinarijos specialistus, rengti lietuvių kalba vadovėlius, kurių tuo metu stigo. Lemtis šį kartą buvo palanki jo idėjoms: greitai buvo paskirtas Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklos mokytoju. Mokyklą perorganizavus į pirmąjį technikumą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, jis daug jėgų atidavė jo tolimesniam kūrimui, dirbo pedagoginį darbą.

K.J.Aleksa buvo vienas Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos 1923 m. steigėjų ir įkūrėjų, ne kartą vėliau išrinktas jos pirmininku,  dalyvavo ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje, su žmona Marija Aleksiene globojo vaikus našlaičius.

1924 m. Dotnuvoje steigiant Žemės ūkio akademiją, kuriant ją, aktyviai dalyvavo ir K.J.Aleksa. Nuo pat įkūrimo pradžios ėjo docento pareigas. 1924 m. parašė pirmąjį gyvulių fiziologijos vadovėlį lietuvių kalba. 1926 m. K.J.Aleksą Žemės ūkio akademijos profesorių taryba išrinko prorektoriumi – šias pareigas ėjo su nedidele pertrauka iki 1936 m. sausio 31 d.

1927 m. K.J.Aleksa Lietuvos Respublikos prezidento aktu paskiriamas pirmuoju Lietuvoje veterinarijos ekstraordinariniu profesoriumi. 1928 m. mokslininkas parašė pirmąjį gyvulių anatomijos vadovėlį lietuvių kalba, tais pačiais metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Skatino moterų švietimą

Prof. K.J.Aleksa dėjo labai daug pastangų, kad prie Žemės ūkio akademijos būtų atidaryta namų ūkio sekcija. Jam rūpėjo sunki moters padėtis Lietuvos kaime. Jis pirmas mūsų krašte atliko šios krypties sociologinius tyrimus.

Profesorius savo lėšomis išleido knygą "Lietuvos moteris sodietė". Jis norėjo, kad mūsų šalies kaimo merginos ir moterys siektų išsilavinimo ir, įgijusios mokslo ir kultūros žinių, grįžtų į kaimą, savo ūkius, savo šeimas.

Prof. K.J.Aleksa troško, kad jos, kaip ir miestietės, aktyviai dalyvautų Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Jis kūrė projektus, kaip būtų galima palengvinti moters darbo sąlygas kaime. Žemės ūkio akademijos studentės profesorių nuoširdžiai ir su pasididžiavimu vadino "mūsų tėveliu".

Švietėjiška veikla

1932 m. prof. K.J.Aleksos pastangomis Lietuva tapo Tarptautinio epizootijų biuro Paryžiuje nare. 1932–1938 m. jis ten buvo nuolatinis Lietuvos atstovas, sesijose skaitė pranešimus.

1937 m. prof. K.J.Aleksa įstojo į Lietuvos gamtininkų draugiją, buvo vienas iš Veterinarijos akademijos steigėjų ir kūrėjų. 1938 m. rugsėjo 1 d. pradėjęs dirbti Veterinarijos akademijoje, jis buvo pirmasis ir vienintelis Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šios aukštosios mokyklos profesorius. Jis – unikalios pasaulinės veterinarijos istorijos, išleistos 1936 m. Tulūzoje, bendraautoris. Dalyvavo visuose Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) veterinarijos gydytojų kongresuose.

Prof. K.J.Aleksa gerai suprato švietėjiškos reikšmės galią, tad aktyviai bendradarbiavo spaudoje, labai daug rašė ir kolegas kvietė per spaudą prisidėti savo darbais stiprinant šalį.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu prof. K.J.Aleksa bendradarbiavo spaudoje: "Veterinarija ir zootechnika", "Žemės ūkis", "Kosmos", "Gamta", "Ūkininko patarėjas", "Lietuvos aidas", "Kultūra", "Lietuvos žinios", "Lietuvos dirva", "Lietuva", "Tėvynės sargas" ir kituose leidiniuose. Jo darbų, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais, buvo daugiau nei trisdešimt.

Šeima: K.J. Aleksa, sūnus Valentinas, žmona M.Aleksienė, duktė Zofija, sūnus Viktoras. Apie 1925 m.

Laisva dvasia

1940 m. SSSR okupavus Lietuvą, permainos neaplenkė ir Veterinarijos akademijos. Buvo pakeistas okupantams netinkantis mokslo personalas. Į juodąjį sąrašą pateko ir prof. K.J.Aleksa –  buvo atleistas iš Veterinarijos akademijos. Sovietų valdžia jį netrukus paskyrė laisvai samdomu veterinarijos gydytoju. Vėliau jis dirbo Vilniaus miesto apskrities veterinarinės ligoninės vedėju (kituose oficialiuose dokumentuose buvo rašoma – direktorius).

1941 m. vasarą Vokietijai okupavus Lietuvą, prof. K.J.Aleksos gyvenimas nepasidarė lengvesnis, nors tų metų rudenį Lietuvos veterinarijos akademijos taryba, sudaryta iš lietuvių mokslininkų, ir suteikė jam garbės daktaro vardą už ypatingus nuopelnus Lietuvos veterinarijos mokslo pažangai. Prof. K.J.Aleksa atsisakė užimti okupantų vokiečių administracijos siūlomas geresnes pareigas ir pataikauti okupacinei valdžiai. Tada jam vokiečių administracija uždraudė dirbti ir gyventi Kaune. Visą vokiečių okupacinį laikotarpį jis dirbo Vilniaus apskrities veterinarinės ligoninės vedėju (direktoriumi), rašė į pogrindinę lietuvių spaudą.

Iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, išvyko didelė dalis lietuvių, tarp kurių buvo daug inteligentų, išsigandusių galimo naujo enkavedistų teroro. Prof. K.J.Aleksa puikiai suprato, kad išvykęs į užsienį galėtų laisvai ir geriau gyventi nei okupuotoje Lietuvoje. Tačiau jo didelė meilė Lietuvai, Veterinarijos akademijai ir moralinė nuostata, kad jis reikalingas savajam kraštui, paskatino jį pasilikti tėvynėje.

1944 m. vokiečiams pasitraukus iš Kauno ir Veterinarijos akademijoje trūkstant pedagogų, prof. K.J.Aleksa buvo paskirtas Specialiosios zootechnikos katedros vedėju. Tais pačiais metais – prorektoriumi mokymo ir mokslo reikalams. Jis aktyviai įsitraukė į Veterinarijos akademijos atkūrimo darbą, nes patalpos, ypač kabinetų įrenginiai, buvo vokiečių okupantų nusiaubti. 1946 m. K.J.Aleksa pasitraukė iš prorektoriaus pareigų.

K.J.Aleksa atsisakė užimti okupantų vokiečių administracijos siūlomas geresnes pareigas ir pataikauti okupacinei valdžiai.

Studentų įkvėpėjas

Jį pažinojusiųjų atmintyje profesorius liko kaip vaikščiojanti enciklopedija. "Žinojo ne tik daug veterinarijos ir zootechnikos paslapčių, bet ir buvo gerai išstudijavęs daugelio šalių kultūros palikimą, įvairias religijas. O patarlių, priežodžių kraitis buvo toks didžiulis, kad atrodė, jog jis vien jais kalba ir moko. Visuomet pasitempęs, aristokratiškos išvaizdos. Parašė pirmuosius lietuviškus gyvulių fiziologijos (1924 m.), anatomijos (1928 m.) vadovėlius", – 1991 m. rašė mokslininkai Valentina Buržienė ir Česlovas Jukna.

Ilgam įstrigusios išvykos su profesorium į Kauno turgavietes. "Profesoriui, aišku, rūpėjo studentus išmokyti praktiškai pažinti gyvulių gerąsias ir blogąsias savybes: pieningumo požymius, stovėsenos ydas ir kt. Atvažiavę į turgų ūkininkai jau iš tolo pažindavo profesorių, kviesdavosi jį apžiūrėti arklį ar karvutę, aiškiai džiaugdamiesi šia paslauga. Tai buvo geros ir įsimintinos pamokos ne tik studentams, bet ir kaimo žmogui, ūkininkui", – pasakojo V.Buržienė ir Č.Jukna.

Studentus stebino profesoriaus didelis darbštumas, darbų nuoseklumas, tolerancija. "Perskaitęs ką nors įdomaus, skubėdavo parodyti savo bendradarbiams, patardavo, ką vertėtų paskaityti ir perduoti studentams. Niekad neįžeisdavo bendradarbių dėl jų klaidų, buvo tėviškai mielas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad profesorius nebuvo pernelyg atviras (gal tai daugumos to meto žmonių bruožas) ir įvairias negandas, skausmus kentėjo savyje. O tų negandų buvo nemažai. Nepalūžo profesorius ir prieš Trofimo Lysenkos mokslų dogmas: dėstė genetiką, atliko bandymus su tuo metu daug kam užkliuvusiomis muselėmis, ir tai rodė jį esant tikru mokslininku, o ne prisitaikėliu. Išliko tiesus, tvirtas kaip ąžuolas iki savo gyvenimo pabaigos", – pasakojo V.Buržienė ir Č.Jukna.

Ištikimas mokslui ir sąžinei

Sovietų Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Vladas Niunka 1948 m. ataskaitiniame laiške VKP (b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui išdėstė septynių Lietuvos mokslininkų, tarp kurių yra ir prof. K.J.Aleksa, "klaidas". 1949 m. LKP(b) VI suvažiavime Sovietų Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pabrėžė, kad trys aukštųjų mokyklų dėstytojai, tarp jų ir prof. K.J.Aleksa, savo klaidų neištaisė.

