Klaipėdoje tada veikė ir liaudiškai vadinta blaivykla. Oficialiai tai buvo Milicijos skyriaus medicininio išblaivinimo įstaiga.

Jos darbuotojas J. Mitrovas į laikraštį parašė ne vieną žinutę apie savo klientus.

"Na ir linksma buvo tą naktį Montės gatvėje. Antrą valandą nakties trio, susidedantis iš MŽT-163 (mažojo žvejybinio tralerio – A.D.) kapitono L. Baranausko, radisto A. Mikalausko ir to paties laivo virėjo B.Milkevičiaus, surengė meninės saviveiklos koncertą. Koncertas gana įvairus: dainos, šokiai, juokingi numeriai. Uždanga nusileido tik medicininėje išblaivinimo įstaigoje", – rašė J. Mitrovas.

Apie autotransporto kontoros Nr. 5 šaltkalvio Filipo Pavlovo pomėgius "važinėti" laikraštyje parašė toks B. Matelis.

"Važinėja jis įvairiomis priemonėmis: tai žiūrėk liežuviu draugams "užvažiuos", tai iš kokio bufeto repečkom "išvažiuoja". Žodžiu, kad tik "važiuotų". "Išvažiavo" jis vieną pavakarę iš kažkokios "girdyklos" ir patraukė atgal į darbovietę. Pamatęs kieme mašiną, sėdo Filipas į kabiną, įjungė motorą ir – pirmyn! Kai vyr. mechanikas P.Skarga mašiną sulaikė, Pavlovas iškrito iš kabinos ir pasileido "važiuoti" liežuviu. Nenurimo Pavlovas ir šoferių poilsio kambaryje. Prisiėjo jį nuvežti į milicijos poskyrį. Sekantį rytą liaudies teisėjas "užvažiavo" ir pačiam Pavlovui: davė nurodymą pavežėti jį iki daboklės ir palikti ten 7 paroms", – rašė B. Matelis.

Laikraščio rubrikoje "Susipažinkite" aprašytas ir AJŽB kapitono padėjėjas O. Galkinas, kuris viešoje vietoje pasirodė įkaušęs:

"Bet, nepaisant to, jis atkakliai ėjo į savo tikslą – laivą. Štai pagaliau ir kontrolės būdelė, tačiau čia jį sustabdė ir kažkodėl ėmė įtikinėti, kad jis ne ten pateko, kad tai CPK, o ne žvejybos uosto kontrolės būdelė. Įpykęs jis išplūdo juos dvylikos aukštų išsireiškimais. Visa istorija pasibaigė medicininėje išblaivinimo įstaigoje."

Sukčius "tikrino" parduotuves

Praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio pradžioje "Tarybinė Klaipėda" rašė apie gėdos lentą, prie kurios klaipėdiečiai dažnai sustodavo.

1964-aisiais joje kabojo tokio sukčiaus Žemelio portretas, o laikraštis rašė, kad šis vyras gudriai apgavo kelių uostamiesčių parduotuvių vedėjas.

Laikraštyje buvo be skrupulų aprašytos visos nusikaltimo aplinkybės.

"Vyrukas, kurio portretą čia matote, užėjo pas kioskininkę Čengariovą ir prisistatė: – Aš iš Vilniaus, iš partinės-valstybinės kontrolės. Rodykite, kas čia pas jus, kur, kaip. Čengariova, visa persigandusi, leido "kontrolieriui" raustis po visus užkampius, labai apsidžiaugė pagirta už gerą tvarką, bet net apsiverkė, kai po patikrinimo iš kasos dingo net 116 rublių… Parduotuvės Nr.87 vedėja Čeliutkaitė "kontrolierių" sutiko su žavinga šypsena, labai svetingai, apvilko jį baltu chalatu ir paslaugiai jam atlapojo visų šaldytuvų duris. Sukčius surašė aktą, viską parduotuvėje įvertino "labai gerai".

Pasirodo, Žemelis taip apgavo ir parduotuvių vedėjas Osikovą, Rimeikytę, geležinkelio restorano kasininkę Arlentjevą, maisto produktų parduotuvės Sportininkų gatvėje vyresniąją pardavėją Reklaitienę.

Sukčius to metu buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo.

"Už gerą "aktą" aš gerai ir gaudavau", – vėliau gyrėsi Žemelis.

Skola – ne nusikaltimas

Kai kuriais straipsniais siekta ne tik pranešti apie demaskuotus nusikaltėlius, bet ir įspėti kitus žmones.

"Atsargiai: apgavikė!" – skelbė straipsnio apie nemažas pinigų sumas besiskolinančią ir skolos neatiduodančią Jadvygą Jokubauskienę.

Pasirodo, ši moteris 1965 m. vasarą atėjo pas tokią Pocienę, gyvenusią Kooperacijos gatvėje ir paprašė paskolinti 300 rublių.

"Girdi, pasitaikė jai geras televizorius, visą amžių tokio ieškojusi, o, kaip tyčia, vyras į komandiruotę išvykęs ir pinigus pasiėmęs. Po savaitės pinigai bus grąžinti ir dar su "magaryčiom". Patikėjo moteris Jokubauskiene, paskolino. Iki šios dienos nei Pocienė atgavo savo pinigus, nei Jokubauskienė galvoja juos grąžinti", – rašė miesto laikraštis.

Pardavėja Panova buvo atleista iš darbo, pardavėjoms Starčenko ir Laikovai už pirkėjų apgaudinėjimą pareikštas papeikimas. Parduotuvės vedėjo pavaduotoja Vaitkienė "pervesta" į pardavėjas, o vedėjai Volnych pareikštas griežtas papeikimas su įspėjimu.

Panašiai toji pati moteris pasiskolino pinigų iš Aukštojoje gatvėje gyvenusio vyro, esą jai paskirtas šaldytuvas "Snaigė". Priėjo eilė, o kaip tyčia atsirado kažkokia kliūtis.

Jaunesniems skaitytojams dabar jau turbūt reikia paaiškinti, kad sovietmečiu užsimanęs vertingesnio daikto negalėdavai nusipirkti, reikėdavo gauti tam tikrą dokumentą, kurį išduodavo profsąjungos ar įmonės administracija. Toks popierius vadinosi paskyra arba talonu, o jo laukti tekdavo ne vienerius metus.

Pasirodo, toji pati moteris skolinosi ir didesnes sumas – viena palangiškė paskolino jai 450 rublių – nesibodėjo pasipelnyti ir prašydama vos kelių rublių.

Tenka priminti, kad nedaug žmonių tuo metu uždirbdavo daugiau nei 100 rublių. Ta pati Jokubauskienė dirbo sarge ir už mėnesio darbą gaudavo 50 rublių atlyginimą.

Pasirodo, Jokubauskienės nebuvo už ką teisti, nes skolinimasis nėra nusikaltimas. Juolab kad moteris paneigė kada nors ko nors prašiusi pinigų.

Žinutes rašė ir milicininkai

Laikraštis turėjo ne kasdien pasirodančią rubriką "Šluota". Čia neretai būdavo viešai paskelbti miesto girtuoklių nuotykiai.

"1962 m. balandžio 11 d. vakare 1-ojo autobuso maršruto keleiviai buvo liudininkai, kaip blogai elgėsi A.Fedosovas. Būdamas neblaivus jis stumdė žmones, koliojosi. Milicijos darbuotojui, norėjusiam sudrausti chuliganą, jis smogė kumščiu į veidą, o paskui, mėgindamas pabėgti ir išvengti atsakomybės, išmušė autobuso langą. Liaudies teismo išvažiuojamoji sesija š. m. gegužės 23 d. svarstė šią bylą prekybos valdybos raudonajame kampelyje, nes Fedosovas pradėjo dirbti valdyboje krovėju. Chuliganas nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo", – apie griežtą sprendimą pranešė laikraštis.

Viešai, nieko neslepiant skelbtos į blaivyklą patekusių klaipėdiečių pavardės. Kartais būdavo aprašomos ir tokio įvykio detalės.

"Štai elektromonteris A.Čulovas, žmogus neišdidus, išmiegojo tarp dangaus ir vandens, tai yra ant Dangės upės tilto", – pranešta klaipėdiečiams.

Kitas klaipėdietis A.Mulokas blaivykloje vieną dieną apsilankė du kartus, antrąjį kartą vos išleistas į laisvę jis vėl pasigėrė "laistydamas" patirtą gėdą.

Į akis krinta, kad kai kurie nusikaltimai, aktualūs šiandien, būdavo nereti ir sovietmečiu. Apie tai rašyta žinutėje, pavadintoje "Pavogė traktorių".

Pasirodo, į miliciją kreipėsi ekspedicinės silkių žvejybos bazės traktorininkas Judickas ir pranešė apie pavogtą traktorių. Vakare esą jį buvo pastatęs į garažą, o ryte jo neradęs.

Pareigūnai tokio nusikaltimo dar nebuvo tyrę, bet greitai aptiko nusikaltimo pėdsakus. Apdaužytą traktorių jie rado Kurpių gatvėje.

"Paaiškėjo, pats Judickas, paėmęs "virš normos" "Baltakės", nutarė pasivažinėti. Viskas būtų buvę gerai, bet čia pasimaišė tas nelabasis namas Nr. 13 Kurpių gatvėje. Siena stovėjo, kaip stovėjusi, o traktoriaus rato – kaip nebūta. Už melagingą pranešimą Judickui iškelta baudžiamoji byla. Reikia manyti, ir ekspedicinės silkių žvejybos bazės administracija padarys atitinkamas išvadas", – moralizavo žinutę parašęs trečiojo milicijos poskyrio viršininko pavaduotojas A.Pliuškevičius.

Pliekė suktus prekybininkus

Tuo metu viena dažniausiai pasitaikančių negerovių, kurią atvirai pliekė laikraštis, buvo pardavėjų nesąžiningumas.

