Sceną pakeitė dangus

Klaipėdos muzikinio teatro scenoje S.Rezgevičius praleido daugiau nei 30 metų, 15 metų grojo ansamblyje "Nerija".

Ir nors su profesionalia kūrybine veikla S.Rezgevičius jau tarsi ir atsisveikino, bet ne su padange po parasparnio sparnais.

Jei geras oras, Stanislovas skraido kone visus metus, taip pat ir žiemą.

Taip buvo ir šiemet – važinėjo sklandyti į Kintus, į Svencelę, bet paskui teko daryti pertrauką iki gegužės 8-osios.

"Kol visi sėdėjo karantine, aš skraidžiau, o paskui atsitiko taip, kad ir pats susirgau. Koronavirusu užsikrėčiau, aišku, ne danguje. Mano gyvenimo draugės anūkėlė virusą parsinešė iš darželio. Sirgau kaip pagal vadovėlį – ir uoslė buvo dingusi, ir kosėjau. Bet išsikapsčiau be vaistų. Sėdėjau namie, gėriau arbatas, o paskui, jau persirgus, apėmė toks silpnumas, kad galvojau, jog jau ir man senatvė prasidėjo, pasijaučiau savo metuose", – šypsojosi prieš porą dienų gimtadienį atšventęs 76-erių klaipėdietis.

Vis dėlto tai buvo koronaviruso pasekmės. Paskui sukaupė valią ir su bičiuliais išsiruošė pasklandyti.

"Neįsivaizduojate, kaip atsigavau, vėl pasijutau jaunas. Saulė, vakarų vėjas, siautėjome kaip reikiant. Nors aš jau ne tik šioje kompanijoje, bet ir Lietuvoje esu vyriausias parasparnininkas. Visi kažkaip skraidyti pabaigia iki 60 metų. Visi skraidantieji gyvenimą tiesiog ryja, o aš, sulaukęs tokio amžiaus, jį ragauju, kaip gerą konjaką", – puikios nuotaikos nestokojo S.Rezgevičius.

53 metus sąžiningai dirbau, ar neturiu teisės dabar gyventi, kaip man norisi?

Neseniai buvo "pacanas"

Tačiau artistas net danguje lieka artistas. Kai nori – groja, nori – dainuoja, varnas erzina ar elnius su kiškiais iš aukštybių gainioja.

"Danguje užsimirštu, pasijaučiu toks pat jaunas kaip mano bendraminčiai. Vis dėlto – ne vaikiški žaidimai motoru pakilti, juk 30 kg ant pečių – ne juokas. O dar, kad pakiltum, reikia bėgti. Kai daug kas sužino, kiek man metų, negali atsistebėti", – kalbėjo Stanislovas.

Prieš keliolika metų sklandydamas Italijos Alpėse, netoli Basano miestelio, Stanislovas sutiko 80-metį lenką, buvusį lakūną – tokį patį parasparnių sporto aistruolį.

Su juo leidosi į vaizdingą Monte Grapos kalną. Lenkas teigė "pabėgęs" nuo žmonos į Alpes paskraidyti.

Išskleidęs dėvėtą parasparnį jis ramiai nusileido nuo beveik dviejų kilometrų aukščio Monte Grapos.

"Tuomet man buvo 60 metų. Pamenu, tada lenkas pasakė, kad esu "pacanas" palyginti su juo. Tada mačiau, kad turiu į ką lygiuotis. O dabar aš esu šioks toks švyturėlis visiems kitiems Lietuvoje. Ir negaliu sakyti, kad tai atsitiktinumas, nes nuo jaunumės savo gyvenimą taip lipdžiau, kad dabar galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu", – tvirtino S.Rezgevičius.

Įvaizdis: S. Rezgevičius artistas išlieka net danguje, sklandydamas neretai užtraukia operečių arijas ar pagroja trombonu.

Išsipildė sena pranašystė

Stanislovas prisiminė vaikystę, kai su mama gyveno "Trinyčių" fabriko darbininkų bendrabučiuose.

Tėvelio, Lietuvos policijos karininko, niekada nematė, jį sovietai nušovė, kai Staselis dar buvo kūdikis.

Mama labai daug ir sunkiai dirbo, tad auklėti savo vaiko laiko neturėjo. Todėl mažasis buvo paleistas auklėtis į kiemą.

Stanislovas neslepia, jog gyveno kaip pokario beglobis vaikas, kurių tada buvo pilnos gatvės.

Ne kartą kiti jį spaudė eiti vagiliauti, bet, kaip jis pats teigia, kažkas jį tarsi nuo to apsaugojo.

"Turėjau nuojautą jau tada, kad nereikėtų susidėti su bloga kompanija. Ūgiu buvau pats mažiausias, bet nujaučiau, kad visus tuos didžiuosius-stipriuosius kada nors vis tiek kažkuo aplenksiu. Tik štai jau dabar tų mano vaikystės draugų beliko tik vienas ar du, nebėra kam ir pasigirti, kaip aš laiką leidžiu ir ką nuveikiu. Bet taip išsipildė mano tokia labai sena pranašystė, kad kažką gyvenime pasieksiu, gyvensiu ilgai ir aktyviai. Visada buvau mažiausias, gal todėl ir norėjau būti aukščiau už kitus, norėjau skraidyti", – kalbėjo S.Rezgevičius.

Kol visi sėdėjo karantine, aš skraidžiau, o paskui atsitiko taip, kad ir pats susirgau. Koronavirusu užsikrėčiau, aišku, ne danguje.

Spalvingo gyvenimo nusipelnė

Keliolika metų trombonu "Nerijos" ansamblyje grojęs S.Rezgevičius tikino, kad pagundų gyventi kitaip buvo ir ten.

"Tačiau ir toje provokuojančioje bohemiškoje aplinkoje sugebėjau išvengti pagundų. Ir aš išlikau toks, koks esu, nes daugelis neišliko. Aš tą darbą labai mylėjau, bet atmosfera ten man nebuvo komfortiška. Reikėjo didelių pastangų, bet ir į koncertų išvykas veždavausi skraidyklę ir kol kiti linksmindavosi, aš skraidžiau. Man kažkaip užteko valios, darbo įdėjau daug, todėl ir tęsiasi mano jaunystė", – kalbėjo S.Rezgevičius.

Stanislovas teigė gyvenąs tarsi už tris ir mano, kad tą spalvingą savo gyvenimą jis užsitarnavo, nuosekliai ir labai kantriai su savimi dirbęs nuo vaikystės.

Padėjo įgimtas padorumas ir atsakomybė, kai jautė negalįs nuvilti kitų žmonių, žinojo, kad nevalia nepadaryti, ką pažadėjo.

Stanislovas tikino, kad visą laiką norėjo skraidyti, o tam reikėjo palaikyti formą, reikėjo nuolatinio darbo.

"Kiti kartoja, kad bepigu, nes esu mažo ūgio, dėl to man viskas yra lengva. Jėga ir valia nėra prigimtiniai dalykai, teko daug dirbti, kad toks tapčiau. Kad ir dabar, kiekvieną rytą, tik prabudęs, darau kvėpavimo pratimus, mankštinu akis, pabėgioju ant aštraus kilimėlio. O atmintį padeda išlaikyti stovėjimas ant galvos, ne kiekvieną, bet jau kas antrą rytą tai tikrai. Pasimatuoju kraujospūdį – jei ne per aukštas, stoju ant galvos. Tai atrodo smulkmenos, bet tokie dalykai padeda sveikiau gyventi", – pasakojo Stanislovas.

"Likimą lipdome patys"

Klaipėdiečio teigimu, žmonės mažai rūpinasi ne tik savo kūnu, bet ir fizine sveikata, į viską žvelgia per juodus akinius, per daug sureikšmina nereikšmingus dalykus, bet ne tikrą gyvenimą.

