Lyg šuolis nuo uolos
"Pinigai gyvenime nėra svarbiausia. Dirbdama naftos bendrovėje mačiau labai daug materialiai turtingų, iki gyvenimo pabaigos apsirūpinusių žmonių, kurie turi po kelis didelius namus, prabangius automobilius... – pasakojo neseniai 27-ąjį gimtadienį paminėjusi Solveiga. – ... Bet jie įstrigę tame pačiame rate, nors turi savo aistrų, hobių, svajonių. Jie įkalinti pokyčių baimės ir nėra laimingi."
Iškeisti itin solidžiai apmokamą darbą "Technip" bendrovėje Europos naftos sostinėje Aberdyne ir išvykti dirbti į Honkongą už beveik tris kartus mažesnį atlyginimą Solveigai buvo iššūkis, prilygęs šuoliui nuo uolos į prarają.
"Buvo baisu, bet labai įdomu. Juolab to norėjau, nes ėjau širdies keliu, – rinko žodžius jau su akcentu lietuviškai kalbanti jauna moteris. – Beje, smogus naftos krizei, atlyginimai dabar subliūško. Tai vertinu labai gerai, nes anksčiau mokėjo tiesiog nenormalius pinigus."
Tačiau Škotija – jau praeityje. O dar iki Didžiosios Britanijos liejosi jos širdies šokis – nuo šešerių metų Solveiga lankė pramoginius, moderniuosius, vėliau – gatvės šokius, hiphopą, o žinomus vadovus ir trenerius Deimantę Ūsienę, Kęstutį Baranauską vadina savo antraisiais tėvais.
"Savo ateitį siejau tik su šokiais", – pasakojo buvusi kaunietė, kurios svajonei griežtą "ne" tarė tėvai. "Ir išvykau studijuoti politikos mokslų į Aberdyną", – prisiminė Solveiga.
Pradėjo nuo skenavimo
Škotijoje studijuoti teisę jai trūko pinigų. Solveiga nutarė: tuomet – politikos mokslai. Tačiau jau po metų suprato, kad ir tai ne jai.
"Daug kaukių, veidmainiškumo, melo, suvaržymų, – atsiduso S.Baltūsytė. – Jaunas žmogus tikisi pakeisti pasaulį, bet studijuodama politikos mokslus suvokiau, kad ten to nepadarysiu."
Nesijausdama laiminga, ji metė mokslus ir (iš Honkongo skaipu ataidėjo Solveigos juokas – red. past.) tėvai patyrė "infarktą".
"Bet jei nesijauti laimingas, kodėl turi eiti prieš širdį? Jei gali – keisk, nešvaistyk laiko, visada spėsi grįžti atgal, – įsitikinusi Solveiga, kuri Aberdyne pakeitė ne vieną darbą. – Dirbau drabužių bendrovėje, padavėja naktiniuose klubuose, pokerio krupjė kazino."
Netrukus Aberdyne ji įsidarbino vienoje naftos bendrovėje: tris mėnesius, penkis kartus per savaitę po 6–7 valandas lietuvė skenavo dokumentus.
"Išprotėti galima, – nusijuokė Solveiga. – Skaičiavau, kiek nuskenuoju per valandą, vėliau pradėjau skaityti. Tai buvo dokumentai – sertifikatai, kuriuos nuomojome, mašinoms, įrankiams."
Ji susidomėjo ir pradėjo siurbti informaciją: detaliau klausinėti apie tai inžinierių, rašytis į knygutę, mokytis, o kopdama karjeros laipteliais perėjo į garsią "Technip" bendrovę.
Dirbo sunkiai, valdžia aukštino pareigas, todėl pradėjo mokytis jai patikusios planavimo inžinerijos.
"Ten daug techninių dalykų, kuriuos reikėjo spręsti gyvai, kiekviena sekundė kainuoja šimtus tūkstančių, reikia žinių, ir tai man labai patiko", – Solveiga labiau koncentruojasi ir geriau susikaupia, kai jaučia įtampą, adrenalino pliūpsnius.
Kada miegodavo – neįsivaizudoja
Net ir itin solidžiai uždirbdama 25 metų mergina, galinti sau leisti bet kur keliauti, kaip rengtis, ką valgyti, nejautė pilnatvės.