Nepaisydamas gresiančių pavojų, K.J.Aleksa dažnai lankydavosi aukštosios mokyklos Studentų mokslinės draugijos patalpose ir ten skaitydavo tuo metu uždraustą genetikos mokslo kursą. Globojo tautiškai nusiteikusius studentus, iš savo santaupų už geriausius mokslo darbus skirdavo jiems premijas.

Prof. K.J.Aleksai grėsė tremtis – tai akivaizdu iš likusių archyvuose dokumentų. Tačiau nuo jos išgelbėjo Stalino mirtis.

Nepaisydamas prastos sveikatos, patirtų moralinių ir materialinių skriaudų, prof. K.J.Aleksa visą laiką įtemptai dirbo mokslinį darbą. Jis pirmasis ištyrė Veršvų kapinyne ir Kapitoniškių pilkapyne iškastus žirgų skeletus ir nustatė jų amžių, lytį, ūgį, vadovavo mokslinių disertacijų gynimui.

Dėl sovietų uždrausto genetikos mokslo dėstymo, dėl to, kad pripažino Vakarų mokslininkų darbus, K.J.Aleksa buvo okupacinės sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. Ilgai trukusi psichologinė įtampa ir didžiulis darbo krūvis palaužė iš pažiūros stiprią prof. K.J.Aleksos prigimtį, tačiau, amžininkų teigimu, nors ir varginamas skausmų, jis niekad nesiskųsdavo savo negalavimais, nuovargiu ar kitais žmogiškais rūpesčiais. 1956 m. lapkričio 6 d. Kaune prof. K.J.Aleksa mirė. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.

Vizitas neįvyks dėl pablogėjusios profesoriaus sveikatos.

Z.Baumanas Kaune turėjo lankytis trečiadienį ir ketvirtadienį bei surengti diskusiją ir paskaitą su VDU profesoriumi Leonidu Donskiu.

Z.Baumano darbų temos – dabarties tapatybės trajektorijos, globalizacijos pasekmės žmogui, socialinė mintis ir viešoji erdvė. Jis ypač išgarsėjo 1989-aisiais metais, pasirodžius knygai „Modernybė ir Holokaustas“. Už šį leidinį Z.Baumanui suteikta Amalfio sociologijos ir socialinių mokslų srities premija.

– Jūsų tyrimų ratas išties platus, apimantis jautrias socialines temas. Kokie atradimai labiausiai jus paveikė?

– Buvo daug tyrimų, kurie mane paveikė ir kaip tyrėją, ir kaip asmenį. Galbūt išskirčiau tyrimus apie vyriškumą ir skirtingas vyrų grupes. Daugelis vyrų Lietuvoje yra marginalizuojami – bedarbiai, benamiai, kaliniai, darbininkai, fizinį darbą dirbantys žmonės. Jie patiria dideles kančias. Vienas iš atradimų – žmonėms Lietuvoje reikia daug fizinės ir emocinės energijos vien tam, kad išgyventų. Tai skurdina mūsų gyvenimus, nes nebelieka energijos kitiems dalykams, gyvenimiškiems malonumams.

Kitas svarbus atradimas susijęs su populiariąja kultūra, kuria domiuosi jau senokai. Apie ją esu parašęs knygą. Kad ir kokia būtų Lietuvos populiarioji kultūra (daug kas laiko ją žemo lygio ir neskoninga), ji gana plačiai vartojama, ir žmonės ją naudoja kaip savotišką pabėgimo nuo sunkios kasdienybės priemonę. Populiarioji kultūra yra išsigelbėjimas, padedantis žmonėms išgyventi.

Dar norėčiau pabrėžti, kad visos mano tirtos socialinės grupės (daugiausia – atsidūrusios socialinėje atskirtyje) nėra jokie tinginiai ar veltėdžiai  –  jos visais įmanomais būdais stengiasi išgyventi, užsidirbti, sudurti galą su galu. Žiniasklaidoje kuriamas žemesnės socialinės grupės įvaizdis neatitinka tikrovės – [tuo įsitikini], kai asmeniškai bendrauji su tokiais žmonėmis, darai interviu, iš arti pamatai jų gyvenimus.

– Socialinėje atskirtyje esančius žmones visuomenė linkusi ten ir palikti, t. y. vadovaujasi požiūriu, kad „patys ten atsidūrėte, patys ir kapanokitės“. Kokių pasekmių gali turėti toks požiūris, jei jis nekis?

– Mūsų visuomenė labai susiskaldžiusi – „mes ir jie“, „mes ir kitokie“ – ir linkusi stigmatizuoti, nuvertinti, užmiršti kitokius žmones. Tai dar labiau juos stumia į socialinę atskirtį, iš kurios išsikapanoti labai sunku. Benamių, įkalintų vyrų pavyzdžiai rodo, kad žmonės atsiduria uždarame rate, iš kurio ištrūkti labai sunku. Dėl to kalta ir visuomenė.

Ne vienas tyrėjas (tarp jų ir aš) yra pastebėjęs, kad visos nelaimės būna individualizuojamos arba suverčiamos ant vieno žmogaus pečių. Nors iš tikrųjų reikia pasidomėti, kokioje šeimoje žmogus augo, kokioje socialinėje aplinkoje gyveno, kas jam padėjo arba galėtų padėti, o ne manyti, kad dėl visko jis pats kaltas. Galbūt sušlubavo sveikata, ir žmogus nebegali susimokėti už butą, atsidūrė gatvėje. Arba vaikystėje gyveno vaikų namuose, po to žengė nusikalstamumo keliu. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Tai rodo, kad mūsų visuomenė, valstybės institucijos nėra socialiai jautrios ir atsakingos tokių grupių atžvilgiu. Joms skiriama per mažai dėmesio.

– Kaip tyrėjas jūs daug dėmesio skiriate socialinėje atskirtyje esantiems žmonėms. Kas tai lemia? Galbūt už tokių interesų slypi asmeninės istorijos?

– Iš vaikystės prisimenu, kad vienas iš mano dėdžių, kurio gyvai nesu matęs, buvo tapęs benamiu. Apie tai man pasakojo teta. Jis vėliau ir mirė gatvėje. Tai viena tų keistų istorijų. Galbūt ji nėra susijusi su mano tyrimais, bet ši istorija yra vienas mano įkvėpimo šaltinių.

Bet dar labiau įkvepia kiti sociologai, tyrėjai (taip pat ir užsienio). Viena pagrindinių sociologų užduočių yra gilintis į kitų žmonių skausmą ar kentėjimą. Nes daugybė sociologinių klausimų, pavyzdžiui, „kodėl mes taip gyvename“ arba „kaip palengvinti skausmą“, ir kyla iš to žmonių kentėjimo, kurio pasaulyje tikrai labai daug, ne tik Lietuvoje. Toks sociologinis jautrumas yra stimulas tyrinėti atskirtyje atsidūrusias socialines grupes.

– Klausantis jūsų, mintyse suskambo psichiatro Scotto Pecko mintis, kad gyvenimas yra sunkus, o nenoras tai pripažinti – pagrindinė žmonių nelaimių priežastis. Ką manote apie tai?

– Manyčiau, šis teiginys – teisingas. Bet žmonės visada ieško lengvesnių išeičių bei ėjimų ir dažnai stengiasi užmiršti sunkumus. Dėl to taip pat atsiranda problemų. Manau, kad sociologai, tyrėjai, ignoruojantys kitų žmonių kančias, daro sau meškos paslaugą. Tirti atskirtas socialines grupes – sudėtingiau nei elitą, nes prie jų ne taip paprasta prieiti, su jomis sunkiau bendrauti.

Kaip tyrėjas įsijauti į jų gyvenimus, ir dažnai apima neigiami jausmai – depresija, skausmo išgyvenimas, – nes suvoki, kad nelabai gali jiems padėti. Jiems gali padėti tik įvairios nevyriausybinės organizacijos arba valstybės institucijos. Kaip tyrėjas gali padėti tik jų išklausydamas ir papasakodamas jų gyvenimo istorijas, kurios yra svarbios analizuojant visuomenę.

– Kaip tyrėjas Jūs susitapatinate ar stengiatės atsiriboti nuo sudėtingų gyvenimiškų istorijų, skausmo?

– Stengiuosi įsigyventi. Ko gero, susitapatinu. Bet toks susitapatinimas irgi yra iš dalies mokslinis, nes susitapatindamas aš kartu reflektuoju savo, kaip tyrėjo, padėtį, to asmens socialinę poziciją arba padėtį, mėginu suvokti, kodėl tapatinuosi su juo. Bandau ieškoti bendrų išgyvenimų ir gyvenimo taškų.
– Jūs labiau gilinatės į vyrų gyvenimus, nes su jais lengviau susitapatinti?
– Nežinau. Tikriausiai ši tema susijusi su mano paties vyriškumu, vyriškumo analize. Galbūt todėl kiek labiau domiuosi vyriškumo analize. Bet kaip tyrėjas aš galiu susitapatinti ir su moterimis, ir su transseksualais, kitomis grupėms. Manyčiau, tai nėra kliūtis, nes, mano požiūriu, pasakymas, kad vyras geriausiai suvokia vyrą, o moteris – moterį, nėra teisingas. Manau, kaip tyrėjas tu gali pereiti lytį ar socialinę padėtį ir mėginti suvokti kito žmogaus istoriją.

