Pagal „Eurostat“ atliktus tyrimus, depresija visame pasaulyje serga apie 250–300 milijonų žmonių. Pagal šios ligos sergamumą Lietuva užima 10 vietą pasaulyje, o diagnozuojamų atvejų skaičius nuolat auga. Būtent šie rodikliai parodo visuomenės emocinės ir dvasinės sveikatos būklę, todėl labdaros fondas #nebeNORIUGYVENTI sieks suteikti žmonėms, jaučiantiems depresijos simptomus arba jau seniai gyvenantiems su šia liga, pagalbą. Kaip teigia fondo organizatoriai, kad tik kartu su visuomenės palaikymu galime padėti žmonėms, jaučiantiems nuolatinį nerimą, galvojantiems apie savižudybę ar nejaučiantiems gyvenimo džiaugsmo.

Daliaus Stankevičiaus kvietimas prisidėti prie fondo:

Sumanymas steigti fondą kilo po pokalbio su viena iš iniciatyvos herojų Ieva Zasimauskaite.

„Sirgdama depresija, ji pasidalijo patirtimi, kad yra labai daug žmonių, kurie nori sveikti, bet negali finansiškai sau to leisti. Taip 2020 m. pirmą kartą visuomenei pristatėme fondą, kuris kvietė padėti su emociniais sunkumais susiduriantiems žmonėms, nebematantiems tikslo gyventi, nebenorintiems pabusti, kažko siekti ar tikėti gyvenimu po saule. Mūsų tikslas jau trečius metus iš eilės – padėti surasti viltį gyvenimui ir ištarti žodžius NORIU GYVENTI“, – sakė labdaros sumanytojas ir VšĮ „Skirtingos spalvos“ įkūrėjas D. Stankevičius.

Ar patiriami išgyvenimai ir neigiamos emocijos gali daryti įtaką savižudiškam elgesiui? Klinikinė psichologė A. Mockuvienė sako, kad mintys apie savižudybę kyla, kai žmogus patiria labai didelį emocinį skausmą, kuris tuo metu gali būti nepakeliamas. Taip pat žmogus gali išgyventi neviltį, bejėgiškumą, vienišumą, menkavertiškumą, jaustis kitiems našta.  

Aušra Mockuvienė. Goodlife Photography nuotr.

Veiksmingiausi būdai, kaip žmonės gali padėti kitiems, norintiems negyventi su nevilties jausmu, pasak jos, yra bendrystė: „Nesiekčiau tokioje užduotyje veiksmingumo, juo labiau – kovos. Ieškočiau – bendrystės, saugumo, galimybės suprasti, kaip ir kodėl žmogus patiria neviltį. Neviltis gali mažėti ne tiek dėl efektyvių argumentų, kiek patiriant bendrumo išgyvenimą, jaučiantis suprastam, išgirstam, pamatytam.“

Kiekvienas iš mūsų galime padėti kitam svajoti, pamilti, tikėti, pabusti, sveikti, nepasiduoti, pasilikti, pasirūpinti kitu, kalbėtis su šalia esančiu ir svarbiausia – išbūti, nes viskas praeina.

 

D. Stankevičius apie šių metų labdaros fondo komunikacijoje esantį žodį „padėk“ sako: „Šis žodis kviečia visuomenę suprasti, kad žmonės, kurie susiduria su emocinės sveikatos sunkumais ar turi tam tikrų psichikos sveikatos sutrikimų, dažnu atveju, praranda norą ne tik gyventi, bet ir tuo pačiu nejaučia žemiškų gyvenimo dalykų. Todėl kiekvienas iš mūsų galime padėti kitam svajoti, pamilti, tikėti, pabusti, sveikti, nepasiduoti, pasilikti, pasirūpinti kitu, kalbėtis su šalia esančiu ir svarbiausia – išbūti, nes viskas praeina. Net ir tuo metu atrodanti tamsiausia valanda vis tiek po truputį šviesėja.“

Turbūt didžioji dalis visuomenės išgirdusi žodžius „nebenoriu gyventi“ išsigąstų ir nežinotų, kaip elgtis toliau. Kaip tinkamai suteikti emocinę pagalbą? „Aš ir pats prieš keletą metų būčiau nežinojęs, kaip turiu padėti žmogui, kuris ištaria žodžius „nebenoriu gyventi“. Ir tai yra mūsų visuomenės neišmoktos pamokos, kaip galime išgelbėti žmogų, nuo ko prasideda pagalbos kelias. Bet įsileidę žmones giliau į savo vidų, laiku pastebėję jų tam tikrus išgyvenimus, galime jiems padėti eiti sveikimo keliu, suteikti drąsos. O tos drąsos reikia, nes dalis visuomenės vis dar nepatogiai žiūri, klijuoja „ligonio“ etiketes. Be to, reikia suprasti, kad šie žodžiai atsiranda tuomet, kai gyvenimo patiriamas skausmas užgožia kasdienybės džiaugsmą, kurio žmogus tiesiog nebegali jausti, nes aplinkui mato tik tamsą. Dabar, išgirdęs šiuos žodžius, stengiuosi išbūti su žmogumi ir parodyti, kad jis man rūpi“, – mintimis dalijosi labdaros fondo sumanytojas D. Stankevičius. 

Dalius Stankevičius. B. Laurinaitytės nuotr.

Patiems žmonėms, kurie susiduria su nenoru gyventi ar depresija, klinikinė psichologė A. Mockuvienė sako, jog labiausiai linkėtų nelikti vienam su savo skausmu, kančia, neviltimi ir vienišumu: „Radus žmogų, kuriuo gali pasitikėti, su kuriuo saugiai jautiesi, gali lengviau išbūti ir su pačiais sunkiausiais ir aštriausiais jausmais. Juo labiau, kad visi jausmai ir būsenos yra laikini, net jei labai sunkūs ir tęsiasi jau kurį laiką. O sprendimas nusižudyti visgi yra neatšaukiamas.“

D. Stankevičius sako, jog viltis yra, kad kalbėti apie depresiją jau nebėra tabu, ir darome viską, kad jaučiama stigma vis mažėtų: „Aš esu labai laimingas, kad galime kurti tokį fondą, kuris ne tik turi siekį padėti kitiems sveikti, bet tuo pačiu neša ir stigmą griaunančią žinutę apie emocinę sveikatą, kad neturime bijoti ar gėdytis padėti sau ir šalia esančiam. Dvejų metų praėjusio fondo rezultatas yra per 100 žmonių išgelbėtos gyvybės, kurioms pavyko sugrąžinti norą gyvenimui, šeimos kūrimui, meilės sau pažinimui, gebėjimui pabusti ir vykti į darbą ar tiesiog galėjimui pasidžiaugti tuo, kad gali būti.“