Šiame prancūzų ir lietuvių sukurtame šokio spektaklyje žiūrovai galės iš labai arti pažvelgti į individo ir kartu visos tautos siekį besąlygiškai būti savimi ir laikytis niekieno neprimestų nuostatų bei vertybių.

Tai – jau antrasis prancūzų šokėjų trupės bei šokio teatro „PADI DAPI Fish“ bendras darbas, kuris nagrinėja bendražmogiškas problemas ir atkreipia dėmesį į glaudų Prancūzijos ambasados, Prancūzų instituto Lietuvoje ir Klaipėdos miesto bendradarbiavimą.

Savitas žvilgsnis

„PADI DAPI Fish“ choreografės Agnijos Šeiko žodžiais, šis Lietuvos šimtmečiui skirtas šiuolaikinio šokio spektaklis įdomus vien tuo, kad jį kuria ne lietuvis. Nors prieš pradėdamas statyti spektaklį prancūzas daug domėjosi Lietuvos istorija, skaitė apie ją, o pro akis nepraslydo net lietuvių poetų kūriniai, jis savitai suvokia mūsų šalies istoriją bei tapatybę. Pats A.Richardas stebisi, kaip Lietuva, patyrusi didžiulę priespaudą, išsaugojo savo tapatybę ir laisvę.

Vis dėlto kūrinyje gvildenama problematika, pasak kūrėjų, yra bendražmogiška. Kalbama apie žmogaus troškimą ir galimybes būti laisvam net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. „Kaip išsaugoti save, nepaisant socialinių, politinių, etinių, religinių aplinkybių? Atsistoti ir garsiai pasakyti – „žiūrėkite, koks aš esu”, riekia drąsos ir laisvės pojūčio, o stebėti tokį asmenybės, bendruomenės ar net tautos manifestą – visada jaudinantis ir įkvepiantis įvykis“, – teigė spektaklio kūrėjai.

Šokio spektaklyje laisvės tema bus pateikta ypač šiuolaikiškai – vedant paralelę tarp kūno ir valstybės. Kūnas, pasak A.Šeiko, tarsi taps struktūra, kurioje siekiama būti laisvam. Kadangi spektaklyje šokėjų kūno kalba bus ypač išraiškinga, žiūrovai bus kviečiami sėdėti arti jų. „Kai spektaklyje nelieka ketvirtosios – žiūrovų – sienos, jis būna labai paveikus“, – tvirtino choreografė.

Kaip ir praėjusiais metais, spektaklio kūrėjai didelį dėmesį sutelkė į muziką. Skambės elektroninė muzika, taip pat pasirodys atlikėja Jurga Šeduikytė.

Kūrybinės dirbtuvės

Pasiruošimas spektakliui „Pareiškiu – Brandir“ vyko keliais etapais. A.Richardas studentams ir miestiečiams surengė dviejų savaičių trukmės kūrybines dirbtuves, kurios padėjo išgvildenti šokio spektaklio idėją.

Pats choreografas įsitikinęs, kad tokie kūrybiniai projektai, kuriuose kartu su profesionaliais šokėjais dalyvauja ir mėgėjai, teikia dvejopą naudą: padeda suburti bendruomenę bei suteikia naujų patirčių šokėjams. „Dar prieš pradedant statyti spektaklį kartu su choreografe A.Šeiko galvojome, kaip įgyvendinti idėją. Taigi nusprendėme suburti šokėjus iš Lietuvos ir Prancūzijos. Jie kartu dirbo, ieškojo, eksperimentavo, bandė atrasti vieni kitus. O kad jaustųsi laisviau, net sukūrėme naktinio klubo atmosferą“, – apie pirmąjį spektaklio kūrimo etapą pasakojo choreografas.

A.Richardas įsitikinęs, kad bendruomenę buriantys projektai tik parodo, kaip žmonės yra išsiilgę būti kartu. Pasak prancūzo, mes gyvename uždarus gyvenimus ir sukamės viename rate: šeima, darbas, draugai. Tačiau dalyvaudamas tokiose, kaip ši, kūrybinėse dirbtuvėse, žmogus yra tarsi įtraukiamas į mažą bendruomenę. Čia leidžiama paliesti kitą žmogų, išgirsti jo istoriją, pasidalyti su juo savąja. „Priklausyti bendruomenei yra labai įdomu, nes tai suteikia naujų patirčių, kuria ryšius tarp skirtingų, nepažįstamų žmonių. Na, o šokis padeda labiau pažinti savo kūną, pamilti jį“, – įsitikinęs jis.

Pirmiesiems – nemokamai

Šokio spektaklis „Pareiškiu – Brandir“ – puikus įvairių institucijų sklandaus bendradarbiavimo pavyzdys. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Prancūzijos ambasada, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lietuvos kultūros taryba, „PADI DAPI Fish“. Patalpas repeticijoms bei spektaklio rodymui nemokamai suteikė Klaipėdos universitetas ir Klaipėdos dramos teatras.

Pasak Prancūzų instituto direktoriaus Jeano Marie Sani, tai yra ,,Prancūzijos ir Lietuvos ,,atrastas laikas“ Europoje“ – vienas iš keturių pagrindinių projektų, kuriais bus paminėtas prancūzų indėlis į šiuolaikinės Lietuvos šimtmečio šventę. Tai yra tarsi raktas, kaip Lietuva per kultūrą išlaikė savo identitetą, išlikdama stipri, nepaisant viso šimtmečio įvykių, išsaugodama savo šaknis“. Kiti trys prancūzų programos dėmenys: ,,Simbolizmo laikotarpis ir Čiurlionis, paroda Orsė muziejuje Paryžiuje‘‘, ,,Paryžiaus mokyklos ir Litvakų laikotarpis, Raphael Chwoles portretų paroda ,,Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus‘‘ Vilniaus Gaono žydų muziejuje“, ,,Pokario laikotarpis Antano Sutkaus akimis Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje“.