"Žmonės, pažvelkite į debesis, kokie jie gražūs būna prieš audrą. Gamta – pats geriausias muziejus, kuriame gali šedevrais grožėtis nemokamai. Pažiūrėkite kada nors atidžiau į gėlės žiedą. Kokia simetrija, kokie ornamentai. Kodėl viena gėlė tokia, o kita – kitokia? Tada kyla klausimų. Ir apie save patį taip pat. Kas mus čia į pasaulį atsiuntė ir dėl ko? Gal čia koks nors eksperimentas? Kodėl aš skraidau? Kodėl mane traukia dangus, o kitų – ne? Man vis atsako pažįstami, kad čia toks likimas. Koks likimas? Dalį to likimo mes patys lipdome", – savo filosofiją dėstė klaipėdietis.

Stanislovas teigė supratęs, kad svarbiausia būti laimingam ir nebūtinai pinigai gali suteikti tą laimę.

Tiesa, verslą savo laiku irgi išbandė, bet nusprendė, kad tai – ne jam, geriau mažesni pinigai teatre, bet daugiau laisvės.

Stanislovas tikino nesureikšminąs nei pinigų, nei turtų. Stogas esąs tam, kad būtų kur prisiglausti, drabužiai – kad nesušaltum.

"Sutikau kaimyną, jis paklausė, kur susiruošiau, sakau, dabar einu pačiuožinėsiu ant ledo į areną, paskui važiuosiu skraidyti. Jis nusistebėjo, kad vien tik pramogomis gyvenu. Bet aš 53 metus sąžiningai dirbau, ar neturiu teisės dabar gyventi, kaip man norisi? Kodėl mus visus būtinai turi slėgti kažkokie rūpesčiai?" – klausė S.Rezgevičius.

Matydami tokį energingą ir nuolat besišypsantį, aplinkiniai Stanislovo ne kartą klausė, kodėl jis neina dirbti, juk turi tiek jėgų.

Šis linksmai atšauna, kad savo laiką jau atidirbo ir atėjo metas poilsiui.

"Žmonėse tūno neteisingas požiūris. Jei jau kas eina užsisvajojęs, į padanges žiūri ar, neduok Dieve, skraido, jis jau yra veltėdis, kažką praleidžia svarbaus. O aš visada norėjau laisvės. Dabar sugalvoju, sėdu ant dviračio ir važiuoju į Smiltynę maudytis ar į Palangą. Aš noriu laisvės, o kur pinigai, ten jos nebėra. Žmogus tampa pririštas prie to prakeikto banknoto. Man reikia nedaug – maistui ir drabužiams, kiek turiu, tiek užtenka. Mano ta gyvenimo filosofija padėjo ir karantinus išgyventi", – šypsojosi Stanislovas.

Svajoja grįžti į kalnus

S.Rezgevičius neslepia, kad dar būdamas 73-ejų kaip lygus su lygiais galėjo varžytis.

Stanislovas ne kartą buvo patekęs į audros debesis, bet pavyko išsisukti.

Buvo pakliuvęs į rūką virš jūros ir nematė kranto, kai jau beveik pasibaigė degalai skraidyklėje, tačiau ir vėl pavyko laimingai grįžti.

Klaipėdietis prasitaria, kad jo siela vis dėlto yra net ne danguje, o kalnuose.

Jis teigia, kad taip susiklostė viskas, jog apsigyventi ten neteko, nors važiuodavo, kai tik buvo galimybė.

"Ten patiriu palaimą vien lipdamas į kalnus, net skraidyti nebereikia. O jau sklęsti tenai tai jau tikras džiaugsmas – nuo vienos viršūnės prie kitos. Viską matai, kas lipa, kas važiuoja. O skraidant, ką ir sakyti, būna visko. Prieš trejus metus dalyvavau varžybose Ukrainoje. Ten man buvo susukę sparną, kritau gal 300 metrų, kol išsivyniojo. Buvau vos ne 2 km aukštyje, o staiga žiūriu – 1,3 tūkst. metrų beliko. Kai nusileidau ant žemės, iš streso tris litrus vandens išgėriau. Karštis – 36 laipsniai, aš šiltu kombinezonu, guliu ir galvoju, ar man to reikia? Juk aš jau – senjoras. Bet tikiu, kad dar ten nuvažiuosiu", – įsitikinęs Stanislovas.

Iš vaiko – po 25 eurus

Skundai dėl neįtikėtinai aukštų šventinių paslaugų kainų jau tvindo socialinius tinklus, kurie ūžia nuo diskusijų, kodėl per pastaruosius kelerius metus taip pabrango Kalėdų Senelių pasirodymas.

Rinkliavos už kalėdinę šventę lopšelyje-darželyje dydis šokiravo šešiametės klaipėdietės močiutę.

Mergaitė lanko įstaigą, esančią pietinėje miesto dalyje. Iš grupės vaikų šventei renkama po 25 eurus.

Į šią sumą įskaičiuotos išlaidos Kalėdų Seneliui, dovanos vaikams, dviem auklėtojoms ir auklytei.

"Nuo kada renkamos tokios sumos darželiuose? Kokios jau čia dovanos bus perkamos? Juk grupėje yra 23 vaikai. Susidaro solidi suma – 575 eurai. Kai paverti į litus, plaukai atsistoja piestu", – dėstė klaipėdietė.

Moteris prisiminė, kai vienais metais darželyje iš tėvų kalėdinei šventei buvo renkama po 15 litų.

"Tada dvejų metų amžiaus vaikams nupirko visokių saldainių "barbarisų" ir plastilino. Štai tau ir dovanos", – pasakojo močiutė.

Pasak klaipėdietės, rinkti vaikų kalėdinei šventei darželyje po 25 eurus nusprendė keli tėvai.

"Atsistojo vienas per susirinkimą ir pareiškė, kad bus taip. Kiti tylėjo. Dabar tėvai darželiuose išvis bijo ką nors pasakyti, kad vaikas nenukentėtų. Dreba ir tiek. Galėjo bent auklėtoja numalšinti turtingų tėvų iniciatyvą. Juk ne visi tikrai gali leisti šventei 25 eurus. O jei darželį lanko du vaikai? Iš kur paimti 50 eurų? Ne visi turi tiek pinigų. Yra žmonių, kurie sunkiai verčiasi", – teigė moteris.

Apdovanos ir auklėtojas

Panašios sumos kalėdinėms šventėms renkamos ir kituose uostamiesčio vaikų lopšeliuose-darželiuose.

Klaipėdietė, kurios dukra lanko įstaigą šiaurinėje miesto dalyje, pasakojo, kad renginys šiemet atsieis 20 eurų. Grupėje yra per 20 vaikų.

"Pusšešto euro kiekvienam vaikui atsieis Kalėdų Senelio pasirodymas. Mažųjų dovanoms išleisime po penkis eurus. Dviem auklėtojoms ir auklytei planuojama pirkti čekius, kurių vieno vertė – 30 eurų. Dar už 20 eurų pirksime dovaną muzikos mokytojai. Jei liks pinigų, šie atsidurs grupės fonde", – vardijo moteris.

Pasak klaipėdietės, suma tikrai nemaža, bet viskas šiais laikais kainuoja daug, o norisi ne tik pasveikinti vaikus, bet ir pedagogus, jiems padėkoti už darbą, rūpestį.

Pradinuko šventei – 55 eurai

Kai kuriose mokyklose kalėdinė šventė atsieis dar brangiau.

Vieno antroko mama pasakojo, kad į klasės fondą buvo surinkta po 30 eurų, o už Kalėdų šventę mokykloje paprašyta dar 25.

"Ar čia man vienai nėra normalu tokios sumos? Ką turi daryti šeimos, kurios augina kelis vaikus? Belieka neleisti vaiko į šventę", – tvirtino moteris.

Kitose švietimo įstaigose šventinis renginys, dovanos vaikams ir mokytojams atsieina nuo 10 iki 30 eurų vienam mokiniui.

Pasitaiko, kai iš anksto surenkamas klasės fondas, kuris naudojamas visiems renginiams, gimtadieniams, ir tėvams nereikia mokėti papildomai.

Daugumą tėvų stebina paties Kalėdų Senelio paslaugos kainos. Jo pasirodymas atsieina 5 eurus vaikui.

Senelis už trumpą pasirodymą gauna daugiau nei 100 eurų. O kiek grupių darželyje? Susidaro tikrai solidi suma.

