Kino kritikas

Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti vokiečių režisierės Marios Schrader vaidybinis filmas "Stefanas Zweigas: atsisveikinimas su Europa". Tai atidus, nemažai erdvės žiūrovo jausmams ir mintims paliekantis biografinis filmas apie austrų rašytoją Stefaną Zweigą (1881–1942).

Nepalaužiama nuostata

Vienoje gimęs ir literatūrinę karjerą pradėjęs S.Zweigas, sulaukęs keturiasdešimties, tapo populiariausiu rašytoju pasaulyje, toks išlieka ir šiandien (pvz., jis yra vienas daugiausia kino ekranizacijų sulaukiantis autorius) kartu su kitais vokiškai rašiusiais amžininkais Thomu Mannu, Hermannu Hesse, Franzu Kafka. Po Pirmojo pasaulinio karo S.Zweigas apsigyveno Zalcburge, netoli Vokietijos, tačiau, į valdžią iškilus nacionalsocialistams, S.Zweigas, po jo langais liepsnojant knygų laužams, pasitraukė į Didžiąją Britaniją (1934 m.), vėliau – į JAV ir galiausiai – į Braziliją.

2016 m. sukurto M.Schrader filmo pradžioje matome iškilmingai PEN rašytojų klubo suvažiavime Buenos Airėse, Argentinoje sutikto S.Zweigo – pasaulinės literatūros žvaigždės – pokalbį su tarptautiniais žurnalistais 1936 m. Rašytojui dėl savo populiarumo duoti interviu buvo įprasta procedūra (nors jis ir vengdavo viešumos), tačiau šis kartas išsiskyrė ne tik to meto spaudoje, bet ir vėlesnių istorikų, biografų raštuose. Daug kritikos sulaukusiame interviu S.Zweigas – nacionalsocialistų persekiojamas, iš tėvynės išvarytas žydų kilmės rašytojas – atsisako išsakyti savo nuomonę apie hitlerinę Vokietiją. Filme matome, kaip žurnalistai visais būdais, tačiau bergždžiai stengiasi išgauti fašizmo pasmerkimą iš rašytojo (tai jau padarė T.Mannas ir kiti), tačiau žingsnio, kurio laukia visas laisvas pasaulis, S.Zweigas neskuba žengti.

Filmas neatsitiktinai pradeda žiūrovų pažintį su S.Zweigu tokia dviprasmiška, iki šiol prieštaringai vertinama situacija. Šis epizodas parodo, kad S.Zweigas lieka pacifistu – net tuomet, kai jo branginama Vakarų civilizacija stovi ant bedugnės slenksčio. Jis nori išvengti bet kokio radikalumo – rašytojas žurnalistams atsako, kad atsisako vertinti įvykius per atstumą, juose nedalyvaudamas. Kartu ši situacija parodo ir nepalaužiamą S.Zweigo ištikimybę savo kūrybiniams principams: rašytojas privalo išsakyti nuomonę tik knygose, o ne viešais politiniais pareiškimais.

Išgyvenimo tremtyje receptas

Visais tremties metais S.Zweigas rašė autobiografinę knygą "Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai". Šioje knygoje rašytojas save įvardijo kaip komentatorių, aiškinantį per paskaitą rodomas skaidres: "Laikas atplukdo vaizdus, o aš tik palydžiu juos žodžiais, tad iš tikrųjų pasakosiu ne savo, o visos kartos likimą – mūsų unikalios kartos, kuriai, kaip jokiai kitai, istorija užkrovė nepakeliamą likimo naštą."

Ši situacija parodo ir nepalaužiamą S.Zweigo ištikimybę savo kūrybiniams principams: rašytojas privalo išsakyti nuomonę tik knygose, o ne viešais politiniais pareiškimais.

Knygos pratarmėje S.Zweigas rašo, kaip kiekvieno vidinę egzistenciją sujaukė "nepaliaujami vulkaniniai Europos žemės drebėjimai", ir jis čia tėra vienas iš begalės, ne pranašesnis už kitus, nebent tik tuo, kad visada stovėjo "ten, kur tie požeminiai smūgiai buvo stipriausi". Šie drebėjimai jį "negailestingai staigiai nusviedė į tuštumą, į jam gerai pažįstamą "nežinau kur?"

Bet, kaip ir dauguma kitų egzilyje atsidūrusių talentingų rašytojų, likusių be tėvynės ir be kalbos, S.Zweigas tremtį priėmė ne tik kaip skausmingą dalią ("toks jausmas, tarsi vokiškai rašyčiau į tuštumą"), bet ir išnaudojo tai kūrybiškai. Netekęs tėvynės, rašytojas gali išsilaisvinti nauja prasme, tapti su niekuo nebesusijęs, nebeprivalantis nieko paisyti. Tad emigracija, suteikė jam pagrindinę "sąžiningo laiko vaizdavimo sąlygą: būti teisingam ir neturėti išankstinio nusistatymo".

