Šiemetiniame festivalyje – 5 programos, aprėpiančios 30 filmų, tarp kurių – ir festivaliuose įvertinti kūriniai, ir mokumentikos pradininko Peterio Watkinso retrospektyva, ir virtualios realybės (VR) instaliacija. Svarbi naujiena – šiemet festivalis vyks ir internete; dalį filmų bus galima pamatyti naujai atsidariusioje „Skalvijos“ virtualioje salėje.

Organizatorių teigimu, šiemet programose daug dėmesio skiriama meilei, šilumai, žmogiškajam ryšiui ir vilčiai. Ne veltui 17-ojo VDFF šūkis – „Ir niekada meilės nebus per daug“. Festivalio vizualinę idėją sukūrė ne vienus metus su festivaliu bendradarbiaujantis grafikos dizaineris Marius Žalneravičius.

Festivalio anonsas: 

„Širdis – organas, kuriame kažkodėl, kaip mes manome, gyvena meilė. Tai labai paplitęs simbolis, į kurį norėjau pažvelgti su ironija. Širdies kaip rezervuaro, tuščio arba pilno, motyvas nėra toks dažnas. Vienos širdys priima, kitos – atiduoda, kartais abu veiksmus atlieka vienu metu. Taip ir pildome kitų rezervuarus, tuštindami savuosius ir atvirkščiai. Filmuose šie motyvai taip pat dažni, nes meilė – žmonių gyvenimų variklis. Esi ar buvai mylimas, lengviau gali mylėti kitus“, – sako M. Žalneravičius.

Atidaryme – ilgametis projektas apie Gustonių gyventojus

Rugsėjo 24-ąją dieną VDFF pradės menininko Dariaus Žiūros filmo „Gustoniai Gustoniuose“ premjera.

Gustoniai – kaimas Pasvalio rajone, kuriame D. Žiūra praleido dalį vaikystės. Šios vietos gyventojai tapo menininko ilgamečio projekto „Gustoniai“, kurį jis pradėjo kurti 2001-aisiais, dalyviais. Kas trejus metus menininkas filmavo kiekvieno kaimo žmogaus, sutikusio dalyvauti projekte, vienos minutės portretą ir iš jų sukūrė filmą. Jame atsispindi įamžintų žmonių amžiaus pokyčiai, išryškėja paties kaimo kaip socialinės struktūros kismas. Filmo anonsas: https://vimeo.com/347098089

„Gustoniai Gustoniuose“ leidžia pažvelgti į jo užfiksuotus portretus kartu su pačiais dalyviais – filme vaizduojamas dviejų dienų festivalis, kurio metu projektas buvo pirmą ir kol kas vienintelį kartą pristatytas Lietuvoje. Pirmąkart ekrane save išvydo ir jame nusifilmavę žmonės.

M. Chodorkovskio portretas ir muzika pomidorams

Įvairiabriaunę VDFF programą šiemet sudarė „Skalvijos“ kino centro komanda – Vilma Levickaitė ir Eglė Maceinaitė, „Meno avilio“ projektų vadovė Ona Kotryna Dikavičiūtė, režisierė Lina Lužytė, kinotyrininkė ir kino istorikė dr. Ana Mikonis-Railienė.

Didžiausioje pagrindinėje festivalio programoje – 7 filmai – meistriški, apimantys įvairiausių emocijų amplitudę ir paliečiantys įvairias šalis, sritis ir asmenybes. Pasak organizatorių, šių metų pagrindinės programos filmai kalba apie didesnius ar mažesnius praradimus, susidūrimus su nežinia – taip svarstoma apie skirtingus neapibrėžtumo, naujų horizontų priėmimo arba aktyvaus kūrimo būdus.

Vienas iš pagrindinės programos sunkiasvorių – „Pilietis K“ („Citizen K“, rež. Alexas Gibney). Tai – kino meistro sukurtas žurnalistinės dokumentikos portretas, kuriame – Michailas Chodorkovskis. Turtingiausias Rusijos žmogus, Vladimiro Putino priešas, kalinys, kovotojas. Pasitelkdamas kontroversišką M. Chodorkovskio asmenybę ir sumaniai naudodamas archyvinę medžiagą, „Oskaro“ laureatas A. Gibney pasakoja šiuolaikinės Rusijos istoriją.

