Dedikacija gimimo 100-mečiui
Kai Atgimimo pradžioje Kaune pasirodė pirmieji mikroautobusai, pribloškė vieno jų užrašas maršruto lentelėje: „2-oji ligoninė – D. Girėno g.“. Šis įsiminęs mažytis epizodas (užrašo autorius, matyt, galvojo, kad Darius – vardas, o Girėnas – pavardė) byloja apie didelę spragą tautos istorinėje atmintyje. Tad nauja Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės knyga tikrai padės ją užpildyti.
Ši aviatorių ambasadore tituluojamos autorės knyga yra dešimtoji aviacijos tematika, o pačios sumanytoje knygų serijoje „Lietuvos sakalai“ – aštuntoji. Iš viso – septynioliktoji Irenos knyga. Maža to, I. Žukauskaitė-Jacevičienė yra vienintelė, aprašiusi Lietuvos aviacijos istoriją dešimtyje knygų eilėmis, išleidusi enciklopedinio pobūdžio didžiulės apimties Lietuvos aviacijos metraštį – albumą, patekusį į šalies rekordų knygą.
Tad jau vien dėl išvardytų priežasčių verta atidžiau pasklaidyti ir naujausią autorės kūrinį. Jame, be kita ko, ryškus, atidus ir jautrus autorės žvilgsnis į Stepono Dariaus dukrą Nijolę Maštarienę, 1925 m. gimusią Kaune ir 1990 m. čia mirusią. Tad neatsitiktinai Irena knygos dalį, kuri skirta S. Dariaus dukrai N. Maštarienei, dedikavo jos artėjančiam gimimo 100-mečiui.
Tėvai: N. Dariūtės-Maštarienės tapytas Stepono ir Jaunutės Darių portretas. 1984 m., drobė, aliejus. / R. Penkausko reprodukcija iš knygos „Atlanto nugalėtojo dukra“
Visagalė perkusija
Ar žinote, kas bendra tarp širdies, plaučių perkusijos (tai tyrimo metodas, kai stuksenant kūno paviršiumi ties tiriamais organais įvertinami kylantys garsai) ir Kauno medicinos instituto rūsio sienoje 1963 m. aptiktų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikų, kurie ten buvo slapta užmūryti 1944 m.?
Bendra tai, kad S. Dariaus dukra Nijolė, 1948 m. baigusi Kaune medicinos studijas ir septintajame XX a. dešimtmetyje dirbusi Medicinos institute dėstytoja, parengė mokomąjį filmą apie plaučių ir širdies perkusiją. Būtent taikant šį tyrimo metodą (stuksenimą) minėto instituto rūsio sienos pailgoje nišoje 1963 m. buvo aptikti joje užmūryti variniai karstai su lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikais. Kaip ir kodėl jie čionai pateko slapčia, kas juos po 20 metų aptiko?
Knygos autorė atsako į minėtus klausimus, remdamasi N. Dariūtės-Maštarienės prisiminimais, kitais šaltiniais. Taigi, vėlų 1933 m. liepos 23-iosios vakarą karstai su žuvusių lakūnų palaikais buvo atgabenti iš Kauno senųjų kapinių koplyčios į anuomečio Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultetą balzamuoti. Po ilgo didvyrių kūnų balzamavimo, kuriam vadovavo profesorius J. Žilinskas, lakūnai buvo paguldyti į naujus varinius karstus ir patalpinti VDU Medicinos fakulteto koplyčioje. Balzamuotus savo tėvo ir jo bendražygio kūnus devynmetė Nijolė Dariūtė pirmą kartą išvydo 1937 m. liepos 17 d., kai lakūnų kūnai minėtoje koplyčioje buvo parodyti visuomenei.
Duetas: Jaunutė Darienė-Čižinauskienė su dukra Nijole 1990 m. / G. Ramoškos nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
Didvyriai neturėjo ramybės
Balzamuoti didvyrių kūnai variniuose karstuose gulėjo apvilkti tamsiais kostiumais su lakūnų pošalmiais ant galvų. Tą liepos 17-ąją lakūnus aplankė apie 30 tūkst. kauniečių. Iš pradžių Nijolė su mama brangius joms palaikus lankydavo minėtoje koplyčioje, o nuo 1937 m. lapkričio 1 d. – Senosiose Kauno kapinėse (prie Vytauto prospekto) pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytame mauzoliejuje.
Po trejų metų paaiškėjo, kad karstus su lakūnų balzamuotais kūnais iš mauzoliejaus reikia grąžinti į VDU Medicinos fakulteto koplyčią. Mat mauzoliejaus sąlygos tapo netinkamos mumijoms laikyti. Karstai buvo grąžinti atgal 1940 m. gruodžio 17 d.
Pasak N. Dariūtės-Maštarienės prisiminimų, artėjant antrajai sovietų okupacijai ir vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė lakūnų palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos neišniekins lakūnų kūnų.
