Įsiliejo į ekobendruomenę
Paklaustas, ar galėtų pasidalyti savo harmoningo gyvenimo patirtimi, Dovydas linksi galvą. Sako, pirmiausia žmogus turi norėti būti laimingas ir būtinai siekti tikslo – gyventi taip, kad ir kiti jo šeimoje jaustųsi laimingi.
„Konkrečių priemonių neminėsiu, nes kiekvienos šeimos jos gali būti skirtingos. Svarbiausia, kad žmonės suprastų esmę: reikia turėti tikslą ir numatyti priemones jam įgyvendinti“, – dėsto savo gyvenimo filosofiją 39-erių Dovydas Lipinskas.
Šiuo metu jo tikslas – kurti darnią šeimą, mylėti žmoną Justę, vaikus ir statyti šeimos sodybą Kretingos rajone. Anksčiau Lipinskai gyveno netoli Šiaulių, tačiau, susipažinę su vienos ekobendruomenės nariais, įsigijo sklypą Katkų kaime ir pradėjo kurtis.
„Patiko labai graži vieta, netoliese – didelis miškas, žmonės labai įdomūs ir draugiški“, – vardija pranašumus Dovydas.
Ekologiška: Lipinskų šeimos būstas – draugiškas gamtai, statomas iš šiaudų / Lipinskų šeimos archyvo nuotr.
Šiuo metu bendruomenė, kurią sudaro šešios šeimos, oficialaus pavadinimo dar neturi. „Iš esmės tai jaunos šeimos. Vienos – turinčios vaikų, kitos – dar ne. Kadangi stengiamės praktikuoti ekologišką gyvenimo būdą, gavome pasiūlymą prie jos prisijungti“, – aiškina Lipinskų šeimos galva ir, lyg tarp kitko, priduria, kad jų namai – taip pat draugiški gamtai, pastatyti iš šiaudų.
Pasakius žmonėms, kad gyvena name iš šiaudų – ne vienas nusišypso. Tačiau pats namo karkasas yra medinis, o šiaudai panaudoti tik kaip apšiltinimo medžiaga. Tokiu principu Dovydas stato ir kitą namą – didesnį už tą, kuriame šiuo metu gyvena su šeima.
Vilki pasisiūtus drabužius
Ką šiuo metu rastume mažajame name? Dovydą, jo žmoną Justę ir penkis poros vaikučius. Apie savo žmoną vyras kalba labai gražiai: „Justė yra nuostabi žmona ir mama. O dar – puiki audėja, siuvėja ir visa ko kūrėja.“
Pradėjusi austi vytines juostas moteris sukūrė feisbuko puslapį ir pasivadino „Juoste“. Auksarankė ne tik audžia kaladėlėmis, bet ir puošia juostomis savo pačios siūtus lininius drabužius. Ypač ji mėgsta ilgas sukneles, sijonus.
„Suknelė – ilga, iki žemės, man yra tarsi moteriškumo simbolis. Visos jos išeina skirtingos, kaip ir kiekvienas žmogus šioje Žemėje“, – apie savo kūrybą kalba ji.
Dovydui žmona taip pat gražiausia pasipuošusi savo pačios kurta ilga suknele, kai gali iš žemės pasisemti moteriškos energijos, taip reikalingos darniam gyvenimui šeimoje. Vyras ir pats mėgsta dėvėti Justės siūtus drabužius, o kartais net pasiūlo kokią idėją vyriškam drabužiui.
Gražu: Dovydas mėgsta vilkėti žmonos siūtais lininiais drabužiais, dekoruotais jos austomis juostomis / Lipinskų šeimos archyvo nuotr.
Gamtos vaikai
Lipinskų atžalos – tikri gamtos vaikai. Ypač aštuonmetis Povilas. Vos prabudęs jis lekia į mišką, kuris stūkso visai šalia šeimos namų. Berniukui rūpi netoliese tekantis upelis, kuriame gyvena bebrų šeimyna. Apie jos gyvenimą jaunasis gamtininkas žino viską, kaip ir apie kas rytą matomas gerves, garnius.
Šešerių metų Domicelė – visa į mamą. Labai kūrybinga. Tėtis su pasididžiavimu pasakoja, kad ne tik dukra, bet ir sūnūs mielai mokosi austi vytines juostas.