1962 m. pavasarį klaipėdiečiai laišku redakcijai skundėsi esą dažnai "apsveriami" (pirkdami sveriamus produktus gaudavo mažiau, nei rodė svarstyklės) arba "apskaičiuojami" (gaudavo mažiau, nei turėtų grąžos) Sportininkų gatvėje buvusioje jūros transporto prekybos valdybos parduotuvėje nr. 5.

Kartą šios valdybos direktorius Michailovas pranešė pažeidimų neįžvelgęs.

Vėliau tas pats viršininkas pranešė, kad įrodymų apie vykdomus pažeidimus pakanka. Pardavėja Panova buvo atleista iš darbo, pardavėjoms Starčenko ir Laikovai už pirkėjų apgaudinėjimą pareikštas papeikimas. Parduotuvės vedėjo pavaduotoja Vaitkienė "pervesta" į pardavėjas, o vedėjai Volnych pareikštas griežtas papeikimas su įspėjimu.

"Apie netvarką parduotuvėje žvejų miestelyje rašė laikraščio skaitytojas G.Solodkinas. Į jo signalus žvejų vartotojų kooperatyvo valdytojas drg. Vaišnoras redakcijai pranešė, kad faktai pasitvirtino, parduotuvės vedėja drg. Pščenikova griežtai įspėta", – 1962 m. rašė "Tarybinė Klaipėda".

Kėlė į viešumą negeroves

Viešai skelbta apie apgavystes ir suktybes, kurios atskleidžia seniai pamirštas gyvenimo aktualijas.

"Gegužės 9 d. į Mažvydo gatvėje esančią kirpyklą atėjo nedidelio ūgio, šviesiaplaukė, apie 30 metų moteris. Klientė pasivadino Ivanova. Išrašėme jai taloną, bet pinigų nepaėmėme. Padarius jai pusmetinį sušukavimą užgeso elektra. Mes sunerimome, nes kitų klienčių šukavimas dar nebuvo baigtas. Ivanova pasisakė gyvenanti to paties namo trečiame aukšte ir pasisiūlė nubėgti pažiūrėti, ar pas ją irgi nėra šviesos. Tada, girdi, bus aišku, kur gedimas. Tačiau klientė nebesugrįžo. Pasirodo, kad jokios Ivanovos trečiame aukšte nėra. Kaip ne gėda tokiai be sąžinės moteriai gyventi mūsų visuomenėje! Juk mes vis tiek kada nors tave, Ivanova, pamatysime ir išsiaiškinsime, kas tu per viena", – rašė kirpyklos darbuotoja L.Liudvinavičienė.

Pranešti apie negeroves per laikraštį buvo visiškai normalu ir į tokius tekstus atsakingi asmenys labai rimtai reaguodavo.

Pavyzdžiui, miesto darbo žmonių deputatų tarybos narys A.Semionovas pranešė, kad gegužės 2 dieną, 20.45 val., žvejodamas nuo Dangės krantinės, pamatė, kaip į upę buvo išlietas didelis kiekis chlorkalkių skiedinio.

"Visas vanduo upėje pasidarė baltas kaip pienas. Po kelių minučių vandens paviršiuje ėmė plaukioti daugybė negyvų mažų žuvyčių. Kyla klausimas, kas davė teisę elektrinės vadovams nuodyti žuvis upėje? Kiekvienas, kas tuo metu buvo pakrantėje ir matė šį gėdingą vaizdą, pasipiktino iki širdies gelmių", – dėstė deputatas.

Kunigus apdrabstė purvu

1962 m. pradžioje Klaipėdoje, kaip, ko gero, ir visoje Tarybų Lietuvoje, nebuvo kitos tokios garsios bylos, kaip kunigų, stačiusių uostamiestyje bažnyčią.

Tų metų pradžioje Klaipėdoje buvo teisiami bažnyčią statyti pasiryžę kunigai: Klaipėdos parapijos klebonas Liudas Povilonis ir vikaras Bronius Burneikis.

Kartu su jais buvo teisiami Klaipėdos faneros fabriko direktoriaus pavaduotojas Antanas Paškevičius, Miško prekybos sandėlio direktorius Jaroslavas Krivickas, Benediktas Alsys, Antonas Paškevičius, Juozas Mikalauskas, Aga Klovaitė.

Jie ne tik neteko laisvės, bet ir buvo nacionalizuotas visas turtas.

Visą mėnesį beveik kasdien buvo aprašomas teismo procesas, kunigai vadinami nusikaltėliais juodomis sutanomis, spekuliantais ir sukčiais.

Teisme liudijo moterys, kurios iš JAV siuntiniais kartu su rūbais gautus dolerius keitė į rublius.

Tuo metu tai buvo nusikaltimas, vadinamas neteisėtomis valiutinėmis operacijomis.

To meto spauda nenoromis atskleidė, kad juodojoje rinkoje vienas JAV doleris kainavo nuo 25 iki 38 rublių.

Tuose pačiuose numeriuose buvo spausdinami darbo liaudies atstovų laiškai, kuriuose piktintasi, kad saviveiklininkai neturi kur repetuoti ir koncertuoti.

Taip ruošta dirva bažnyčios nacionalizavimui ir jos pavertimui Klaipėdos filharmonija.

Tiesa, tais pačiais metais, kai kunigų byla ir su tuo susijęs bažnyčios nacionalizavimas primirštas, skelbtos žinutės apie tai, kad klaipėdiečiai vangiai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, tad salės jų metu būna pustuštės.

Žudikui – mirties bausmė

Su šia byla netiesiogiai siejamas dar vienas nusikaltimas.

Tarybinė spauda tuo metu mėgo pasišaipyti iš vakarietiškos. Esą Miunchene leidžiamas laikraštis "Süddeutsche Zeitung" rašė, jog Tarybų Lietuvoje vyksta katalikų kunigų žudynės. Minėtos plačiai aprašytoje byloje šventikų pavardės.

Be kelių kitų, vokiškas laikraštis esą paminėjęs Kretingos rajone gyvenusį kunigą Paulių Lagį, kurį galėjo nužudyti komjaunuoliai.

1962 m. sausio 19 d. "Tarybinė Klaipėda" aprašė šio kunigo žūtį.

Kunigas, anot sovietinės spaudos, buvęs šykštus, garsėjo keistais įpročiais ir sukauptų turtų gausa.

"Štai to turto ir pasigviešė kunigo giminaitis Petras Ratkus, jau kartą baustas už kolūkinio turto grobstymą. Pernai, vasaros pabaigoje, jis su savo sėbru Aleksu Levčenka žiauriai nužudė savo giminaitį P.Lagį. Žudikai pagrobė keliasdešimt kunigo bute rastų auksinių caro laikų, o taip pat užsienio monetų, tris tūkstančius rublių, tris laikrodžius, – skelbė laikraštis. – Klaipėdoje posėdžiavusi LTSR Aukščiausiojo teismo teisminė kolegija žudiką Petrą Ratkų nuteisė aukščiausiąja bausme – sušaudyti, o jo sėbrą Aleksą Levčenką – 12 metų laisvės atėmimo."

Netikėtos viešnios vizitas

Klaipėdietė Gracija Marija Bartašiūnienė pagal profesiją – žurnalistė. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo pedagoginį darbą, moteris puikiai pamena tuos metus, kai plušėjo dienraštyje "Tarybinė Klaipėda".

Spaudos dienos išvakarėse, po šešių dešimtmečių vėl įžengusi į laikraščio redakciją, moteris sunkiai tramdė jaudulį.

"Užėjau į redakciją ir apėmė emocijos. Įsivaizduojate, į savo buvusią darbovietę atėjau po 60 metų. Toks jaudulys visada apimdavo beveik kasdien, kai ateidavau į darbą Šaulių gatvėje (buvusios redakcijos patalpos – A.D.), kur pasitikdavo spaustuvės bruzdesys ir kvapas", – prisiminė G.M.Bartašiūnienė.

Dabar, anot pašnekovės, redakcijoje viskas kitaip, ir laikraštis nė iš tolo neprimena to, koks buvo anais laikais.

Laikraštyje – miesto gyvenimas

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje laikraščio redaktorius buvo žydų tautybės J.Messie (kolegos už akių jį vadino Mešiu). G.M.Bartašiūnienė pamena jį buvus dideliu eruditu, labai pagarbiai bendravusiu su pavaldiniais.

"Jis niekada nekeldavo balso, būdavo malonu pas jį užeiti bet kokiu klausimu. Net jei padarydavai kokią didelę klaidą, jis niekada nežemindavo, nešaukdavo. Kartą, rašydama apie spektaklį, viską supainiojau. Tai redaktorius paprašė, kad būčiau atidesnė. Pasakė, kad man reikėjo paskambinti ir pasitikslinti informaciją. Jis buvo nepaprastai žmogiškas, toks ir išliko mano atmintyje", – pasakojo G.M.Bartašiūnienė.

Anot Gracijos Marijos, redakcijos siela buvo atsakingasis sekretorius Sergejus Petrovičius Šataila. Esą, kai jam atnešdavo rašinį, iš trijų mašinraščio lapų likdavo ne kažin kiek.

"Jis be jokių skrupulų kirpdavo net iš vidurio teksto, kaip jam patikdavo, kartais po to nelabai ir mintis buvo rišli. Bet jis visada būdavo linksmas, nuotaikingas. O maketuodavo visai kitaip nei dabar. Pirmo puslapio straipsnis jame turėjo sutilpti visas, kad jo nereikėtų ieškoti kitame puslapyje", – teigė G.M.Bartašiūnienė.