"Grupėje dažniausiai būna per 20 mažylių. Tai Senelis už trumpą pasirodymą gauna daugiau nei 100 eurų. O kiek grupių darželyje? Susidaro tikrai solidi suma. Puikus verslas. Pikta tik, kad taip pelnomasi iš vaikų", – nepasitenkinimą reiškė kita mama.

Kokybiška prekė kainuoja

Profesionalus aktorius Petras Lisauskas, "seneliaujantis" jau septynerius metus, pripažino, kai pradėjo dirbti, vienam vaikui Kalėdų Senelio pasirodymas kainavo 5 litus (1,45 euro), dabar – 8 eurai.

"Šiemet mano pasirodymas Vilniaus ugdymo įstaigose kainuoja 8 eurus, kituose miestuose – 7 eurus. Vieninteliame Alytuje purkštavo, kad yra per daug. Man pradėjo dėstyti kažkokius ekonominius aspektus. Tačiau aš savo poziciją apgyniau, paaiškinau, kad susimoku mokesčius, o tai šioje srityje daroma ne visada. Aš save drąsiai priskiriu prie visos Lietuvos Kalėdų Senelių "Top 10". Esu profesionalus aktorius ir mano pasirodymai yra kokybiški šventiniai spektakliai", – teigė P.Lisauskas.

Esą "pigaus" Kalėdų Senelio šleifas velkasi dar nuo tų laikų, kai šį vaidmenį paprastai atlikdavo persirengęs tėvas nemokamai.

"Esu girdėjęs ir tokių pretenzijų, kaip mes drįstame už savo darbą norėti pinigų. Yra skaičiuojamos mano pasirodymo minutės. Sulaukiu labai daug keistų klausimų, bet kai žmonės eina į teatrą, tokių klausimų neuždavinėja. Save priskiriu prie "brangesnių" Senelių, bet savo darbą padarau kokybiškai, kad ir kaip egoistiškai tai skambėtų. Išskirtinumas yra tas, kad mano barzda yra tikra, todėl manau, kad esu "gražesnis ir tikresnis" Senelis", – pabrėžė P.Lisauskas.

Kodėl nerūpi kokybė?

Paslaugų įkainio dydį lemia ir sąžiningai mokami mokesčiai.

P.Lisauskas tikino, jog pastaruosius trejus metus tai daro sąžiningai iš pilietinių paskatų ir tam, kad turėtų teisę, kaip pats teigia, "burnoti prieš valdžią".

"Kuo greičiau Seniai pradės mokėti mokesčius ir vaikų tėvai supras, kad kokybė kainuoja, tuo greičiau liausis piktinęsi. Jie nori padovanoti kokybišką dovaną vaikui, tegul padovanoja ir kokybišką šventę. O dabar Kalėdų Seneliai liko tik dovanų kurjeriai, kurie užsiprašo nemenką kainą už savo pastuksenimą lazda į grindis, ir visiems tinka. Man tokie dalykai netinka, aš atidirbu už kiekvieną eurą sąžiningai", – tikino P.Lisauskas.

Profesionalus Kalėdų Senelis dėstė, kad socialiai jautrioms grupėms taiko nuolaidas, jei renginyje dalyvauja du ar daugiau vienos šeimos narių.

Be to, sužinojęs, kad už vargingiau gyvenančios šeimos vaikus sumokėjo kitų darželinukų ar mokinių tėvai, P.Lisauskas už pasirodymą iš jų visai pinigų nepaėmė.

"Kalėdų Senelio programa turi būti kokybiškas teatrinis pasirodymas, kuris turi būti vertingas, o ne mamyčių kirkinimas, svaidant seksistinius juokelius, kaip neretai pasitaiko. Vaikai to galbūt nesupranta, bet dedasi į galvą. Tik kažkodėl tokius Senius, kurie yra "pigesni", pateisina. O kai pasakai savo įkainius, pyksta, kad brangu. Tai pradžioje tegul išsiaiškina, už ką jie moka", – aiškino profesionalus aktorius-Kalėdų Senelis P.Lisauskas, kuris yra pelnęs "Sidabrinės gervės" apdovanojimą ir du kartus nominuotas "Auksiniam scenos kryžiui".

Seneliai perlenkė lazdą?

Vis dėlto ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro artistas Stanislovas Rezgevičius, savo karjeroje kasmet prieš Naujuosius metus atlikdavęs ir samdomo Kalėdų Senelio vaidmenį, mano, kad šios paslaugos kaina turi būti protinga. Ji neturėtų sugadinti šventinės nuotaikos šeimai.

Ar jie kokie nors šitos srities mokslų daktarai? Juk dažniausiai jie – saviveiklininkai.

"Tiesą sakant, nesuprantu, kas turi įtakos tokiam Kalėdų Senelių paslaugų brangimui. Per kelerius metus kitų žmonių algos juk nepakilo penkis su puse karto. Nelabai suprantu tokių įkainių. Juk rūbų kasmet naujų nesiuva. Žinoma, reikia kūrybiškumo, fantazijos, pasiruošimo. Tačiau tai daro tikrai ne visi. Ar jie kokie nors šitos srities mokslų daktarai? Juk dažniausiai jie – saviveiklininkai. Profesionalių aktorių nedaug. Sukelia triukšmą, pažaidžia porą žaidimų, ir viskas. Neįsivaizduoju, kodėl tokius pinigus už tai lupa?" – stebėjosi S.Rezgevičius.

Jau kurį laiką savo Kalėdų Senelio apdarų S.Rezgevičius nebedėvi ir jie kabo spintoje tarsi atsiminimas iš praeities, tačiau sako, jei vėl taptų Seneliu, tikrai neplėštų tokių pinigų, nes visiems dabar yra sunku.

"Spėju, kad Seneliai panašūs į poilsiaviečių nuomotojus kurorte, kurie per vasaros sezoną siekia užsidirbti visiems metams. Suprasčiau, jei vaidintų kalėdinį spektaklį kokie trys žmonės, vaidintų pasaką, būtų įdėję daug darbo, tada gal ir galėtų paprašyti 7 eurų nuo vaiko. O dabar ateina vienas pats Kalėdų Senis, ir tas netikras, bet labai brangus. Taip negalima, kaina turi būti adekvati, žmoniška", – įsitikinęs S.Rezgevičius.

Supainiojo bendrapavardžius

1970-aisiais įkurtas "Nerijos" ansamblis – bene garsiausias visų laikų lietuviškos muzikos kolektyvas.

Jis lyg šiol – legenda, o jo atlikėjai – impozantiški ūsuočiai ilgais plaukais liko ištikimų gerbėjų žvaigždėmis iki šiandien.

Todėl kiekvieno jų mirtis sukrečia.

Prieš dvi savaites bičiuliai ir artimieji atsisveikino su S.Čiapu – trimitininku ir vokalistu bei ansamblio vadovu, kuris jo vairą perėmė mirus "Nerijos" lyderiui ir kūrėjui Romualdui Bieliauskui.

Pirmiausia kažkodėl visi jį susiejo su kitu ansamblio dainininku Antanu Čapu. Tad nenuostabu, jog užuojautų dėl tėvo tariamos mirties sulaukė jo sūnus Nerijus.

"Tėvui sakiau, kad jis 200 metų gyvens, nes man dabar visi skambina, rašo, užuojautas reiškia dėl jo mirties. S.Čiapą su mano tėvu painiodavo visą laiką, net mane painiojo su jais. Todėl aš niekuo nesistebiu. O mano tėvas turi nepaprastą humoro jausmą, kaip ir visi "nerijiečiai", ir į tą jo priešlaikinį "numarinimą" jis reagavo labai paprastai. Mano tėvas – gyvas anekdotas", – šypsojosi N.Čapas, kuris ansamblio garbei ir pavadintas Nerijumi.

A.Čapas taip pat nesistebėjo, kad jį painioja, nes jo paties šeimoje buvo trys skirtingos pavardės.

Taip nutiko dėl to, kad sovietiniuose pasų staluose dirbo rusakalbiai ir per daug nesigilino į lietuviškų pavardžių subtilybes.