„Juostos neregėtos. Gimusios iš manųjų rankų. Kad ir kiek audėjų visame pasaulyje būtų, ypatinga tai, jog niekada negimsta nei vienodas žmogus, nei tokia pati juosta“, – su meile kalba apie savo pomėgį Justė.
Rengdamasi Domicelė mėgsta derinti spalvas, atidžiai renkasi drabužius. Daugiausia – mamos siūtus.
Jauniausia iš viso penketuko – Barborytė. „Ji didžiulė Dievo dovana mums. Sugavome savo žuvytę namuose ir iškart davėme jai antrą vardelį – Uponė. Mat mūsų vaikų vardai atsitiktinai vis buvo su antra o raide – Jonas, Povilas, Domicelė, Motiejus ir galų gale – Barbora Uponė“, – aiškina laimingi tėvai.
Užsiėmimai: kaime nenuobodžiauja net ir mažiausieji Lipinskų šeimos nariai – čia daugybė veiklos / Lipinskų šeimos archyvo nuotr.
Moko savo pavyzdžiu
Lipinskų vaikams patinka, kai žino tinkamo elgesio taisykles. Ar turi jas kur nors surašytas? Ne.
„Bet per laiką visaip yra buvę, – prisipažįsta Dovydas. – Ir raštu esam rašę, ir žodžiu apie jas kalbėję. Vis dėlto labiausiai veikia tos, kurios tėvų elgesiu patvirtinamos. Gali aiškinti, kiek nori, bet jei pats darysi priešingai, nieko gero iš to nebus.“
Anot penkių vaikų tėčio, svarbiausia yra suprasti, kad visi žmonės skirtingi. Todėl apie viską reikia kalbėtis ir tartis.
Ar Lipinskiukai yra lankę darželį? Dovydas įsitikinęs, kad nėra jiems geresnio darželio kaip kad namuose. „Natūralus ir lėtas gyvenimas, buvimas su tėvais, įvairių darbų darymas drauge – tai ir darželis, ir puiki gyvenimo mokykla“, – dėsto savo nuomonę jis.
Tėvai laimingi, kad kasdien gali būti drauge su savo vaikais, mokyti juos buities darbų.
„Gyvenimėlis mūsų šįmet toks intensyvus, toks spalvingas! Savoj didelėj žemelėj esma. Apsupti miškų, pievų, gervių, draugų. Darbeliai pamažu dirbasi, hidrolatai varva. Giros, midus, sirupai rūgsta. Vaikai auga patys. Pavyksta net juostas su jais austi! Gera tarnauti tik savo ir šeimynos įgeidžiams. Esam patys sau. Laisvi, nepriklausomi“, – džiaugiasi Justė.
Anot pašnekovų, darželis reikalingas labiau tiems tėvams, kurie dirba valdiškus darbus, negali drauge su vaikais būti. O jų paslaugių rankyčių ir kojyčių pilna visur – tiek namuose prie virtuvės stalo, tiek ir lauke prie statybų. Štai jaunėlis Motiejus neša su tėveliu sunkią lentą ir vis giriasi, kaip labai jam padeda.
„O aš tik žiūriu, kad jis tos lentos ant savęs neužsimestų, – kvatojasi Dovydas. – Kartais toji vaikų pagalba labiau trukdo, nei padeda: turi saugoti, kad neužsigautų, nesusižeistų... Bet kai pamatai, kokie jie laimingi, galėdami tau padėti, ta jausena viską atperka“, – aiškina D.Lipinskas.
Gyvena kaip amatininkai
Dovydas pasakoja, kad nuo šio rudens vyresniųjų vaikų laukia iššūkis – nauja mokykla Jokūbave. Kol kas rytais visi gali kiek ilgiau pamiegoti. Iš lovų verčiasi tik tuomet, kai pažadina garsus naminių paukščių klegėjimas.
Įsikūrę naujoje vietoje Lipinskai ėmė auginti kelių veislių antis, žąsis, vištas patarškas. Kiekvieną rytą jos smagiai gagena ir veikia kaip garsiausias žadintuvas. Paukščius laiko ne tik dėl grožio, bet ir dėl naudos: visi mėgsta valgyti naminius kiaušinius. Tad ir pirmoji ryto ruoša skirta būtent paukščiams: reikia pažiūrėti, ar jie turi vandens, grūdų ir pan. „Tokius mažus darbelius kuo puikiausiai galima atlikti ir su vaikais“, – atvirauja jis.