Skaudžios atomazgos link

Filmas atskirais gyvenimo etapais (Argentina, Brazilija, JAV, vėl Brazilija) atkuria S.Zweigo – ne dramas, pavojus ar nuotykius (dalykus, kurių išties jo gyvenime buvo apstu), bet kasdienybės detales, scenas primenančias asmeninio dienoraščio faktus. Filme šios dienos iš skirtingų metų ir atrodo lyg tam tikri iš užrašų išplėšti prisiminimai. Tarsi laikantis paties rašytojo nupasakoto atminties dėsnio, kai "viskas, ką pamirštame iš savojo gyvenimo, iš tikrųjų vidinio instinkto seniai iš anksto buvo nuspręsta užmiršti. Tik tai, kas pats save siekia išsaugoti, turi teisę būti išsaugota kitiems".

Matome tam tikrus momentus – rašytojo keliones su antrąja žmona Lotte Zweig (akt. Aenne Schwarz) po Pietų ir Šiaurės Ameriką, susitikimus su šeimos nariais, draugais, kolegomis – kur, jeigu ir galima pastebėti herojaus nevilties, baimės ar kitokių besiartinančios apokalipsės nuojautų ženklų, tai nebent nuolatinio rūpesčio ir susirūpinimo kitais (draugais, rašytojais, pažįstamais, savo tėvyne, kultūra) forma. "Ką reiškia visa mano kūryba, lyginant su visa tai?" – Niujorke skaitydamas vieno iš daugybės pagalbos laiškų eilutes (iš fašizmo teroro siaubiamos Europos) sako savo žmonai rašytojas.

Gyvendamas nedidelėje Petropolio viloje S.Zweigas užbaigė knygą "Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai", kuri išleidžiama 1942 m. (lietuvių k. – 2005 m.). Tais pačiais metais S.Zweigas su savo antrąja žmona L.Zweig pasitraukė iš gyvenimo. Detalios, dokumentinės dramos finalas netikėtas, net ir žinantiems S.Zweigo biografiją: mirtis šiame filme – staigi, netikėta, nelaukta (kaip ir gyvenime).

Kamera ilgai fiksuoja nejaukią tylą ir sumišimą Zweigų namuose Petropolyje, vienam iš susirinkusių draugų garsiai perskaičius atsisveikinimo laišką: "Geriau laiku ir iškelta galva užbaigti gyvenimą, kuriam dvasinis darbas visada buvo pats gryniausias džiaugsmas, o asmens laisvė – didžiausias šios žemės turtas."

Filmas nenagrinėja rašytojo gyvenimo tragiškos baigties, savižudybės priežasčių, tačiau leidžia pažvelgti į šio intelektualo tremties kasdienybę, iš pažiūros ramų gyvenimą saugiame egzotinės gamtos prieglobstyje, Brazilijos kurorte Petropolyje. Būtent šiuose momentuose netiesiogiai – ne kartą rodant nuostabiai S.Zweigą vaidinančio aktoriaus Josefo Haderio susimąsčiusį žvilgsnį, melancholišką šypseną ir pan. – galima pajausti sunkiausias rašytojo gyvenimo akimirkas, apie kurias jis rašė: "Sakau "mano namai", ir ne iš karto susigaudau, ką turiu galvoje. Sakau "pas mus" ir išgąstingai prisimenu, kad seniai nebepriklausau prie savo tėvynainių, lygiai taip ir prie anglų arba amerikiečių, su tėvyne nebesu organiškai susijęs, o čia, naujoje žemėje, taip ir nesuleidau šaknų."

Liudijimas ateities kartoms

Pasak režisierės M.Schrader, praėjo tik 70 metų nuo to laiko, kai, prasidėjus karui, milijonai žmonių pasklido iš Europos po visą pasaulį, ir tai labai primena šiandieną, tokį patį pabėgėlių judėjimą, tik kita kryptimi – į Europą. Tą gerai atskleidžia viena filmo scena, kurioje rašytojo žmona L.Zweig bando vienam brazilų darbininkui paaiškinti, kad Europoje vyksta karas ir kad ji su savo vyru nebegali gyventi Vokietijoje, nes yra žydai. Anot režisierės, šio darbininko veide matome lygiai tokį patį nustebimą ir nesupratimą, kaip ir daugelio mūsų veiduose šiandien, girdint apie karinius veiksmus Sirijoje (ar kituose pasaulio taškuose, apie kuriuos nedaug ką žinome).

Visą gyvenimą, iki mirties tikėjęs vieningos Europos idėja, S.Zweigas nepailsdamas dirbo šio "naujojo Babelio bokšto" statybose ir itin išgyveno dėl tragiškos jo griūties. Filme "Stefanas Zweigas: atsisveikinimas su Europa" vaizduojamas laikotarpis daug kam primins šiandienę svyruojančią ir braškančią Europą.

Po šio filmo (kaip ir perskaičius knygą "Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai") S.Zweigo gyvenimas ir jo metas nebeatrodys neaktualūs, nutolę nuo mūsų – vakarykščiai. O juk to ir būtų norėjęs austrų rašytojas, kuris jautė, kad privalo paliudyti tiek savo, tiek visos kartos intensyvų, netikėtumų kupiną gyvenimą, ir, kad jeigu "savo liudijimu būsimoms kartoms perduosime bent mažytę kruopelytę tiesos iš jos griūvančio statinio, tai reikš, kad mes gyvenome ir kūrėme ne visai veltui".

Kas? Filmo "Stefanas Zweigas: atsisveikinimas su Europa" premjera.

Kur? Kauno kino centre "Romuva".

Kada? Birželio 16 d. 19 val.