Prioritetas – statybos

Pasak to meto dienraščio darbuotojos, laikraštis gyveno Klaipėdos gyvenimą. Miestui tuo metu buvo svarbiausia pabaigti susitvarkyti griuvėsius, nors po karo jau buvo praėjęs dešimtmetis. Svarbu buvo ir naujos statybos, ypač gyvenamųjų namų.

"Redakcijoje pats svarbiausias buvo Pramonės ir statybų skyrius. Jo vedėjas buvo Samuelis Borikas. Tame skyriuje buvo ir Rita Jefimova, jos vyras dirbo "Baltijos laivų statykloje". Laikraščio prioritetas – temos apie statybas ir geros patirties skleidimą. Tame skyriuje dar dirbo Julius Norkevičius ir Nikodemas Sarulis. Jie buvo savo darbo entuziastai ir tikri profesionalai, ne ką mažiau nusileidžiantys tikriems inžinieriams. Redakcijoje jų beveik nematydavome, nebent vakare. Jie visą dieną praleisdavo statybose, stebėdavo, analizuodavo ir grįžę daug kalbėdavosi. Tie pokalbiai buvo labai rimti", – pasakojo G.M.Bartašiūnienė.

Moteris prisiminė, kad Nikodemas buvo prisiekęs futbolo sirgalius, tuo užkrėtė ir savo mažąjį sūnų. Jie kartu eidavo į visas varžybas.

"Prisimenu pokalbį redakcijoje, kai mažylis tėčio klausė, ar eisime į varžybas, jei lis? Tėvas sako, eisime, berniukas vėl klausia, o jei lis akmenimis, ar eisime? Tėvas dar tvirčiau pasakė – eisime. N.Sarulis buvo labai šviesus žmogus", – šypsojosi G.M.Bartašiūnienė.

Kriminalinės temos – tabu

G.M.Bartašiūnienė pabrėžė, jog ilgus metus laikraštyje nebuvo Kriminalinės skilties, tad susidarydavo įspūdis, kad Klaipėda – vienas saugiausių miestų Lietuvoje.

Turėjome sudaryti įvaizdį, kad mūsų visuomenė yra švari ir tobula.

"Tuo metu mūsų laikraštyje buvo draudžiama rašyti apie žmogžudystes. Turėjome sudaryti įvaizdį, kad mūsų visuomenė yra švari ir tobula, kurioje tokių baisybių tiesiog nėra. Tačiau tai buvo melas. Jau gerokai vėliau, kai dirbau mokykloje ir pasikviečiau į susitikimą su moksleiviais vieną žinomą prokurorą ir jis papasakojo, kaip atskleidė tris žmogžudystes mieste, vaikai buvo priblokšti, kad tokių dalykų esama. Taigi net ir gerokai vėliau vengta kalbėti apie nusikaltimus", – kalbėjo G.M.Bartašiūnienė.

Anot moters, tokia nuostata buvo visoje to meto spaudoje, reikėjo sudaryti įspūdį, kad tarybinėje visuomenėje tokių blogybių būti negali, todėl kriminalinė informacija ir neatsispindėjo laikraščiuose.

Cenzūra – labai griežta

"Mes turėjome laikytis nuostatos, kad spauda yra įrankis statyti komunistinę visuomenę ir ją auklėti. Juk girtavimas tais laikais buvo labai opi problema. Kartais laivai iš uosto neišplaukdavo, nes visa įgula būdavo girta, darbų saugos mažai kas laikėsi, įvykdavo įvairių nelaimių, bet apie tai laikraštis nerašė", – pasakojo buvusi dienraščio darbuotoja.

"Tarybinėje Klaipėdoje" prieš 60 metų tik pavieniais atvejais pasirodydavo spektaklių recenzijų, tačiau buvo spausdinami kino filmų ir teatro repertuaro anonsai.

"Laikraštis beveik nerašė apie kultūrą, nenagrinėjo ir švietimo problemų. Neatsispindėjo ir nepilnamečių auklėjimo bei nusikalstamumo bėdos, svarbiausia buvo statybos ir geroji patirtis. Dar nepamirškime cenzūros – Glavlito. Cenzūra buvo labai griežta", – teigė G.M.Bartašiūnienė.

Miestiečiai rašė laiškus

Kai tada dar 19-metę Graciją Mariją priėmė dirbti į laikraštį, ten Skaitytojų laiškų skyriaus nebuvo.

Prie redakcijos pastato buvo laiškų dėžutė, tad klaipėdiečiai savo laiškus metė į ją. Retai kada laiškai redakciją pasiekdavo paštu.

Techninė darbuotoja ryte juo išimdavo ir atnešdavo į archyvo patalpas. Paskui juos išrūšiuodavo, jei tai buvo susiję su sportu, atiduodavo Jonui Garadauskui, jei su pramone ir statybomis – S.Borikui.

"O kai mane priėmė į darbą, paskyrė dirbti būtent su skaitytojų laiškais. Buvau labai jauna, tik pabaigiau pirmą žurnalistikos kursą, perėjau studijuoti į neakivaizdinį ir įsidarbinau laikraštyje. Tiesa, tų laiškų būdavo gana mažai. Kai man reikėdavo laišką išanalizuoti, sėdėdavau dvi dienas. Todėl mane labai stebina jūsų darbštumas ir operatyvumas. Tada tempas redakcijoje buvo kitoks", – pasakojo G.M.Bartašiūnienė.

"Karštas telefonas" – kitoks

Moteris stebėjosi, kaip mes šiandien "Karštame telefone" publikuojame miestiečių pasisakymus. Anais laikais iš tos skaitytojo nuomonės esą likdavo tik mintis, pats laiškas būdavo "literatūriškai apdorojamas".

"Skaitytojų laiškų būdavo labai mažai – vos 3–4 per savaitę. Jie rašydavo apie spartakiadas, ekskursijas. Probleminių temų beveik nebūdavo. Tiesa, pasitaikydavo, kai kas nors piktindavosi kaimynų nevalyvumu komunaliniuose butuose, kad šie girtauja, triukšmauja, neišplauna savo indų ir palieka bendroje virtuvėje. Apie kyšininkavimą kartais parašydavo, pamenu, piktinosi, kad kažkokia Marytė iš žuvų fabriko bandė pavogti skumbrę", – prisiminė G.M.Bartašiūnienė.

Moters teigimu, tarp tų laiškų dalis buvo anoniminių. Tačiau redaktorius juos metė į šiukšlių dėžę.

Kartą redakcija gavo skundą dėl uoste keliamo triukšmo, tai S.Borikas buvo labai pasipiktinęs, kad dabar esą svarbiausia atstatyti miestą, o kažkokiems "nepribaigtiems buržujams" tai kažkodėl nepatinka, jiems mat triukšmas miegoti neleidžia.

Pavėluotas atsiprašymas

Vis dėlto Gracija Marija dienraštyje ilgam nepasiliko. Moteris pamena, kaip jai teko padaryti tai, dėl ko ją sąžinė graužia iki šiol.

"Gavau užduotį parašyti neigiamą straipsnį apie vieną mieste žinomą žmogų, kurį ir pati asmeniškai gerai pažinojau. Jis "prasikalto" tuo, kad savo sūnus pavadino Lietuvos kunigaikščių vardais. Parašiau tą straipsnį apie "lietuvišką šovinizmą, išlindusį broliškų tautų šeimoje". Atsisakyti negalėjau. Po to, kai mano straipsnis pasirodė, sutikau tą žmogų gatvėje, jo panieką dar ir šiandien atsimenu", – atviravo G.M.Bartašiūnienė, kuri pripažino, kad šis jos viešas prisipažinimas būtų tarsi atsiprašymas už tą rašinį, kurio neparašyti negalėjo.

Skausminga žurnalistinė patirtis

Istorija, po kurios Gracija Marija pasitraukė iš redakcijos, nutiko, kai ji turėjo išsiaiškinti ir parašyti apie tai, kodėl iš žinybinio ugniagesių buto nenori išsikraustyti "pašaliniai žmonės".

"Gavome skundą, kad iš žinybinio buto negali iškraustyti kažkokios moters su vaiku. Nuvažiavau į vietą. Nuėjau pas tą moterį. Pasirodo, jos vyras buvo ugniagesių tarnybos viršininkas. Prieš pusmetį ar metus tarnybos metu jį ištiko infarktas ir jis mirė. Liko jo našlė su mažu vaiku, kurią dabar ir nori išmesti iš buto. Nežmoniškas požiūris", – kalbėjo G.M.Bartašiūnienė.

Tada G.M.Bartašiūnienė nuėjo išklausyti antrosios pusės. Po ilgų kalbų naujasis gaisrinės viršininkas griebėsi kraštutinio argumento, kad pas tą našlę esą lankosi kažkoks gerbėjas, o "tai yra amoralu".

"Tada dar paprašiau, kad pakviestų ugniagesių partijos sekretorių. Jo paklausiau, ar jis irgi čia gyvena. Jis patvirtino, kad su šeima. Pasakiau, juk nei jo žmona, nei jis – ne ugniagesiai, tai jų būvimas čia irgi tarsi neteisėtas. Tada jis man paprieštaravo, kad žmonos yra jų ramstis ir užnugaris, gyvenimo draugės ir jų jėga. Ugniagesių vadas suprato, kur link lenkiu, buvo išraudęs iš pykčio", – prisiminė G.M.Bartašiūnienė.

Tačiau straipsnio apie tai žurnalistė taip ir neparašė, nes jis turėjo būti ne toks, kokį ji sumanė. O tai kirtosi su savigarba, kurios paminti jauna žurnalistė nebebuvo nusiteikusi.

Tai buvo paskutinis lašas, privertęs ją palikti redakciją. Moteris lig šiol jaučia didžiulę traumą, kad tada neapgynė tų skriaudžiamųjų, bet tai, kaip pati teigia, buvo ne jos jėgoms.