Ji ieškojo, kuo užpildyti dalį tuštumos širdyje, sportavo ir apsilankė draugės įkurtoje cirko studijoje, kur buvo trapecija ir šilkinių juostų, skirtų akrobatikos ir meno elementams ore.
"Kaune Kęstutis Baranauskas dažnai mums rodydavo "Cirque du Soleil" pasirodymų įrašus, – prisiminė Solveiga. – Bet kai Aberdyno studijoje paliečiau šilkinę juostą, manyje tarsi kažkas įjungė mygtuką. Viskas pasikeitė akimirksniu, nors, pabandžiusi ore, neišsilaikiau ant rankų nė 2 sek."
Kaip ji gyveno po tos akimirkos, sunku net įsivaizduoti. Mergina šypsosi prisiminusi savo paros grafiką.
Keldavosi 5 val. ryto ir intensyviai treniruodavosi – stiprino pilvo presą, darė atsispaudimus, važiuodama autobusu į darbą naftos bendrovėje mokėsi mechanikos inžinerijos. Dirbo. Per pietus rengdavosi egzaminams, grįždama autobusu vėl mokėsi, namuose vakare pasiimdavo maisto, kurį sukirsdavo eidama į studiją.
"Ten mokiau šokti kitus, po to treniravausi su šilkine juosta, – šypsojosi Solveiga. – Kada miegodavau – neįsivaizduoju. Daugiausia po 4–5 val. Tačiau, kai darai, ką mėgsti, apie ką svajoji, visada atsiranda papildomų jėgų ir nėra taip sunku."
Iš Škotijos į Honkongą
Kiekvienas turi eiti savo keliu, dabar įsitikinusi Solveiga. Tėvai neturėtų spausti vaikų ir už juos sudėlioti gyvenimo.
Ten daug techninių dalykų, kuriuos reikėjo spręsti gyvai, kiekviena sekundė kainuoja šimtus tūkstančių, reikia žinių, ir tai man labai patiko.
"Suprantu savo tėvus, nes gyvenome sunkiai, jie norėjo, kad būčiau saugi, finansiškai stabili, – nepyko S.Baltūsytė. – Tačiau pasirinkau širdį ir svajones, bet ne protą ir finansus. Pradžioje galvodavau, kad, uždirbusi daug, galėsiu sau leisti viską. Bet, kažkodėl nesijaučiau absoliučiai laiminga."
Dabar Honkonge kartais ji valgo makaronus su sviestu, o mėgstamą avokadą, kurių vienas ten kainuoja 5 eurus, leidžia sau nusipirkti tik per gimtadienį ar atlyginimo dieną.
"Bet aš labai laiminga! Reikia įsiklausyti į širdį, kur neša gyvenimas, ir jei kažkas blogai, jei tam priešinsiesi, nebūsi laimingas", – žino lietuvė.
Pasiduok gyvenimui, nors tai nereiškia, kad viskas bus kaip sviestu patepta. Ir dirbti reikės 110 proc.
"Esu maksimalistė", – prisipažino Solveiga, kuri netrukus sulaukė pasiūlymo iš Škotijos išvykti į Honkongą.
Sausio 4 d. ji sulaukė skambučio, kad 9 d. bus patvirtinta darbo viza, o jau 15 d. prasidės darbas.
"Jaučiau, kad viskas bus gerai, – pasikliovė intuicija buvusi kaunietė. – Lyg tyčia tuo metu vis gilėjo naftos krizė, Aberdyne atleido apie 65 tūkst. darbuotojų. Galėjau dar kovoti ir likti darbe, bet pasiėmiau išeitinę ir išskridau."
O tėvai, nusijuokė moteris, išgirdę žinią skaipu, patyrė antrą "infarktą".
Mėsos kokybė – tragiška
Honkongą ji myli iš visos širdies, nes save vadina tropine žuvele.
Prisimindama Aberdyną, kai nuomojamame bute gaminosi valgyti ir iš burnos nuo šalčio sklisdavo garas, Solveiga susigūžė.
Dabar – apie 30 laipsnių šilumos ir ji vaikšto su basutėmis. Žmonės – paprasti, neįkyrūs ir draugiški. Daug meno renginių, studijų.
"Nesu didelė gamtos mylėtoja, – neslėpė Solveiga. – Geriausia gamta, kai stoviu 50 ar 70 aukštų dangoraižio viršuje ir žvelgiu į miestą. Tai mano kalno viršūnė. Nemėgstu tylos, man reikia veiksmo."