Apėję savo nedidelį ūkį, kuriame yra ir keletas ožkyčių, visi neskubėdami pusryčiauja, o tada Dovydo laukia statybos, Justės – juostų audimo kaladėlės. Vaikai, žinoma, sukiojasi aplinkui.
Nauda: gyvajame šeimos ūkyje – ne tik paukščiai, bet ir ožkytės, duodančios sveikatos lobynu vadinamo pieno / Lipinskų šeimos archyvo nuotr.
Vyras juokiasi, kad jų šeima gyvena kaip tikri amatininkai. Patys stato sau namus, siuvasi drabužius, verdasi muilą, daro kvapnius gėlių žiedlapių hidrolatus. Tam augina rožes, levandas, mėtas, o likusių žolelių prisirenka iš aplinkinių pievų.
Atrado per folklorą
Dovydas ne iš tų žmonių, kurie labai mėgtų pasakoti apie save. Tad pokalbis sruvena lėtai. Palengva aiškėja, kad D.Lipinskas – dar ir smagus muzikantas, liaudies instrumentų meistras. Jo močiutė įskiepijo anūkui meilę liaudies dainoms, o mama išmokė sūnų groti kanklėmis.
Vėliau, kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas, Dovydas įsitraukė į Šiaulių paveldo klubo „Aukuras“ veiklą. Teliko gautas mamos, močiutės pamokas prisiminti.
„Groju kanklėmis, bandonija, armonika ir kitais smulkesniais lietuvių liaudies instrumentais – dūdelėmis, švilpynėmis, ragais. Kai dar gyvenome Šiauliuose, turėjome ir savo folkloro ansamblį. Justė yra baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete etnologiją, daug metų dirbo Kauno technologijos universiteto folkloro ansamblio „Goštauta“ vadove“, – aiškina vyras, savo žmoną taip pat kadaise atradęs per folklorą.
„Dovydas – mylimasis mano. Žaviuosi jo išmintimi, kuklumu, dargi jo muzikavimais. Jeigu ne vaikai ant rankų, tai instrumentas rankose. Vyras groja tuo, kuo nori: kankliukais, bandūrėliu, mandolina, basetla, „kiaule“, lumzdeliu. Galėčiau ilgai vardyti...“ – giria savo žmogų Justė ir priduria, kad Dovydas kartais organizuoja ir dainų vakarus vyrams „Iš visų plaučių!“
Abu kilę iš Šiaulių. Susipažino, kai Justei tebuvo šešiolika (Dovydas penkeriais metais vyresnis už žmoną). Savaitė „Gyvosios istorijos“ stovykloje Žemaitijoje, pie Lukšto ežero, stovyklautojams buvo lemtinga. Čia jie ne tik išbandė daugelį senųjų lietuvių amatų, rengė pėsčiųjų žygius po vietines apylinkes, bendravo su istorikais, etnologais, bet ir geriau pažino vienas kitą. Prieš ketverius metus Dovydas ir Justė minėjo pirmąjį savo vestuvių jubiliejų – dešimt metų kartu.
Dieną palydi su daina
Etnokultūrinė gaida abiejų gyvenime skambėjo jau nuo pat paauglystės. Atsikraustę gyventi į naują vietą Lipinskai taip pat žada padėti vietinei bendruomenei organizuoti tradicines lietuvių šventes.
„Tas etnogrūdas mumyse su Juste giliai sudygęs. Nėra dienos, kad drauge su ja, vaikais nepadainuotume kokios nors lietuvių liaudies dainos ar lopšinės prieš miegą. Turime ir savo mėgstamiausią – „Žaliam berže gegutė kukavo“ – ją iš visų plaučių užtraukiame“, – aiškina jis.
Ne tik per šventes, bet ir kasdien Lipinskų šeimoje galima išgirsti muzikos garsų: skambant medinį ragą, kurį tėvelis kiekvienam vaikui yra išdrožęs, ar dūduojant ožragį. Dažnai vaikai prašo, kad tėtis bandoniją išsitrauktų – tuomet kojos pačios šoka, visi smagiai trypia poromis kieme.
Vertybės: „Tas etnogrūdas mumyse su Juste giliai sudygęs“, – sako Dovydas, kurį su žmona suvedė folkloras, pagarba savo tautos tradicijoms / Lipinskų šeimos archyvo nuotr.