– Paskutinė Jūsų knyga, kurią išleidote kartu su bendraautoriais, pavadinta „Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties“. Kokia yra ši nusivylimo ekonomika, kokiais dėsniais grindžiama ji veikia?

– Turbūt pagrindinė mano idėja yra apie tai, kad mes gyvename neigiamų emocijų kupinoje visuomenėje. Viena ryškiausių emocijų – nusivylimas. Kadangi nusivylimo klimatas – labai ryškus daugelyje gyvenimo sričių, tarp jų ir didelėje dalyje žiniasklaidos, mes užsikrečiame tuo nusivylimo jausmu, jis mus dažnai persekioja. Dėl to tiek daug pesimizmo, nevilties. Nusivylimo ekonomika reiškia, kas mes, kaip jos dalyviai, keičiamės tais jausmais, o ypač nusivylimu. Tas nusivylimas tarsi cirkuliuoja tarp socialinėje atskirtyje esančių žmonių, tyrėjų, žiniasklaidos atstovų, ir mus dar labiau įstumia į nevilties poziciją.

Ši knyga yra apie labai skirtingas grupes, įskaitant bedarbus, benamius, įkalintus vyrus. Knygos skyriuose parodoma, kaip šios grupės kovoja su neviltimi, stengiasi šį jausmą nugalėti, išlipti iš nevilties ir nusivylimo. Vienas iš atradimų, kuris galbūt prieštarauja nusivylimo ekonomikai ir šiam terminui, yra tai, kad mes pastebėjome, jog įkalinti vyrai yra kupini keisto optimizmo, kurį aš dažnai vadinu beviltišku optimizmu. Pavyzdžiui, netgi ketvirtą ar penktą kartą kalintas vyras vis dar tikisi, kad, būdamas 45 ar 50 metų, jis iš naujo pradės gyvenimą, ir jo gyvenimas susitvarkys. Tokio beviltiško optimizmo tirtose grupėse – tikrai nemažai. Kad ir kaip mus persekiotų tas beviltiškumo ir nusivylimo jausmas, mes vis tiek kažkodėl esame prisirišę prie to beviltiško optimizmo ir tikime, kad vieną dieną mūsų gyvenimas pagerės, viskas bus gerai. Tą beviltišką optimizmą dažnai skatina ir mūsų politikai, nuolat kalbantys, kad „viskas bus geriau po metų ar kitų, jūs tik pakentėkite, būkite kantrūs“. Bet metai iš metų mes vis tiek malamės toje pačioje padėtyje.

– Galbūt ta padėtis yra vieta tarp socialinės atskirties ir gero gyvenimo, kaip sufleruoja knygos pavadinimas?

– Taip, mes judame iš vienos pozicijos į kitą, ir tyrimai rodo, kad žmonės nebūtinai visą gyvenimą gyvena socialinėje atskirtyje. Kai kuriems pasiseka, ir jie priartėja prie savo gero gyvenimo idealo. Lietuvoje gyvenimo idealas – gan paprastas ir aiškus. Pirmiausiai – finansinis stabilumas, geras uždarbis, paskui – šeima ir vaikai, geras darbas. Tokie yra trys pagrindiniai gero gyvenimo objektai. Kiekvienas susikuriame tą gero gyvenimo idealą ir bandome prie jo artėti, nors dažnam nepasiseka.

Statistika Lietuvoje – liūdna, ypač kalbant apie skurdą. Per 30 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Tie skaičiai nėra džiuginantys. Mes atlikome didžiulę apklausą apie socialinės atskirties grupes. Ji parodo, kad lietuviai labai neigiamai žiūri į įvairias grupes, ypač – įkalintus vyrus, religines mažumas, vienišas mamas su vaikais, neįgaliuosius ir t. t. Distancija tarp Lietuvos gyventojų ir minėtų žmonių grupių yra labai didelė.

Kitas dalykas – tyrimas parodo, kad lietuviai nesuvokia, jog skurdas, vargas, socialinė atskirtis priklauso ir nuo ekonomikos, struktūrinių priežasčių, ne vien nuo žmogaus asmenybės. Dar galima paminėti, kad Lietuvos darbdaviai labai neigiamai nusistatę socialinės atskirties grupių atžvilgiu, kas dar labiau sunkina šių grupių padėtį. Gauti darbą, kai darbdavys yra nusistatęs prieš tave, itin sudėtinga. Jei išpažįsti kitą religiją ar esi buvęs kalinys, labai tikėtina, kad nebūsi priimtas į darbą, todėl iš karto atsiduri beviltiškoje padėtyje. Neigiamas darbdavių požiūris į socialinės atskirties žmones rodo, kad gyvename susiskaldžiusioje, nejautrioje visuomenėje.
– Kaip visais šiais požiūriais Lietuva atrodo kitų visuomenių kontekste? Ar mes esame išskirtiniai?

– Nemanau, kad esame išskirtiniai. Yra visuomenių, kurios gan panašios. Tokios yra liberalaus neokapitalizmo visuomenės. Pavyzdžiui, Lietuva ir JAV daugeliu aspektų – panašios. Bet mes labai skiriamės nuo socialdemokratinių valstybių, tokių kaip Skandinavijos šalys, kurios turi labai stiprias socialinės apsaugos garantijas, tinklus, kuriose valstybė tikrai rūpinasi žmonėmis, patenkančiais į socialinės atskirties rizikos grupę. Bet, manyčiau, bendrame kontekste mes neišsiskiriame iš kitų, ypač posovietinių, posocialistinių, šalių. Mūsų padėtys – gan panašios.

– Vis dėlto kai kurie skaičiai rodo mūsų išskirtinumą. Turbūt negalima nepaminėti didelio savižudybių skaičiaus Lietuvoje. Viename jūsų interviu perskaičiau mintį apie emocines epidemijas mūsų visuomenėje. Gal paaiškintumėte plačiau, ką turite omenyje?

– „Emocinės epidemijos“ terminą naudoju savo knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“, kalbėdamas apie tai, kaip įvairios moralinės panikos, tokios, kaip panika dėl tautinės tapatybės, vaikų seksualinio išnaudojimo, Europos Sąjungos suerzina žmones ir skatina jungtis į kažkokius socialinius judėjimus, kurie nukreipti prieš valstybę ir kitus žmones. Emocinės panikos ir epidemijos – tai moralinės panikos, kurių yra labai daug. Mano teigimu, jų yra daug, nes kai kam, manyčiau, dažniausiai – konservatyviems politikams, labai naudinga jas kurti. Nes paranku turėti žmones, kuriuos gali valdyti, kuriais gali manipuliuoti ir priversti tikėti, kad kažkur egzistuoja daugybė priešų, kurie mus puls, žudys, kankins. Manyčiau, tas tvirtovės mentalitetas, kurį emocinės epidemijos kuria, yra labai ryškus Lietuvoje. Užuot džiaugęsi gyvenimu ir klestėję, žmonės pasiduoda labai neigiamoms moralinėms panikoms, net kai panikuoti tikrai nėra dėl ko.

– Kokios, Jūsų požiūriu, yra pačios pavojingiausios emocinės epidemijos Lietuvoje?

– Manyčiau, vis dar išlikusi emocinė epidemija, susijusi su ES ir jos vertybėmis, normomis. Dažnai teigiama, kad jos griauna lietuvišką tapatybę, mūsų gyvenimo būdą ir papročius. Manyčiau, dar yra moralinė panika, susijusi su kitokios seksualinės orientacijos žmonėmis. Tai labai ryšku žiniasklaidoje, politikoje, ypač kalbant apie vienos lyties asmenų santuoką ar partnerystę, ir liudija, kad moralinė panika labai susijusi su šeimos samprata, jos suvokimu Lietuvoje.

Dažno Lietuvos politiko požiūriu, šeima yra savotiška tvirtovė, kurios negalima keisti ar modifikuoti. Tačiau socialinių tyrimų duomenys rodo, kad pati šeima keičiasi, ir tie liūdni skaičiai (Lietuvoje išsiskiria 50 proc. susituokusių asmenų) liudija, kad šeimos formos kinta, ji vis mažiau susijusi su santuoka. Žmonės gyvena nesusituokę, esama šeimų, kuriose vaikus augina vienišos mamos arba seneliai. Sakyčiau, kad pagrindinės epidemijos yra susijusios su šeima ir ES „įsiveržimu“ į mūsų tautinę erdvę.

– Paprastai epidemijas siekiame suvaldyti – pavyzdžiui, atrasti jas sukuriančias bakterijas – ir išgydyti. Kokias matytumėte galimybes gydyti jūsų aptariamą epidemiją?

– Tada sociologas turėtų tapti gydytoju arba savotišku higienistu. Manau, jog sociologo atsakomybė yra kalbėti apie tokias epidemijas ir mėginti atskleisti, kad jos yra dirbtinai kuriamos. Nors jos yra užkrečiamos, bet nuo jų galima išsigydyti suvokiant, kas jas kuria, kodėl kuria, kodėl jomis manipuliuojama ir kodėl jos primetamos kitiems žmonėms. Manyčiau, kad toji refleksija bei viešas kalbėjimas ir netgi dalyvavimas viešajame gyvenime yra vienas galimų būdų kovoti su emocinėmis epidemijomis – net jei pačiam jų negydyti, tai bent parodyti, kad jos yra pagydomos ir tyčia kuriamos įvairių politinių jėgų.