T. Zaukai talkino grupė VDU Medicinos fakulteto darbuotojų, kurie 1944 m. kovo 18 d. naktį slapta nuo budėjusio prie fakulteto durų vokiečių kareivio nunešė varinius karstus su balzamuotais lakūnų kūnais į Medicinos fakulteto rūsį ir ten užmūrijo juos, sudėtus vienas ant kito siauroje sienos nišoje, priešais lifto šachtą, prie katilinės.
Slėpusieji prisiekė niekam, net ir lakūnų giminėms, apie tai neprasitarti. Todėl užmūryti toje nišoje lakūnai variniuose karstuose gulėjo 20 metų. Beje, T. Zauka po neišaiškinto užpuolimo 1970 m. mirė nuo sužalojimų. Kaip buvo surasti lakūnų palaikai?
Z. Ladavičienės nuotr.
Pieštukas, siūlas ir vinis
1962 m. Vilniaus dailės instituto studentas Vytautas Mačiuika, kurio tėvui teko skraidyti drauge su S. Dariumi, pranešė Nijolei savo diplominiam darbui pasirinkęs iškalti S. Dariaus ir S. Girėno antkapinį paminklą (jis dabar stovi Aukštųjų Šančių Karių kapinėse). Tai paakino S. Dariaus dukrą ieškoti tėvo ir jo bendražygio palaikų, kad jie būtų palaidoti ir kad būtų galima ant jų kapo pastatyti paminklą.
Beje, tai, kad lakūnų kūnai užmūryti Medicinos instituto rūsyje, buvo vieša paslaptis. Tik nedaugelis galėjo parodyti apytikrę vietą. Pati N. Dariūtė-Maštarienė yra teigusi, kad apie slaptavietę išgirdo studijuodama Medicinos institute, o pradėjusi ten dirbti 1950 m. išsiaiškino ir liudytojus – apie tai rašė Gražina Sviderskytė knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“.
Nijolė nežinojo tikslios lakūnų palaikų užmūrijimo vietos Medicinos instituto rūsyje. Išlaukusi, anot jos, tinkamo momento, 1963 m. spalio 6 d. ji pasitelkė į pagalbą Kauno medicinos instituto doc. Juozą Raubą, kurio tėvas dalyvavo užmūrijant S. Dariaus ir S. Girėno palaikus.
Savo prisiminimuose N. Dariūtė rašė: „Aš ir J. Rauba (priminsime, kad J. Raubai apytikrę palaikų užmūrijimo vietą parodė jo mama Virginija, kurios nesaistė jokios priesaikos dėl šios vietos paslapties), pasišviesdami žvake, atidžiai apžiūrėjome rūsyje visas sienas. Būdami medikai ir gerai išmanydami stuksenimo metodą, ėmėme stuksenti visas sienas aplink katilinę. Netoli jos, priešais liftą, bestuksenant ryškiai pakitus garsui, nustatėme, kad už sienos turėtų būti didoka ertmė. Siena buvo visiškai lygi, nudažyta ir niekuo nesiskyrė nuo gretimų sienų. Jos viršuje, palubėje, buvo normalaus dydžio ventiliacijos anga. Pasilypėjusi ant kėdės, […] pro ventiliacijos angos groteles įkišau pieštuką, su prie galo pritvirtintu ilgu siūlu ir prie jo pririšta nedidele vinimi. Viniai krintant žemyn, pasigirdo skambus garsas, tarsi ji būtų atsitrenkusi į metalą. Supratome, kad ten ir yra paslėpti karstai.“
Įamžino: N. Dariūtės-Maštarienės sukurtos S. Dariaus ir S. Girėno galvos iš plastilino. 1989 m. / G. Majorovo reprodukcija iš knygos „Atlanto nugalėtojo dukra“
Potvynio žala
Kai 1964 m. rugpjūčio 10 d. minėta rūsio siena pagaliau buvo praardyta, aptiktuose karstuose gulėję didvyrių kūnai buvo sugadinti juos apsėmusio 1946 m. potvynio vandens. Pasirodo, viršutinis karstas su S. Girėno palaikais per potvynį pakilo, o pastarajam slūgstant, nusileido, sudaužydamas apatinio varinio karsto stiklą, pro kurį vanduo pateko ant S. Dariaus kūno.
Štai todėl palaikai buvo apirę taip, kad jų nebuvo galima balzamuoti pakartotinai. Pastarosios ekspertizės metu buvo dar kartą konstatuota, kad lakūnų kūnuose jokių kulkų žymių, kurių buvo ieškota ir pirmos ekspertizės metu, nerasta.
Dėl N. Dariūtės-Maštarienės atkaklumo 1964 m. Kauno miesto ir šalies vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje visgi leido palaidoti S. Dariaus ir S. Girėno palaikus Aukštųjų Šančių karių kapinėse, tačiau valdžia tai darė paskubomis, stengdamasi paslėpti įvykį nuo visuomenės.
Lakūnų palaikai kuklioje kapavietėje gulėjo ketverius metus. 1968 m. jie vėl buvo perlaidoti, nes architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, anot G. Sviderskytės, pilkapį su granito plokšte ir bareljefu suprojektavo tolėliau nuo buvusios lakūnų kapavietės.