"Mano paties ir mano tėvo pavardė – Čapas, mama – Čiapienė, brolis – Čiapas, o seserys – Čepaitės, taigi vienoje šeimoje trys skirtingos pavardės. Tad, kai mane supainiojo su amžinaatilsiu S.Čiapu, nenustebau. Visas dešimt dienų po jo mirties dar skambinėjo, norėdami pasitikslinti, ar aš dar gyvas", – apie makabrišką painiavą kalbėjo "Nerijos" solistas A.Čapas.

Iš trijų Stasių liko vienas

Ansamblyje grojo ir dainavo trys Stasiai – Povilaitis, kurį bičiuliai ir vadino Stasiu, neiškraipydami vardo, Čiapas, kurį pravardžiavo Staska, ir Rezgevičius – Staselis, nes iš jų buvo mažiausio ūgio.

Pirmieji du – jau mirę.

Mūsų gyvenimas buvo tarsi didelis koncertas.

"Mes buvome apdovanoti Dievo ir likimo, kad mums teko taip pagyventi, jog kitiems nė nesisapnuoja. Mūsų gyvenimas buvo tarsi didelis koncertas. Gyvenome triukšmingai, mirštame tyliai. Taip ir Stasys visai neseniai. Apie jo mirtį mums pranešė jo sesuo Genovaitė", – pasakojo S.Rezgevičius.

Pasak S.Rezgevičiaus, jie už tą laiką turi susimokėti, nes įtempti koncertai, kelionės, netvarkingas maitinimasis, gyvenimas be stabilaus režimo padarė savo juodą darbą.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad artisto gyvenimas yra lengvas.

Šlovingiausiais metais "Nerija" per dieną koncertuodavo du ar tris kartus. O tai – nemenkas krūvis.

"Apie "Neriją" galvoju nuolat, nes tai – patys gražiausi jaunystės metai. Mes šeimoje tiek laiko nepraleisdavome, kaip kolektyve. Kartu keliaudavome, koncertuodavome, pietaudavome ir pusryčiaudavome. Visur kartu. Tai nepamirštama, jie buvo tikroji mano šeima. Yra tokių paslapčių, kurių ir šiandien mūsų artimieji nežino, o kolegos žino ir niekada jų neatskleidė. Bet tas ratas vis siaurėja, nedaug mūsų jau nebeliko", – liūdnokai pratarė A.Čapas.

S.Rezgevičius suskaičiavo vienuolika kolegų, kurių jau nebėra – R.Bieliauskas, Artūras Rimkus, Alvydas Lukoševičius, Mikas Grumbinas, Algis Mockūnas, Vytas Danisevičius, Zenonas Kalvaitis, Algis Kuzmickas, Benediktas Gadeikis, S.Povilaitis ir dabar – S.Čiapas.

Pirmoji netektis – R.Bieliauskas

Ypač skausminga visiems buvo ilgamečio ansamblio vadovo Romualdo Bieliausko ankstyva netektis.

Su juo bendravę ir dirbę muzikantai bei vokalistai vienu balsu šlovina jo talentą bei profesinę nuojautą, kurios dėka ansamblis ir tapo vienu madingiausių savo laikų muzikos kolektyvų.

Už karjerą "Nerijoje" charizmatiškasis Simonas Donskovas dėkingas būtent Romualdui, kuris jį pastebėjo dainuojantį restoranuose.

"Pamenu, jis prie manęs priėjo ir pasakė, kad dar ne mano laikas, bet sako: "Tu ateisi į "Neriją". O patekti į šitą ansamblį buvo tas pats, kas krepšininkui – į Kauno "Žalgirį" ar Lietuvos krepšinio rinktinę. Taip jautėsi tada ir atlikėjas, patekęs į "Neriją". R.Bieliausko laikais "Nerija" ir pasiekė savo populiarumo viršūnę. Manau, jei jis būtų ilgiau gyvenęs, mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip", – įsitikinęs S.Donskovas.

Jau tada R.Bieliauskas sunkiai sirgo, neteko daug svorio, kai kurie kolektyvo nariai ilgą laiką net nežinojo apie jo ligą, stengėsi apie tai nekalbėti.

"Tik po kokio mėnesio sužinojau, kad vadovas serga ir kokia tai liga. Pamenu, kai jam pavykdavo suvalgyti kiaušinį su sumuštiniu, džiaugdavosi, kad gerai jaučiasi. Jis kovojo už mus iki paskutiniųjų, neleido mūsų niekam žeminti. Jis buvo supertalentas", – įsitikinęs S.Donskovas.

Gražiausias gyvenimo etapas

S.Donskovas teigė tada patekęs į susiformavusį tvirtą kolektyvą, turintį "žvėrišką" populiarumą.

Esą tokių populiarių grupių Lietuvoje nebėra. Tada už durų laukdavo antra tiek į koncertus nepatekusių žiūrovų.

"Pakliuvau į gero mokytojo rankas, R.Bieliauskas dirbo su atlikėjais. Jam atnešdavau daug dainų, jis visas jas atmesdavo. Vienu metu man net pasirodė, kad jis iš manęs tyčiojasi. Paskui atnešiau, mano manymu, kažkokią nežymią dainelę, jis man pasakė, kad man dabar reikia būtent šitos dainos. Taip atsirado "Laiko ratas", "Balti pūkai", "Švelnumas" ir dar daug bendrų dainų, kurias kartu sukūrėme", – prisiminė S.Donskovas.

Tada esą reikėdavo tik ateiti į koncertą ir padainuoti, buvo viskuo pasirūpinta.

Dainininkas teigia, kad tai buvo patys šviesiausių ir gražiausių jo kūrybinio gyvenimo etapas.

"Bandau peržvelgti, kur dar šviesu buvo. Taip, tikrai, čia buvo šviesiausias etapas. Mes buvome jauni, laisvi, pavalgę, labai pasiturintys. Ir niekada negalvojome, kad keisis santvarka, kad pasensime. Anot A.Montvilos: "Konjakas, likeris, vynas saldus, moterys nuogos, tėvynė nežus" – tokiu ritmu. Būtų buvę labai gerai, kad Romualdas dar būtų pagyvenęs, daugelio mūsų gyvenimai būtų pasisukę kitaip, ir mano – taip pat", – įsitikinęs atlikėjas.

Valentino dienos polėkis

Ši istorija nutiko visai ne vasario 14-ąją, Valentino dieną, o gegužės 10-ąją beveik prieš trejus metus. Bet nuotykis tikrai vertas įsimylėjėlių šventės.

Tądien romantiškas klaipėdietis sumanė pasipiršti savo mylimajai Monikai.

Piršliu turėjo pabūti humoro nestokojantis ir rizikuoti nebijantis, tada 67-erių Muzikinio teatro solistas S.Rezgevičius.

Tik dainuoti po sužadėtinės langais jo niekas neprašė. Stanislovas, be kita ko, yra dar ir profesionalus sklandytojas, o piršlybų scenarijus buvo grynai klaipėdietiškas.

"Aš savo parasparniu turėjau praskristi jūros pakrante, kur ketino vaikštinėti sužadėtiniai, ir jiems virš galvų išskleisti ilgą plakatą su užrašu "Monikute, ar tekėsi už manęs?" Merginai šis momentas turėjo būti staigmena, ji nieko nežinojo, ką sumanė jos mylimasis", – pasakojo pašėlęs piršlys.

Planus sujaukė rūkas

Planas buvo ne itin sudėtingas.

Sužadėtinis su savo mergina turėjo ateiti prie jūros Melnragėje, o Stanislovas privalėjo praskristi pakrante prieš juos ir išskleisti romantišką plakatą.

"Jis man sakė: mes grožėsimės jūra ir staiga mums prieš akis praskrisi tu, išskleidęs vėliavą, kur didelėmis raidėmis juoduos "Monikute, ar tekėsi už manęs?" Sumanymas tikrai labai gražus ir romantiškas. Man labai patiko, todėl nedvejodamas sutikau. Bet, kai atvykome prie jūros, lyg tyčia užslinko tirštas rūkas. Nusprendžiau laukti, nes kilti į dangų atrodė pavojinga", – prisiminė Stanislovas.