Jei kažkas negerai finansų sistemoje, iškart krinta pasitikėjimas „Sodra“, taigi palankumas „Sodrai“ susijęs su ekonomine situacija, LRT RADIJUI sako visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys. O pastaroji gyventojų apklausa, sociologo teigimu, rodo, kad pagal palankumą „Sodra“ užima trečią vietą – tai aukščiausias rezultatas po krizinių laikotarpių.

– Pone Gaidy, kalbant apie visuomenės požiūrį į asmenybes, vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis aplenkė premjerą ir prezidentę. Ar tai šios apklausos netikėtumas, ar kaip tik prognozuotas pokytis?

– Gal kiek ir netikėtumas, nes tiek metų konkuravo du pagrindiniai politikai – Algirdas Butkevičius ir Dalia Grybauskaitė. Šiuo metu trečias politikas ir taip aukštai. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad ne tiek S. Skvernelis per mėnesį pakilo (2 procentiniai punktai), o D. Grybauskaitė prarado 3 procentinius punktus, A. Butkevičius – maždaug 4 procentinius punktus.

– Kas lėmė tokius pokyčius ir sėkmę S. Skverneliui?

– S. Skvernelio sėkmė prasidėjo praėjusių metų rugsėjo mėnesį. Tada buvo incidentai pasienyje, konfliktas su prezidente, paskui kažkas kitas. Kai jis pasirodo viešoje erdvėje, jam sekasi auginti reitingą. O tie, kas įdėmiai stebi politiką, prisimena, kad buvo ne visai palankių premjerui ir prezidentei pasisakymų.

– Kita vertus, atsakymuose į klausimą „kas geriausiai atstovauja interesams?“ ryškiai pirmauja prezidentė, antroje vietoje – premjeras, o S. Skvernelis – penktoje vietoje. Kaip tai paaiškinti?

– Kiekvienas klausimas turi savo potekstę ir atspindi kitą realybę. Geriausiai interesams atstovauja labai stiprus žmogus, kuris gali priimti kažkokius sprendimus.

O klausimas apie palankiai ar nepalankiai vertinamas asmenybes daugiau susijęs su simpatijomis: žmogus gali būti labai simpatiškas, bet jis neturi pakankamai galių. Tačiau tie dalykai koreliuoja. Jei palankumas auga, žmogus ir kitame rodiklyje gali pasirodyti.

– Pone Gaidy, kaip rikiuojasi institucijos? Skelbiama, kad ugniagesiais gelbėtojais pasitiki 90 proc. apklaustųjų, antroje vietoje – policija. Tai, regis, taip pat nėra netikėtumas?

– Taip, jau daug metų ugniagesiai gelbėtojai gauna beveik 100 proc.  Matyt, kad jiems ir priklauso tas reitingas. Policija nuolatos dabar gauna apie 60 proc. – tai viena institucijų, kuriomis labiausiai pasitikima.

O pagal palankumą trečioje vietoje yra „Sodra“ – 56 proc. Tai aukščiausias rezultatas po krizinių laikotarpių. Iš esmės palankumas „Sodrai“ koreliuoja su ekonomine situacija: jei kažkas negerai finansų sistemoje, kažkas susvyruoja kitur ar netgi pasaulinėje scenoje (kaip buvo 2008 m.), iškart krinta pasitikėjimas „Sodra“. Šiuo metu jis pakankamai aukštas.

– Socialdemokratų reitingai pastaruoju metu stabiliai gerėjo, o dabar pastebimas šioks toks kritimas. Šiek tiek ūgtelėjo pasitikėjimas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, taip pat – partija „Tvarka ir teisingumas“. Kokios yra to priežastys?

– Situacija gana stabili. Iš tikrųjų keliais procentiniais punktais sumažėjo tų, kurie ateitų balsuoti už socialdemokratus, bet ketvirtus metus valdančiai partijai čia nieko nuostabaus. Liberalų sąjūdis stabiliai įsitvirtino antroje vietoje. „Tvarka ir teisingumas“ ir Darbo partija surinko vienodai balsų.

Aš atkreipčiau dėmesį į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Nors ta partija nelabai pastebima, nelabai apie ją kalbama, bet ji visai netoli nuo Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“. Šiuo metu jos rezultatas aukščiausias per daugelį metų. Beje partijos vadovas Ramūnas Karbauskis pagal palankumą – penktoje vietoje tarp visų politikų.

Apklausa atliekama dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu.

„Lietuviams trūksta lakesnės erotinės vaizduotės. Jei žvilgtelėtume kad ir į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, įdomesnės erotikos ten nerasime. Skaitančiam kitomis kalbomis, pavyzdžiui, anglų ar prancūzų, ji paprasčiausiai atrodys juokinga“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas prof. dr. Artūras Tereškinas. Kad neturime išlavintos erotinės vaizduotės ir dažnai įsivaizduojame seksą kaip kažką gėdingo ir nešvaraus, sociologo teigimu, lėmė daug veiksnių: gana uždaras, prievartos kupinas mūsų valstybės gyvenimas XX amžiuje ir apskritai istorinė bei kultūrinė patirtis, kurioje seksualiniam arba lytiniam lavinimui skiriama labai nedaug vietos. „Juokaujant galima sakyti, kad dalis iš mūsų gyvename XIX a. lietuvių tautinio atgimimo idealais, pagal kuriuos savo seksualinę energiją būtina nukreipti į gerus ir naudingus darbus tėvynei arba bent jau sau. Vis stringa bet kokios prasmingesnės pastangos įvesti lytinį auklėjimą Lietuvos mokyklose, nes vadovaujamasi atsilikusia ir labai žalinga seksualinės skaistybės bei susilaikymo ideologija“, –  konstatuoja VDU Sociologijos katedros profesorius.

Seksualumas suvokiamas paviršutiniškai

Lyčių ir kultūros sociologijos tyrinėtojas tikina, kad seksualumas yra platesnė sąvoka nei seksas – jo negalima tapatinti vien su lytiniais santykiais. Pasak profesoriaus, seksualumas susideda ne tik iš mūsų seksualinio elgesio ir seksualinių tapatybių (pavyzdžiui, heteroseksualių ar homoseksualių), bet ir seksualinių fantazijų, vaizdinių, vertybių, normų, kūno supratimų. „Galima sakyti, kad seksualumas suformuoja tai, ką laikome seksu, arba fiziniu seksualumo įgyvendinimu. Todėl mąstymas – neatskiriama seksualumo dalis. Be jo ir seksas būtų tik mechaninė fizinių veiksmų visuma. Tai, kokiomis erotinėmis fantazijomis gyvename, ką laikome patraukliu partneriu, kas mus jaudina ir kas mums atrodo nepriimtina sekso metu, irgi yra mūsų seksualumo dalis. Nors patys to nesuvokiame, protas valdo mūsų seksualinį elgesį“, – pasakoja A. Tereškinas.

Lietuvoje vis dar manoma, kad netoleruoti kitokios seksualinės elgsenos, skirtingų seksualinių tapatybių, apskritai, kitokio požiūrio į seksualumą (erotines fantazijas, malonumus, vertybes) yra lietuviškumo ženklas. Tačiau, A. Tereškino nuomone, kai nekenti kitokio žmogaus ir kitokio seksualumo, bijai ir pats eksperimentuoti, nes manai, kad tai nenormalu. „Kai nuvertini ir net patologizuoji kitokios lytinės orientacijos asmenis, bet koks seksualinis eksperimentavimas tau pačiam kelia nerimą ir įtampą“, – atskleidžia mokslininkas.

A. Tereškinas siūlo imti pavyzdį iš Skandinavijos šalių ar Vokietijos, kur seksualiniai dalykai diskutuojami atvirai, nebijoma atvirai priimti netradicines seksualinio elgesio formas. „Kuo šalis liberalesnė, tuo ji labiau pripažįsta ir toleruoja „netradicines“ seksualinio elgesio ir praktikų formas, pavyzdžiui, tokias, kaip pornografijos žiūrėjimas, svingerystė, promiskuitetas, biseksualumas, homoseksualumas, neįgaliųjų seksas, fetišizmas ir pan. Šiose šalyse į seksualumą žiūrimą kaip į labai svarbią sudėtingą žmogiško gyvenimo dalį, susijusią ne tik su malonumais, bet ir su rizika bei atsakomybe. Todėl viešos diskusijos apie seksualumą yra būtinos“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pasak jo, Lietuvos seksualumo istorija kol kas nėra parašyta, todėl pasakyti, ar visada neturėjome seksualinės vaizduotės, arba, kitaip tariant, buvome „neseksualūs“ – sunku. Sociologas konstatuoja, kad mentalitetas, besiremiantis valstietišku gyventojų sluoksniu ir susiformavęs kartu su mūsų tautinės valstybės idėjomis XIX amžiuje, tikrai buvo aseksualus, jį paveldėjome ir nešiojamės su savimi iki dabar. „Neabejoju, kad lietuvių liaudies dainose galima rasti gana daug kone pornografinių užuominų ir įvaizdžių. Panašių pornografinių ritualų liekanų nemažai ir, tarkime, tradicinių lietuviškų vestuvių papročiuose. Bet ar tai reiškia, kad esame seksualiai išsilaisvinę, abejoju“, – ironiškai šypsosi A. Tereškinas. Jo manymu, faktas, jog neturime išsamesnių tyrimų apie lietuvių seksualumą, rodo, kad savo seksualiniu elgesiu ir požiūriu į seksualumą esame įstrigę tarp XIX a. lietuviško skaistybės tautiškumo ir XX a. sovietinės puritoniškos „seksas tik reprodukcijai“ seksualumo sampratos.

