Pokalbis su Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonu Evaldu Vitulskiu apie turtingą parapijos istoriją, dabartį ir planuojamus ateities darbus.
– Kaip Kaune atsirado Šv. Antano Paduviečio parapija?
– Bažnyčios statytojas kunigas J. Želvys yra palikęs užrašytą Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įsikūrimo istoriją, kurioje nuosekliai ir detaliai išdėstyta, kaip buvo statoma bažnyčia ir kuriama parapija.
Mintis Kaune statyti naują bažnyčią buvo iškelta to meto spaudoje – dienraštyje „Rytas“ 1931 m. buvo išspausdinta vieno aktyvaus vietos gyventojo Simono Zarecko mintis: „Žaliakalniui vienos Prisikėlimo bažnyčios per maža“. Anot kunigo J. Želvio, bažnyčią galima statyti ten, kur susirenka bent 2 tūkst. tikinčiųjų. Toks skaičius buvo laikomas pakankamu, siekiant suburti parapijos bendruomenę. Jau tuo metu tikinčiųjų skaičius Žaliakalnyje buvo gerokai didesnis: rašoma, kad buvo 15 tūkst. tikinčiųjų. Taigi, nelikus abejonių dėl naujos bažnyčios poreikio, 1933 m. buvo įkurta Šv. Antano Paduviečio parapija, kurios žmonės galėjo melstis laikinoje koplyčioje. 1936 m. per vieną vasarą pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Prie statybos darbų savo aukomis prisidėjo parapijos tikintieji. Visa parapijos įkūrimo istorija liudija aktyvią vietos gyventojų veiklą.
– Kaip buvo pasirinkta vieta naujajai parapijai?
– S. Zareckas tuomečiame dienraštyje „Rytas“ akcentavo, kad visas didžiulis tikinčiųjų būrys telkėsi apie nedidukę Prisikėlimo bažnyčią ir vienuolių pranciškonų koplytėlę. Buvo išsakyti du pagrindiniai naujos parapijos būtinumo motyvai: VI ir VII fortų (Tvirtovės alėjos ir už jos), J. Janonio gatvės, Kareivių plento gyventojams toloka keliauti į Prisikėlimo bažnyčią, be to, Prisikėlimo bažnyčioje per sumos šv. Mišias žmonės jau sunkiai telpa. Taip pat buvo iškeltas klausimas, kurioje vietoje steigti naują parapiją. Dienraštyje buvo išreikštas pastebėjimas, kad parapijai steigti būtų galima panaudoti sklypą tarp Kareivių plento ir Kapinių gatvės (palei žydų kapines), kuris buvo nuomojamas „Saulės draugijos“.
Straipsnį perskaitę kauniečiai ypač susidomėjo išsakyta idėja, kilo daug diskusijų, tačiau niekas nesiėmė darbo. Todėl, praėjus pusei metų, pats S. Zareckas savo iniciatyva sudarė naujos parapijos steigimo ir bažnyčios statymo komitetą: surado keletą asmenų ir pakvietė juos pas Prisikėlimo bažnyčios kleboną ir tuometį Kauno dekaną kunigą F. Kapočių. Susitikime nutarta: „Atsižvelgiant į nepaprastai greitą Žaliakalnio ir Vytauto kalno rajonuose katalikų gyventojų skaičiaus didėjimą, jų dvasios reikalams aprūpinti būtinai reikalinga kuo skubiausiai kurti naują parapiją, kuriai patogiausias centras Vydūno alėjos gale.“
Jau tuo metu tikinčių gyventojų skaičius Žaliakalnyje buvo gerokai didesnis: rašoma, kad buvo 15 tūkst. tikinčiųjų katalikų.
Iš pradžių buvo ketinta naująją parapiją pavadinti šv. Kazimiero vardu. Po steigiamojo susitikimo su prašymu patvirtinti komitetą buvo kreiptasi į Kauno metropolijos kuriją, ji 1932 m. gegužės 10 d. prašymą patvirtinto. Komiteto pirmininku paskirtas kunigas F. Kapočius.
