Svajojo tapti kirpėju
S.Lukerovo namą Ežerėlio Miško gatvėje pamatėme iš tolo – ryškiai žalias su rudais drožiniais kampuose ir trispalviu šimtuku, skirtu atkurtos Lietuvos valstybės jubiliejui, antro aukšto lange.
"Tokią trobelę paliko uošvienė. Nuo tada dažau tik žaliai", – kairiąja ranka perbraukęs medinuko sieną, dešiniąja plačiai atvėrė lauko duris. Nusivilko striukę, svečiams pasiūlė šlepetes ir pakvietė įsitaisyti prie vaišėmis nukloto stalo svetainėje.
"Čia mano žmonos firminiai. Sakau jai: atvažiuoja jaunimas, pagamink. Jei nepatiks, tuomet dešrelę greit papjaustysiu", – lėkštę su keptos duonos riekelėmis ir morkų-silkės pagardais ant jų, arčiau stumtelėjo 57 metų vyras. Užplikė juodą kavą, į porcelianinę vazą pabėrė kelias saujas šokoladinių saldainių, sausainių su glaistu ir patogiai įsitaisęs ant kėdės ėmė kalbėti.
"Kaip čia atsiradau? Ilga istorija", – supratęs, kad po naktinės pamainos darbe nereikia skubėti, vyras ėmė lėtai dėlioti prisiminimus.
Nors Ežerėlyje skaičiuoja jau ketvirtą dešimtį metų, S.Lukerovas gimė Kelmės rajone, Užvarmio kaime. Lankė Užvenčio vidurinę mokyklą, o po aštuonių klasių išvyko į Šiaulius.
"Norėjau būti kirpėju, paskui – siuvėju. 43-iosios profesinės technikos mokyklos direktorius pasakė, kad nebūsiu nei vienu, nei kitu. Būsiu mechaniku", – nors techniką mėgo ne itin, S.Lukerovas tąsyk neprieštaravo.
Išmoko taisyti siuvimo mašinas ir jau visai netrukus gavo paskyrimą į Kauną.
Iš Kauno į Ežerėlį
Kaune Stasys ne tik taisė mechaninius įrenginius, bet ir sutiko savo gyvenimo moterį Birutę, dirbusią meistre vienoje Kauno profesinių mokyklų.
"Jei būtų atėjęs mėnesiu vėliau, greičiausiai nebūtume susitikę, – tarpduryje prabilo simpatiška tamsiaplaukė.
Viskas prasidėjo nuo saldainių "Karakumas" ir "Aguona" – jais vaišinau Birutę ir dar dvi koleges.
Tądien, kai S.Lukerovas po dvejų metų tarnybos Kalugos srityje vėl grįžo į profesinę mokyklą tuometėje A.Puškino gatvėje, Birutė sekretoriate ant stalo dėjo prašymą išeiti iš darbo. Pažintis su išvaizdžiu jaunuoliu merginos planų nepakeitė, tačiau kaip reikiant pakoregavo Stasio.
"Viskas prasidėjo nuo saldainių "Karakumas" ir "Aguona" – jais vaišinau Birutę ir dar dvi koleges. Kartą nuėjome kartu į kiną. Tiesa, tada nuo miestiečių odekolono man pasidarė negera. Galiausiai ji mane pakvietė į savo namus. Atvažiavau su geltonu "Ikarus" ir penkiais raudonais gvazdikais", – iššūkiu virtusią kelionę į Ežerėlį, prisiminė linksmuolis.
Pasirodo, tąsyk Birutė nepasakė tikslaus adreso – Stasiui mergina tedavė miglotą užuominą, Miško gatvėje ieškoti namo, kurio skaičiai sutaptų su metais, kada ji ėmė lankyti mokyklą.
"Negana to, įsiminiau klaidingą Birutės pavardę. Belsdamas į visas iš eilės namų duris ieškojau Adomaitytės, o ne Adamkevičiūtės", – jaunystės prisiminimais dalijosi vyras.
Įveikęs išbandymą, Stasys pavergė jaunos merginos širdį, o gegužę užsimezgusią jųdviejų pažintį po pusmečio vainikavo sutuoktuvės. Iš Kauno mechanikas persikėlė į Ežerėlį. Čia Lukerovai susilaukė keturių vaikų: Mildos, Vaidos, Vyto ir Mato, kuriam greit sueis 20 metų.
Senbernis žavi moteris
Didmiestį iškeitęs į rajoną, Stasys greit ir sėkmingai įsiliejo į vietos bendruomenę.
Kartu su bendraminčiais inicijavo, kad Tarybų gatvė būtų pavadinta Liepų vardu, o centrinėje aikštėje neliktų cementinio Lenino su laikraščiu rankoje.
"Manęs apstu visur", – netrukus S.Lukerovas atskleidė savo teatrališkąją pusę ir prabilo apie dar vieną aistrą.
Pasirodo, linksmasis Stasiukas – miestelyje vykstančių renginių siela, be kurio neįsivaizduojamas nei Užgavėnių šurmulys, nei Kaziuko mugės linksmybės, nei Trijų Karalių eitynės.
"Nagi, pažiūrėkime, ką mes čia turime", – nosį arčiau storo nuotraukų albumo kyštelėjo vyras.
Įsiterpęs tarp Algirdo Mykolo Brazausko ir jo žmonos Kristinos Brazauskienės, nuotraukoje kairėje Stasys persirengęs Aitvaru. Nuotraukoje dešinėje – vyras išsitepęs suodžiais ir apsitempęs juodomis kojinėmis. Čia jis – velnias. Kiek žemiau – S.Lukerovas jau Kalėdų Senelis.
