Diskusijos dalyviams pasirodė, jog tai, kad Lietuvoje J. Piłsudskis – viena nemėgstamiausių istorinių asmenybių, yra problema. Garbingi mokslo žmonės iš Lietuvos ir Lenkijos pabandė šį įvaizdį pakeisti.

Tik pamanykite, tai yra "J. Piłsudskio nuopelnas, kad lenkai, užėmę Vilnių, sustojo. Jiems (lenkams – aut. past.) būtų nieko nereiškę okupuoti visą Lietuvą ir jėga atkurti bent dalį Abiejų Tautų Respublikos", – teigiama į diskusiją kviečiančiame plakate. O tai ne Lietuvos kariuomenė prie Giedraičių ir Širvintų sustabdė "maištininko" Lenkijos armijos generolo Lucjano Želigowskio vadovaujamus baltalenkius? Tai ką, lietuviškus istorijos vadovėlius netrukus perrašysime, išmetant skirsnį apie nepriklausomybės kovas, kad tik įtiktume kaimynams lenkams?

Dar vienas perlas iš minėtos diskusijos: "Bet nereikia užmiršti, kad lenkų pergalė prieš bolševikus prie Varšuvos 1920 m., vadinama stebuklu prie Vyslos, lėmė, jog Lietuvos valstybė galėjo išgyventi iki 1940 m., o ne žlugo 1920 m."

Pirma, nieko teigiama Lenkija tarpukariu Lietuvos istorijoje apskritai nenulėmė.  Priešingai, Varšuva nuosekliai kaišiojo pagalius į ratus Kaunui. Užtenka prisiminti 1919 m. lenkų karinės organizacijos (POW) organizuotą sąmokslą Lietuvoje. Ir tai yra istoriniai faktai, o ne kieno nors interpretacijos. Antra, būtent Tarybų Rusija perleido Vilnių lietuviams, sutriuškinusi J.Piłsudskį, o ne Lenkija. Žinia, kad 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis, pagal kurią Vilnius (ir jo kraštas) buvo perleistas Lietuvai. Vadovaudamasi šia sutartimi, Raudonosios armijos daliniai iš Vilniaus pasitraukė 1920 m. rugpjūčio 26 d., deja, spalio 9 d. mūsų sostinę vėl užėmė Lenkijos kariuomenės daliniai.

Išvada: apgailėtina, kai perrašinėjama istorija ir apgailėtini tie, kurie tuo užsiima.