Filmo anonsas:

Į nykstantį Graikijos kaimelį kviečia režisierė Marianna Economou. Jos filmo pavadinimas „Kai pomidorai išgirdo Vagnerį“ („When Tomatoes Met Wagner“) sufleruoja apie šypsenos nestokojantį pasakojimą. Jis toks ir yra. Čia vietiniai kuria ir degustuoja naujus pomidorų receptus bei nuoširdžiai džiaugiasi „čia ir dabar“ gyvenimu. Filmo anonsas: https://youtu.be/_uftwPx9KGo

Kitokią atmosferą siūlo filmas-detektyvas „Mano Rembrantas“ („My Rembrandt“, rež. Oeke Hoogendijk). Čia žiūrovas įsukamas į meno kolekcionavimo užkulisius, kur verda aistros bei intrigos, o solidūs verslininkai prisipažįsta be proto mylintys meną.

Filmo anonsas:

Specialiosios programos ir virtualios šamaniškos patirtys

Unikalių potyrių VDFF žiūrovams žada specialioji programa „Anapusybės antropologija“. Žiūrovų laukia trys filmai, kurių protagonistai vaikšto plona riba, skiriančia regimąjį ir anapusinį pasaulius, nuolat balansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Filmus papildys VR instaliacija „Ajahuaska – kosminė kelionė“. Žinomas kino režisierius Janas Kounenas virtualiomis priemonėmis siekia atskleisti psichodelinę patirtį, sukeltą ajahuaskos – haliucinogeninio gėrimo, nuo seno vartojamo Amazonijos indėnų. Įvairiais apdovanojimais įvertinta VR instaliacija veiks kino ir medijų erdvėje „Planeta“, kur žiūrovai bus kviečiami į virtualias šamaniškas ceremonijas.

VR instaliacijos anonsas:

Kita specialioji programa „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ skirta Rytų ir Vidurio Europos humanistiniam kinui. Visi šeši programos, kurią parengė dr. A. Mikonis-Railienė, filmai bus rodomi nemokamai ir tik po vieną kartą. Festivalio metu juos taip pat nemokamai bus galima pažiūrėti ir medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ inicijuotoje ir palaikomoje internetinėje platformoje Sinemateka.lt.

VDFF programos sudarytojai nepamiršta ir vaikų. Jiems skirtoje programoje „Iki mėnulio ir atgal“ – 3 filmai apie svajones, paaugliškus iššūkius, savęs pažinimą, ilgesį ir meilę.

P. Watkinso retrospektyva

17-ojo VDFF retrospektyva skirta dokumentinės dramos – mokumentikos – pradininkui Peteriui Watkinsui, kuris aktyviai kūrė 6-10 dešimtmečiuose. P. Watkinsas žaidžia su dokumentikos formomis, jungia realybę ir suvaidintas scenas, pasitelkdamas šiuolaikinius ir istorinius kontekstus tiria politines aktualijas. 1965 m. autorius įvertintas „Oskaru“ už žymiausią savo filmą „Karo žaidimai“ („The War Game“). Šį ir dar penkis P. Watkinso darbus retrospektyvos programai atrinko režisierė L. Lužytė.

Staigmena – filmas apie futbolo legendą Maradoną

Bendradarbiaujant su Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“ įvyks biografinio filmo apie legendinę kontroversišką futbolo asmenybę „Diego Maradona“ (rež. Asifas Kapadia) premjera Lietuvoje. Apie šlovę ir jos kainą pasakojantis filmas sukurtas panaudojus penkis šimtus valandų niekur nerodytos asmeninio Maradonos archyvo medžiagos.

Filmo anonsas:

Režisierius A. Kapadia žinomas dėl prestižiniais apdovanojimais įvertintų ankstesnių filmų. „Senna“ apie lenktynininką Ayrtoną Senną laimėjo Britų kino akademijos apdovanojmą už geriausią dokumentinį filmą ir jo montažą, o dainininkės Amy Winehouse biografinė dokumentika „Amy“ apdovanota „Oskaru“. Naujasis filmas „Diego Maradona“ žymi trečiąją dokumentinės trilogijos apie genijus vaikus ir jų šlovės kainą dalį.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis vyks rugsėjo 24–spalio 4 dienomis „Skalvijos“ kino centre, spalio 2–4 dienomis Kaune ir spalio 9–11 dienomis Klaipėdoje.