S.Rezgevičius ėmė vaikštinėti pakrante ir nusprendė rizikuoti, nes kranto linija buvo matyti aiškiai. Jis pagalvojo, kad pakils, praskris pakrante, ir viskas bus gerai.

Aukštai kilti nereikėjo, Stanislovas turėjo išnirti kaip koks Skrajojantis Olandas iš miglos.

Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad bus kur kas sudėtingiau, nei atrodė.

"Kai pradėjau sklęsti, man tas plakatas iš kuprinės išsivyniojo, nes prieš kylant kraštas truputėlį išslydo, taigi jau pakilęs pasilenkiau ir pradėjau tą plakatą taisyti. Dar užmečiau akį, kad skrendu išilgai kranto, galvojau, pasisuksiu, ir viskas bus gerai", – prisiminė Stanislovas.

Klajonės su mirties prieskoniu

O toliau jau buvo visai nebelinksma. Stanislovas staiga pakėlė akis ir suvokė, kad nebemato kranto.

Pakilus į 20–30 metrų aukštį, rūkas tapo tirštas tarsi vata, o tas nesklandumas su plakatu visai sumaišė kortas.

"Prasukau vieną ratą, antrą. Neberandu kranto. Sukinėjuosi, pažiūriu į jūrą, o ji – it stiklas. Nė bangelės, jei jos raibuliuotų, žinočiau, kurioje pusėje pakrantė. Prasukau dar didesnį ratą ir dar vieną. Nieko. Štai tada sukaustė baimė, nuvilnijo nuo smegenų iki kojų. Jergutėliau, supratau, kad gyventi liko tiek, kiek benzino lašų bake", – pasakojo sklandytojas.

Stanislovas išlaikė šaltą nuovoką ir nusprendė skraidyti nedideliais ratais bei tikėtis, kad galbūt pasirodys koks nors saulės spindulys, pagal kurį jis galės susiorientuoti, kurioje pusėje krantas.

Bandė pakilti aukštyn, tikėjosi, kad virš rūko pamatys saulę.

"Pradėjau kilti, prasidėjo lietus. Variklis vos traukia, sparnas šlapias, pats permirkau. Bijojau pajudėti, kad tik variklis neišsijungtų. Buvo gegužės 10 diena, vandens temperatūra – tik 8 laipsniai. Pagalvojau, jei nukrisiu, 10–20 minučių pasitaškysiu jūroje, ir viskas. Ir tada pagalvojau: Viešpatie, kodėl tu man atsiuntei tokią žiaurią mirtį? Būčiau parasparniu tėškęsis iš debesų į žemę, būtų paprasčiau, o dabar reikės taip ilgai žiopčioti, kad nuskęsčiau", – apie neužmirštamas emocijas greitakalbe bėrė Stanislovas.

Vilties prošvaistė

Paklydėlis vis suko ratus rūke, apačioje matė jūrą ir daugiau nieko. Vėl pabandė pakilti aukščiau, neišėjo.

Žmogus vis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo laikas šioje žemėje jau baigėsi.

"Pamenu, galvoje sukosi mintys, kad dar noriu gyventi, kad dar daug ko nepamačiau, nesužinojau, neišgirdau, nepatyriau, nepaskraidžiau. Nors nesu jau toks jaunas, bet mirti nenorėjau. Negalėjau patikėti, kad jau viskas. Pasižiūrėjau į laikrodį. Klaidžiojau rūke tarsi tas ežiukas jau 25 minutes. Kaustė baimė ir nežinia. Pamačiau žemiau sklandančias žuvėdras, supratau, kad esame netoli kranto, bet vis tiek jo nebuvo matyti. Kur ta žemė?" – siaubingus išgyvenimus prisiminė S.Rezgevičius.

Sklandytojo nepaleido mintis, kad kur nors vis tiek prasiskverbs saulės ir tuo pat metu vilties spindulys – jo gyvybės garantas.

"Buvo po vidurdienio, saulė turėjo būti pietuose, vadinasi, kairėje nuo jos – rytai, ten, kur man ir reikėjo. Prasukau dar kelis ratus ir netikėtai pašviesėjo, kaip pagal užsakymą. Aš išsyk sprukau į kairę, nes žinojau, kad benzino liko nedaug. Skridau kelias minutes, o kranto vis nematyti. Pagavo siaubas – nejaugi apsirikau. Ir staiga žemė. Žemė! Žemė! Šaukiau kaip koks Kristupas Kolumbas, atradęs Ameriką", – pasakojo Stanislovas.

Artistas – iki galo

S.Rezgevičius neslėpė, jog už šią netikėtą sėkmę dar skrisdamas pasimeldė, kad aukščiausiosios jėgos jam leido grįžti.

Tačiau jo nuotykis tuo nesibaigė. Išniręs iš rūko, pamatęs sužadėtinius, pamojavo jiems. Šie lengviau atsiduso, mojo jam ir neslėpė džiaugsmo, kad viskas gerai baigėsi.

"Nusprendžiau dar kartą praskristi pro juos ir ketinau išskleisti plakatą. Sklendžiau staigų posūkį, sparnas buvo šlapias ir jis man prie pat kranto subliūško. Tad likus dviem metrams pliumptelėjau į jūrą. Išbridau. Sužadėtiniai žiūri, kas čia man dar nutiko. Visą įrangą numečiau, išsitraukiau tą plakatą "Monikute, ar tekėsi už manęs?" ir bėgte su juo prieš vėją", – juokėsi iš savo nuotykio pašėlęs piršlys.

Adrenalino užteko visiems

Sužadėtiniai, pamatę Stanislovą, bėgantį krantu su tuo plakatu, ir juokėsi, ir verkė. Juk stresą išgyveno ir jie jo belaukdami. Pora taip pat nežinojo, kaip jam padėti.

"Jie gi skambino į gelbėjimo centrą, kai tik aš prapuoliau. Sakė, į jūros pusę nuskrido žmogus ir negrįžta, veikiausiai pasiklydo rūke. Gelbėtojai klausė, kas tas žmogus, jie pasakė pavardę. Tie dar paklausė, kiek man metų. Pasakė, kad 67-eri. Gelbėtojai ėmė klykti. Ką? Ir dar skraido tokio amžiaus?" – šypsojosi Stanislovas.

Pribėgęs prie merginos piršlys išbučiavo ją ir atsiprašė, kad taip išgąsdino.

Mergina pro ašaras šypsojosi ir vis kartojo, kad tas piršlybas atsimins visą gyvenimą.

"Išgąsčio buvo užtektinai, tačiau tie bendri išgyvenimai ją ir jos mylimąjį tik dar labiau suartino. Sakė, kad piršlybas atsimins ilgam. Ir aš atsiminsiu. Kas galėjo pagalvoti, kad turėdamas šitokią sklandymo patirtį padarysiu tokią kvailą klaidą, dėl kurios vos galvos nepadėjau. Visiems savo skraidantiems bičiuliams nuolat kartoju, kad savisaugos instinktas turi būti visiškai įjungtas, o pats pasielgiau priešingai. Galima sakyti, jog tądien gimiau antrą kartą, nes kai patikrinau baką, benzino buvo likę kelioms minutėms", – savo ekstremalių piršlybų istoriją baigė linksmasis artistas S.Rezgevičius.

Slaptas artistų gyvenimas

S.Rezgevičius – tipiškas Kalėdų Senelis. Jis tokį primena net vasarą, kai savo veido neslepia po geradario barzda. Kolegų švelniai Staseliu vadinamas, jis nuolatos linksmas, judrus, visada besišypsantis. Ir tokių Senelių artistų tarpe – ne vienas.

"Aš jau labai seniai seneliauju, dar iš Muzikinio teatro Kalėdų seneliu būdavo ir Šarūnas Juškevičius, bet dabar, jau, kaip pats sako, pavargo ir šitą užsiėmimą metė. Ir tikrai, šiam darbui reikia labai didelės fizinės ištvermės ir emocinių jėgų", – savo pasakojimą pradėjo S.Rezgevičius.