Tiesa, Azijoje ji tapo beveik vegetare, nes mėsos kokybė – tragiška, higienos specialistai tarsi užmigę.
Škotijoje mėsa buvo itin gera, o ją lietuvė pirkdavo fermose.
"Dabar tik per gimtadienį leidžiu sau pirkti kepsnį brangiame restorane", – prisipažino S.Baltūsytė.
Prisiminusi maistą ji nusijuokė: Honkonge, Makao, kaip ir Kinijoje, įprasta nusipirktą maistą dalytis ir valgyti, imant vienam iš kito.
Ji kvatojosi, kai su vadovais pirmą kartą nusipirko itališkame restorane pastos, picų, o šie jau taikėsi į jos lėkštę.
"Tik išvydę mano akis, suprato, kad tai man nepatinka, – nusijuokė Solveiga, mėgstanti valgyti viena. – Atrodo, kad man neliks, nes valgau daug ir nemėgstu nei dalytis, nei imu maisto iš kitų."
Ji uždirba beveik tris kartus mažiau nei Škotijoje, gyvena susiveržusi diržą, nes pusę algos skiria savęs tobulinimui, siekiant cirko artistės karjeros.
Honkonge ji moko kitus cirko meno, pati dalyvauja renginiuose, tris kartus per savaitę vyksta į Makao ir mokosi pas garsią trenerę akrobatę Charlotte Ticha.
"Ji šoka 250 mln. dolerių kainavusiame garsiojo Franco Dragone šou "The House of Dancing Water", kur dirba aštuoniolikos šalių aukščiausio lygio akrobatikos, gimnastikos, cirko meistrai, kaskadininkai, – pasakojo Solveiga. – Būtent jis parengė ir po pasaulį keliaujantį "Cirque du Soleil" šou."
Gyvena studijoje
Šiuose šou, tikina Solveiga, dirba ne žmonės, bet mašinos.
"Įspūdinga, tai, ką jie daro scenoje, – negaili komplimentų Solveiga, kurios sutartis baigsis rugsėjį. – Jos nepratęsiu, o vyksiu treniruotis asmeniškai į Monrealį, į pasaulio elitinio cirko sostinę."
Ten po pusmečio individualių treniruočių pas garsius meistrus, kurioms ji dabar intensyviai taupo pinigus, Solveiga įsitikinusi, kad pasirašys sutartį ir galės kasdien dirbti solidžiame cirke.
Dabar mergina intensyviai dirba, gyvena studijoje – jos kambariuką nuo pastarosios skiria užtvara.
"Atvykusi gavau butelį, tačiau ten įsiveisęs pelėsis. Vietinių imunitetas jam atsparus, o aš turėjau sveikatos problemų, todėl persikėliau į studiją, – prisipažino Solveiga. – Idealu. Esu pelėda, einu gultis 3–4 val. nakties, tad už 5 m kabo šilko juostos, čia pat viena treniruojuosi ir tobulinu techniką."
Jos mokytoja su kolegėmis penkis kartus per savaitę treniruojasi po 4 val., po to dalyvauja pusantros valandos trukmės šou, vėl treniruojasi, vėl šou.
"Neįtikimas krūvis, todėl didinu krūvį ir aš, – prisipažino Solveiga. – Negalima į tokį ritmą įšokti iškart. Protas išlaikys, tačiau po mėnesio ar dviejų kūnas patirs traumų. Juolab pradėjau dirbti cirke daug vėliau. Tiesa, savimi pasitikiu, tik dabar reikia dirbti dvigubai daugiau, negu būčiau pradėjusi tai daryti prieš dešimt metų."
Tikiu, jei myli, mylėsi visada, kad ir kas nutiktų. Net ir nebūdamas kartu. Jei išblėsta jausmas, tai buvo ne meilė, tik prisirišimas, susižavėjimas.
Nesusipainioti šilke
Ji nejaučia aukščio baimės, nors Makao, dirbdama su trenere, ant šilko juostų be apsaugų kabo 9,5 m aukštyje.
"Vis dėlto akimirksnio baimę jaučiu, adrenalinas išsiskiria, kai susivyniojusi turiu paleisti dalį juostų ir kristi žemyn, nors ir smegenys akimirką sako: ne, nešok, ką tu darai?! – šyptelėjo S.Baltūsytė. – Ore turi pasitikėti savim ir jaustis saugus."