Priminsime, kad N. Dariūtė-Maštarienė labai džiaugėsi Kauno medicinos instituto rūsyje 1989 m. įrengtu memorialiniu S. Dariaus ir S. Girėno muziejumi, kur buvo eksponuojama praardyta siena su ten stovinčiais lakūnų variniais karstais. Deja, 2002 m. muziejus drauge su pagarba tautos didvyrių atminimui netikėtai pradingo…
Kaip sakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja Janina Karosevičiūtė, variniai S. Dariaus ir S. Girėno karstai į VDKM pateko 2005 m. kovą anuomečio kultūros ministro įsakymu. Šiuo metu karstai perduoti parodai, veikiančiai Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose.
Prisiminkime ir dar vieną išnykusį objektą, susijusį su S. Dariumi ir S. Girėnu – Senosiose miesto kapinėse sovietų 1959 m. (kitur rašoma – 1962 m.) sulygintą su žeme lakūnų laikiną mauzoliejų. Tiesa, 1996 m. jis buvo atkastas, tačiau 2004 m. vėl buvo užpiltas smėliu, siekiant konservuoti tą istorinį statinį.
Iškeldino: taip iki 2002 m. atrodė įėjimas į LSMU Medicinos fakulteto rūsyje veikusį nedidelį, bet itin vertingą muziejų, kuriame buvo galima pamatyti sienoje praardytą nišą ir joje aptiktus varinius karstus, dabar saugomus Vytauto Didžiojo karo muziejuje. / E. Katino nuotr. iš „Kauno dienos“ archyvo
Nijolės pomėgiai, kūryba
Pasak knygoje pateiktų Nijolės sūnaus Skirmanto prisiminimų, ji labai mėgo grybauti su savo vaikais, skutinėti peiliuku voveraites, zuikučius ir kitokius gyvūnėlius Velykoms svogūnų lukštuose virtuose kiaušiniuose.
N. Dariūtei patiko slidinėti žiemą Panemunėje, šaudyti namuose į taikinius iš vaikų orinio šautuvėlio. Šį pomėgį, matyt, paveldėjo iš savo mamos – S. Dariaus žmonos Jaunutės, kuri buvo Tado Ivanausko vadovauto šaudymo būrelio narė. Piešti, tapyti ir lipdyti Nijolė pradėjo, kai susirgo tromboflebitu ir atsidūrė Romainių ligoninėje.
Mažai kas sovietmečiu žinojo, kad N. Dariūtė per gan neilgą savo gyvenimą nutapė apie 150 įvairios tematikos paveikslų, bet dauguma jų – istorinių asmenybių portretai. Žinoma, ji nutapė savo tėvo ir S. Girėno portretus. Beje, šio lakūno portretas buvo paskutinis jos kūrybinis darbas – kai Nijolė mirė, S. Girėno portreto dažai dar nebuvo išdžiūvę.
Pasak I. Žukauskaitės-Jacevičienės, Nijolė neapsiribojo vien tapyba. 1987 m. parašė knygą „Darius ir Girėnas“ – vieną pirmųjų išsamių monografijų, skirtų legendiniams lakūnams. Knygos vertę padidino joje pateiktas S. Dariaus dienoraštis, rašytas 1932–1933 m. Beje, būtent dukra iššifravo vietomis beveik neįskaitomus dienoraščio puslapius.
N. Dariūtė-Maštarienė parengė ir išleido 306 fotografijų albumą „Darius ir Girėnas“. Tai bene pirmasis tokios didelės apimties albumas minėta tema. Maža to, Nijolė drauge su Algirdu Gamziuku ir Gyčiu Ramoška parengė dokumentų rinkinį apie S. Darių ir S. Girėną.
Kaip žinoma, išliko tik dvi balzamuotų Dariaus ir Girėno kūnų nuotraukos. Vienoje jų lakūnai nufotografuoti iš karstų kojūgalių, kitoje – iš šono. Pastarojoje gerai matyti jų veidai iš profilio. N. Dariūtė, prisiminusi įžymių žmonių iš vaško sukurtas skulptūras (jas matė viename Floridos muziejuje), nutarė atkurti molyje natūralaus dydžio S. Dariaus ir S. Girėno galvas, veidus, kurių bruožai liktų ateinančioms kartoms. Šios lakūnų galvų bronzinės kopijos dabar saugomos VDKM.
Tai tik reikšmingiausi, anot knygos autorės, N. Dariūtės-Maštarienės kūrybos darbai, kuriuos ji spėjo nuveikti per gana neilgą savo gyvenimą – S. Dariaus dukra mirė 1990 m. rudenį Kaune, o buvo palaidota Kretingos rajono Jokūbavo kapinėse. Nijolė buvo ištekėjusi už gydytojo Adolfo Maštaro, su kuriuo užaugino sūnų Skirmantą ir dukrą Giedrę. Kaune, Aleksote, gyvena N. Dariūtės-Maštarienės sesuo Audronė Čižinauskaitė-Guigienė. Mat, žuvus S. Dariui, jo žmona ištekėjo antrą kartą ir pagimdė dar vieną dukrą.