Namuose – stebuklo laukimas

S.Rezgevičius neslepia savo amžiaus. Jam – 71-eri. Tačiau vitalinė energija užgožia, kaip bežiūrėsi, solidžią metų naštą. Sunku patikėti, kad šis žmogus, regis, visai nenuilsdamas, gali kelis valandas linksminti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, kurie savo judrumu gali pribaigti net profesionalų sportininką.

"Į šeimas, apsirengus Kalėdų seneliu tekdavo eiti dar tais laikais, kai Kalėdų mūsų šalyje atvirai niekas nešvęsdavo. Pamenu, ateidavau į šventiškai papuoštus namus, kur net sienos alsuodavo iškilmingo momento laukimu: papuošta eglutė, išpuoselėti vaikai, seneliai ir tėvai. Nuotaika tokia šventiška, kad žodžiai man pasipildavo tarsi iš gausybės rago. Nepakartojamas emocijas išgyvendavau ir aš pats", – prisiminė S.Rezgevičius.

Sprigtas neklaužadai į nosį

Paskui, anot artisto, visuomenėje įvyko kažkoks lūžis. Veikiausiai tai susiję su modernių technologijų įsiliejimu į mūsų gyvenimą. Vaikai esą pasidarė kažkokie kitokie nei anksčiau – labiau pikti, pasipūtę ir net agresyvūs.

"Tada jau pasitaikydavo visko. Buvo atvejis, kai vaikas mane iškoneveikė, pareiškęs, kad aš netikras Senelis, nes neatnešiau kažkokio ypatingo žaislinio krano, kurio jis taip laukė. O Agluonėnuose buvo tokių turtingųjų susiėjimas, tai ten vienas mažius įpykęs skaudžiai spyrė man į koją, kad net akyse pažaliavo. Tada aš jam irgi pokštą iškrėčiau", – šypsojo Kalėdų senelis.

S.Rezgevičius pasakojo, kad, nutaisęs rūsčią miną, paklausė, kaip jis "drįsta kelti koją prieš Senelį" ir švelniai sprigtelėjo neklaužadai į nosies galiuką. Turbūt pataikė į skausmingą vietą, nes vaikas apsiašarojęs nuskuodė skųstis tėčiui.

"Pamenu, ateina toks dvimetrinis kvadratinis dėdė (aš jam kone iki liemens) ir savo vaiko klausia, kas jį nuskriaudė. Tas rodo į mane. Aš nepasimečiau ir išrėžiau, kad ginsiuosi. Tėvas numojo ranka ir pakvietė prie stalo, pirštu pagrūmojęs savo sūnui. Taigi, vaikai ilgainiui pradėjo keistis. Anksčiau dar matydavau šviesą jų akyse, paskui ji kažkur išnyko", – liūdnai nutęsė S.Rezgevičius.

Turėjo tapti šou menu

Pasikeitė laikai, su jais – mados ir papročiai. Net Kalėdų seneliui reikalavimai išaugo. Pasak S.Rezgevičiaus, dabar jis turėjo tapti šou menu.

"Dabar šokių ir dainelių nepakanka, tenka ir lazdą ant nosies ar kojų pirštų užsidėjus laviruoti. Tada tampu savu. Keista, bet žodžiai tarsi prarado prasmę. Suprantu, kad niekas nemėgsta ilgų kalbų. Ir pats vaikams sakau: "Kalbėkite trumpai, prašykite mažai, eikite greitai". Pats išmokau to tempo, bet ir tas kartais nepadeda. Pamenu, mano vienam kolegai, kuris nesuspėjo su laikmečiu, vaikai išrėžė, kad dėtų dovanas ir nešdintųsi lauk", – pasakojo Kalėdų senelis.

S.Rezgevičius neslėpė, jog kiekvienas atėjimas pas vaikus yra tarsi egzaminas, tarsi autorinis koncertas, į kurį eini pats vienas, be orkestro.

"Dažniausiai vaizdelis toks – įeini į ryškiai apšviestą išpuoštą salę, priekinėse eilėse sėdi gražios jaunos mamytės ir viską filmuoja. Pamenu, per vieną šventę lauke pliaupė lietus. Įsispyriau į plaukmenis, užsidėjau nardytojo kaukę su vamzdeliu ir atbulas įėjau į salę. Visi krito juokais. Sakau, vaikai, pagaliau pas jus atplaukiau. Ir kiekvienas toks pasirodymas sukelia vidinius virpuliukus tarsi prieš tikrą spektaklį teatre", – tikino Kalėdų senelis Stanislovas.

S.Rezgevičius pripažino, jog būti Kalėdų seneliu nėra taip lengva net tada, kai šis smagus vaidmuo tampa gyvenimo būdu. Esą sunkiausia masiniuose renginiuose, kuriuose pasirodymai veja vienas kitą, ir laukia Senelio išėjimas į sceną.

"Suvaldyti didelę masę žmonių, ypač pelnyti jų dėmesį nelengva. Aš moku šaukti kaip koks indėnas. Tada visi nuščiūva ir jau galiu dirbti. Eiti pas vaikus, tas pats, kas išpažintį atlikti, turi būti atviras ir nuoširdu, nes jie jaučia netikrumą ir to nepriima" – sakė Stanislovas.

Iki ašarų graudus susitikimas

Vieną labiausiai jaudinančių S.Rezgevičiaus susitikimų buvo su neįgaliaisiais suaugusiais žmonėmis. Kolegė iš Klaipėdos muzikinio teatro paprašė Stanislovo nueiti pas tuos žmones apsirengus Kalėdų seneliu.

"Pradžioje išsigandau, ir ne šiaip sau. Atėjau, patalpa papuošta, šventiška, sėdi jie visi. Surengiau pasirodymą. Po jo vienas priėjo prie manęs ir sako, Seneli, aš noriu nusižudyti. Buvo ilgas pokalbis su juo, kol įtikinau, kad gyventi, nepaisant nieko, yra verta. Man pačiam buvo taip buvo sunku viduje. Be to, pusė tų žmonių per tą vakaronę verkė, nežinau, gal sugraudinau juos savo kalbomis, gal jie pirmąkart nuo vaikystės turėjo tokią šventę. Man ir pačiam tai buvo didelis išbandymas", – pripažino Stanislovas.

Stanislovas prisiminė moterį, prie jo priėjusią tą vakarą, kuri atnešė pramuštą autobuso talonėlį ir surašytą ilgiausią poemą apie tai, kaip ji turėjo tą bilietą, bet kažkur užmetė ir, kaip nepelnytai ją nubaudė kontrolieriai. S.Rezgevičius teigė, kad tai buvo vienas sunkiausių jo pasirodymu per visą Kalėdų senelio karjerą.

Su propeleriu ant nugaros

Na o didžiausias Stanislovo išradimas – skraidantis Kalėdų senelis. Jis nusprendė pakilti į dangų, tuo nustebindamas net pačius didžiausius švenčių skeptikus. Polinkį skraidyklėms artistas S.Rezgevičius turi jau labai seniai, dar tada, kai koncertuodavo su legendiniu ansambliu "Nerija".

"Jau tada man buvo kilusi mintis, ei, juk aš galiu skristi apsirengęs Kalėdų seneliu. Pamenu, kartą apsirengiau ir pakilau virš Klaipėdos. Tiesa, teko aukštokai pakilti, nes tarp namų laviruoti nesaugu, jei užgestų variklis, nukrisčiau, o dar tie rūbai viską apsunkina. Skraidžiau Jūrininkų prospekte, man žmonės mojavo ir šaukė. Įsivaizduoju, kokia nuostaba buvo pamatyti Senį praskrendantį su motoru ant nugaros", – juokėsi S.Rezgevičius.

Stebuklingą pasirodymą artistas surengė per vienas Kalėdas, kai atskrido į Karklę, kur jo laukė grupelė laimingųjų. Esą šiuo metu laiku oras skraidymui Klaipėdoje dažniausiai būna nepalankus, o ta diena buvo puiki. Nors skrydis buvo gana sudėtingas ir tada. Barzdą teko tvirtinti labai gerai, nes greitis didelis, vėjas galėjo nuplėšti, be to, kad ūsai vis uždengė akis.