„Į VDFF pagrindinę programą atrinkti devyni filmai (kiek daugiau, nei įprasta). Kiekviename jų svarbus laikas, skirtingos jo dimensijos. Mąstydamos apie festivalį vienijančią temą, sudėliojome savotišką mantrą – „išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko“, – sako viena iš VDFF organizatorių Sonata Žalneravičiūtė. „Tai ir amžinosios vertybės, kurias mėgina išsaugoti nauji šeimos modeliai, tai kūrybinė raiška, moksliniai siekiai, skirti ne tik dabarčiai, tai ir tradicijos, kurias perima ir savaip transformuoja naujosios kartos.“

Pagrindinės programos filmo „Pradžia 2.0“ („Genesis 2.0“) autoriai Christianas Frei, Maksimas Arbugajevas sujungia priešistorinius laikus su tolyn žengiančiais mokslo užmojais. Sibire, amžino įšalo žemėje, ieškant mamutų ilčių, aptinkama ir šių gyventojų kraujo. Imama svarstyti apie klonavimo galimybę bei mėginimą užauginti šių laikų mamutą. Mokslo pasaulyje, o ir pačiame filme iškyla etikos klausimai, tačiau lygiagreta paliečiamos ir socialinės žmogaus išgyvenimo temos. Visuomenės ateitį bei pakitusius socialinius santykius iliustruoja filmas „Pasaulis priklauso man“ („The World is Mine“), kuriame režisierė iš Izraelio Ann Oren, norėdama geriau suvokti Japonijoje ypač paplitusį popkultūros judėjimą „Cosplay“, pati mėgina įsikūnyti į animacinį personažą – žydraplaukę mokyklinukę Hatsune Miku. Jai tenka ne tik pakeisti išvaizdą, bet patirti meilės ryšį su vienu iš Hatsune Miku gerbėjų. Vieni iš pagrindinių filmo klausimų – kodėl žmonėms nebepakanka vieniems kitų draugijos, kodėl kuriami virtualūs mylimieji, puoselėjami iliuziniai santykiai.

Tūkstantmečius sujungia kiti pagrindinės programos filmai – „Vyrų žaidimai“ („Playing Men“) ir „Žiurkės“ („Rat Film“). Ironiškas ir saviironiškas antropologinis slovėnų režisieriaus Matjažo Ivanišino žvilgsnis į vyrų pasaulį. Kaip (pa)kito vyro siekiai nuo instinktyvaus medžiotojo, karžygio laikų ir kaip lyderystė pasireiškia tradiciniuose ir dabarties žaidimuose. Net ir režisieriaus Theo Anthony'is filme „Žiurkės“ be pagrindinės – amžinųjų žmonių gyvenimo dalyvių – žiurkių temos, netiesiogiai galime pamatyti vyrų žaidimo motyvą, kai du vyrukai kasnakt leidžiasi į žiurkių medžioklę.

Ir žaidžia, ir groja vienu metu – taip būtų galima apibūdinti filmo „Užsičiaupk ir grok pianinu“ („Shut Up and Play the Piano“, rež. Phillipas Jedicke'as) herojaus – pianisto Chilly Gonzaleso gyvenimą. Kanadietis – Gineso rekordininkas. Jo koncertas tęsėsi 27 valandas. Ir tai tik vienas pavyzdys, ne tik apie ištvermę, bet ir nesenkančią, kitus įkvepiančią žmogaus kūrybinę energiją.

Laiko reliatyvumas ir žmogaus siekiai pranokti save svarbūs ir serbų dokumentininkui Mladenui Kovačevičiui. Atradęs senas videokasetes, kuriose užfiksuota pirmojo serbo, kopiančio į Everestą kelionė, režisierius sudėliojo filmą-dienoraštį „4 metai per 10 minučių“ („4 Years in 10 Minutes“), kuriame matomi žmogaus išgyvenimai, juntama kiekvieno žingsnio kaina, beprotiška valia bei absoliutus vienišumas.

Jei vieni žmonės patys ieško iššūkių, tai kitiems sunkūs išbandymai atsiranda iš gyvenimo. Trys VDFF pagrindinės programos filmai pasakoja apie šeimas, kuriose tenka išgyventi sunkiai pakeliamus dalykus, tačiau jie tampa įmanomi tik besąlygiškai mylint. Režisieriaus Jordano Schiele'o filmo „Šilkas ir ugnis“ („The Silk and the Flame“) herojus – vidutinio amžiaus kinas Yao, kuriam nuo paauglystės tenka rūpintis savo neįgaliais tėvais, broliais ir seserimis. Vadymo Ilkovo filmo „Tėtė – mamos brolis“ („My Father is my Mother‘s Brother“) herojui Tolikui tenka prisiimti penkiametės dukterėčios globą, kai jo sesuo suserga psichine liga. Turėdama savo šešis vaikus, Alina Makarova – filmo „Baltoji mama“ („White Mama“, rež. Zosia Rodkevič ir Jevgenija Ostanina) herojė, nusprendžia, kad tarp jos mišraus gymio vaikų galėtų augti ir vienas baltaodis. Agresija, nuolatiniu dėmesio reikalavimu naujas šeimos narys sujaukia darniai gyvenusios šeimos kasdienybę. Tačiau Alina jaučia, kad šiam vaikui privalo duoti daugiau, nei saviesiems.