Dėmesys monogaminiam šeimyniniam seksui

Paklausus VDU Sociologijos katedros profesoriaus, kurių tautų atstovai į seksualumą žvelgia panašiai kaip ir lietuviai, A. Tereškinas atsako, kad daryti apibendrinimus apie tai, ar savo seksualine elgsena ir seksualumo supratimu esame artimi vienai ar kitai tautai ir valstybei, ypač tada, kai apie tai nėra atlikta beveik jokių lyginamųjų tyrimų, yra sudėtinga. Visgi pripažįsta, kad sovietinis laikotarpis turėjo įtakos lietuvių seksualumui, tačiau šios įtakos negalima suabsoliutinti. „Galima tik pasakyti, kad mūsų požiūris į seksualumą ir seksą yra gana konservatyvus. Tuo esame panašūs į kai kurias kitas posovietines šalis ar Rusiją. Esame konservatyvūs dėl to, kad seksas Lietuvoje pirmiausia tapatinamas su monogamiška heteroseksualia, dažniausiai vedusia, pora. Kitos seksualumo formos, pavyzdžiui, nemonogaminiai seksualiniai, lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų, grupinis seksas, pasikeitimas partneriais arba svingerystė, smerkiami arba apie juos paprasčiausiai nutylima tarsi jie neegzistuotų. Bet jie egzistuoja“,  – atskleidžia sociologas.

A. Tereškino tvirtinimu, nepaisant įvairėjančių sekso praktikų, Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas tik monogaminiam šeiminiam seksui, o seksualinio elgesio formų ir seksualinių tapatybių įvairovė vis dar yra nepripažįstama. „Prie to ženkliai prisideda mūsų šalies konservatyvūs politikai ir visuomenės veikėjai, kurie tiesiog apsėsti minčių apie seksą, nes nuolat nori uždrausti tiek kitokias seksualinio elgesio formas, tiek pačią informaciją apie seksualumą. Tereikia prisiminti „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą“. Blogiausia, kad rūpinantis draudimais pamirštama, kad šiuolaikinėje informacinių technologijų visuomenėje informacija apie seksą daugelyje kanalų yra prieinama kiekvienam iš mūsų“, – apie jo nuomone nevykusį draudimą pasisako A. Tereškinas.

Seksualumas – ne tik Jūsų asmeninis reikalas

Sociologo tvirtinimu, įdomiausi yra socialinio lūžio laikotarpiai, kai visuomenės keičiasi, tuomet kinta požiūriai į seksualumą, seksualinę elgseną, meilę, tarpasmenius santykius ir pan. Tokiu laikotarpiu Vakarų Europoje kai kurie tyrėjai, pavyzdžiui, prancūzas Michelis Foucault, laiko XVIII a. pabaigą ir XIX amžių. Tuo metu susiformuoja moderni medicina, formuojasi psichiatrijos mokslas, vis didesnę galią reguliuoti žmogišką elgesį įgyja valstybė. Seksualinė elgsena paverčiama socialinės tapatybės žyme. Tai reiškia, kad sukuriami „normaliomis“ ir „nenormaliomis“ seksualinėmis praktikomis užsiimantys socialiniai tipai, pvz. heteroseksualo, homoseksualo, sadomazochisto, ekshibicionisto ir kiti.

A. Tereškinas pasakoja, kad vadinamuosius seksualinius nukrypimus, kurie tokiais laikyti anuo metu, pavyzdžiui, homoseksualumą, ne tik imta mėginti gydyti, bet ir bausti teisiškai. „Nors seksualiniai nukrypimai buvo smerkiami ir draudžiami ir anksčiau, iki šio istorinio lūžio laikotarpio tokios stiprios seksualinės kontrolės ir sekimo Vakarų visuomenėse nebuvo. Tik tuo metu valstybių politinės ir medicinos institucijos ima vis labiau domėtis, kaip valdyti ir reguliuoti gyventojus, jų skaičių ir reprodukciją, todėl seksualumo tyrinėjimai pasidaro svarbia mokslinio žinojimo sritimi”, – pabrėžia VDU mokslininkas ir priduria, kad nuo XIX a. Vakarų valstybėms pradėjus vis labiau kištis į asmenų seksualumą, pats seksualumas tapo visuomeninės kontrolės įrankiu, o šis kišimasis labai akivaizdus ir šiandien.

Mėgina prognozuoti įvairius scenarijus

A. Tereškinas atskleidžia, kad kai kurie mokslininkai pesimistiškai mano, jog kapitalistinis pasaulis pavers seksą vien tik ekonominių mainų preke – o galbūt taip jau net yra atsitikę. Kiti teigia, kad Vakarų valstybės, tarp jų ir Lietuva, neišvengiamai pripažins ir įteisins skirtingų seksualumo formų egzistavimą, pavyzdžiui, vienos lyties asmenų santuokas. „Mąstant optimistiškai, galima manyti, kad ir pas mus seksualinių praktikų ir tapatybių įvairovė palaipsniui taps normalia socialinio gyvenimo dalimi. Didės „neįprastų“ seksualumo formų, pavyzdžiui, neįgalių, pagyvenusių asmenų seksualumo, tarpgeneracinių seksualinių santykių matomumas visuomenėje. Be abejo, informacinės ir komunikacinės technologijos jau yra sukūrusios naujų galimybių asmenims patirti seksualumą: dabar žmonės užsiima seksu pažinčių svetainėse, elektroniniu paštu, mobiliaisiais telefonais, kuria kibernetinius romantinius santykius ir keičia virtualias seksualines tapatybes socialiniuose tinkluose. Visa tai leidžia tikėti, kad gyvensime įdomesniame ir teisingesniame seksualiniame pasaulyje”, – viliasi A. Tereškinas.

Pasaulio ekonomikoje nemaža veiksnių, kurie gali lemti užsitęsusį ekonomikos augimo sąstingį. Kapitalizmo ir liberalios demokratijos išlikimui nuolatinis ekonomikos augimas yra būtinas, o gerovė be jo būtų įmanoma tik asketiškose visuomenėse, sako sociologas Zenonas Norkus. Tuo metu ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad gerovę lemia ne tik augimas, bet ir tolygesnis išteklių paskirstymas, kuris leistų patogiai gyventi net ir esant nedideliam – iki 2 proc. – augimui.

Nepaisant kiekybinio skatinimo programos, kol kas „neužsikuria“ euro zonos ekonomika, Japonija iš stagnacijos kapstosi jau 20 metų, Kinijos ekonomika dėl persiorientavimo į vidaus rinką ėmė lėtėti. JAV kol kas atrodo neblogai, bet neaišku, kas nutiks, kai FED, praėjus kuriam laikui po kiekybinio skatinimo programos pabaigos, padidins bazines palūkanų normas.

Taigi pagrindo įtarti gresiančią užsitęsusią stagnaciją, pasak ekonomistų, esama. Tačiau ar be ekonomikos augimo apskritai įmanoma gerovė? Ir ar įmanomas nuolatinis augimas?

Ateina žiema?

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Sociologijos katedros profesorius Z. Norkus pažymi, kad iki kapitalizmo įsigalėjimo bendrojo vidaus produkto (BVP) apimties augimo tempas nepranokdavo gyventojų skaičiaus augimo tempo, taigi BVP vienam gyventojui būdavo daugmaž pastovus.

„Šiuolaikinėse išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse gyventojų skaičius auga tik imigracijos dėka, o bene vienintelis ekonomikos augimo šaltinis yra technologinis naujų mokslo atradimų pritaikymas. Kol mokslo ir technologijos pažanga nesustos, nenustos augęs ir BVP vienam gyventojui.

Tačiau daugelis tyrėjų mano, kad mokslo pažangos rezultatų technologinis pritaikymas vyksta netolygiai – vadinamosiomis Kondratjevo bangomis, kurių smukimo fazėje ekonomikos augimas sulėtėja, bet nesustoja. Galima spėlioti, ar neprasideda eilinė (šeštoji) Kondratjevo žiema“, – teigia Z. Norkus.

Galimai prasidedančią ekonomikos augimo žiemą, pasak pašnekovo, galima lyginti su 1873-1895, 1920-1945, 1971-1990 metų laikotarpiais pasaulio ūkio istorijoje, kuriems buvo būdingos gilesnes ir ilgiau užtrunkančios ekonominės krizės. Tačiau tai, anot profesoriaus, nereiškia galutinės ekonomikos augimo pabaigos.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto (VU EF) Teorinės ekonomikos katedros vedėjas R. Lazutka atkreipia dėmesį į tai, kad Thomo Piketty knygoje „Kapitalas XXI amžiuje“ pateikiamais ilgalaikiais duomenimis, ekonomikos augimas ilgus žmonijos laikotarpius buvo apie vieną procentą per metus.

„Tai atrodo labai neįtikėtina, nes Kinijoje augimas siekdavo 10 proc., jei Lietuvos ekonomika auga 1,5 proc., jau labai liūdime. Šiandieną ekonomikos augimą lemianti technologinė pažanga spartėja labai dideliais tempais, bet tą augimą riboja vienas trukdys – nelygybė. Kai kurie pasaulinio garso ekonomistai perspėja, kad tai yra stagnacijos priežastis“, – sako R. Lazutka, vadindamas netolygų pajamų pasiskirstymą ekonomikos augimo sąstingio priežastimi.