"Daugelį metų slėpiausi po balta barzda. Galiausiai atsisakiau, o savo vietą užleidau jaunesniems kolegoms", – kelmiškis prasitarė, kad šiuo metu mylimiausias jo personažas yra Senbernis.
Pastarąjį Stasys vaidina taip įtikinamai, kad nepažįstamos moterys ima rėžti sparnus apie žodžio kišenėje neieškantį, dėmesingą ir nuolat besišypsantį "viengungį".
Nedraudžia ir nepavydi
"Kartu su vyru nepersirenginėju, bet ir nedraudžiu daryti to, kas jam teikia malonumą", – paklausta, ar nepavyduliauja vyro, šyptelėjo ponia Birutė.
Reikia – įkals vinį ir nudažys namo sienas, reikia – išskalbs ir padžiaus užuolaidas ar užkonservuos juodųjų serbentų uogienę.
Moteris neslėpė, kad prieš 36 metus rinkdamasi Stasį nė kiek nesuklydo. Jis esą ne tik linksmo būdo, bet dar ir puikus šeimininkas, darbų neskirstantis į vyriškus ir moteriškus. Reikia – įkals vinį ir nudažys namo sienas, reikia – išskalbs ir padžiaus užuolaidas ar užkonservuos juodųjų serbentų uogienę. Vyras labai mėgsta dirbti darže, todėl kaimynai ir kaimynės kužda, kad dažna moteris iš Stasio galėtų pasimokyti, kaip prižiūrėti lysves.
"Draugės stebisi, kaip aš išauklėjau Stasį, kad grįžus namo jis mane pasitinka su vakariene, – liaupsių mylimajam negailėjo moteris. – Žinoma, dažniau daro tai, kas jam skanu. Būna, kad 21 val. sugalvoja čirškinti bulves, smulkintas per burokinę tarką. Beje, jei jau prakalbome apie bulves, turite žinoti, kad niekas geriau už Stasį neparuoš cepelinų."
Didžkukulius, anot ponios Birutės, jos vyras lipdo ir per gimtadienius, ir per kitas svarbias šventes, kurių metu prie stalo svetainėje susispaudžia gausus būrys Lukerovų kaimynų. Paspirgina kiaulienos lašinukų, padeda grietinės, o šalia įtaiso dar ir žmonos firminių sumuštinių, kuriais pasitiko "Kauno dienos" žurnalistus.
"Kartą svečius sumaniau pavaišinti kibinais. Susėdo visi už stalo ir kad ims klausinėti: ką, nebus cepelinų? Juokavau, kad čia cepelinai, tik kepti", – apie savo kulinarinius gebėjimus ir aplinkinių vertinimus su pasitenkinimu kalbėjo Ežerėlio senbuvis.
S.Lukerovas prasitarė, kad meilė maisto gamybai neatsitiktinė. Dar prieš armiją Šiauliuose, vienoje įstaigoje, jam teko išbandyti virėjo duoną. Tiesa, neilgai – pusmetį, bet to esą pakako per akis.
"Ateinu ir prašau darbo. Klausia manęs vadovė, ar esu baigęs kokius nors mokslus. Nemelavau. Pasakiau, kad diplomo neturiu, bet turiu begalinį norą. Davė bandomąją savaitę ir tik liepė neprasitarti kitoms moterims, kad su maistu neturiu nieko bendro", – dar vienu gyvenimo nuotykiu ir įgyta patirtimi džiaugėsi vyras.
Ištikimas Dievo tarnas
"Kauno energijos" Ežerėlio katilinėje jau 25 metus kūriku dirbantis S.Lukerovas bene tiek pat laiko yra ir zakristijonas Ežerėlio Šv.Antano Paduviečio bažnyčioje.
Rūpinasi liturgija, bažnytinių švenčių ir su jomis susijusių apeigų organizavimu, bažnyčia ir jos ūkiu, pastatų remontu, įrengimu, atnaujinimu, saugumu.
"Reikia, išlyginu drabužėlius ar juostas, reikia – nupinu vainikus atlaidams", – raktus prie durų žvangino zakristijonas.
Anksčiau, anot S.Lukerovo, Ežerėlis priklausė Zapyškio parapijai, o tikintieji į bažnyčią, esančią už 5 km, neretai turėdavo eiti pėsčiomis. 1993-ųjų rugsėjį vietiniai gavo leidimą statyti bažnyčią buvusiame kultūros namų pastate, kuriame iki tol planuota įrengti utilizavimo fabriką.
"Kas finansiškai, kas medžiagomis, kas darbais – prie statybų prisidėjo visi Ežerėlio žmonės. Patys matote, koks rezultatas", – žengti į Dievo namus, kurie 1994-ųjų gegužę atvėrė duris atgailai, padėkai ir maldai, kvietė vyras.
Sutvarkyti, išpuošti, su naujais mediniais suolais viduje, tiesa, kiek vėsūs. Šaltuoju metų laiku, anot zakristijono, juose norisi apsigaubti, tačiau vasarą Šv.Antano Paduviečio bažnyčia esą tampa tikra atgaiva ir kūnui, ir sielai.
"Taip ir gyvenu. Esu laimingas, kad čia, o ne kur kitus susukau sau lizdelį", – ta pat užkrečiančia šypsena ir trykštančiu optimizmu pokalbį baigė zakristijonas.