Beveik visus pagrindinės programos filmus pristatys jų kūrėjai arba protagonistai.

Savo filmų retrospektyvą pristatys režisierius ir aktorius Algis Arlauskas, kuris turi lietuviško kraujo, nors gimė ir augo Maskvoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Ispanijoje (Bilbao), ten laikomas savu.

„Algis Arlauskas man tapo legenda dar prieš pamatant jo filmus. Lietuvoje apie 88-uosius pasirodė žinia apie neįtikėtinai talentingą jauną kino režisierių lietuvišku vardu ir pavarde, studijuojantį Maskvoje ir sukūrusį filmą, kuris lyg žaibas perskrodė Europos kino festivalinę erdvę.

Vėliau, kai pamačiau Algio filmus, supratau, kodėl vertėjo tiek metų laukti susitikimo“, – pasakoja režisierius Audrius Stonys, kuris ir rekomendavo supažindinti Lietuvos dokumentikos mylėtojus su šiuo režisieriumi.

Anot A. Arlausko, dokumentiniai filmai negimsta be reikalo. Jie ateina tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos, kai persipina ypatingos akimirkos. Pirmasis jo dokumentinis filmas „Prisilietimas“, gimė tuomet, kai jis susipažino su aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu Aleksandru Suvorovu. Kurdamas dokumentinį filmą, jis sako atiduodąs dalį savo gyvenimo, nes jam dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas.

Nedaug kam žinoma ir šveicarų dokumentininko Peterio Liechtio kūryba. Tačiau vienas jo filmas jau buvo rodomas „Skalvijos“ kino centre.

„2009 m. Europos kino akademijos „Dokumentinė konklava“ – geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimai buvo surengti Vilniuje. Vieną rytą garbinga vertinimo komisija, kurioje tąkart buvo ir Viktoras Kosakovskis, rinkosi į „Skalvijos“ salę. Konkurse dalyvavo ir P. Liechtio filmas „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („The Sound of Insects – Record of a Mummy“).

Šis eksperimentinės dokumentikos kūrėjo filmas-meditacija gyvenimo ir mirties tema buvo išrinktas geriausiu, o mums paliko tokį ryškų įspūdį, kad po dešimtmečio nusprendėme VDFF žiūrovams pristatyti išsamią jo retrospektyvą. Deja, režisierius jau išėjo iš gyvenimo, bet jo filmus sutiko pristatyti jo kūrybinė ir gyvenimo partnerė Jolanda Gsponer. Ji yra ir viena iš P. Liechtio videoinstaliacijos „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications - Peter Liechti‘s unfinished film”) autorių“, – pasakoja Vilma Levickaitė, viena iš festivalio rengėjų. Projektas tapo intymiu, atviru žvilgsniu į menininko prabėgusį gyvenimą ir kūrybą. Videoinstaliacija „Dedikacijos“ kaip ir P. Liechtio filmas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ („Signer’s Suitcase – On the Road with the Artist Roman Signer“) šiais metais atidarys festivalį.

Specialioji programa šiemet skiriama Igmarui Bergmanui, kurio 100 metų jubiliejų mini visas pasaulis. Bus parodyti trys paties švedų režisieriaus dokumentiniai filmai, kiti trys – jį pažinusių režisierių – Marie Nyrerod ir Stigo Björkmano. Pastarasis autorius, kuris yra išleidęs knygą „Pokalbiai su Bergmanu“, atvyks į Vilnių ir pristatys savo filmus bei pasidalins prisiminimais apie I. Bergmaną. Kino mylėtojams – tai dar viena galimybė giliau pažinti kino klasiko kūrybą bei patį autorių.

Kaip ir kasmet nedidelė dokumentinių filmų programa skiriama ir vaikams. Trijuose filmuose išryškėja vaikų, kurie nori būti išgirsti, tema. Programa taip ir vadinsis – „Išklausyk“.