Pasak R. Lazutkos, net jei ir sukuriamos naujos technologijos, prekių gaminama daugiau, tačiau plačių gyventojų masių atlyginimai neauga, prekės neturi paklausos. Jei pajamos būtų paskirstomos tolygiau, paklausa labiau atitiktų pasiūlą, o tai užtikrintų geresnį ekonomikos augimą.

Sąstingio nepajustų tik asketai?

Paklaustas, ar be nuolatinio bent 2 proc. augimo yra įmanoma gerovė, R. Lazutka sako, kad turime pakankamai išteklių gan patogiai gyventi, nors lūkesčius tektų sumažinti.

„Aišku, norėtume, kad ekonomika nuolat sparčiai augtų, gerovei nebūtų galo.  Žmogus turi fantaziją ir visada nori daugiau ir daugiau, tačiau lėtesnis augimas nėra tragedija. Vakarų Europoje jau daug metų spartesnio nei 2 proc. augimo nėra, ir nieko baisaus. Žmonių poreikiai iš esmės yra patenkinti, skurdo nėra, o jei jis yra, tai dėl to, kad nesugebama žmonių įtraukti į visuomenę, pažadinti juose norą prasmingai gyventi.

Labai svarbus klausimas yra turimų išteklių panaudojimas. Pavyzdžiui, Kinijos BVP dalis vienam gyventojui yra beveik dvigubai mažesnė nei Lietuvoje, nors iki šiol šalis demonstravo įspūdingus augimo rezultatus. Ten egzistuoja didžiulė nelygybė“, – ekonominio augimo vaisių paskirstymo svarbą gerovei užtikrinti pabrėžia R. Lazutka.

Savo ruožtu Z. Norkus pažymi, kad mūsų visuomenė yra pernelyg vartotojiška, kad nesunkiai prisitaikytų prie lėtesnio ekonomikos augimo arba jos stagnacijos.

„Teoriškai galima įsivaizduoti visuomenę, kurios dauguma yra asketai ar žalieji, tačiau tai būtų visai kitokia visuomenė, nei ta, kurioje gyvename. Šiuolaikinis kapitalizmas neįmanomas be masinio vartojimo ir ugdo žmones-vartotojus.

Ilgam įstrigęs ekonomikos augimas tokioje visuomenėje sukeltų socialines problemas ir politinius konfliktus, kuriuos vargu ar pavyktų suvaldyti liberalios demokratijos rėmuose. Taigi kapitalizmo ir liberalios demokratijos išlikimui nuolatinis ekonomikos augimas yra būtinas. Gerovė be augimo būtų įmanoma, tik jeigu kažkokiu stebuklingu būdu žmonės pradėtų jaustis geriau gyveną, vartojimui nedidėjant ar net mažėjant“, – kalba Z. Norkus.

Vengrų sociologas ir politologas, Budapešto universiteto Socialinės politikos centro direktorius, profesorius Palas Tamasas įsitikinęs, kad Baltijos šalims reikia išmokti galvoti ne tik apie save, bet ir pažvelgti į kitus. Kitaip niekas Europoje į jas rimtai nežiūrės.

– Profesoriau, koks jūsų požiūris į Baltijos šalis, jų tarptautinę laikyseną ir vidaus situaciją?

– Pradėčiau nuo geopolitikos. Esu įsitikinęs, kad Vakarų Europa nėra suinteresuota kurti sienų, priešingai, veikiau norėtų statyti tiltus, kurie jungtų Europos Rytus ir Vakarus. Tai susiję tiek su ekonominiais interesais, tiek saugumo ir stabilumo kūrimu regione. Europa norėtų, kad saugiai žemyne jaustųsi ne tik Baltijos ar Vidurio Europos šalys, bet ir Rusija, o tam būtinas dialogas. Kita vertus, Baltijos šalys nenori turėti glaudžių ryšių su Rusija. Žinoma, tai susiję su istorinėmis peripetijomis ir tai galima suprasti. Nepaisant to, Lietuvai, Latvijai ir Estijai privalu suvokti, kas Europai svarbu, o kas – ne. O Rusija – svarbi, norite to, ar ne.

Dar labai reikšminga tai, kad Baltijos šalys tikrai nebus tos valstybės, dėl ko kas nors yra pasirengęs aukoti galvą. Ukrainos krizė tai gerai parodo.

Jos kontekste Vakarų Europoje išpopuliarėjo dvi geopolitinės metaforos: viena iš jų – Miuncheno, kita – Sarajevo. Pirmoji, prisiminus žymųjį Miuncheno suokalbį, reiškia, kad yra mažytė šalis, tačiau atėjusi kuri nors didelė valstybė nori ją užimti. Nors kitos didžiosios šalys žada, kad darys viską, jog taip nenutiktų, deja, jos elgiasi visai kitaip – kitaip sakant, nutaria paaukoti tą mažą valstybę. Na, o Sarajevo metafora reiškia, kad kažkur egzistuoja koks nors nereikšmingas miestas, tačiau dėl įvykių ten kyla didžiulis karas, kurio metu žūsta daugiau kaip 20 mln. žmonių.

Tad kai Ukraina Vakarams nuolat kartoja, kad ji – auka ir kad Vakarai vadovaujasi Miuncheno logika, tai yra tiesa. Aš asmeniškai netikiu, kad šiame amžiuje, kaip tai nutiko 1914 m., kas nors būtų pasirengęs mirti dėl ko nors. Taip, išsakomi gražūs žodžiai, tačiau tai – viskas.

Tiesa, čia nėra esminė problema, tai veikiau faktas. Žinoma, nesiimsiu aiškinti, kad Rusija negali užpulti ko nors. Gali. Bet patys suvokiate, kad ji nepultų NATO šalies, tad ir Baltijos valstybių. Tai Rusijai būtų pragaištinga.

Problema, kaip minėjau, ta, kad didžioji dalis Europos vis dėlto norėtų ne sienų tarp Rytų ir Vakarų, o bendradarbiavimo dvasios. Esant tokiai situacijai, Baltijos šalys, pasikartosiu, turi kalbėti ne tik apie save, apie savo saugumą, interesus, o bendrai apie viso regiono, kuriame yra ir Rusija, saugumą ir interesus.

Antra, galite tai įvardyti kaip norite, bet Baltijos šalių opa – demografinė krizė.

Žmonės išvažiuoja, gyventojų skaičius mažėja. Jeigu norite tai sustabdyti, turite pritraukti investicijų, kitaip sakant, kurti darbo vietas. Jeigu čia bus darbo, turiu galvoje, gerai apmokamų darbo vietų, jūsų gyventojai nevažiuos į Londoną ar kitur dirbti. Bet jeigu jūs statote, pavadinkime, gynybinę sieną nuo Rusijos, nerasite Vakarų investuotojo, kuris investuotų į pafrontę. Kas nori žaisti karą? Kas nori rizikuoti savo pinigais? Niekas. Kaip tada sustabdyti žmonių mažėjimą? Tikiu, kad Lietuva nenorėtų į savo šalį įsileisti milijono arabų, tūkstančių baltarusių ar kitų tautų atstovų. Tada reikia taikos.

Aš, žinoma, suprantu, kad istorinės skriaudos turi didelę reikšmę, kad ištisa karta Lietuvoje tuo tebegyvena.

Tačiau ateina nauja karta. Ji pakeis tokius kaip aš. Ir todėl reikia performuluoti visas geopolitines schemas, kurios egzistavo Šaltojo karo metais. Šaltojo karo nebėra, jis baigėsi. Nebėra prasmės žaisti karo, juk jūs – seniai nepriklausomi. Yra kitų problemų – ekonominių, demografinių ir kt. Štai ką reikia spręsti.

Kam kalbėti apie rusų povandeninius laivus, kurie yra kažkur Murmanske? Kam tai rūpi? Juk tie laivai net negali įplaukti į Baltijos jūrą.

– Ar sutinkate, kad tiek tarp Baltijos šalių, tiek tarp Vidurio Europos šalių vangiai bendradarbiaujama?

– Deja, taip yra. Višegrado ketvertas iš esmės nefunkcionuoja. O nefunkcionuoja todėl, kad šio ketverto šalių pozicijos daugeliu klausimų skiriasi. Kategorijos skiriasi. Lenkija daugiau žaidžia su Baltijos valstybėmis, o Čekija, Slovakija ir Vengrija – daugiau su Slovėnija, Austrija, bet ne su Lenkija. Tai vėl susiję su tuo, kad Lenkijos politikoje pernelyg dominuoja Rytų klausimas. Žvelgiant istoriškai, tai vėl suprantama.

Šį klausimą Lenkijai sunku palikti nuošalyje. Vengrai, čekai ar slovakai, kurie neturi tokių gilių ir tragiškų istorinių sąsajų su Rusija, nemato reikalo apie tai daug kalbėti. Kitaip sakant, Lenkijos kompleksus šios šalys laiko ne jų reikalu.

– Bet nebūtinai istorija lemia užsienio politiką? Suomija su Rusija irgi kariavo, bet tai netrukdo šiuo metu plėtoti konstruktyvių santykių.