"Klaipėda" užaugo

Pasiteiravus, kaip skaitytojams šiandien atrodo dabartinė "Klaipėda", G.M.Bartašiūnienė neslėpė susižavėjimo. Moteris teigė, kad dienraštis neabejotinai įdomesnis nei tada, kai pati dirbo šioje redakcijoje.

"Stebiuosi jūsų žurnalistų išmone ir darbštumu, nes kai prisimenu save, kai reikėdavo kažką parašyti, vargdavau ne vieną dieną. Kokia jūs talentinga karta. Mano karta tokia nebuvo, mums kažkaip viskas sekėsi sunkiau. Mane žavi, kad jūs sugebate būti tokie įdomūs. Esate operatyvūs, kokie mes tikrai nebuvome. Negaliu patikėti, kad laikraštis spausdinamas kažkur Lenkijoje, o jau penktą ryto girdžiu burzgiant mašiną ir žinau, kad man jau atvežė "Klaipėdą". Taigi ją jau skaitau ryte gerdama kavą", – džiaugėsi G.M.Bartašiūnienė.

Pašnekovė pabrėžė, kad laikraščio negalima ištraukti iš laikmečio konteksto, esą vertinant "Tarybinę Klaipėdą" iš dabartinių pozicijų, tas laikraštis atrodytų labai menkas, tačiau tada buvo toks laikas ir kitaip būti tiesiog negalėjo.

Keturmečiui išrašė pažymėjimą

– Kodėl pasirinkote būtent žurnalistiką?

– Mano abu tėvai – žurnalistai. Mama Nijolė Nastopkienė dirbo Šiaulių miesto laikraštyje atsakingąja sekretore, o tėvas Tautvydas Nastopka buvo Šiaulių rajono laikraščio žurnalistas. Gal todėl ir aš pasirinkau šią profesiją, nors būdamas mokinys tėvų darbu nesidomėjau ir laikraščių neskaičiau, jis man atrodė nuobodus ir visiškai neįdomus. Baigęs mokyklą neįstojau į Teisės fakultetą. Po metų labai rimtai pasiruošiau ir pasukau tėvų pėdomis – mokiausi žurnalistikos. Mokykloje parašiau pirmąjį savo straipsnelį apie mopedų varžybėles. Mama paskaitė ir pasakė, kad mano rašinys primena distiliuotą vandenį. Vaizdžiau, sultingiau rašyti išmokau pasiekęs brandos.

– Ar būdamas vaikas matėte redakcijos gyvenimą, kaip tai atsitinka daugumai žurnalistų vaikų?

– Aš "augau" kitoje redakcijoje. Mano tėvai – biržiečiai. Kai buvome maži, su seserimi įsmukdavome į redakcijos pastatą. Pamenu, pirmajame aukšte buvo tokia dunksinti spaustuvė, o antrajame – dirbo laikraščio žmonės. Buvau mažas berniukas, gal ketverių ar penkerių, ateidavau trukdyti. Mama sakydavo: "Nesirodyk, marš iš čia". O redaktorius Petras Sargautas pasakė: "Nieko nebus". Jis man išrašė dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad šitas Vidutis gali bet kuriuo laiku vaikščioti po visą redakcijos pastatą. Uždėjo antspaudą, ir aš galėjau visiškai teisėtai vaikštinėti po visą tėvų darbovietę. Namie su seserimi žaisdavome darbą. Iš spaustuvės atsinešdavome visokių spalvotų lapukų ir ant jų rašydavome tokias keverzones, klausinėdavome vienas kito, kiek prirašėme "straipsnių".

– Ir vis dėlto tapote žurnalistu iš pašaukimo.

– Buvau šioks toks knygius. Namie turėjome nemažą biblioteką, lentynoje buvo geras metras ar net pusantro humoristinių knygų, daugiausia lietuvių autorių. Šitas knygas perskaičiau dar būdamas mažas, nes juokingi dalykai traukia. Veikiausiai dėl to vėliau, jau dirbdamas "Klaipėdoje", pamėgau juokauti raštu, o redaktoriai mane skatino tai daryti. Nors buvau vyriško būdo, bet kalbos dalykai man nebuvo svetimi, todėl žurnalisto darbą dirbau su malonumu. Vilniaus universitetas, ruošdamas žurnalistus, didelį dėmesį skyrė kalbos reikalams.

Viliojo vakarietiškas miestas

– Kokie vėjai atpūtė į Klaipėdą?

– Kai studijos ėjo į pabaigą, su žmona Vilija, kuri buvo mano bendramokslė, nusprendėme važiuoti į jos gimtąjį miestą Klaipėdą. Uostamiestį pažinojau tik iš publicistų tekstų, lankiausi čia gal tik porą kartų. Įsivaizdavau jį kaip barzdotų kapitonų ir baltų laivų miestą, kur gatvėse pilna užsieniečių, žmonės turi valiutos ir vilki džinsus. Labai domėjausi, kas vyksta uostamiestyje, todėl dažną kartą kioske už penkias kapeikas nusipirkdavau "Lietuvos žvejį" ir visą jį perskaitydavau. Kartą sugalvojau parašyti "Tiesai" žinutę apie Klaipėdą. Paskambinau į kažkokią jūrinę organizaciją ir išgirdau: "Aluo. Čevuo?" Mano rusų kalbos įgūdžiai kažkodėl akimirksniu sumenko, susukau tokį griozdišką sakinį: "Skolko korobliov otremontirovali v etom godu?" Pašnekovas atsakė į mano klausimą. Aš daugiau nesugebėjau nieko rusiškai suregzti ir patyriau visišką fiasko.

– Kokį įspūdį jums paliko pirmoji pažintis su "Klaipedka" (taip anuomet buvo vadinama "Tarybinė Klaipėda")?

– Patekau į "Tarybinės Klaipėdos" redakciją, kur dirbo keli sluoksniai darbuotojų. Nemaža žurnalistų dalis rašė tik rusiškai. Kadangi laikraštis buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, vienos vertėjos vertė iš lietuvių į rusų, o kitos – iš rusų į lietuvių kalbą. Laikraštis išeidavo milžinišku tiražu, dirbo daug žurnalistų. Taip atsitiko, kad labai lengvai pritapau, bendradarbiai manęs nevengė. Man neteko aprašinėti partinių reikalų ir pritempinėti mito prie realybės.

Pseudonimus turėjo visi

– Ko gero, pažinote nemažai įdomių asmenybių?

– Kai kurios tų pažinčių išlikusios iki šiol. Per savo darbo metus susipažinau su daugybe žmonių ir man tai leido pasijausti tikru miesto bendruomenės nariu. Kai kurie darbo metu pažinti žmonės tapo mano draugais. Vienas pirmųjų mano reportažų buvo apie vairuotojo darbą. Mane įsodino į vienos statybos įmonės sunkvežimį ir visą dieną važinėjau su ZIL-ą vairavusiu Algiu Kaupiu. Tądien viską darėme kartu. Pamenu, kad labai sušalau, daug pamačiau. Jis buvo vienos duonos kepyklos direktorės vyras. Mūsų pažintis ilgai tęsėsi, net naujaisiais laikais jis man skambino ir kvietė į svečius. Viena ryškiausių redakcijos asmenybių buvo Albinas Stubra, kuris buvo ypatingas žmogus. Jis paliko realų, apčiuopiamą ir labai vertingą palikimą. Mane, visiškai žalią žurnalistą, jis sutiko absoliučiai pagarbiai. Su Sauliumi Jokužiu buvome nepaprastai vykęs tandemas. Mūsų – panašus humoro jausmas. Pamenu vieną bendrą darbą. Tada buvusi filharmonija buvo grąžinta tikintiesiems. Vyko jos remontas, pastatytas bokštas, darbininkai jį skardino, o mes su Sauliumi turėjome padaryti reportažą. Nutarėme kopti į patį viršų, S.Jokužiui reikėjo gero kadro, o man – pakalbinti darbininkus. Lipti teko kokio metro pločio laiptais, kurie buvo sumontuoti palei sieną, bet jokių turėklų dar nebuvo, apačioje – gelmė. Pirmas kopė S.Jokužys su keliolikos kilogramų rankine ant peties, pilna fotografavimo technikos. Lipau jam iš paskos ir galvojau, kad tuoj mirsiu iš baimės. Beje, darbininkai tada man davė gabaliuką skardos, aš iš jos pasigaminau blizgę.

– Dirbdamas žurnalistu turėjote ne vieną slapyvardį. Kodėl?

– Kai rašydavau "Vakarei", kiekvienai temai pritaikydavau slapyvardį, jie dažniausiai buvo vienkartiniai: Kazys Kuzovas, Karelas Gotas, Rumpelšticas. Rimtus dalykus pasirašydavau Viliaus Nako pseudonimu. Tuo metu laikytasi nuostatos, kad ta pačia pavarde pasirašyti kelių straipsnių laikraštyje negalėjome. Nors tekstai buvo to paties žurnalisto, autorių pavardės buvo skirtingos. Sovietiniais laikais žurnalistai negalėdavo prirašyti viso laikraščio, buvo nusistovėjusi proporcija – 40 proc. rašė žurnalistai, o 60 – redakcijos aktyvas, tai buvo inteligentai, kultūros darbuotojai, ypač pageidaujami darbininkų klasės atstovai.

– Užsiminėte apie humoristinius rašinius. Dirbdamas "Klaipėdoje" garsėjote ypatingu humoro jausmu, vienas jūsų rašinys buvo toks atviras, kad gulėjo redaktoriaus stalčiuje bene metus.