Tuomet prasidėjo vietos bažnyčiai statyti paieškos. 1932 m. gegužės 11 d. Komiteto pirmininkas ir nariai kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ir prašė paskirti sklypą naujos bažnyčios statybai Vydūno alėjos gale. Tačiau ministerija atsakė, kad sklypą jau yra perdavusi kitiems valdytojams ir negali jo perleisti bažnyčios statybai. Toks nesėkmingas bandymas kuriam laikui nutildė komitetą. Tačiau iniciatorius S. Zareckas nerimo, vėl išspausdino straipsnį dienraštyje „Rytas“ (1932 m. rugsėjo 5 d.), kuriame ragino kurti parapijas, net ne vieną, o dvi. Aktyvistas straipsnyje teigė: „Miesto plitimas eina tokiu smarkiu tempu ir tiek jau pasistūmėjęs, kad šiandien kyla gyvas reikalas steigti dar dvi naujas parapijas, tai VI ir VII fortuose, nes miesto pakraščiai yra jau per daug nutolę nuo bažnyčių ir žmonių religinis gyvenimas šąla.“
Tad 1932 m. rugsėjo 28 d. vėl susirinko komitetas ir nutarė dar kartą kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją dėl anksčiau prašyto sklypo gavimo. Tačiau nesėkmingai. Ministerija atsakė, kad pati naudos sklypą savo reikmėms.
Veikla: Šv. Antano Paduviečio parapijos bendruomenės aktyvumas neblėso ilgus metus nuo pat jos įkūrimo. Regimanto Zakšensko nuotr.
Kunigas J. Želvys sunkumus dėl žemės gavimo savo prisiminimuose įvardijo kaip velnio trukdymus kurti bažnyčią (ne tik pastatą, bet visą bendruomenę). Todėl nebuvo galima nuleisti rankų ir pasiduoti. Visai nebetekus vilties gauti žemės, komiteto pirmininkas ir nariai raštu kreipėsi į „Saulės draugiją“, prašydami perleisti du žemės sklypus, esančius prie žydų kapinių ir Kareivių plento, parapijos reikalams ir bažnyčios statybai. „Saulės draugija“ 1932 m. gruodžio 14 d. įsakymu nusprendė sudaryti dovanojimo aktą ir perleisti sklypus naujos parapijos reikalams ir bažnyčios statybai. Šis aktas užbaigė rūpesčius dėl žemės.
1933 m. birželio 6 d. komiteto susitikimo metu kunigas F. Kapočius, pradėjęs Prisikėlimo bažnyčios statybą, dėl darbo gausumo naujos bažnyčios statymo komiteto pirmininko pareigų ir parašė prašymą kurijai atleisti jį nuo minėtų darbų, o vietoj jo paskirti kunigą Juozą Želvį. Kurija įpareigojo J. Želvį rūpintis naujos bažnyčios ir parapijos kūrimo reikalais. Naujasis pirmininkas su džiaugsmu ir energingai ėmėsi statybos darbų ir jie itin gerai sekėsi.
– Kaip nutiko, kad buvo pakeistas sumanymas parapiją pavadinti šv. Kazimiero vardu?
– Nors iš pradžių ir buvo nutarta naująją parapiją pavadinti šv. Kazimiero vardu, 1933 m. liepos 10 d. komitete nubalsuota keisti pavadinimą į šv. Antano Paduviečio. Pavadinimo keitimo motyvai buvo net keli. Visų pirma, buvo pasisakyta, kad šv. Kazimiero vardu jau yra parapija Aleksote ir seserų kazimieriečių koplyčia Žaliakalnyje, o šv. Antano Paduviečio vardu Kaune nėra nė vienos parapijos. Antra, buvo tikėtasi šv. Antano užtarimo statant bažnyčią. Neapsirikta. Trečia, šv. Antanas tuo metu buvo labai populiarus visoje Lietuvoje. Taigi, naujos parapijos pavadinimas buvo pakeistas į šv. Antano Paduviečio.
– Parapija įsteigta, tačiau dar laukė bažnyčios statyba. Kaip visa tai vyko?
– Pradėjus kurti parapiją ir planuojant naujos bažnyčios statybą, buvo prašoma žmonių melstis. 1933 m. birželio 18 d. suorganizuota pirmoji procesija į būsimą naują parapiją. Joje dalyvavo visi Žaliakalnio katalikai, o procesija nusidriekė 5 km. Žmonės eidami meldėsi, buvo giedamos giesmės.
Kunigas F. Kapočius pasakė pamokslą apie bažnyčios plėtimąsi. Kunigas J. Želvys savo prisiminimuose rašo: „Visi žmonės iki ašarų susigraudino.“ Po procesijos visiems dalyviams buvo išdalyti lapeliai su maldos intencija, tad kiekvienas parapijietis meldėsi savo namuose.
Istorija: bažnyčia pastatyta 1936 m. spalio 23 d. Darbai truko šešis mėnesius ir 25 dienas. Regimanto Zakšensko nuotr.
