Kartais mėgstu paskaityti garsiojo indų dvasinio vadovo Osho pamąstymus. Nors pastarieji su dabartinės visuomenės įpročiais neretai kertasi kaip vegano Ugniaus Kiguolio įsitikinimai bei Krekenavos mėsinės veikla, minčių pasitaiko naudingų. Štai, pavyzdžiui, pabrėžiamas paradoksas, būdingas daugumai susituokusių (ar šiaip ne pirmus metus drauge esančių) porų. Ilgisi žmonės jau seniai praeityje likusio medaus mėnesio, romantizuoja įsimylėjusius savo žvilgsnius senose nuotraukose, tačiau gyvena tarsi vienas kitą pakenčiantys kambariokai. Ir net nesusimąsto, kad vienas kitu domėtis galėtų ir dabar. Nes žmonės iš fotoalbumų niekur nedingo.

Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas.

Nežinau, ar moraline prasme tinka lyginti tokius dalykus, bet, matyt, ne šiaip sau liaudies išmintis turi tokius juokelius: "Jei vyras atidaro žmonai automobilio dureles, nauja arba žmona, arba mašina." Dar, būna, romantiniai santykiai primena išmaniojo telefono įsigijimą. Iš pradžių – laukimo ir troškimo fazė. Paskui, vos išlupęs iš blizgančios dėželės, negali naujuoju pirkiniu atsidžiaugti. Perki dėkliukus, nekiši į kuprinės kišenėlę kartu su raktais – kad tik, neduok Dieve, neįbrėžtum. Paskui palengva iPhone tampa tik kasdiene susisiekimo priemone, nebe technologinės evoliucijos stebuklu. Praeina dar šiek tiek laiko, ir, žiūrėk, jau pats lauki, kol galutinai suskaldysi ekraną, kad turėtum progą pakeisti į naujesnį modelį. Ir, galiausiai, kaip sakoma, čiupt už vadžių…

Liūdnas beviltiškumo jausmas apima matant, kaip kadaise vienas kitą branginę žmonės ne tik kažkur pameta meilę, bet ir ima slapčia (ar net atvirai) vienas kito nekęsti. Kai pasidaro įprasčiau antrąją pusę vadinti durniumi, negu pasakyti kažką malonaus. Kai patogiau jaučiamės siųsdami į visas keturias puses, negu tardami "myliu tave". Kai bičiuliams pilamos visos savojo žmogaus nuodėmės, tikros ir įsivaizduojamos, nesusimąstant, kaip atrodai pats ar pati, jei su tokiu gyveni. Ir kalbu aš ne apie fizinį potraukį, kuris po kiek laiko neapslopsta turbūt tik mažam procentui laimingųjų. O apie manymą, kad su savais elgtis gali kaip chamas, nes jie vis vien niekur nedings.

Greičiausiai kiekvienas porų terapeutas galėtų papasakoti amžinąjį neištikimybės ar skyrybų priešistorės scenarijų. Girdi dieną iš dienos žmogus namuose, koks jis niekam tikęs mazgotė, koks nenusisekęs kvailys ir kuris zoologijos sodo gyventojas. O štai staiga atsiranda kažkas, kam jis visai ne mazgotė, o protingas ir šaunus vyrukas. Arba moteris, jau tapusi savajam tiek neįdomi, kad ir dujokaukę užsimaukšlinusi sulauktų nebent klausimo "Oba, antakius išsipešiojai?" Tada iš kažkur išnyra kitas, kuris ne tik papešiotus antakius, bet ir naują suknelę ar šukuoseną pagiria. Ir štai – posūkis į kairę, dūžtantys indai arba ištikimybė, kuri velkama kaip nepakeliamas kryžius. Iš pareigos. Tyliai nekenčiant.

Nenuostabu, kad galiausiai pabėgus iš tokios katorgos, kadaise mylėtą vyrą ar moterį matai kaip nariuotakojį, vertą nebent tapti gyvūnėlio pietumis. Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas. Arba dėl to, kad pasirinkai iš esmės sau netinkantį žmogų. Ir sukandęs dantis kentėjai įvairius pažeminimus, gaišdamas laiką ir nervus, kai seniai reikėjo pavymui užtrenkti duris. Tik štai sau guminės išmatos neatsiųsi. Raktu mašinos nesubraižysi. Ir net velniop pats savęs nepasiųsi. Tada belieka tik bėgti į kitą gatvės pusę, pamačius jį ar ją. Ir tikėtis, kad kitas loterijos bilietas bus laimingesnis. Nes jau tu tai tikrai jo nusipelnei.