Viena jų - Dalia Michelevičiūtė. Nuo vaikystės besižavinti ir jau ne vienerių metų šokio meno patirtį sukaupusi scenos profesionalė prie projekto prisijungė pakviesta idėjos autoriaus Edgaro Stanišausko. Prisijungusi prie menininkų Lino Liandzbergio ir Kristinos Račkauskaitės komandos, Dalia su senjorais dalinasi šokių ir sveikos gyvensenos patirtimi bei džiaugiasi, jog idėja kilo jaunų, kūrybingų žmonių galvose.
„Prisijungiau pirmiausia, dėl to kad tai labai kilni idėja ir labai gerbiu brandaus amžiaus žmones. Mano manymu, žmogaus orumas metams bėgant nesumažėja. Daugybė žmonių baigia savo profesinį intensyvų gyvenimą, daugeliui atsiveria tam tikra tuštuma ir norisi ją kuo nors užpildyti”, - teigė D. Michelevičiūtė.
Menininkės nuomone, mūsų kasdienine gyvenime labai gausu atskirties ir mes turime tai pakeisti. „Projekte skatiname susitikimo kultūrą, ji yra svarbiausia. Susitikimo džiaugsmas, kai žmogus žengia žingsnį iš namų, iš savo įprastinės aplinkos, yra labai svarbus. Žinoma, nereikėtų atmesti ir judėjimo faktoriaus - veiklomis laviname ritmikos pojūčius, kūno plastiką - labai daug gebėjimų”.
Pačios menininkės gyvenime šokis visada vaidino svarbų vaidmenį. „Nuo pat vaikystės labai norėjau šokti. Mano mamytė buvo gimnastė, šokėja, dainininkė, nors pagal profesiją - medikė. Iš tiesų, nuo vaikystės šokau, 10 metų šokau pramoginius šokius ir netgi savo gyvenimą norėjau sieti su šokiais. Tačiau taip pat ir rašiau, todėl pasukau daugiau literatūros ir aktorinio meno keliu”, - prisimena ji.
Mūsų kasdienine gyvenime labai gausu atskirties ir mes turime tai pakeisti.
Dirbdama Nacionaliniame dramos teatre D. Michelevičiūtė šoko Andželikos Cholinos spektakliuose, vėliau įsiliejo į Kristinos šokių namus, kurie ilgainiui tapo Kristinos ir Eglės baleto mokykla. Taigi aktorė pradėjo šokti linijinius šokius, jai teko dalyvauti ir televizijos šokių projekte. Būtent jis tapo impulsu šokti profesionaliai.
„Nuolat tobulinu šokio įgūdžius, man yra labai smagu šokti. Kaip mokytoja, dalyvauju tarptautinėse linijinių šokių varžybose Europoje ir pasaulyje. Poroje šokti taip pat nuostabu, tačiau yra pakankamai sunku prikalbinti šokti partnerius vyrus. Taigi linijiniai šokiai yra išeitis moterims, kurios mėgsta šokti ir gali tai daryti po vieną“, - drąsindama moteris judėti teigė Dalia.
„Susitikim, mieli senjorai” D. Michelevičiūtės užsiėmimų dalyvės tapo ne tik aktorės mokinėmis, bet ir mokytojomis. „Labiausiai džiugina šypsenos ir dalyvių atsiliepimai, o tas šypsenas ir džiugią nuotaiką jos nešasi visą dieną, ir visą savaitę laukia kito susitikimo“, - pasakojo D. Michelevičiūtė.
Pasak jos, projekto dalyvės veiklas priima, kaip dovaną. „Senjorai priima tą dovaną visa širdimi, atvažiuoja iš tolimiausių rajonų visuomeniniu transportu. Mes galime čia būti savimi, mums nereikia dirbtinų šypsenų, mes esame tokios, kokios esam, ir jeigu šypsenos natūraliai atsiranda, mums džiugu, jeigu ne - mes verkiam kartu”.
D. Michelevičiūtė teigė, jog užsiėmimuose tenka bendrauti su karta, išgyvenusia nuožmaus sovietmečio režimą. „Mes esame kupini baimės, aš jaučiu ir savyje tų savybių - baimės, drovumo. Tačiau tai, kad žmogus išdrįsta žengti žingsnį, man atrodo, yra labai svarbu“, – kalbėjo D. Michelevičiūtė.
Jos teigimu, judesys link kito mus atveria bendravimui, džiaugsmui, meilei. Žmogus jaučiasi nelaimingas, kai jis užsidaro savyje, dėl to reikia dalintis tiek džiaugsmu, tiek sielvartu, svarbu bendrauti ir plėsti savo interesų, pažinčių ratą.
Paklausta, kaip paragintų senjorus, kurie neišdrįsta jungtis prie tokio pobūdžio veiklų, D. Michelevičiūtė turėjo paprastą patarimą. „Nebijokite, ateikite, niekas nevers daryti to, ko jūs nenorite, mes tiesiog pabūsime kartu. Leiskitės į kelionę, tiesiog išdrįskite ir ateikite tokie, kokie jūs esate, kupini drovumo ar nuoskaudos. Tiesiog ateikite, priimkite šią dovaną”, - kalbėjo D. Michelevičiūtė.