1933 m. liepos 16 d. pašventinta laikina parapijos bažnyčia – koplyčia, kuri buvo įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudos namuose. Ten parapijos žmonės rinkosi mestis. Nuo pat laikinosios koplyčios pašventinimo degė keturios žvakutės šv. Antanui. Buvo panešta, kad kasdien nuo ryto iki vakaro bus deginamos keturios žvakutės šv. Antano ir Jėzaus Švč. Sakramento garbei. Žmonės meldėsi prie jų. Žvakutės simbolizuoja ir tai, kad visi kartu turi taupyti ir aukoti, prisidėti prie bažnyčios statybos.
Seneliai ir senelės, kurie gyveno prieglaudoje to paties namo antrame aukšte, susirinkę pietų valgykloje, pasimelsdavo naujos bažnyčios intencija, garsiai sukalbėdavo tris maldas. Jie taip pat buvo pasikabinę ant sienos šv. Antano paveikslą.
Bendruomenę stiprina ir tai, kad parapijoje yra vietos įvairaus amžiaus žmonėms.
Mūro bažnyčios statymo darbai prasidėjo 1936 m. kovo 28 d. Tą rytą statybos vietoje susirinko melstis meistrai ir darbininkai, seneliai, vaikai iš darželio, mokyklų, buvo begalė žmonių. Visi meldėsi, kad pavyktų greitai ir sėkmingai pastatyti bažnyčią. Žmonės jautė poreikį turėti savo parapijos maldos namus. J. Želvys prisimena, kad „Šv. Mišiose dalyvavę žmonės graudinosi, nekalbėjo, buvo nusiteikę romiai, susimąstę, buvo jaučiama šventa nuotaika. Ilgai žmonės nesiskirstė iš statybos vietos. Darbininkai, pusę dienos dirbdami, kalbėjo tik patylomis, nes jautė, kad tikrai šventą darbą pradėjo dirbti.“
Bažnyčia pastatyta 1936 m. spalio 23 d. Darbai truko šešis mėnesius ir 25 dienas.
– Kaip galima apbūdinti, kokia buvo naujosios parapijos bendruomenė?
– Šv. Antano parapijiečiai beveik visi buvo naujakuriai. Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, buvo įgyvendinta žemės reforma: daug dvarų išdalyta, kiti sumažinti. Tad ir Kauno rajonai buvo suskirstyti į sklypus ir išdalyti žmonėms. Šv. Antano parapijoje buvo pristatyta naujų namų (daugiausia medinių), kur gyveno smulkūs tarnautojai: sargai, vežikai, raštininkai. Vėliau pradėta statyti prabangesnius, didesnius mūro namus, kur gyveno valdininkai. Daugelis parapijiečių, nors buvo neturtingi, mylėjo ir rėmė bažnyčią.
Į namus kunigą priimdavo ne visi, nes buvo juntamas atotrūkis: vieni netikėjo, kiti baiminosi pamokslų, treti nuogąstavo dėl namų švaros ir pan. Tačiau vaikai labai laukdavo kunigo. Dvasininkai lankydavo parapijiečių namus, eidavo į mokyklas, bendraudavo su mokiniais, mokytojais, patys vesdavo tikybos pamokas. Bažnyčioje buvo ruošiami parapijiečiai, kurie turėjo supažindinti su sakramentais.
Pagal sudarytą to meto sąrašą Šv. Antano Paduviečio parapijos teritorijoje buvo apie 4 tūkst. tikinčiųjų katalikų. Jų vis daugėjo, nes parapija kasmet plėtėsi.
Svarbu: visa parapijos įkūrimo istorija liudija aktyvią vietos gyventojų veiklą. Regimanto Zakšensko nuotr.
– Kaip atsirado iki šiol švenčiami Šv. Antano atlaidai?
– Įkūrus parapiją, buvo prašoma kurijos leidimo patvirtinti Šv. Antano atlaidų dieną. 1934 m. gegužės 23 d. iš kurijos buvo gautas teigiamas atsakymas, suteikta teisė birželio 13-ąją švęsti kaip šventą. Tad nuo to laiko kiekvieną birželio 13 d. parapijos žmonės nedirbdavo, rinkdavosi bažnyčios kieme, dalyvaudavo šv. Mišiose, vėliau visi kartu paminėdavo šventę: kartu valgydavo, dainuodavo, bendraudavo. Į atlaidus atvykdavo žmonių ir iš kitų parapijų. Ši tradicija gyva iki šiol.
– Kaip parapija atrodo šiandien?
– Šv. Antano Paduviečio parapijos aktyvumas neblėso ilgus metus nuo pat jos kūrimo. Šiuo metu pastebima, kad jau keletą metų parapija yra ypač gyva ir aktyvi, turinti tvirtą ir meilės kupiną bendruomenę. Parapijoje groja, gieda žmonės, įtraukiantys ir kviečiantys prisijungti parapijos gyventojus, norinčius šlovinti Viešpatį giesmėmis. Choras mini Šv. Cecilijos, savo globėjos, dieną, renkasi, dalijasi patirtimi. Šv. Antano Paduviečio parapijoje veikia Šv. Cecilijos kuopos ateitininkų grupė, kuri nuolat laukia naujų narių.