– Atostogaujantį "Vakarės" redaktorių pavaduojantis asmuo padalijo darbus. Man liepė parašyti humoreską. Buvau siaubingai užsiėmęs. Sėdau rašyti labai piktas ir išsiliejau be cenzūros. Tai buvo literatūrinis kerštas, kurį pavadinau "Guminės lėlės dulkinimas". Siužetas – trumpas ir aiškus, kaip paaugliai išplėšė sekso reikmenų parduotuvę. Tas redaktorius nepraleido šio rašinio. Po kiek laiko pas mus įsidarbino dabartinis "Klaipėdos" vyriausiasis redaktorius Saulius Pocius, tada tą rašinį pakišome jam, bet ir jis nepraleido. Po nemažai pataisymų ir korekcijų šis tekstas vis dėlto išėjo.

– Kaip apibūdintumėte, kokią reikšmę miestiečiams anuomet turėjo laikraštis?

– Tai buvo bendruomenės laikraštis. Jis vienijo klaipėdiečius. Tada atsakydavome kiekvienam parašiusiam mums laišką. Matau, kad ir dabar į laikraštį kreipiasi daug žmonių. Tai byloja faktą, kad klaipėdiečiai nėra mažaraščiai, domisi miesto naujienomis ir nori spausdinto žodžio. Kita vertus, ir "Klaipėda" stengiasi su skaitytojais palaikyti ryšį.

Pasiilgsta "skanių" rašinių

– Gal galite palyginti savo karjeros pradžios ir dabartinę žurnalistiką?

– Skirtumas didelis. Prieš kelis dešimtmečius žurnalistika buvo labiau nukreipta į taisyklingą rašymą, į literatūrinę dalį, į rašinius "skaniam" bei analitiniam skaitymui. Skaitytojai gerbė spausdintą žodį ir tokių rašinių laukė. Kai aš atėjau į "Klaipėdos" redakciją, čia dirbo būtent senojo kirpimo žurnalistai. Tikiu, kad vyresnieji klaipėdiečiai prisimena laikraščio redaktorių Stepą Žilinską, jo pavaduotoją Joną Garadauską, Michailą Krivenką, Edmundą Paldavičių, Janiną Zvonkuvienę, Praną Martinkų, Julių Norkevičių, Aldą Vabuolą, Vytautą Bajorą, Gražiną Juodytę, Janiną Bačiliūnaitę, Gerdą Gudjurgienę, Birutę Bružilaitę ir nemažai kitų. Redakcijoje veiklą pradėjau nuo universitetinių praktikų 1982 m., vadovas ir globotojas buvo V.Bajoras. Universitetas mokė žurnalistus didžiulės atsakomybės, suteikė erudicijos, todėl žurnalistai rodė daug asmeninių nuostatų, kas dabar vadinama subjektyvumu. Bet tai nebuvo melas. Žurnalistai turėjo užsitarnauti gerą vardą, nebuvo tokių dėmių, kaip dabar, kai apie kai kuriuos sakoma, kad jis yra nupirktas, o jo darbai – užsakyti. Dabar žurnalistika yra labiau socialinis dalykas. Žurnalistai nebegali turėti savo nuomonės, tik atkartoti kažkieno pasakymą, tiksliai informuoti. Nuomonę gali reikšti nebent tie, kas yra užsitarnavę garsų vardą ir turi autorinę skiltį.

Vizitinė kortelė

V.Nastopka gimė 1959 metais.

1979–1984 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.

1984–1985 m. dirbo laikraščio "Tarybinė Klaipėda" Informacijos ir laiškų skyriaus korespondentu.

1985–1990 m. – laikraščio Pramonės skyriaus korespondentas.

1990–1993 m. – laikraščio Reporterių skyriaus vedėjas.

1993–2002 m. – dienraščio "Klaipėda" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

2002–2007 m. – žinių redaktorius.

2007–2008 m. – laikraščio "Palangos tiltas" vyr. redaktorius (laikraštis tuomet priklausė bendrovei "Klaipėdos" laikraščio redakcija")

Nuo 2009 m. – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijų katedros dėstytojas.

Lygiai septynis dešimtmečius dienraštis "Klaipėda" leidžiamas be pertrūkių. Tuo pasigirti gali nedaugelis Lietuvos spaudos leidinių. Per visus tuos metus laikraštis išgyveno ne tik šalies politines permainas, bet ir savo paties metamorfozes – nuo nespalvoto cenzūruojamo partijos komiteto organo iki šių dienų modernaus leidinio, turinčio gausų būrį ištikimų savo skaitytojų.

Laikraštis tapo savas

Vėlyvą 1945-ųjų rudenį, kai karo nuniokotame pajūrio mieste, be čia reziduojančių sovietų kariškių, jau ėmė kurtis ir civiliai gyventojai, pasigesta vietos spaudos.

Tad Spalio revoliucijos metinių dieną buvusiame Mėmelyje, kuris nuo seno garsėjo spaudos tradicijomis, pasikeitus valdžiai, radosi pirmasis laikraščio "Советская Клайпеда" ("Tarybinė Klaipėda") numeris.

Nekeista, kad leidinys išspausdintas rusų kalba, nes lietuviškai šnekančių miestiečių tuo laiku čia buvo labai nedaug. Pirmasis laikraščio redaktorius S.Televnojus leidiniui vadovavo penkerius metus. Jam pasitraukus, "Tarybinė Klaipėda" pradėta leisti ir lietuviškai.

Ilgainiui laikraščio redakcija išaugo. Daugelį to meto kūrybinių darbuotojų klaipėdiečiai dar puikiai prisimena ir šiandien. Fotokorespondento Albino Stubros (1929–2007) nuotraukas iki šios dienos įvairiomis temomis publikuoja mūsų dienraštis.

"Tarybinėje Klaipėdoje" dirbo ir šviesaus atminimo žurnalistas Algimantas Žukas (1944–2001), Pranas Martinkus ( 1926–2007), taip pat Romualdas Norkus, Sofija Minina (šiuo metu gyvena Izraelyje), Aldas Vabuolas, garsėjęs skiltimi "Margutis", "Karšto telefono" siela Janina Zvonkuvienė.

Kolegės Jelena Listopad, Gražina Juodytė bei Zita Tallat-Kelpšaitė šiuo metu darbuojasi kituose leidiniuose, fotografas Saulius Jokužys jau 20 metų vysto privatų leidybos ir spaustuvės verslą.

Legendinis dienraščio vadovas

Nuo įkūrimo iki 1971-ųjų dienraščiui vadovavo dar trys vadovai – J.Gurskis, V.Asinavičius ir J.Messie. Tarybiniu laikotarpiu laikraštis aukso amžių pasiekė, kai prie leidinio vairo stojo legendinis redaktorius Stepas Žilinskas (1922–2009).

Gūdžiu politiniu laikotarpiu vieno didžiausių respublikos miesto dienraščio redaktoriaus pareigos buvo nemenkas išbandymas. Nes iki tol S.Žilinskas dirbo mokytoju.

Tačiau ir ankstesnėje darbovietėje jis buvo mylimas, be didybės, pasipūtimo, o svarbiausia – garsėjo sveiku humoro jausmu.

Į Klaipėdą jis atvyko tuo metu, kai čia sparčiai kilo pramonė. Jos laimėjimus ir privalėjo atspindėti to meto spauda.

Tačiau laikraštį griežtai kontroliavo komunistų partijos komitetas. Buvę kolegos ypač akcentavo, kad redaktorius niekada nėra nė vieno žurnalisto palikęs likimo valiai, jei kas apskųsdavo partijos komitetui.

Juolab jam pačiam neretai teko laviruoti tarp "kūjo ir priekalo",nes abu sūnūs – Raimondas ir Liucijus tarybiniame pajūrio mieste, teisingoje tarybinėje šeimoje, tėvo siaubui, augo laisva dvasia ir visai ne sovietinio mąstymo, todėl laikraščio redaktoriui neretai dėl to vis tekdavo minti valstybės saugumo komiteto slenkstį.

Redaktoriaus vaikai – hipiai

Liucijus Žilinskas buvo dar moksleivis, kai jo tėvas pradėjo vadovauti dienraščio redakcijai. Sūnus pasakojo, kad ateidavo pas jį į darbą, matydavo visą "kūrybinę virtuvę". Tačiau žurnalistiniu darbu nesusidomėjo, nes esą tada ne tai buvo galvoje.

"Tuo metu abu su broliu, kuris metais už mane vyresnis, nešiojome ilgus plaukus, dėvėjome džinsus ir klausėmės roko muzikos. Plokšteles, žinoma, atgabendavo jūrininkai. Kitaip tariant, buvau hipis, o tai visai nesiderino su tarybinio jaunuolio įvaizdžiu. Per mus vos tėvo neišmetė iš darbo", – pasakojo L.Žilinskas.

Solidžias pareigas užimančiam tėvui sūnų "hipiavimas" buvo gerokai įsipykęs, bet ilgainiui jis turėjo su tuo susitaikyti. Liucijus prisiminė, kaip didelių nemalonumų užsitraukė po vieno draugo gimtadienio, kurį šventė vasario 16-ąją.

"Pasėdėjome "Sodžiuje", paskui nuvažiavome į Skulptūrų parką. O ten, pasirodo, kiekvieną vasario 16-ąją saugumiečiai gaudydavo Lietuvos patriotus, kurie rinkdavosi prie paminklo 1923 m. sukilėliams. Pričiupo ir mus, politikavimą įžiūrėjo, išsikvietė tardymui, išsigyniau, kad tik gimtadienį šventėme. Bet ir tėvo pagalbos prireikė, ėjo pas vieną savo karo laikų bendražygį lietuvį į KGB prašyti už mane. Išsisukau", – prisiminė L.Žilinskas.

Kaip dangus ir žemė

Paklaustas, kaip teisingoje ir doroje tarybinėje komunistų šeimoje išaugo tokie sistemai nelojalūs vaikai, L.Žilinskas šypsojosi.

