Prieš kurį laiką „taribinio“ paveldo sergėtojai vėl pakilo į kovą, kai Genocido ir rezistencijos centras paviešino pažymą, kuria remiantis siūloma atsisakyti Salomėjos Nėries asmenybės kulto objektų viešojoje erdvėje.

Mano giliu įsitikinimu, cvirkų, nėrių, girų, venclovų ir kitų stalinizmo „saulės vežėjų“ gatvių bei įstaigų pavadinimų ir paminklų viešojoje erdvėje neturėtų likti.

Šie žmonės ne šiaip bendradarbiavo su SSRS valdžia. Jie tiesiogiai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos okupacijos ir aneksijos bei aktyviai dalyvavo kuriant naująjį komunistinės Lietuvos režimą, todėl, esu tikras, Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro sprendimas naikinti S. Nėries vardo viešąjį paveldą yra teisingas.

Kad ši pažyma sukels nemenką dalies mokslininkų (literatūrologų, lituanistų ir net kai kurių istorikų) isteriją, buvo nesunku nuspėti.

Visus 30 nepriklausomybės metų visokios daujotytės aršiai stengėsi išsaugoti ir netgi „apvalyti“ bene visų stalinizmo „saulės vežėjų“ atminimą, akcentuodamos jų tariamus nuopelnus literatūroje ir nutylėdamos jų politinę veiklą, o visas su S. Nėrimi susijęs „paveldas“ buvo itin aktyviai ginamas.

Jaunosioms kartoms tam tikru metu būdavo bandoma įpiršti mintį, kad be Salomėjos ir jos draugų (tovariščių) mes poezijoje ir prozoje nieko daugiau neturime ir kad tikriausiai su jais literatūra Lietuvoje prasidėjo ir baigėsi.

Tai yra netiesa, mat, Lietuvoje, kaip ir Airijoje, kiekvienas sentimentalus kaimo Jurgis mėšlinais batais yra laikomas poetu arba knygelių vaikams autoriumi.

Jaunąsias kartas ugdančios daujotytės dažnai supažindindavo jaunimą su neutralesne Salomėjos kūryba („Diemedžiu žydėsiu“ ir t. t.) nutylėdamos arba tik užsimindamos apie jos politiškai angažuotas, SSRS ir marksizmą šlovinančias eiles, kurios atskleidžia visiškai kitokią, ne tokią žavią labiausiai garbinamos Lietuvos lakštingalos pusę.

Jos būdavo priverstos paminėti faktą, kad S. Nėris atvežė J. Stalino saulę, tačiau taip pat dažnai bandė įdiegti mintį, kad Salomėją neva kažkas privertė tai padaryti, esą ji nenorėjo.

Protingesni ir politika besidomintys jauni žmonės (20–40 m.) visada trokšta pakeisti pasaulį į gerą, o tais laikais (prieš 80–120 metų) kiekvienas intelektualesnis jaunas žmogus arba visas savo viltis siejo su marksizmu, arba šliejosi prie Italijos ir Vokietijos režimų. Dėl šio dėsningumo yra sunku patikėti, kad jauną 35–40 m. moterį, kuri galbūt ir nebuvo labai išmintinga, bet tuo pat metu ir nebuvo visiškai kvaila, galėjo suklaidinti kairiosios srovės traukinio bendrakeleiviai.

Taip pat reikia neužmiršti, kad iki „saulės atvežimo“ visi cvirkos, nėrys, venclovos ir kt. tiek politiniu, tiek literatūriniu požiūriu Antano Smetonos Lietuvoje buvo absoliutus niekas. Todėl jie labai norėjo tapti viskuo.

Į SSRS jie važiavo, matyt, tikėdamiesi, kad tai teigiamai paveiks jų karjerą. Jie to tikėjosi ir jie tą gavo. Tiesa. Kai kurie jų vėliau mįslingai mirė, įskaitant ir pačią S. Nėrį, bet tais laikais, nuo maždaug 1921-ųjų iki 1954-ųjų, SSRS daugybė žmonių mirė paslaptingomis aplinkybėmis arba buvo įkalinti.

Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad S. Nėris ir jos draugai tą darė nuoširdžiai tikėdamiesi, kad naujoji marksistinė santvarka visiems bus tik į gera, o tie, kas bus represuoti arba nužudyti, na, jie, matyt, to nusipelnė, nes neva engė darbo liaudį ir „paprastą žmuogą“.

Ko veikiausiai cvirkos, nėrys ir venclovos tuo metu tikrai nežinojo, tai fakto, kad stalinizmo režimas aktyviai utilizuoja ne tik buožes bei kitus liaudies priešus, bet ir kairiuosius. Tuo metu daugybė nusipelniusių bolševikų, įskaitant kai kuriuos artimus V. Lenino draugus, jau buvo šaltakraujiškai nužudyti, vien tam, kad niekas nekeltų J. Stalinui politinės grėsmės.

Ar cvirkas, nėris, venclovas ir kitus „saulės vežėjus“ būtina nustumti į užmarštį? Ne. Juos galima toleruoti vadovaujantis požiūriu „Taip. Tokie buvo, padarė, ką padarė, dar bandė kurti eiles, apsakymus“, tačiau apie jokius paminklus, gatvių, įstaigų pavadinimus nepriklausomoje Lietuvoje negali būti net kalbos, ypač šiuo metu, kai į Lietuvos, Ukrainos ir kito artimojo užsienio laisvę kėsinasi tų pačių monstrų įpėdiniai.

Supažindinant jaunąsias kartas su „saulės vežėjų“ palikimu, derėtų itin daug dėmesio skirti ne tik jų „neutraliajai“ kūrybai, bet ir politiškai angažuotiems darbams, mat tik taip galima susidaryti realų vaizdą apie žmogų ir jo nuopelnus.

Kalbant apie S. Nėries talentą, reikią pasakyti, kad net ir tai yra diskusijos klausimas, mat asmeniškai man jos kūryba yra pirmąjį susižavėjimą išgyvenančios paauglės lygio. Esu tikrai skaitęs geresnių eilių, tačiau dėl skonio nesiginčijama, o S. Nėries kultas pernelyg stipriai įaugęs į Lietuvos žmonių atmintį, kad jį dabar grubiai išmestum.

P. S. Taip. Pažymą parengęs žmogus, matyt, neturi mokslinio laipsnio, tačiau mokslinį laipsnį turi Mindaugas Puidokas. Mums to turėtų pakakti.