Parapijoje labai daug dėmesio skiriama bendrystei, bendruomenės augimui, todėl Šv. Antano parapijos namuose trečiadieniais vyksta bendruomenės susitikimai, kurių metu kunigas veda Šventojo Rašto mokymus. Žmonės turi galimybę atrasti laiko skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą, įsigilinti į jį, rasti atsakymus į savo klausimus, pabūti ir pajausti bendrystę su kitais.
Bendruomenę stiprina ir tai, kad parapijoje yra vietos įvairaus amžiaus žmonėms: vyksta senjorų susitikimai, jaunuolių (14–30 metų) susitikimai, mamų maldos grupė, susitikimai „Šeimos šeimoms“. Senjorai dalijasi patirtimi, vyksta į ekskursijas, užsiima edukacinėmis veiklomis, rengia diskusijas aktualiomis temomis. Jaunuoliai taip pat buriasi pabendrauti, pasidalyti savo gyvenimo aktualijomis, organizuojami edukaciniai užsiėmimai, išvykos, stovyklos. Mamų maldos grupėje kartu meldžiamasi, dalijamasi motiniška patirtimi. Susitikimuose „Šeimos šeimoms“ vyksta mokymai aktualiomis sutuoktinių santykių ir vaikų auklėjimo temomis, šeimos dalijasi patirtimi, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip juos įveikia, akcentuojamas šeimos narių ryšys, mokoma jį sukurti.
Labai džiugina ir tai, kad parapijoje dirba nuostabūs katechetai, kurie ruošia vaikus Pirmajai komunijai, jaunuolius ir suaugusius Sutvirtinimo sakrametui. Besiruošiančių sakramentams skaičius kasmet auga, todėl parapija nuolat apgaubta vaikiško šurmulio, žaismingumo ir jaunuolių aktyvumo, drąsos, įžvalgų. Senjorų dėka neužmirštama išmintis.
Šv. Antano parapija garsėja ir tuo, kad sąžiningai ir atsidavusiai skatina besiruošiančių Pirmajai komunijai vaikų tėvelių, suaugusiųjų sutvirtinimo mokymus apie tikėjimą ir Sakramentų prasmę visus mokslo metus. Vieną kartą per savaitę visi renkasi Parapijos namuose klausyti mokymų, kuriuos veda kunigas, prisijungia ir kiti entuziastingi ir daug žinių turintys dvasininkai, lektoriai. Pastebima, kad taip pavyksta pritraukti daugiau žmonių į bažnyčią.
Po kursų girdimi žmonių atsiliepimai: „Nežinojau, kad tokių nuostabių susitikimų bažnyčiose vyksta“, „Pradėjau savo šeimoje pastebėti Dievą“ ir kt. Pabaigę mokymus žmonės negaili gerų žodžių apie šį kelią. Dalis jų lieka bendruomenėje, ateina savanoriauti, tampa aktyviais parapijos nariais.
Dar vienas nuostabus Šv. Antano Paduviečio parapijos ypatumas yra tai, kad sekmadienio ryto mišiose, kurios aukojamos 10 val., būna adoruotojos, kurios prieš šv. Mišias šlovina Kristų, o jų metu kartu meldžiasi. Po šv. Mišių adoruotojos ir vienuolės kviečia žmones pasikalbėti prie puodelio arbatos. Taip pat daug dėmesio ir meilės rodoma pažeidžiamiems, vargingai gyvenantiems, sunkumų patiriantiems žmonėms. Šv. Antano Paduviečio parapijoje veikia „Caritas“. Savanoriai lanko parapijiečius, dalija maistą ir drabužius sunkiai besiverčiantiems žmonėms.
Bažnyčios kunigai yra atsidavę žmonėms, savo tarnystei, todėl kiekvieną žmogų priima su meile, yra atviri pokalbiams. Kiekvienas žmogus gali registruotis į dvasinį pokalbį su parapijos kunigu. Taip sukuriamas tikras šeimos ryšys tarp visos parapijos narių. Kiekvienas darbuotojas čia taip pat suvokia meilės žmogui svarbą. Klebonas džiaugiasi, kad parapijoje jaučiama ir matoma visų jos narių bendra veikla.
Taigi, minėdama savo 90-metį, Šv. Antano Paduviečio parapija turi viziją kartu su parapijos gyventojais gražioje bendrystėje paminėti šių metų birželio 9–13 d. Šv. Antano atlaidus.