– Na, suomiai linkę į kompromisus. Nekalbėsiu plačiau apie vadinamąją finlandizaciją, kuri vyko Šaltojo karo metais, bet ir tai yra faktas. Tačiau nemanau, kad Baltijos šalys turėtų finlandizuotis. Dar nemanau, kad šiomis dienomis kuri nors iš Baltijos šalių gali būti neutrali.

Kita vertus, kaip jau sakiau, Baltijos šalys neturėtų būti, pavadinkime, piktais žmogeliukais Europoje ir nuolat kaišioti pagalius į ratus kitiems, ieškoti priekabių. Kaip minėjau, reikia suvokti Europos žaidimą ir jame žaisti, bet ne žaisti savo žaidimą, kai kiti žaidžia bendrą.

– Galbūt dėl to Baltijos šalys yra kiek kategoriškos, nes nuo pat SSRS žlugimo dažniau žvalgėsi į Jungtines Valstijas kaip savo nepriklausomybės saugumo garantą?

– Nesutikčiau. Šis požiūris, kuris vyrauja, esą Baltijos šalys vadovaujasi Amerikos politikos linija, kiek netikslus.

Sakyčiau, kad tai stereotipas. Amerikiečiai nėra suinteresuoti Baltijos kraštais ir net jie nėra taip smarkiai suinteresuoti tuo, kas vyksta Rusijoje, kaip daugeliui čia atrodo.
Jungtinių Valstijų kertiniai interesai – Vidurio Rytai, Iranas ir Kinija. Tiesa, Amerikoje gyvena imigrantų iš Lietuvos, Lenkijos ar kitų šio regiono šalių, tačiau jie toli gražu negali daryti reikšmingo poveikio JAV politikai.

Pernai Henry Kissingeris, ko gero, vienas iš žymiausių Amerikos užsienio politikos strategų, paskelbė du straipsnius, kuriuose gan aiškiai pasakė, kad Baracko Obamos užsienio politika neatitinka JAV interesų. Pasak jo, svarbiausias amerikiečių tikslas turėtų būti izoliuoti Rusiją nuo Kinijos. Jeigu šios dvi jėgos, kurios tradiciškai oponuoja JAV, suartės, tai, jo teigimu, bus katastrofa.

O juk tai, ką pasakė H.Kissingeris, buvo ilgametė JAV užsienio politikos tradicija. Ukrainos skandalas ir Šaltojo karo retorika pavertė Rusiją ir Kiniją kone artimiausiomis sąjungininkėmis. Tiek H.Kissingeris, tiek aš manau, kad tai – blogiausia, kas galėjo nutikti Amerikai. Tad esu įsitikinęs, kad amerikiečiams griežtas Baltijos šalių tonas visai nenaudingas.

– Baltijos šalys – Šiaurės ar Vidurio Europos valstybės?

– Pirmiausia, Baltijos šalys – skirtingos. Lietuva yra labiau Vidurio Europos šalis. Kalbu, apie jos kultūrą, istoriją, visuomenę ir t.t. Jūs esate artimi Lenkijai. Kita vertus, santykiai su jūsų natūralia sąjungininke Lenkija yra prasti. Jie, deja, negerinami. Tiesa, vyksta bendros karinės pratybos, esate NATO nariai, tačiau tai bene viskas. Fundamentalūs skirtumai – akivaizdūs.

Latvija ir Estija, mano suvokimu, yra kitokios. Tiesa, jos taip pat nėra Šiaurės šalys. Galbūt, Estija tam tikra prasme – Šiaurės šalis, nors veikiau, Suomijos provincija, bet Latvija – ne. Šią šalį pavadinčiau Vokietijos mažąja versija. Na, kaip minėjau, jūs – mažieji Lenkijos dvyniai, ne visai tokie patys, bet labai panašūs.

Prieš kurį laiką buvau Rygoje. Man tas miestas primena Liubeko miestą Vokietijoje, bet tikrai ne jokią Švediją. O juk miestai, jų architektūra, gyventojai gana neblogai atskleidžia, kas ir su kuo artimi. Ryga – vienas iš vokiečių kultūros židinių. Žinoma, tai latvių miestas, dėl to niekas nesiginčija, tačiau...

– Ar tai gali būti priežastis, kodėl nesiklosto Baltijos šalių bendradarbiavimas? Turiu galvoje tai, kad jos – tokios skirtingos.

– Pirmiausia Baltijos šalys neturi bendrų ekonominių interesų. Jeigu egzistuotų kokios nors bendros organizacijos, įmonės, būtų ir bendradarbiaujama. Žinoma, galime pasakyti, kad "Air Baltic", kalbu apie oro linijas, gali būti vadinama bendra įmone. Tik vargu ar lietuviai ir estai laiko šią įmonę savo. Jūs net neturite traukinių, kurie kursuotų tarp trijų šalių. O juk toks maršrutas, kiek žinau, buvo net sovietmečiu. Prisiminkite Beniliuksą. Tarp Briuselio ir Amsterdamo ne tik kursuoja traukiniai, bet ir vyksta daug įvairių tarptautinių renginių. Būtent taip kuriami regionai, regiono identitetas, kurio varomoji jėga – bendros ekonominės iniciatyvos.

– Sutinkate, kad Estijos transformacija iš planinės į rinkos ekonomiką vyko sparčiau nei Lietuvoje ar Latvijoje? Dėl to Estija – pažangesnė nei pietinės kaimynės?

– Ne visai. Reikėtų žvelgti kompleksiškai. Pavyzdžiui, didelė problema, kad Latvijoje ir Estijoje po nepriklausomybių atkūrimo neįvyko normalus visuomenės integracijos procesas, kalbu apie tų šalių rusakalbių bendruomenes. Tai paveikė transformaciją. Jeigu Estijos ekonominis modelis ir pažangesnis negu Lietuvos ar Latvijos, kalbu apie reformų spartą, socialiai taip nėra. Lietuvoje integracija buvo sėkminga, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Tačiau jūs, lietuviai, turite kitų bėdų, ypač emigracijos. Taip pat paminėčiau tai, kad modernizacija Lietuvoje dažnai užtrunka dėl jūsų konservatyvumo.

Be to, nepamirškime, kad estai turėjo vedlį – suomius. Jūs tarsi turite Lenkiją, tačiau jūsų santykiai prasti, nenorite į juos lygiuotis. Tad, trumpai tariant, estai pasinaudojo suomių patirtimi, jų sprendimais, o jūs – ne.

– Noriu paklausti apie jūsų šalį Vengriją. Dažnai galima išgirsti, kad Vengrija suka autoritarizmo keliu, kad nepaiso, bet ir tai dar siekia pabrėžti, bendrų Europos taisyklių. Na, trumpai tariant, tarsi yra juoda gulbė tarp baltų. Jūsų nuomone, tai tiesa, ar galbūt viskas pernelyg išpūsta? Juk ES, kad ir kaip bebūtų, yra suverenių šalių sąjunga, o ne federacija.

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad politiškai esu opozicijoje Viktorui Orbanui. Esu socialdemokratas. Vis dėlto man patinka daugelis dalykų, kuriuos V.Orbanas daro. Nes jis žaidžia gan sudėtingą, nors drauge įdomų žaidimą su Europa.

Kokia šio žaidimo esmė? Parodyti, kokios yra ribos, t.y. kiek ES struktūros gali kištis į pavienių, ypač mažųjų šalių, reikalus ir nulemti jų elgesį. Leiskite paklausti, kas yra suverenitetas ES? Niekas šio klausimo garsiai neužduoda. ES priklauso skandinavai, kurie sėdi ES, veikia šioje organizacijoje, tačiau jie klausimo, kokios yra jų veikimo ribos, tarsi nesvarsto. Turiu galvoje, žinoma, ne fizines ribas.

V.Orbanas tai bando daryti. Žinoma, galbūt tai atrodo kiek kategoriškas žaidimas, galbūt ne visiems jis patinka, tai – jau požiūrio reikalas. Tačiau šis jo žaidimas leidžia susivokti, kokios yra tos suvereniteto ribos. Tai svarbu ir Baltijos šalims.

V.Orbanas nori parodyti kitoms ES šalims, kad jos neturėtų bijoti Briuselio. Nes kiekviena šalis turi įrankių, galinčių paveikti pačią ES.

Na, pavyzdžiui, vienas iš įdomesnių V.Orbano eksperimentų buvo, kai jis pareiškė, esą Vengrija svarstys mirties bausmės įvedimo klausimą. Tad bus rengiamas referendumas šiuo klausimu. Visi žino, kad ES mirties bausmė – negalima, tačiau visuomenės nuomonė šiuo klausimu, priešingai, daugelyje šalių palanki, taip pat ir Lietuvoje.

Tiesa, Vengrijoje nebuvo situacijos, kai visuomenėje būtų garsiai pasisakoma už tokios bausmės įvedimą, tačiau V.Orbanas šią idėją iškėlė. Todėl ir sakau, kad tai – eksperimentas. Tada jis žiūrėjo, kaip Europoje reaguojama į tai. Kadangi reakcija buvo kategoriška, t.y. net buvo pasakyta: jeigu kas nors panašaus Vengrijoje bus, mes paliksime ją už ES ribų. Vadinasi, tai ir yra ta riba, kurios peržengti negalima. Na, ir idėjos buvo atsisakyta. V.Orbanas aiškiai pasakė – gerai, negalima, tai negalima. Bet jam tapo aišku, kad čia – tam tikra riba.