Laukia ir viena lietuviška premjera – tai režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Iš kur ta šviesa“ apie tapytoją Nomedą Saukienę, kuri taip pat atliepia VDFF mantrai: išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20-30 d., Kaune – spalio 2-4 d., Ukmergėje – spalio 5-7 d.

Daugiau informacijos – www.vdff.lt.

Šiemet „Sacrum et profanum“ temą pasirinkę festivalio organizatoriai kviečia apmąstyti kiekviename filme juntamas šventumo ir žemiškumo, dvasingumo ir vulgarumo jungtis.

Klaipėdos gyventojus pasieks keturi filmai iš pagrindinės festivalio programos.

Vienas jų – nepaprasto kompozitoriaus ir pianisto Olego Karavaičiuko portretas „Olegas ir keistieji menai“ (spalio 7 d.). Ekscentriškas menininkas vaikystėje buvo pristatytas Stalinui kaip vunderkindas, mokėsi groti iš paties Dmitrijaus Šostakovičiaus. Rusijos publika jo klausydavosi sulaikiusi kvėpavimą, tačiau užsienio klausytojams jis taip ir liko nežinomas.

Šveicarų filmas „Kalabrija“ (spalio 8 d.) įsirėš į atmintį ne tik kalnų peizažais. Tai metafizinis kelio filmas apie klajones po pasaulį, gyvenimą ir mirtį. Laidojimo biure dirbantys emigrantai leidžiasi į nelengvą kelionę – jie lydi Šveicarijoje gyvenusio italo palaikus į gimtąją Kalabriją. Kelionės metu pokalbis natūraliai krypsta į tai, kas svarbiausia, – gyvenimą, meilę, šeimą, savo šaknis.

Gerokai intensyvesnį ritmą siūlo detektyvą primenantis amerikiečio Alexo Gibney filmas „Nulinės dienos“ (spalio 6 d.). „Oskaro“ laureatas ironišku tonu pasakoja tai, apie ką iki šiol nenoriai kalba valstybinių institucijų atstovai. Pasakojimo centre – tyrimas apie vieną sudėtingiausių šių laikų kompiuterinių užkratų, kuris buvo nukreiptas į branduolinius reaktorius Irane.

Tikroviškumu stebinantis pasakojimas „Gelbėk mus nuo pikto“ (spalio 7 d.) – apie egzorcizmą Italijoje. Filmo kūrybinei komandai pavyko ne tik užfiksuoti egzorcistų dvasininkų praktikas, bet ir užčiuopti „apsėstųjų“ mintis, atskleisti jų būsenas per atvirus pokalbius, kuriančius iškalbingą kontekstą.

Klaipėdiečiai taip pat kviečiami į filmą „Derekas“ (spalio 6 d.) iš specialiosios šių metų festivalio programos „Pasimatymai su Tilda“. Jame atskleidžiamas turtingas ir maištingas dviejų talentingų asmenybių – aktorės Tildos Swinton ir septintojo dešimtmečio britų nepriklausomo kino lyderio Dereko Jarmano – pasaulis, kultūrinės britų sąmonės kismas.

Bene šviesiausias festivalio filmas „Diksilendas“ (spalio 8 d.) nukels į Ukrainos pietuose įsikūrusį Chersoną. Ten per visas šventes skamba vaikų pučiamųjų orkestras „Diksilendas“. Jam vadovauja nenuilstantis Semionas Nikolajevičius, – grįžęs po karo jis surinko vaikus iš gatvės ir įskiepijo jiems meilę muzikai.

Spalio 2–4 d. su šešiais rinktiniais filmais Klaipėdoje pirmą kartą viešės Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

Geografija – plati

Savaitgalį klaipėdiečiai galės pamatyti naujausių dokumentinių filmų iš viso pasaulio. Jų pasakojimų geografija plati: vieni  – iš tolimosios Kubos, kiti – iš vis daugiau lietuvių keliautojų viliojančio Laoso, dar kiti  – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos.

„Apsilankę Klaipėdos kultūros fabrike labai apsidžiaugėme pamatę profesionaliai įrengtą kino salę. Žinome, kad uostamiestyje yra nemažai gero kino mėgėjų, todėl šiemet festivalio filmus atvežame ir į Klaipėdą“, – teigė Vilma Levickaitė, festivalį rengiančio sostinės „Skalvijos“ kino centro vadovė. Jos įsitikinimu, vienas iš jų – „Egzotika, erotika ir t. t.“ – turėtų ypač patikti uostamiesčio gyventojams, nes tai pasakojimas apie jūreivius, jų krantuose laukiančias moteris, neišsipildžiusius troškimus...