"Kiek emocijų kilo, kai pasirodžiau, pasisukiojau jiems virš galvų, numečiau nedidelius maišelius su dovanomis. Paskui nusileidau pabūti. Vaikams – didžiulis įspūdis. Sakau, mano elniai kažkur išsilakstė, tai teko skristi pas jus kitu būdu. Iš per šias šventes labai norėčiau taip pasipuošęs paskraidyti virš miesto, pasveikinti žmones. Suteikti gerų emocijų", – dėstė S.Rezgevičius.

Stanislovas prisiminė, kad net vasarą, jis pasipuošęs Kalėdų senelio rūbais skraidė virš miesto, o nustebusiems žmonėms nusileidęs paaiškino, kad pasiklydo, žiemos beieškodamas.

Jėgų suteikia dangus

Pasak Stanislovo, šventės ateina ir praeina, tačiau mokėti gyventi taip, kad kiekviena diena būtų tarsi šventė, nėra paprasta. Buitis ir kasdienės smulkmenos esą suvelia gyvenimą ir apkrauna nereikalingomis problemomis. Išsigelbėjimą iš viso to ir vitalinių jėgų S.Rezgevičiui suteikia dangus.

"Girdžiu žmones kalbančius apie laimę. O kas ta laimė? Man tai tokios akimirkos, kai siela dainuoja. Aš, kai pakylu į dangų, visada dainuoju. Koks būnu laimingas tada. Buvo atvejis, skrendu ir matau Klaipėdą šešėlyje, o aš – virš debesų ir saulė man vienam tuo metu švietė. Štai dėl ko verta gyventi. Ir tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi, kad kažkada Dievas ar likimas mane privertė pažvelgti į dangų", – džiaugėsi Kalėdų senelis Stanislovas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai – tarptautinio projekto dalyviai, jau grįžo iš Elblongo Lenkijoje, kur vaidino W.Shakespearo spektaklio "Romeo ir Džuljeta" premjerose lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Eksperimento tikslas – skatinti trijų šalių tarpusavio kultūrinį dialogą. Spektaklyje vaidino ne dramos teatro aktoriai, o muzikinio teatro artistai.
20 artistų grupė iš Klaipėdos scenoje pasirodė su lenkų ir rusų aktoriais. Spektaklyje iš viso vaidino per 60 profesionalių artistų.

"Įspūdis labai geras, pasikeisti patirtimi, pažiūrėti, kaip dirba dramos teatras labai įdomu. Juk mes patys esame iš muzikinio. Vaidinti trimis kalbomis tą patį veikalą labai keista", – prisipažino Klaipėdos muzikinio teatro aktorius Stanislovas Rezgevičius.

Jis juokėsi, jog su kolegomis scenoje kažkaip pavyko susikalbėti. Esą šitas Babelio bokštas patiko žiūrovams, jie nuoširdžiai plojo.

"Pačioje spektaklio pradžioje pamiršau savo tekstą, mano porininkas sako, kalbėk bet ką. Bet sugebėjau kažkaip žaismingai išsisukti iš situacijos, niekas nesuprato, kad kažkas ne taip", – šypsojosi S.Rezgevičius.

Anot projekto iniciatoriaus ir pagrindinio režisieriaus Miroslawo Siedlerio, kalba šiuo atveju atliko antraeilį vaidmenį. Svarbesnė buvo aktorių emocijų, santykių, jausmų raiška. Jiems teko nelengva užduotis: personažų jausmus ir vidinius išgyvenimus žiūrovams atskleisti ne žodžiais.

Esą sunkiai įgyvendinamas teatrinis eksperimentas, anot jo organizatorių, puikiai pavyko. Visus penkis pasirodymus Lenkijos Elblongo A.Sevruko dramos teatre lydėjo žiūrovų anšlagai.

Daugelis jų sulaikę kvapą stebėjo pasirodymus, net jei vienos ar dviejų spektaklyje vartojamų kalbų ir nesuprato.

Kaip lietuviškai kalbančiam Romeo Jeronimui Miliui pavyko scenoje įsimylėti lenkaitę Džuljetą – Natalią Jakubowską, o lietuvaitei Džuljetai – Beatai Ignatavičiūtei puoselėti jausmus lenkų Romeo Piotrui Boratynskiui, žiūrovai turės galimybę pamatyti ir Lietuvoje. Trikalbės premjeros vyks kitų metų sausio 11–15 dienomis.

Klaipėdos muzikinio teatro solistas Stanislovas Rezgevičius pripažįsta, jog gyvena du gyvenimus – vieną scenoje, kitą – danguje. Charizmatiškasis artistas, grojęs legendiniame ansamblyje "Nerija", nuo ankstyvos jaunystės – aistringas sklandymo fanatikas.

Arijos "Trinyčių" ceche

– Iš kur esate kilęs?

– Gimiau Panevėžio rajone, bet nuo 1951 m. gyvenu Klaipėdoje. Pamenu, dar mažą mane su broliuku mama atsivežė į sugriautą miestą. Gyvenome Minijos g. 22, tai buvo toks triaukštis namas, jame gyveno ir daug žvejų. Mes juos rusiškai vadindavome "treskajedais" – "menkių valgytojais". Jie grįždavo iš jūros tokiais ilgais auliniais batais, tai norėdami pasirodyti, net nepersiaudavo ir išeidavo pasivaikščioti į miestą. O paskui išsikėlėme gyventi netoli Trinyčių tvenkinio. Pamenu, jame plaukiodavau įlindęs į statinę ir irkluodavau lazda, jaučiausi tarsi plaukčiau "Kontikiu" per vandenyną.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika?

– Net neįsivaizdavau, kad kada nors dainuosiu Muzikiniame teatre. Mano mama nepriklausomos Lietuvos laikais dainavo A.Ilčiuko chore ir net šiek tiek vaidindavo. Kai tik namuose būdavo koks susiėjimas, mama lietuviškai dainuodavo sopranu. Turbūt ir tai turėjo įtakos. O aš buvau nukopijavęs visą Robertino Loreti'o repertuarą. Ir jau gerokai vėliau, kai dirbau Muzikiniame teatre ir R.Loretis atvyko į Klaipėdą, jis rengėsi mano kambaryje, mes su juo pasikalbėjome, jis truputį moka rusiškai. Prisipažinau, kad esu visas jo dainas išdainavęs nuo "Jamaikos" iki "O, mano saule". Negalėjau ir įsivaizduoti, kad kada nors susitiksiu su savo jaunystės dievaičiu.

– Po mokyklos nuėjote mokytis muzikos?

– Visai ne, įsidarbinau elektriku "Trinyčių" fabrike, kur dirbau porą metų. Ten buvo orkestro vadovas A.Duoblys, jis mane išgirdo dainuojantį. Kai cechai ištuštėdavo, aš, budintis elektrikas, vaikščiodavau po juos ir dainuodavau. Viena cecho meistrė, mane išgirdusi, pasakė, kad pas juos ilgai nedirbsiu.

– O paskui?

– Paskui – tarnyba tarybinėje armijoje. Tarnavau prie Maskvos aviacijos dalinyje, ten buvo kareivių ansamblis, dainavau ir ten. Koncertavau su mūsų grupe Maskvos siuvimo gamykloje.

Nuo karinio orkestro iki "Nerijos"

– Po kariuomenės nusprendėte profesionaliai mokytis muzikos?

– Kai grįžau iš kariuomenės, stojau į S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. Tai per stojamuosius egzaminus dainavau tokią rusišką dainą apie Indoneziją. Dėstytojai juokėsi ir klausė, iš kur aš tokią dainą ištraukiau, nes jie tokios nebuvo girdėję. Paskui liepė pagroti M.K.Oginskio "Polonezą", atsisėdau prie pianino ir sugrojau vienu pirštu, jie šypsojosi, suprato, kad klausą turiu ir priėmė. Po kelerių metų mane pakvietė groti karinio orkestro dirigentas S.Gricius, taigi dirbau ir mokiausi. Labai daug grodavau trombonu, po 6–7 valandas per dieną. Susikūrė "Nerijos" ansamblis, ten reikėjo trombonininko. Ir viskas, kai įklimpau, tai 15 metų. Aš ir paskui sąžiningai repetuodavau etiudus. Pamenu, jei atvažiuodavome į kokį nors miestą, S.Povilaitis klausdavo, kuriame kambaryje apsigyveno S.Rezgevičius, tai prašydavo numerio kitame aukšte ir kitame kampe nei mano kambarys. Užknisdavau juos visus savo repeticijomis.