"Buvome apsiskaitę. Negalėjome taikytis su tokiomis valdžios nesąmonėmis – muzikos negalima, ilgų plaukų negalima, džinsų negalima. O mus gi per jūrininkus pasiekdavo ir plokštelės, ir kiti dalykai iš Vakarų, matėme, kaip žmonės ten gyvena, ir kaip – mes", – pasakojo Liucijus.

Vėliau jaunatviška laisvamanystė L.Žilinskui atsirūgo, kai po jūreivystės studijų kelerius metus teko laukti vizos į Ameriką. Saugumiečiai nepamiršo jo "vakarietiškų" išsišokimų.

Liucijus prašė, kad tėvas eitų pas "užtarėjus". Redaktoriui vėl teko pėdinti pas savo karo laikų bendražygį į KGB.

"Tada jau vizą gavau. Bet buvo keistas nutikimas Hiustone. Prie mūsų, dviejų lietuvių, krante priėjo pora jaunų žmonių ir pasiūlė likti Amerikoje. Nesutikau, namie laukė žmona ir vaikai, be to, ir tėvas su mama, bijojau, kad juos ištrems kur nors į Sibirą. O gal tie siūlytojai buvo kokie nors provokatoriai, todėl atsisakėme", – teigė L.Žilinskas.

Liucijus tikino, jog dabartinės ir ankstesnės "Klaipėdos" nėra ko lyginti, vien jau kardinaliai pasikeitė dienraščio išvaizda, nekalbant apie turinį.

"Mano supratimu, anksčiau laikraštį menkino partinės nesąmonės. Vien todėl nepasirinkau žurnalisto specialybės, nebūčiau galėjęs taikstytis. Tada jie rašė ir apie melžėjas, ir apie komunistus, kitus kliedesius, nes partijos komitete sėdėjo laikraščio cenzorius. Kitaip tais laikais rašyti ir nebuvo galima. Nepaisant to, galiu drąsiai teigti, kad mano tėvukas buvo labai doras žmogus, niekada nesinaudojo jokiomis privilegijomis, nors tokias galimybes turėjo", – pabrėžė legendinio "Klaipėdos" redaktoriaus sūnus.

Kardinalios permainos

Dienraščio veidas gerokai pakito Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Žurnalistų komanda per tuos metus keitėsi ne sykį, šiandien kūrybinių darbuotojų dešimtis kartų mažiau nei tarybiniais laikais.

Miesto naujienas ir aktualijas aprašo Milda Skiriutė, Radvilė Rumšienė bei Ieva Liškevičiūtė, Klaipėdos užribio žinias kapsto Daiva Janauskaitė-Pauliukevičienė, jai talkina Asta Aleksėjūnaitė, kurios pagrindiniai rašiniai dažnai sulaukia didelio visuomenės rezonanso.

Paskutiniojo puslapio rubrikos "Kokteilis" autorius Česlovas Kavarza, be kita ko, – vienas solidžiausių sporto žurnalistų mieste.

Dienraščio priedų sudarytojos – Rita Bočiulytė, Lina Bieliauskaitė ir laikraščio redaktoriaus pavaduotoja Evelina Zenkutė, kuri kuruoja priedus "Sveikata" bei "Atžalynas", kiekvieną savaitę ieško ir parengia naujausią bei įdomiausią medžiagą skaitytojams.

Daug kas mieste žino ir pažįsta dienraščio fotografus Vytautą Liaudanskį ir Vytautą Petriką, kurie visada atsiduria visų svarbiausių įvykių sūkuryje.

Didelį, tik ne visuomet skaitytojams pastebimą darbą atlieka ir dienraščio internetinės svetainės kl.lt redaktorius Lukas Šperas. Ne be jo pastangų tinklalapio gerbėjų skaičius pastaruoju metu gerokai išaugo.

Faktai ir skaičiai

"Klaipėda" – dienraštis, leidžiamas uostamiestyje nuo 1945 m. lapkričio 7 d. Jis pradėtas leisti rusų kalba, pavadinimu "Советская Клайпеда" ("Tarybinė Klaipėda"), o nuo 1950 m. – ir lietuviškai. Nuo 1990 m. sausio 3 d. – "Klaipėdos" pavadinimu.

1945 m. buvo LKP Klaipėdos miesto komiteto ir miesto Liaudies deputatų tarybos organas. 1950 m. 1–14 numeriai Klaipėdos srities, vėliau (iki 1953 m.) – srities ir miesto laikraštis.

1990–1995 m. rugpjūčio mėn. – Klaipėdos miesto laikraštis, vėliau apskrities ir miesto dienraštis, steigėja ir leidėja – bendrovė "Klaipėdos" laikraščio redakcija.

Dienraštį spausdino Klaipėdos "Ryto" spaustuvė. 1981 m. tiražas siekė po 30 tūkst. egz. lietuvių ir rusų k., 1989 m. – 44,6 tūkst. egz. lietuvių k. ir 22,3 tūkst. egz. rusų k., 1997 m. – 14 tūkst. egz. lietuvių k. ir 9 tūkst. egz. rusų k.

Nuo 1994 m. leidžiamas priedas "Jūra".

Nuo 1994 m. liepos dienraštis išeina 6 kartus per savaitę.

Nuo 2007 m. spalio 1 d. nebeleidžiamas "Klaipėdos" laikraštis rusų kalba.

Nuo 2010 m. gegužės mėn. pradėtas leisti savaitraštis rusų kalba tokiu pat pavadinimu – "Klaipėda". Nuo 2007 m. leidėjas – "Diena Media News".

Dienraščio vyriausieji redaktoriai: S.Televnojus (1945–1950), J.Gurskis (1950–1953), V.Asinavičius (1953–1964), J.Messie (1964–1971), S.Žilinskas (1972–1986), Antanas Stanevičius (1986–2002), Valdemaras Puodžiūnas (2002–2010). Nuo 2010-ųjų dienraščio vyriausiasis redaktorius – Saulius Pocius.

Ne tik laivo, bet ir spaudos šturmanas Jonas Kantautas marinistinei kūrybai atidavė didžiąją dalį gyvenimo. Jo rimuotos mintys sugulė į dešimtį knygų, į šimtus laikraščio puslapių. "Tai laikotarpis, apie kurį nieko nesinori kalbėti", – taip rašytojas apibūdino tarybinius metus. Tačiau netrukus atsiminimus išbudino senas dienraščio egzempliorius. "Žiūrėkite, čia dar praėjusiame amžiuje, lygiai prieš dvidešimt metų, išspausdintas interviu "Tarybinėje Klaipėdoje". Jaučiuosi lyg grįžęs į praeitį", – išsaugotą papilkėjusį laikraštį rodė poetas ir publicistas.

Mokėsi naktimis

– Iš kur esate kilęs?

– Mano šaknys – netoli Kudirkos Naumiesčio, kur gyveno seneliai. Pats užaugau Vilkaviškio rajone. Mama mirė, kai dar buvau visai mažas, o šeimoje netrukus atsirado pamotė su vaikais. Tėvas susirgo. Taip nutiko, kad su pamote ir keliais jos vaikais likome vieni. Namuose tapau vienintelė darbo jėga, todėl triūsiau kaip arklys. Juk ir malkos, ir šienas, šalia to – kolūkio darbai. O kaip mokslai? Supratau, kad taip gyvenant neįmanoma ką nors baigti. Būdavo, naktimis prie mėnulio šviesos skaitydavau, nes pinigų neturėjome. Įsirengiau veidrodžių kampą, kuris sustiprino mėnulio šviesą ir iš bėdos buvo galima mokytis. Bet pamotė pareikalavo, kad neičiau į mokyklą. Todėl namuose nuolat kildavo konfliktai.

– O kas nutiko tėveliui?

– Mano tėvelis, buvęs kalvis, daug prisikentėjo. Juk tuomet skųsdavo visi, kas netingėjo, – kaimynai ar draugai. Buvo pranešta, kad kalvėje po darbo susirinkę vyrai esą užsidarę veikia kažką įtartino, pamanė, kad susidėjo su miškiniais ir aptarinėja planus. Prisimenu, buvo pats įmygis. Išgirdau stiprų beldimą į duris, į vidų įsiveržė ginkluoti liaudies gynėjai. Tėvą išsivedė, žiauriai sudaužė ir uždarė. Pralaikė šlapiame požemyje dvi savaites ir paleido pajutę, kad kolūkyje darbai stoja. Kalvis tuomet buvo labai svarbus žmogus. Daugiau nebuvo kam jo darbų atlikti. Parėjo tėvas po tų kelių savaičių visas baisus, apšepęs, šuo ir tas pradėjo skalyti nepažinęs. Peršalo, po kiek laiko susirgo plaučių džiova ir pasimirė man dar baigiant vidurinę. Gerai gyveno tie, kurie stojo į partiją ir vėmė ant Lietuvos, kiek tik galėjo. Dabar dauguma jų, buvę komunistai, tupi valdžioje. Matyt, dėl to gyvenime nieko ir neturiu.

– Kaip pavyko baigti mokyklą?

– Pamotė pasakė: jeigu mokaisi – eik velniop. Aš taip ir padariau. Baigdamas vienuoliktą klasę išėjau iš namų, juk laukė valstybiniai egzaminai. Mokyklos darbuotojai, pamatę, kokiame pragare gyvenu, man pagelbėjo. Glaudžiausi kitų mokinių namuose, kelias dienas – pas vieną, kelias – pas kitą. Taip ir užbaigiau vidurinę. Įstojau į universitetą. Bet neturėjau iš ko gyventi Vilniuje, tiesiog materialiai tai buvo beviltiška, tad susiradau darbą.

– Kada pradėjote rašyti?

– Dirbdamas kultūros namuose pradėjau rašyti humoristinius satyrinius pokštus, pašiepiančius sistemą. Žmonėms jie patiko, tuo metu tai buvo labai populiaru.

Išplaukė į Saremą

– Vadinasi, eilės atsirado pirmiau už jūrą?

