Penktadienio vakarą sostinės Vingio parke nutilus paskutinėms dainoms skradžiai žemę prasmego ir šventės organizatoriai. Įspūdžiais dalijasi tik patys dalyviai. Žiūrovai Vingio parke ir prie televizijos ekranų stebėjosi, kodėl estradoje tiek tuščių suolų. Dėl Dainų dienos dalyvių, nespėjusių ateiti į Vingio parką iki koncerto pradžios, jaučiu svetimą gėdą. Tik organizatoriai iki šiol nesugebėjo nei viešai atsiprašyti ant ledo likusių dūdorių ir dainininkų, nei argumentuotai paaiškinti, kodėl taip nutiko. Šventė baigėsi, kam tai rūpi?

Jeigu nerūpi žmonės, tai kam rūpės šiukšlės? O plastiko kalnai Bernardinų sode ir kitose vietose išties badė akis. Atrodo, tai neišsprendžiama Dainų šventės problema, kai visas pasaulis rūšiuoja ir moka tvarkyti atliekas. Organizatoriai turbūt laikosi nuostatos: vis tiek viskas kažkaip praeis.

Dalyviams – garbė ir pasididžiavimas dalyvauti Dainų šventėje. Maitintojams ir kitam techniniam personalui, deja, tai tik verslas ir pliusas sąmatoje.

Kur tik maistas, ten ir verktinių choras. Dalyvavau. Valgiau. Pikta ne dėl maisto, o dėl tų, kurie laimėjo viešuosius pirkimus. Šventės dalyviai, palikę namus, ėmę atostogų, naktimis mokyklose ant grindų gulę trumpo poilsio, buvo varomoji jėga, sukūrusi šventę visai Lietuvai. Ir jie tikrai nusipelnė pagarbos. Jos bene labiausiai trūko iš organizatorių. Ir tiekiant maistą, ir užtikrinant techninius garso reikalus, ir tvarkant šiukšles, ir organizuojant eitynes. Dalyviams – garbė ir pasididžiavimas dalyvauti Dainų šventėje. Maitintojams ir kitam techniniam personalui, deja, tai tik verslas ir pliusas sąmatoje.

O nuotaika? Ji nepakartojama! Smagiausia, kad tą jaudulį, tą virpuliuką ir graudulį kūrėme mes, šventės dalyviai. Ypač smagu, kad dalyvavo daugybė vaikų. Tikiu, kad jiems liks tik gražūs prisiminimai ir noras Dainų šventėje dalyvauti vėl ir vėl.

Kaip sakė vienas dalyvis, "bala nematė to srėbalo, o šventė užtat buvo atgaiva sielai. Ne prisikimšti ėjome, o parodyti, kad esame tvirti, kad tikim Lietuva". Ir aš vėl noriu į Dainų šventę.