Ką vaikai veikia vasarą, kai tėvai dirba? Dovydo žodžiais tariant, kaime veiklos iki soties. Vienas sukiojasi statybose, kitas maudosi upelyje, trečias supasi tėčio padarytose sūpynėse. Telefonai? Aišku, kad rūpi. Tačiau į juos, kaip ir į sėdėjimą prie kompiuterio, tėvai reaguoja protingai.
„Esame iš anksto sutarę dėl laiko limito, todėl problemų nekyla. Be to, laikas prie kompiuterio, kai jis susijęs su laisva kūryba, vyresnėliui Jonui yra netgi labai naudingas. Mokau jį programuoti, kurti žaidimus. Juk aš pagal specialybę esu elektronikas“, – prisipažįsta pašnekovas.
Šiaudinio būsto pranašumai
Iš kur elektronikas moka statyti šiaudinius namus? Dovydas juokiasi, kad ko neišmoksi, kai labai susižavi kokia nors idėja. Keletą metų jis dirbo prie meistro, mokėsi, įgijo patirties, tad statyti pirmąjį šiaudinį namą, kai dar gyveno prie Šiaulių, nebuvo labai sunku.
„Pragyvenome jame aštuonerius metus. Labai pasiteisino, todėl ir antrąjį namą Katkų kaime nusprendėme statyti lygiai tokį patį. Statybos nepigios, bet šiluma – garantuota. Be to, šiaudinis namas kvėpuoja…“ – vardija jo pranašumus D.Lipinskas ir išduoda paslaptį, kad naujame name bus ir molinė asla.
Paklaustas, kas paprastai triūsia virtuvėje, Dovydas rodo į Justę. Vis dėlto pusryčiai – jo meistriškumo viršūnė. Tuomet vyras verda įvairiausias košes su vaikų mėgstamais pagardais. Kai kurias skaniai moka pagaminti tik jis.
„Vaikai labai mėgsta mano sorų košę. Pamenu, kai vieną sykį nusprendė patys jos išsivirti, liko labai nustebę, kad neskani išėjo. Bet jie pamiršo daugiau sviesto, medaus įdėti“, – aiškina košių ekspertas.
Mūsų gyvenimas – kai kasdien darome tai, ką norime, – labai primena atostogas, tad jokių kitokių planų mums nė nereikia.
Medų Lipinskai irgi naudoja tik savą. Turi septynis bičių avilius. Ateityje svajoja ūkį plėsti. Kai tik ožkystės atsives daugiau palikuonių, bus galima pirkti aparatą sviestui sukti. „Jau dabar iš jų pieno gaminame sūrius. Jei prispirtų kokia bėda, turbūt galėtume be vargo prasimaitinti ir patys“, – svarsto jis.
Mėgaujasi gyvenimu
Lipinskų gyvenimas – kaip ritualas. Veiksmas keičia veiksmą, darbas – darbą, bet tėvai labai stengiasi ne tik užsiversti pareigomis, bet ir skirti daugiau laiko vaikams. „Jei pamatome, kad kažkurią dieną per daug dirbame, tuomet greit šokame į mašiną ir lekiame visi prie jūros. Su mašina bus koks pusvalandis kelio“, – pasakoja jis.
Tėtis yra pridaręs daug žaidimų ir kieme: „Sūpynes po dideliu ąžuolu pakabinau. Dar – tinklą virš upelio, į kurį reikia virve užsikabaroti, o tada jau galima suptis tarsi kokiam hamake.“ Mažuosius prižiūri, o didieji jau drąsiai patys karstosi po medžius. Kartais pasitaiko, kad ir jie, eidami rąstu per upelį, išsimaudo su visais drabužiais...“ – juokiasi pašnekovas.
Pylos Lipinskiukai už šlapius drabužius niekada negauna. Visi smagiai pasijuokia, ir tiek. „Bausmių pas mus išvis nėra. Jei vaikai susipliekia tarpusavyje, atskiriame juos į skirtingus kampus, kad emocijos trumpam atslūgtų. Paskui, kai visi nurimsta, kalbamės apie tai, kas čia ką tik įvyko ir kaip reikėtų elgtis, kad tai daugiau nebepasikartotų“, – pasakoja tėvai.
Šios vasaros planai? „Tiesiog gyventi! Juk mūsų gyvenimas – kai kasdien darome tai, ką norime, – labai primena atostogas, tad jokių kitokių planų mums nė nereikia“, – atsisveikina Dovydas.