– Pamatęs, kad jokių perspektyvų kultūros namuose nebus, nusprendžiau pasimokyti Klaipėdos jūreivystės mokykloje, kuri dabar turi aukštosios mokyklos statusą. Įstojęs gavau ir rūbų, ir maisto. Nereikėjo dėl nieko sukti galvos. Ne moksliniai laipsniai, o laivyno vargas man tebuvo prieinamas. Jūroje teko prabūti ir metus. Dirbau įvairiuose laivuose eiliniu ir šturmanu, aplankiau daugelį pasaulio uostų. Per tą laiką bangos įsiliejo ne tik į širdį, bet ir į mano posmus.

– Metai jūroje. Per tiek laiko turbūt eilėmis ne vienas prabilo.

– Velnias žino. Visai įdomios patirties gavau plaukiodamas buriniais laivais. Nors malonumas menkas ir lengva nebuvo. Keliavome po Saremos, Abruko salas, treniruodavomės. Ir taip viso labo apie dešimt metų. Žodžiu, tokie nenuobodūs dalykai. Bet pamačiau, kad čia perspektyvų ir vilties ko nors pasiekti taip pat maža, kapitonu manęs negalėjo skirti dėl tos paties ir vienintelės priežasties – nepriklausiau partijai. Tuomet neakivaizdžiai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką.

– Taigi, ėmėtės gaivinti probleminį žurnalistikos žanrą?

– Probleminės korespondencijos tada tiesiog nebuvo ir niekas universitete to nemokė. Aš norėjau įrodyti esant priešingai. Tai buvo savotiškas atradimas, prilygstantis moksliniam darbui. Rašiau feljetonus.

Feljetonas apie Šachmatininką

– Laikraštyje "Tarybinė Klaipėda" dirbote daug metų.

– Pamenu, parašiau feljetoną, skirtą vienam laivyno viršininkui. Jis labai bjauriai elgėsi, apgaudinėjo žmones, draugams šiltas vietas parūpindavo. Rašinyje buvo pateikta grynų gryniausia tiesa, ir tai toli gražu ne visa. Pavadinau jį herojaus, apibūdinančio tokį elgesį, sinonimu – "Šachmatininkas". Redaktoriui plaukai pasišiaušė. Juk rašinio herojus – didžiosios šalies nusipelniusi asmenybė. Jį išspausdinti ryžosi tuometis "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius, geras žurnalistas, žydas J.Messie. Žinoma, prieš tai atsiklausė valdžios. Vis dėlto "Šachmatininkas" pasirodė laikraščio puslapiuose. Poveikis stambiausiame Lietuvos laivyne buvo tolygus bombos sprogimui. Baisus dalykas, redaktorius išlėkė iš darbo. Ir be jokių kalbų, nes įsikišo Maskva. Puolančių iš paskos anuomet buvo labai daug, kitaip tariant, jei atsisuksi – tave nudės. J.Messie išvyko į užsienį ir įsidarbino Šveicarijos banke. Atėjo dirbti S.Žilinskas. Valdžia užsisėdo ir mane, net užpuldinėdavo mieste, juk nesutikau stoti į partiją. Sakydavau: "Ai, šlykštu tos partijos. Mano partija – Lietuva".

– Lygiai prieš dvidešimt metų, 1990 m. spalio 16 d., toje pačioje "Tarybinėje Klaipėdoje" išspausdintame pokalbyje sakėte, kad tai – nejaukus interviu jubiliejaus proga. Kodėl?

– Koks čia džiaugsmas? Gimtadienis – pati šlykščiausia diena. Pasensti dar metais, ir tiek. 1976 m. buvau išmuštas iš gyvenimo. Tris mėnesius pragulėjau be sąmonės. Smegenyse buvo kraujo, galima pavadinti tai nykiu insultu. Blogai jaučiausi. Bjauriausia, kad toks bjaurus tas gyvenimas nuo pat pradžių. Motinos netektis, pamotė, per kraujus baigta vidurinė. Dabar natūralu, kad jau sveikata silpnesnė ir atmintis ne ta. Tie visi persekiojimai. Kaune, pakvietus neva draugiškiems vietos literatams, atvykome pasisvečiuoti grupė jaunųjų rašytojų iš uostamiesčio. Naktį teko išgyventi itin sunkią traumą. Po ilgos reanimacijos iš gyvenimo buvo išbraukta daug kūrybingų darbo metų.

Gaivino ir kultūrą, ir laivyną

– Vis dėlto kūrybinio potencialo nestigo. "Lietuvos žvejys" buvo jūsų iniciatyva?

– Surinkau komandą, pats negalėjau eiti redaktoriaus pareigų, nes nebuvau partijos narys. Miesto partijos komiteto sekretorius kalbino, bet dar mirštančiam tėvui pasižadėjau, kad nestosiu. Matyt, tai buvo klaida. "Lietuvos žvejį" – žvejybos laivyno dvylikos lapų savaitraštį leidome visoje Lietuvoje. Rašėme jūros, laivyno, ekonomikos klausimais. Norėjome, kad kuo daugiau lietuvių išplauktų į jūrą, tiesiog siekėme išsaugoti laivyną. Tačiau pradėjo dėtis negeri dalykai. Stiklelis po stiklelio, žodis po žodžio – ir atsirado pagalbininkų bei patarėjų. Ne veltui sakoma: degtinė ir užvirintas duris gali atidaryti. Paskui artėjo laisvos Lietuvos padangė, Sąjūdis buvo užvaldęs daugelį. Atgaunant nepriklausomybę leidome Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laikraštį "Klaipėdos keleivį". Dviejų lapų ir tik dviese. Bet galiausiai likome su vėliavos kotu. Ir viskas.

– Jaučiatės neįvertintas? Kur dar teko dirbti?

– Paprasčiausiai šlykštu. Daug metų dirbau vyriausiuoju lietuvių kalbos tvarkytoju savivaldybėje. Juk po nepriklausomybės atgavimo buvo tokia painiava, reikėjo viską versti iš rusų kalbos. Gatvių, įmonių pavadinimus, absoliučiai viską teko keisti į lietuvių kalbą. Taip pat po nepriklausomybės atgavimo Klaipėdoje įsteigiau lietuvių kalbos mokymų centrą. Mokėme vietinius rusus kalbėti lietuviškai.

– Dar organizuodavote poezijos savaites, literatūrinius vakarus, į kuriuos rinkdavosi daugybė žmonių. Dabar tai, matyt, nebėra populiaru?

– Baisu, kas darydavosi. Būdavo minios žmonių.  Dabar didžiausia problema ta, kad viskas orientuota į pinigus. Jei jų turi, esi didelis žmogus. Visa kita – šlamštas. Ir geros žurnalistikos Lietuvoje neliko.

– Kritikai jus vadina profesionaliu jūrininku lietuvių literatūroje. Esate patenkintas tuo, ką nuveikėte?

– Nelabai. Galėjau tapti mokslininku, knygų geresnių išleisti. Dabar jaunieji kūrėjai vyresniąją kartą smerkia dėl meninių ir tematinių ieškojimų vienpusiškumo, nesuprasdami, kokiomis sąlygomis mums teko kapanotis į normalų gyvenimą, tuščioje uostamiesčio aplinkoje ieškoti meno – ypač literatūros – apraiškų. Anksčiau skatindavome vienas kitą kurti, per didžiausius vargus įkūrėme "Tarybinės Klaipėdos" priedus "Gintaro lašai" ir "Vėjų rožė", pagaliau literatūrinį almanachą "Baltija". Dabar paskatos ir to akstino maža.

Vizitinė kortelė

Gimė 1940 m. spalio 16 d. Gulbiniškiuose Vilkaviškio rajone.

1959 m. baigė Pilviškių vidurinę mokyklą.

1964 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą (dabar – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) ir įgijo techniko-laivavedžio kvalifikaciją.

1967 m. suteikta kapitono kvalifikacija.

1971 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto specialybę.

1964–1967 m. dirbo tolimojo plaukiojimo šturmanu, taip pat "Tarybinės Klaipėdos", vėliau – "Lietuvos žvejo" korespondentu.

Klaipėdos miesto vyriausiuoju valstybinės kalbos tvarkytoju, Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto metodininku.

1972 m. priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

1972–1977 m. – Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas.

1991–2006 m. – Klaipėdos miesto lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

Nuo 1991 m. – Lietuvos jūrininkų sąjungos narys.

Nuo 2010 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys.

Iljičiaus lemputės, gyvsidabrio termometrai, spirito matuokliai, ketaus puodai ir keptuvės bei daugelis kitų sovietmečio daiktų tebegaminami iki šiol ir jų galima įsigyti Klaipėdoje. Tarybinių laikų dvasia alsuojančioje parduotuvėje klientų netrūksta. Akivaizdu, kad ne tik atgyvenusi buitis, bet ir vertybinė sistema sunkiai traukiasi iš sustabarėjusios žmonių sąmonės.

Ano gyvenimo salelė

Šalia Senojo turgaus, Klaipėdos centre, yra unikali vieta, kur prekės tarsi alsuoja deficito laikų sindromu, kai daiktas ar buities įrankis buvo perkamas kone visam gyvenimui. Čia ir dabar prekiaujama Baltarusijoje bei Ukrainoje pagamintais indais, įrankiais, kitais namams skirtais prietaisais.

22 metus šioje parduotuvėje dirbanti Milena neslepia, kad klientų netrūksta, nes dauguma jų vis dar neatsisako įpročio taupyti.

"Pas mus yra tokių prekių, kurių niekur kitur nerastumėte, pavyzdžiui, sterilizacijos diskai, ant jų aukštyn dugnu padedami iškaitinti stiklainiai, skirti konservavimui. Turime ir žnyples karštiems stiklainiams perkelti, labai senoviškas daiktas. Štai  vyšnių kauliukų išėmiklis, konservų atidarikliai. Šituos jau kopijuoja ir kinai", – pasakojo pardavėja.