Viešnagę Klaipėdoje festivalis pradės žymaus dokumentinio kino klasiko Alberto Maysleso filmu „Iris“ (2015). Tai pasakojimas apie 93 m. Iris Apfel, garsią mados ir stiliaus ekspertę, kurios svarba Niujorko mados scenai neginčijama jau ištisus dešimtmečius. Šis filmas ne tik apie madą, bet ir apie uždegantį kūrybingumą, domėjimąsi aplinkiniu pasauliu. Pasak V.Levickaitės, jis įkvepia gyventi ilgai, įdomiai ir aistringai.

Ir norėdamas nesugalvotum

Festivalis į Klaipėdą atveš itin didelio dėmesio kituose kino forumuose sulaukusių dokumentinių filmų. Vienas jų – „Sundance“ festivalio pagrindiniu prizu įvertinta Crystal Moselle „Vilkų gauja“: klaustrofobiškas pasakojimas apie šeimą, kurios vaikai 17 metų praleido be jokio kontakto su išoriniu pasauliu. „Tai istorija, kurios ir norėdamas nesugalvotum. Dokumentinio kino kūrėjai ne tik atranda tokių istorijų, svarbiausia – geba parinkti originalią jų pasakojimo formą ir sukurti labai netikėtą santykį su herojais“, – dalijosi mintimis V.Levickaitė.

Pasak festivalio rengėjų, dokumentinis kinas moka subtiliai praverti duris į vidinį žmogaus pasaulį. Tai liudija dokumentinis filmas „Casa Blanca“ iš tolimosios Havanos įlankos. Jo režisierė Aleksandra Maciuszek santūriai ir pagarbiai žvelgia į savo filmo herojus – 76-erių Nelsą ir jos sūnų Vladimirą, kurie abu gyvena nedideliame kambarėlyje. Ypatinga estetika išsiskiriantis filmas – apie žmogišką orumą, meilę žmonėms ir gyvenimui.

Subtiliai trina ribas

Festivalio rengėjų teigimu, Klaipėdos žiūrovai išvys išskirtinius dokumentinius filmus, kurie nepasiduoda bandymui įsprausti juos į griežtas normas, apibrėžti jų vietą. Jų kūrėjai subtiliai trina ribas – ne tik tarp kino žanrų, bet ir tarp normalumo ir pamišimo, tikrovės ir vaidybos, „ten“ ir „čia“.

Tai liudija įžvalgaus psichiatro Georgeso Federmano susitikimai su pacientais Sweno de Pauw filme „Pasaulis ant sofos“. G.Federmanas yra gimęs būti psichiatru. Jo kabinete visos problemos susitraukia iki žirnio dydžio, o susitikimai su juo pavirsta mažytėmis šventėmis. Tradicinio rytietiško ir modernaus vakarietiško pasaulių susidūrimą Laose stebi Daano Veldhuizeno kamera. Jo „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“ – tai filmas apie nedidelį Šiaurės Laoso kaimelį, į kurį ieškoti tenykštės tradicinės patirties atvyksta kuprinėmis nešini keliautojai, o vietiniai gyventojai atranda Vakarų atrakcijas.

Tačiau filmuose lieka erdvės ir vaizduotei. Hipnotizuoja vakariniai jūrų peizažai, didingai praplaukia laivai milžinai, atsklinda aistringi pasakojimai apie laisvę, ilgesį ir meilę – jie skirti jūreiviams, kurių krantuose laukia moterys, buvusios prostitutės. Tai vaizduotę žadinančios scenos iš Evangelios Kranioti dokumentinio esė „Egzotika, erotika ir t. t.“

Seansai Klaipėdoje

Spalio 2 d. 18 val. – „Iris“ (2014, rež. A.Mayslesas, JAV), 20 val. – „Egzotika, erotika ir t. t.“ (2015, rež. E.Kranioti, Prancūzija).

Spalio 3 d. 18 val. – „Casa Blanca“ (2015, rež. A.Maciuszek, Lenkija, Meksika, Kuba), 20 val. – „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“ (2015, rež. D.Veldhuizenas, Olandija, Laosas).

Spalio 4 d. 18 val. – „Vilkų gauja“ (2015, rež. C.Moselle, JAV), 20 val. – „Pasaulis ant sofos“ (2015, rež. S. de Pauw, Prancūzija).

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio filmai Klaipėdoje bus rodomi Kultūros fabrike (Bangų g. 5A). Bilietai – po 4 Eur, moksleiviams, studentams, senjorams – po 3 Eur.