Jai ji žvelgia iš beveik 10 m aukščio į grindis ir koncentruojasi – nelieka vietos juokams.
Būna, viršuje susipainioja. Tuomet labai svarbu nepanikuoti, nes šilkas, kaip slankus smėlis, dar labiau įtrauks, pradės veržti.
"Reikia šaltų nervų, nes jis verš labiau, trūks oro, – matydami ore gražiai ant šilko juostų triukus atliekančius artistus žiūrovai nežino svarbių smulkmenų. – Panikuosi, pavargsi, verš kaklą, skaudžiai ir vis stipriau verš rankas."
Du kartus ji buvo susipainiojusi šilko juostose: pirmą kartą, dar karjeros pradžioje, ją išgelbėjo treneriai, antrą – skausmingai kabodama, prisivertė nepanikuoti, atsipalaidavo ir išsipainiojo pati.
"Darbas su šilko juostomis reikalauja ir daug logikos, kaip matematikoje, žinojimo, kaip susisukusi juosta, kur tau suktis, – subtilumus aiškino Solveiga. – Tai panašu į jūreiviškus mazgus, kai negali būti jokios klaidos."
Kas yra laisvė?
2009 m. iš Lietuvos išvykusi ir nuo to laiko gimtosios šalies žeme nežengusi Solveiga nejaučia, kad prie ko nors yra labai emociškai prisirišusi.
Ji neprisiriša prie daiktų, žmonių, miestų. Jai patinka keliauti, judėti. Viskas, kas bus lemta, visą laiką bus su tavimi.
"Kalbuosi su draugais kas pusmetį per skaipą. Viskas, kaip ir prieš dešimtį metų, – šyptelėjo Solveiga. – Vasarą, kai matau feisbuke Nidos kopų, Lietuvos pajūrio, šaltibarščių, didžkukulių nuotraukas, kartais akimirkai apima nostalgija."
Šiuo metu apie Lietuvą ji negalvoja. Jos kelionė link tikslo jau yra laimė. Ji nori neužsistovėti, plaukti į priekį, nežino, kur gyvens ateityje, nežino, kur pasens.
"Viskas ateis, kai turės ateiti", – neabejoja Solveiga.
Ar taip intensyviai, atsiskyrusi gyvendama, ji nebėga nuo kažko?
"Ne, man nepatinka ramybė. Kalbu apie kaimą. Mažame mieste visi viską žino, stebi, o čia esi niekam neįdomus, esi vienas su savimi ir randi ramybę, – teigė cirko artistė. – Todėl 80 proc. laiko Honkonge esu viena ir taip geriau man stumti save į priekį savojo tikslo link."
Pakartojus klausimą, ar ji neužpildo tuo tuštumos širdyje, meilės trūkumo, Solveiga linktelėjo galvą.
"Turbūt visi gyvenime esame patyrę ir nelaimingų meilės istorijų, – prisipažino S.Baltūsytė. – Patyriau ir aš. Jį mylėjau iš širdies. Tikiu, jei myli, mylėsi visada, kad ir kas nutiktų. Net ir nebūdamas kartu. Jei išblėsta jausmas, tai buvo ne meilė, tik prisirišimas, susižavėjimas."
Ji negali nė vieno blogo pasakyti apie tą vaikiną. Tačiau nesijautė laisva, nesijautė laiminga.
"Jei nesi laimingas su savimi, kaip gali būti laimingas su kitu? Negali reikalauti laimės iš kito žmogaus, – išmintingai pastebėjo Solveiga. – Kitaip tu užkrausi jam savo sunkumus, bėdas."
Kas jai yra šilkas?
Solveiga susimąstė. Kasdienybėje ji labai pozityvus, linksmas žmogus. Jos pasirodymai ant šilko juostų, o tai ne visada pastebi žiūrovai, dramatiški, kalba apie mirtį, depresiją, kažką tamsaus.
"Net treneriai sako: tu – keistas kontrastas, – nusijuokė buvusi kaunietė. – Bet gal todėl esu laiminga? Ore tarp šilko uostų aš paleidžiu negatyvias mintis, tai, kas manyje sunkaus, skausmingo. Todėl šilkas – mano laisvė."