Tačiau pripažįstama, kad metaliniai Baltarusijoje ar Ukrainoje pagaminti įrankiai jau nebe tokio kokybiško metalo, kaip buvo sovietmečiu.

"Turime ir termometrų su gyvsidabriu, kurie jau retenybė prekyboje, yra ir spirito matuoklių, čia jau Ukrainos gamintojų prekė, naudojama naminės stiprumui nustatyti. Pirkėjai labai ieško formelės, skirtos sausainiams, kurie verdami riebaluose. Tai – irgi anų laikų palikimas, jų kažkodėl niekas nebegamina", – teigė pardavėja Milena.

N.Chruščiovo laikų "šedevrai"

Į tokias parduotuves reikėtų vesti užsienio turistus. Jiems tai būtų tikra egzotika. Kurgi dar vakariečiai pamatys šiandien sunkiai suvokiamos paskirties buities rakandų, dvelkiančių tarybine praeitimi. Užsieniečiams šie daiktai – beveik antikvariatas, neregėti bolševizmo eros suvenyrai.

Sunku suprasti, kodėl, bet tuo mes esame ypač įdomūs atvykėliams. Klaipėdos turizmo informacijos centro darbuotojai prieš gerą dešimtmetį net buvo sumanę patenkinti tą atvykstančių užsieniečių smalsumą. Planuota turistams organizuoti apsilankymus "chruščioviniuose" butuose.

Tuo laiku Klaipėdoje dar buvo galima rasti būstų, kuriuose remonto nebuvo 40 ir daugiau metų.
Tokių butų virtuvės labai mažos – vos kelių kvadratinių metrų, nedideli ir kambariai.

N.Chruščiovo laikais vyravo komunistų partijos nuostata, kad tarybiniam piliečiui pastogė reikalinga tik nakvynei, o visas kitas laikas turi būti skirtas darbui, socialistiniam lenktyniavimui ir prasmingai visuomeninei veiklai.

Bute – pašarvotas velionis

Užsieniečiui – tarsi XIX amžiaus reliktas – "chruščiovinio" buto miniatiūrinės virtuvės palangėje namo statytojų įrengta speciali spintelė, kurią pradarius, žioji skylė į lauką.
Šis anų laikų buitinis sprendimas turėjo atlikti šaldytuvo funkciją, spintelė buvo skirta laikyti greitai gendančius maisto produktus. Nors vasarą tai vargiai ką gelbėjo.

Galima tik įsivaizduoti, kaip Vakarų turistą turėtų nustebinti keturkampė vonia-praustuvė, nenusakomos kokybės vonios kambario sienų plyteles ar tarybinė santechnikos įranga.

Vien jau ką reiškia užeiti į tokio namo laiptinę, kur apkūnesni kaimynai sunkiai prasilenkia. Jau nekalbant apie tai, kiek vargo tenka patirti, kol aukštyn gyventojai užvelka dviratį, vaikišką vežimėlį ar, baisu net įsivaizduoti – pianiną. Ne veltui apie šiuos namus dar sovietmečiu sklandė anekdotai:

"Tos pačios laiptinės ketvirtajame aukšte vieni kaimynai šventė vestuves, kiti, gyvenantys priešais, gedėjo, pašarvoję velionį. Po kurio laiko atsivėrė vestuvininkų buto durys ir į kambarį vyrai juodais drabužiais įnešė karstą. Svečiai nuščiuvo. Kaimynai atsiprašė vestuvininkų, nes kitaip esą negali apsukti iš jų buto išnešamo karsto, tiesiog laiptinė per siaura".

Idėja liko nerealizuota

Tačiau įdomi ekskursijų į "chruščiovinius" namus idėja taip ir liko neįgyvendinta. Buvo kalbama, kad nepavyko gražiuoju susitarti su sovietinių butų savininkais.
Esą iš pradžių patys siūlę savo būstus ekskursijoms, vėliau jų šeimininkai ėmė reikalauti didelio užmokesčio. Kai kurie netgi pradėjo kelti neįgyvendinamus reikalavimus.

"Tuo metu, kai ieškojome butų, kuriuose turistai galėtų apsilankyti kaip muziejuje, jų savininkai tarsi pritarė šiam sumanymui. Tačiau artėjant turizmo sezonui išaiškėjo, kad šeimininkai planuoja visą vasarą praleisti sode, kiti atliko remontą. Tiesiog nebeliko objektų, į kuriuos būtų galima vesti turistus", – pasakojo Klaipėdos turizmo informacijos centro vadovė Romena Savickienė.

Žmonės pageidavo, kad turistai derintųsi prie jų dienotvarkės. Tada buvo planuota atvykėlius vedžioti ne tik į "chruščiovinius" butus, bet ketinta surengti ekskursiją ir į kino teatro "Vaidila" pastatą.

"Tų "chruščiovinių" pastatų Klaipėdoje yra labai daug, tačiau, ar jie įdomūs vien tik savo išore, yra klausimas. O apžiūrėti vidaus kol kas nėra galimybių. Todėl sovietinio palikimo objektų lankymą ir atidėjome", – teigė R.Savickienė.

Patirtis – kalėjime

Sovietmečio egzotiką turizmui puikiai pritaikė latviai. Atgavę nepriklausomybę jie atvykėlius sudomino istoriniu realybės šou kariniame uosto kalėjime Liepojoje.
Ten į gūdaus sovietmečio laikų spektaklį įtraukiami patys turistai.

Karinio uosto kalėjimo pastatas pastatytas XX a. pradžioje ir iki pat 1997 metų veikė kaip kariškių drausminių nuobaudų atlikimo vieta. Tai nėra įprastas muziejus.

Jame istorinė tikrovė atkuriama pagal pasakojimus iš kalėjimo gyvenimo dalyvaujant žiūrovams. Kiekvienas dalyvis turi galimybę pasijusti kalinio kailyje ir susipažinti su įdomiausiais bei labiausiai šokiruojančiais faktais iš kalėjimo istorijos.

Įspūdžiams sustiprinti turistai viliojami net istorijomis apie nepaaiškinamus reiškinius, vykstančius šiame kalėjime.
Be tardymo, sveikatos patikrinimo ir kalinimo vienutėje, prilygstančio anų laikų košmarui, lankytojai dar šiurpinami ir vaiduokliais.

Šiame pastate esą aidi žingsniai, savaime išsisuka elektros lemputės, pačios atsidaro uždarytos kameros, tačiau nemaloniausia – kalėjimo koridoriuose šmėžuojanti pamėklė. Esą tai – viena labiausiai vaiduoklių apsėstų vietų pasaulyje.

Šiame istoriniame spektaklyje "Už grotų" gali dalyvauti ne jaunesni nei 12 metų asmenys ir tik tie, kurie savo parašu patvirtina, kad sutinka su šou sąlygomis.

Silpnesnių nervų žmogui, net gyvenusiam tarybinėje santvarkoje, tokia patirtis gali turėti rimtų pasekmių sveikatai, jau nekalbant apie turistą iš Vakarų.
Vis dėlto šitoks ekstremalus sovietmečio epochos pažinimas atvykėliams yra labai įdomus.

Komentaras

Kęstutis Girnius
Politologas

Kodėl dauguma pagyvenusių žmonių vis dar jaučia nostalgiją sovietmečiui? Tuo metu jie buvo 25–30 metų jaunesni. Tai buvo jų jaunystės laikas, kuris neišvengiamai atrodo geresnis – tada nugara neskaudėjo, galva nesopėjo, atmintis veikė ir taip toliau. Tas jaunų dienų ilgesys susijęs ne tik su sovietine nostalgija, paprastai praėjęs laikas visada atrodo gražesnis. Antras dalykas, kai įvyko sistemų lūžis, buvo nemažai žmonių, kurie nukentėjo – neteko darbų arba užėmę geras socialines pozicijas nuriedėjo žemyn, o jų pažįstami staiga iškilo. Juos apėmė jausmas, kad įvyko kažkokia neteisybė, kuri taip radikaliai pakeitė gyvenimą. Trečias dalykas – trumpa atmintis. Dabar juk degalai – brangūs, alus –  brangus, cigaretės – brangios. Turiu nemažai pažįstamų, kurie pamena, kad alus ar cigaretės kainavo kapeikas. Visi šitie dalykai nėra susieti su ideologija, jie sovietmetį garbina ne dėl santvarkos, o dėl tokių buitinių dalykų ar kitų šalutinių priežasčių. Bet nereikėtų pamiršti, jog Lietuvos komunistų partijai tarybiniais laikais priklausė apie 140 tūkst. šalies gyventojų. Jie turėjo šeimas, taigi su kompartija per jos narius buvo susieta iki pusantro milijono šalies žmonių. Ir jiems labai sunku suvokti, kad jie tarnavo okupantui, ar ką nors blogo darė. Ir kai tas laikotarpis yra kritikuojamas, jie, panašiai, kaip A.Brazauskas, kalba, kad ir tais laikais dirbo Lietuvai, todėl nereikia to laikmečio nurašyti. Manau, kad šios priežastys ir sukelia nostalgiją sovietmečiui. Tų sovietmečio gedinčių žmonių vaikai keliauja po pasaulį ir aš jiems primenu, kad anais laikais tai būtų neįmanoma. Ko reikia, kad visuomenė sugrįžtų į realybę? Esu tikras, kad šitą problemą išspręs laikas. Po keliolikos metų liks nedaug žmonių, kurie gyveno tarybiniu laikotarpiu, ir tas sentimentalumas savaime išnyks. O nepasitenkinimas yra susijęs su dabartine jų padėtimi, todėl jiems ir ana praeitis nebeatrodo tokia bloga.