Šiuolaikiniai vyrai tampa sąmoningesni ir nebegali visiškai atsiriboti nuo vaikų priežiūros, sako Vilniaus universiteto sociologė Lina Šumskaitė. „Tai daryti juos verčia tiek išorinės šeimos politikos priemonės (tarkim, pasiruošimo kursai vyrams ir moterims), tiek aktyvi partnerė, kuri skatina skaityti literatūrą, susijusią su vaikų ugdymu, tiek krizės (pavyzdžiui, išsiskyrę vyrai buvo priversti permąstyti savo vaidmenį, koreguoti elgesį)“, – vardija mokslininkė.

Jos teigimu, keičiantis visuomenei, vis labiau keičiasi ir vyrų požiūris į vaikų auklėjimą, tėvai nebenori tik būti griežti ir reikalauti disciplinos: „Vaikai daugiau mokomi kūrybiškumo, savarankiškumo, taikoma mažiau disciplinos. [...] Taigi į šeimą pereina demokratinės vertybės, kad vaikai labiau pasitikėtų savimi ir reikštų savo nuomonę.“

– Ką norėjote išsiaiškinti rašydama disertaciją „Vyrų tėvystės praktikos“?

– Padariau 30 interviu su vyrais. Interviu buvo klausiama apie jų pačių šeimą, santykius su tėvais, dabartinius santykius su partnere (nesvarbu, ar jie kartu gyvena, ar atskirai). Taip pat – kaip jie susilaukė vaikų, ar vaikai buvo planuoti, kaip ruošėsi jų gimimui, ar dalyvavo vaiko gimdyme. Tyrime dalyvavo ir tėvai, įsivaikinę vaikus, ir patėviai.  Paskui stengiausi skirtingą vyrų patirti grupuoti, ieškoti panašumų ir skirtumų.

– Yra įvairių vyriškumo teorijų, pavyzdžiui, hegemoninis vyriškumas, mozaikinis vyriškumas. Kuo jos skiriasi?

– Populiariausia – Australijos mokslininkės R. W. Connell 9-ajame dešimtmetyje sukurta teorija apie hegemoninį vyriškumą. Pagal ją vertinama, kaip vyrai išlaiko galios santykius įvairiose srityse. Kadangi hegemonija suprantama kaip galia, šeimos, tėvystės tyrimuose irgi žiūrima, kiek vyrai galios santykius išlaiko su partnere, t. y. kaip dalijasi namų ruošos darbus, kaip suvokia vaikų priežiūrą, kokį vaidmenį prisiima. Manoma, kad, jei prisiima daugiau šeimos maitintojo arba disciplinuotojo vaidmenį, vyras naudoja savo galią.

– Kuo mažiau dirba – tuo galingesnis?

– Kuo mažiau prisiima kasdienių darbų arba atsakomybės, tuo labiau išlaiko lyderio poziciją šeimoje. O naujojo tėvo teorija teigia, kad, kai santykiai šeimoje yra lygiaverčiai,  moterys tampa laisvesnės ir joms lengviau dalyvauti darbo rinkoje.

– Kalbate apie buitį, vaiko priežiūrą?

– Taip, kai vyras skatinamas prižiūrėti vaiką nuo pat vaiko gimimo. O hegemoninis vyriškumas šeimos srityje pasireiškia atsisakymu, tarkim, dalyvauti vaiko auginimo procese. Kai nagrinėjamos priežastys, kodėl vyrai nesirenka eiti vaiko priežiūros atostogų, neretai aptinkama, kad tai lemia  asmeninės nuostatos. Manoma, kad vaiko priežiūra yra sėdėjimas namie, nieko neveikimas arba tas darbas mažiau vertinamas. Įtakos turi ir darbdavių, bendradarbių, kitų vyrų požiūris, kuris ateina iš galios santykių palaikymo.

– O kas yra mozaikinis vyriškumo supratimas?

– Teigiama, kad yra ir vyriškumas, kuris patiria priespaudą. Pavyzdžiui, vyrai, kurie turi kokių nors moteriškų bruožų arba neužima aukštų pozicijų, yra engiami kitų vyrų. Tačiau, pasak T. Coleso, net ir tie vyrai, kurie pakliūva į engiamųjų grupę, lygiai taip pat gali išlaikyti savo galią pasiėmę bent vieną galingojo vyro bruožą. Tarkim, prie engiamųjų priskiriami netradicinės seksualinės orientacijos vyrai, tad homoseksualūs vyrai pabrėžia savo vyriškumą prieš transseksualius vyrus – homoseksualūs vyra vis dėlto iš prigimties vyriški ir neturi kokių nors moteriškų bruožų. Taigi dažnai hegemoninis vyriškumas priešinamas su moteriškumu.

– Jūs norėjote atskleisti vyrų, auginančių mažamečius vaikus, patirtis ir praktiką. Pavyko?

– Darbe teigiu, kad šiuolaikiniai vyrai verčiami būti sąmoningesni, jie nebegali visiškai atsiriboti nuo vaikų priežiūros. Tai daryti juos verčia daugelis aplinkybių, pavyzdžiui, tiek išorinės šeimos politikos priemonės (tarkim, pasiruošimo kursai vyrams ir moterims), tiek aktyvi partnerė, kuri skatina skaityti literatūrą, susijusią su vaikų ugdymu, tiek krizės (pavyzdžiui, buvo išsiskyrusių vyrų, kurie buvo priversti permąstyti savo vaidmenį, koreguoti elgesį, atsisakyti privilegijų).

– Galima sakyti, kad šeimoje hegemoniškumo, galios santykio iš vyrų pusės mažėja?

– Galima sakyti, kad mažėja, tačiau buvo pastebėtas ir toks bruožas, kad vyrai, kurie net ir suprato savo veiksmus ir taikė įvairius progresyvius vaikų ugdymo metodus, vis tiek sugebėdavo išlaikyti tradicines nuostatas. [...]

– Ką įdomaus pastebėjote tirdama tėvo ir vaiko santykį?

– Galima atrasti daugiau sąsajų su šiuolaikine visuomene. Vaikai daugiau mokomi kūrybiškumo, savarankiškumo, taikoma mažiau disciplinos. Vyrai, kuriuos priskyriau tėvų ekspertų grupei, žinojo, kokius vaikus nori užauginti, todėl taikė tam tikras auklėjimo strategijas, stengėsi savo gyvenimo būdą perduoti kaip sėkmingą. Tačiau buvo tokių, kuriuos vadinau mamos pagalbininkais. Jie taip pat dalyvavo auklėjimo procese, taikė tam tikras perskaitytas metodikas, bet sakydavo, kad nežinia, kas čia iš vaikų užaugs. Kai kuriuos vyrus partnerė skatindavo išsaugoti disciplinuotojo vaidmenį: jeigu ji nesusitvarkydavo, kreipdavosi į vyrą, kad jis nuramintų vaikus. Tačiau ne visi vyrai norėdavo to vaidmens, nes labiau vertindavo draugiškus santykius. Taigi į šeimą pereina demokratinės vertybės, kad vaikai labiau pasitikėtų savimi ir reikštų savo nuomonę.

– Kokia galėtų būti praktinė Jūsų tyrimo nauda?

– Kadangi kai kur tradiciniai įsivaizdavimai išlieka, reikėtų daugiau dėmesio švietimo sistemai. Kalbama, kad mokyklose reikia ruošti vaikus šeimai, bet nelabai aišku, kokios programos veiksmingos. Vienas iš dalykų turėtų būti lyčių studijos, tai yra apskritai vyriškumo ir moteriškumo supratimas. Šalia psichologinių mokymų, kaip kurti ir išlaikyti santykius, turėtų būti ir sociologinis dalykas, kaip apskritai save suprasti vyru ar moterimi. Mokyklose daug patyčių, nes dažnai berniukai spraudžiami į tam tikrus rėmus, nurodoma, kaip jie negali elgtis, pavyzdžiui, žaisti su mergaitėmis, rodyti jausmų. Ši vadinamoji dėžė labai uždaro ir skatina agresiją, neprognozuojamą elgesį. Skatinimas kritiškai mąstyti ne tik globaliais, bet ir asmeniniais klausimais būtų labai naudingas, tada ir vėliau šeimoje jiems būtų paprasčiau susivokti.

– Ar yra tam tikrų vyriškų ir moteriškų vaidmenų, kurie nesensta ir išlieka iki šių dienų?

– Tokių dalykų nėra. Tiesiog mes kažką perimame kaip tradiciją iš savo šeimos: tai, ką darė mūsų tėvai, darome ir mes. Tačiau esame suaugę žmonės ir, auklėjant vaikus, nėra tokių dalykų, ko negalėtų atlikti vienas ar kitas.

– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad apie vyriškumą, tėvystę kalbama per mažai. Ar sutiktumėte, kad mes nežinome, kas yra vyriškumas?

– Taip, iš tikrųjų tam skiriama mažai dėmesio, nes laikoma savaime suprantamu dalyku. Dar 2002 m. buvo atliktas tyrimas apie vyriškų vaidmenų krizę. Vyriškas vyras suprantamas kaip fiziškai stiprus, globojantis moterį, šeimos maitintojas, be to, labai stipriai tuos tradicinius vaidmenis palaiko ne tik patys vyrai, bet ir moterys. Tad, jei didžioji dalis visuomenės tą įvaizdį palaiko, kam apie jį kritiškai kalbėti.