– Kas buvo "Nerija" anais laikais?

– Mes grojome vakarietišką muziką. Kai nuvažiuodavome į Rusiją, mus ant rankų nešiodavo. Daug visokių pokštų prikrėsdavome, pamėgdžiodavau S.Povilaitį ar Juozą Zavaliauską. Ir tik per plauką nepradėjau dainuoti.

– O kaip jūs nuo trombono perėjote prie solinio dainavimo?

– 1987 m. išėjau iš "Nerijos", mačiau, kad stovintis vanduo ėmė rūgti. Mirė ansamblio siela ir vadovas Romualdas Bieliauskas, viskas ėmė irti, ir aš išėjau. Pamenu, mano draugas, kitas trombonininkas sako: Staseli, tau reikėtų dainuoti kokiame nors Muzikiniame teatre. Kaip Dievui į ausį jo tie žodžiai. Kaip tik buvo paskelbtas konkursas į naujai atidarytą Klaipėdos muzikinį teatrą, pradėjau nuo dainavimo chore. Paskui vadovai pastebėjo, kad nebeišsitenku savo vietoje, taip gavau pirmuosius vaidmenis. Nuo 1994 m. tapau vaidmenų atlikėju, solistu. Kitas pasaulis atsivėrė. Buvau labai patenkintas, nes ta estrada man jau tada priminė kiemo muzikantus.

Padangių aistros ir pavojai

– Tačiau muzika ne vienintelė jūsų aistra, jūs – dar ir "padangių paukštis"?

– Jau 16-os metų pradėjau skraidyti sklandytuvu. Ir kariuomenėje šokau iš lėktuvo parašiutu. Buvo toks majoras Gavrilovas, naikintuvo pilotas. Jiems buvo privalomi šuoliai su parašiutu, bet jis labai bijojo šokti. Tai aš laikinai tapau majoru Gavrilovu, už jį iššokau. Jam įskaitė tą šuolį.

– Buvo kažkoks incidentas netoli Kinijos sienos, kas ten nutiko su ta skraidykle?

– Buvo labai rimtas atvejis, dabar juokas ima, o tada buvo nejuokinga. Atvažiavome koncertuoti į Kazachstano miestelį prie pat Kinijos sienos. Išėjau pasižvalgyti, iš kur galėčiau pakilti savo skraidykle. Pamačiau tokius neaukštus kalnus, paklausiau, kaip ten nusigauti, pasiūlė sėsti į tarnybinį autobusą, kuris veža darbininkus į brangiųjų metalų kasyklą. Atėjau, įsėdau, pats primenu kazachą, manęs net darbo pažymėjimo nepaprašė. Nuvažiavau, o ten pro vartus – į teritoriją ir nuėjau į kalnus, užkopiau iki sniegynų, maždaug į 2 km aukštį. O ten sargas pamatė ir iškvietė pasieniečius. Sėdžiu, dairausi su žiūronais po kalnyną, paskui pasižiūrėjau į apačią, kur man reikės nusileisti ir matau, kad atvažiavo 2 kariniai automobiliai, pasklido kareiviai, manau, mokymai prasidėjo, bet žiūriu, kad jie kopia mano pėdomis. Supratau, jog ateina manęs. O aš net dokumentų neturėjau, tik užrašų knygutę, prirašytą lietuviškai, vos išsisukau, teko įrodinėti, kad nesu šnipas.

– Kaip suderindavote skraidymą su repeticijomis ir koncertais?

– Užtekdavo to laiko, be to, kur tik važiuodavome koncertuoti, pasiimdavau kartu skraidyklę. Kalnuose tampu kitas žmogus. Toks malonus jausmas apima. Prieš skrydį visada pasimeldžiu, nes tų sudėtingų situacijų būna labai daug.

– Ar yra buvo sunkių momentų padangėse?

– Yra buvę ir nemažai. Tačiau bene baisiausias incidentas nutiko Klaipėdoje, kai mane jau buvo pasičiupęs audros debesis. Buvo vakaras, pakilau netoli Pieno kombinato, truputį paskraidžiau, staiga sustiprėjo vėjas. Mačiau, kad nuo jūros atslenka toks tamsus debesis, kaip volas. Noriu grįžti atgal prie kombinato ir jaučiu, kad nebepajėgiu. Laikiausi virš Jakų žiedo ir nei pirmyn, nei atgal. Netrukus pajutau, kad kažkas pasikeitė – neseniai mačiau tik tą žiedą, o dabar –  jau visą Klaipėdą. Kaip čia yra? Pasirodo, patekau į audros debesies sūkurį, mane jis jau čiulpia į save, aš esu dideliame aukštyje. Sugebėjau susiimti, yra galimybė iš tokios situacijos ištrūkti – atlikau gilią spiralę. Nuo to sukimosi aptemo akyse, nieko nemačiau, aplink tik šviesi sidabrinė migla, suvokiau, kad manęs niekas nemato, aš esu tik Dievo rankose. Ir tada dar pagalvojau, kad tie skraidymai nėra tokie jau lyriški ir romantiški, kaip atrodo iš šono. Oro srovės juk būna stiprios, draskančios. Pavyko nusileisti iki 200 m, ir vėl mane pradėjo traukti į viršų. Kai galų gale pavyko nusileisti iki 50 m, nutūpiau pievoje visas šlapias. Aš – kaip paskutinis mohikanas, daugelio tokio amžiaus mano draugų, su kuriais skraidžiau, jau nebėra. Niekas net neįtaria, kiek man metų, o aš galvoju: ir neįtarkite, dar ilgiau gyvensiu jauną gyvenimą. Scena ir skraidymai padeda išlikti jaunam.

– Bet juk tam reikia daug fizinių jėgų?

– Muzikinis teatras susijęs su specifiniu žanru, reikia palaikyti labai gerą fizinę formą, jau nekalbant apie skraidymus. Vien skraidyklės variklis sveria apie 30 kg, viską užsisegu, tada reikia atsistoti, atsistoju, ir dar reikia bėgti, kad pakilčiau, o jei vėjo nėra, tai minu kojomis, kaip koks "Boingas" per tą pakilimo juostą. Žinoma, mano pomėgis nėra pigus, esu labai dėkingas klaipėdiečiui verslininkui Antanui Bartkėnui, kuris man sudaro galimybes platesniems skrydžiams.

– Ar jūs laimingas?

– Labai, nes gyvenu du gyvenimus – vieną danguje, kitą žemėje.

Vizitinė kortelė
Gimė 1945 m. liepos 22 d. Panevėžio rajone, Jamantonių kaime.
Nuo 1951 m. su mama ir broliu atsikraustė gyventi į Klaipėdą.
Mokėsi Klaipėdos 9-oje vidurinėje mokykloje.
1968 m. įstojo mokytis į S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, trombono specialybę.
1970 m. pradėjo groti kariniame orkestre.
1973 m. Valstybinės filharmonijos vokalinio-instrumentinio ansamblio "Nerija" narys.
1978 m. baigė J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, trombono specialybę.
1983–1989 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete orkestrinio dirigavimo specialybę.
Nuo 1987 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro dainininkas.
Nuo 1994 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas.
Sukūrė dešimtis vaidmenų, patys naujausi – Kagleris (J.Strausso "Vienos kraujas", 2008), Robinsas (pagal G.Gershwino "Porgis ir Besė", 2008), Klebonas (G.Kuprevičiaus "Veronika", 2009), Tėtė Karlas (J.Gaižausko "Buratinas", 2009), kino operatorius (R.Paulo "Sesuo Kerė", 2009).
Už grafo Vilhelmo vaidmenį I.Kalmano operetėje "Čardašo karalienė" pristatytas apdovanojimui, nominacija –"Geriausias solistas".